John Cunningham. Nematoma politika. Įvadas į šiuolaikinę komunizaciją. (Ištraukos)
teorija

  2016195920101688296s500x500q85       Kapitalo kritika ir spekuliacijos dėl komunizmo formos bei turinio, regis, nuolat svyruoja tarp istorinio materializmo mokslo bei naujų subjektyvumo bei afektyvumo formų kūrimo. Netgi Marxas, daug labiau pažįstamas kaip kapitalo analitikas, tarsi prisiminęs Fourier stengėsi suteikti komunistinei visuomenei gyvybingesnį subjektyvų turinį. Jo teigimu, samdomo darbo išnykimas suteiktų „man galimybę daryti vieną dalyką šiandien, kitą – rytoj, ryte medžioti, po pietų žvejoti, vakare užsiimti gyvulininkyste, o po vakarienės užsiimti kritika“.

 

       Taip galima kalbėti apie visuomenę, kuri nebėra pagrįsta būtinybe kurti vertę – net jei komunistine utopija laikau tinginystę, o ne nenuilstamą aktyvumą, kaip Marxas. Žinoma, tai vienas retų tekstų, kuriuose Marxas kalba būsimuoju laiku ir neaptarinėja klampių perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą klausimų. Neseniai prancūzų žurnalo „Tiqqun“(1) terpėje atsirado tekstų – svarbiausi iš jų yra „Kvietimas“, „Kaip tai padaryti?“ ir „Artėjantis sukilimas“ – kuriuose klausimas apie subjektyvų komunizmo turinį atgaivina spekuliatyvų kapitalo kritikos aspektą. Tai nėra savaime teoriniai tekstai, jų tikslas yra įkvėpti skaitytoją. „Kaip tai padaryti?“ yra komunizacijos – subjektyvaus ir konceptualaus atsiskyrimo tiek nuo kapitalo, tiek nuo Kairės vadovėlis. Kaip teigiama „Kvietime“, „Niekas negali prasidėti tol, kol nebus atsiskirta nuo besiplečiančios dykumos“. Diskursyvus komunizacijos atstumas nuo tradicinių ultrakairiųjų pozicijų taip pat atsispindi tirštame kalbėjime poetine proza, kuris suartina autorius su galimais jų pirmtakais – dadaistais, siurrealistais ir Bataille‘umi. Plėtodami komunizacijos sampratą, ultrakairieji bandė atsiskirti nuo tradicinių-partinių-profsąjunginių-programinių pavidalų ir angažuotis iš pačių kapitalistinių socialinių santykių kylančiam pasipriešinimui – pvz. nesankcionuotiems streikams. Kyla klausimas, ar komunizacija svarbi kaip radikaliai subjektyvus atsiskyrimas nuo diskredituotų antikapitalistinės terpės ideologinių formuluočių?

 

       Šį klausimą gerai atspindi eilė (britų radikalios intelektualinės terpės) Endnotes tekstų, nušviečiančių, kaip komunizacijos teoriją Prancūzų ultrakairėje propagavo Gillesas Dauvé ir Theorie Communiste. Aštuntajame dešimtmetyje tiek Dauvé, tiek Theorie liko ištikimi idėjoms, kurias skelbė Debordas ir sitruacionistai. Šiuo metu kyla klausimas, ar komunizacija atveria naujas perspektyvas, turint omenyje, kad suvaržytoje (cramped) erdvėje atsiradusios revoliucinės terpės laukia radikalių permainų. O gal netgi diskusija apie tai – tik betikslis utopizmas nuolatos kintančių kapitalizmo socialinių santykių akivaizdoje?

 

       Kas gi yra komunizacija? Ši sąvoka susijusi su įvairiais socialiniais eksperimentais ir revoliuciniais bandymais: Paryžiaus komuna ir XIX a. utopinėmis socialistinėmis bendruomenėmis, kontrkultūriniais bandymais įgyvendinti komunitarizmą XX a. 8-9 deš. skvoterių terpėje. „Artėjančio sukilimo“ autoriai „Nematomas komitetas“ remiasi šia atsiskyrėliško priešiškumo istorija. Jų manymu, komunizacija – tai nuolatinis kūrimas, „komunų“, kolektyvinių radikalaus subjektyvumo pavidalų plėtra. Ji destabilizuoja subjektyvumo ir vertės kūrimą, kurį vykdo kapitalas ir tradicinės politinės organizacijos; toks nestabilumas turėtų nuveda iki lūžio – sukilimo. Šiuo atveju „komuna“ – tai nebūtinai saujelė nuo anglies dvideginio nepriklausomą gyvenimo stilių propaguojančių hipių. „Artėjančio sukilimo“ komuna – tai visi tie, kurie stengiasi nusikratyti ekonominės priklausomybės ir politinės priespaudos“. Komuna galime pavadinti ir nesankcionuotus streikus, ir 1977-aisiais Bolonijoje veikusią nepriklausomą, piratinę radijo stotį „Radio Alice“ ir daugybę kitokių kolektyvinių eksperimentų.

 

       Kaip 1972-aisiais rašė Dauvé ir Francoisas Martinas,

 

       „Komunizmas – tai ne priemonės, pasitelkiamos užgrobus valdžią“. Visi ankstesnieji judėjimai sugebėdavo atvesti visuomenę į aklavietę ir laukdavo, kol iš tokios visuotinės stagnacijos kas nors išeis... Priešingai, komunizacijos metu prekės cirkuliuos be pingų... bus bandoma sugriauti visas atskirtis“.

 

       Vertės kūrimo panaikinimas ir socialinių santykių transformacija – šis imanentinis revoliucinis procesas neigia samdomą darbą. Proletariatas, užuot samdomu darbu ir per dirbančiųjų organizacijas įkūnydamas darbą ir jo vertę, turi tapti savo statusą naikinančių (self-abolition) veiksniu. Komunizacijoje proletariato nebeliks, nebus jokio perėjimo, jokios proletarinės valstybės ar darbininkų tarybų valdžios.

 

       Dauvé ir jo bendraautoriui Karlui Nesiciui, komunizacija yra galimas dialektinio santykio tarp gyvojo darbo bei nežmoniško kapitalo rezultatas. Kaip jie sako,

 

       „Subjektas“ ir „objektas“ vienas be kito neegzistuoja. Krizė – tai ne „išorinis“ veiksnys, kuris mus ištinka, ir esame priversti reaguoti. Istorines situacijas (ir galimybes) taip pat kuria... mūsų veiksmai ir neveiklumas“.

 

       Dauvé atsisako teorinio determinizmo ir renkasi realistinę, mažiau apibrėžtą istorinę trajektoriją, kurioje vieninteliai nekintamieji yra kapitalo santykiai su žmonija, susvetimėjimas, išnaudojimas ir pasipriešinimas.

 

       Theorie Communiste manymu, gamybos permainos antruoju realaus įtraukimo (real subsumption) periodu, nuo aštumtojo dešimtmečio lėmė kapitalo ir darbo jėgos tarpusavio persidengimą (imbrication) reprodukcijos cikle. Tik dabar tradicinių organizuotų kairiųjų partijų ir profsąjungų silpnėjimas leidžia proletariatui panaikinti pačiam save. XX amžius parodė, kad dirbantieji, patys prisidėdami prie vertės kūrimo ir susikūrę dirbančiojo tapatybę, nesugebėjo priešintis kapitalui. Pranykus bet kokiai valiai priešintis ir subjektyvumui, į komunizaciją liko vienintelis kelias – išnaudojimas ir spartėjanti proletarizacija. Theorie Communiste nepasitiki politine opozicija, kuri nebėra subjektyvi – istorija visiškai paneigia socialdemokratinę marksistų „neišvengiamo judėjimo link komunizmo“ koncepciją.

 

       Po 1968-ųjų institucinės kairiųjų politikos nykimas kuria suvaržytą terpę, kurioje net po Sietlo proveržio norisi „vaikyti demonstracijas“, kurios, Nematomo komiteto manymu tėra „kolektyvios nebūties“ (collective absence) išraiška.

 

       „Kolektyvi nebūtis“ – tai ne organizuotumo stygius, bet gausybė organizuotumo formų, kurios atveda antagonizmą į reformizmo ar (netgi – K.P.) aktyvizmo aklavietę, sukurdamos terpes, suinteresuotas savo pačių fetišizavimu. Tokios terpės suinteresuotos ne asimetriniu priešinimusi – diversija, pasitraukimu ir pan., bet simetrišku konfliktu su kapitalu. Tokia „kolektyvinė nebūtis“ atsispindi tam tikrose šiuolaikinio kovingumo ir aktyvizmo formose, pavyzdžiui, tapatybės politikoje. Šiuolaikinį antikapitalizmą vargina retsykiais juokingai politika besimaskuojantis anarchistinis, ekologinis ir socialistinis moralizavimas. Jau 8 deš. Dauvé su Martinu sakė, kad „komunistinis judėjimas yra antipolitinis“. Komunizacija siekia sugriauti dirbančiojo tapatybę tam, kad paverstų jį radikaliau priešintis sugebančiu subjektu.

 

       „Artėjančiame sukilime“ vaizduojamas kapitalo vykdomas realus žmogaus įtraukimas į kapitalą primena kasdieninį važinėjimą į darbą. Tokį subjekto kūrimą Foucault vadino „vadovavimu“ (governmentality) – jame galia yra ne tik represyvi ir disciplinuojanti, ji taip pat kuria sąlygas gaminti vertę – tokiu būdu kūrybingumas ir emocinis tapatinimasis padeda kapitalui kurti vertę.

 

       Šiuolaikinės veikiančios, bet neformalizuotos komunos, „Artėjančio sukilimo“ teigimu, apima daugybę erdvių ir kolektyvumo apraiškų – pradedant proletariatu, baigiant kontrkultūra ir nelegaliomis erdvėmis. Skvotai, nesankcionuoti streikai, riaušės, kaimuose susibūrę kolektyvai, kaimynai... Jie platina virusą, verčiantį nusikratyti kapitalistinių socialinių santykių. Galima kalbėti ir apie komunų santykį su postautonomistine egzodo – išėjimo, pasitraukimo samprata, kuomet dirbantysis paneigia savo kaip dirbančiojo vaidmenį ir subjektyviai nutraukia emocinį ryšį su kapitalu.

 

       Šiuolaikinis kapitalas komunizacijos teoretikų vertinamas kaip „dykuma“, sunaikinanti bet kokias patirtis. „Dykuma“ – tai pasyvus nihilizmas kai patirtis sunaikinama šoko terapija, o tuštuma užpildfoma prekėmis. Kaip atsaką šiai dykumai, šiuolaikinės visuomenės panirimui į kapitalą, Nematomas komitetas renkasi džiaugsmingą destrukciją: „šio niekio sunaikinimą sunkiai galima įvardyti liūdna užduotimi“, „tai taps paskutine kolektyvine pagunda“.

 

       Atrodo, komunizacijoje nuolat išliks įtampa tarp, viena vertus, laipsniškų pastangų išstumti kapitalą kovų augimą, išeinantį anapus partijos, savivaldos ir organizavimosi darbovietėje rėmų, ir, antra vertus, radikalaus lūžio, Walterio Benjamino pavadinto „realia nepaprastąją padėtimi“ („real state of exception“), priešingo valstybės primestai nepaprastai padėčiai. Geras būdas konceptualizuoti komunizacijos metu kintančias jėgas būtų Marxo samprata „Gewalt“ – jėga, smurtas. Jis gali reikšti tiek galią, tiek smurtą – Marxo atveju, pirminį kapitalo smurtą pradinio kaupimo metu. Taip pat galima cituoti Étienne Balibar, vertinantį Gewalt kaip „ekonominę prievartą, smurtinę ekonomiką“. Kai jis kalba apie smurtą, kuris yra imanentiškas ekonomikai, turi omenyje išnaudojimą.

 

       Komunizacija savo ruožtu iškelia šiam smurtui priešišką Gewalt, kuris nutrauktų politinius ir ekonominius santykius su kapitalu. Toks atsiskyrimas, kad ir laikomas sukilimo projektu, ir jo galimybės pabėgti nuo kapitalo, jau nekalbant apie jo nugalėjimą, teikia mažai vilties. Benjaminas rašė: „Destruktyviai asmenybei nėra nieko amžino. Bet būtent dėl to jis visur mato galimybes“. Galbūt šiuos žodžius galima pritsaikyti ir komunizacijos teorijai. 

 

       (1)    Tiqqun – nuo 1999 iki 2001 leistas žurnalas. Jo pavadinimas susijęs su hebrajišku/kabalistiniu žodžiu „atpirkimas“, „išgelbėjimas“, jau šis pavadinimas atspindi Benjamino ir Agambeno mesianistinės politikos vizijas.  

 

       Autonominė zona

       2011.01.08.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti