Herbertas Maridzė. Laisvadienio revoliucionieriai
teorija

jokios_valdziosBalastas

 

Man atrodo, kad anarchistinis judėjimas iki šiol nesuvokia, kokį vaidmenį jame vaidina vadinamieji „laisvadienio revoliucionieriai“ (LDR). Lengviausia čia būtų įžvelgti asmenines problemas tų aktyvistų, kurie negali (nenori) susitvarkyti gyvenimo taip, kad šis netrukdytų revoliucijai. Bet gal verta į šį žvėrį pažvelgti atidžiau?


Pirmas įspūdis – neigiamas. Apsunkintas darbo, galbūt dar ir šeimos, mūsų analizės herojus praktiškai nedalyvauja kasdienėje anarchistų veikloje. Dvi išeiginės yra didelis pasiekimas, bet kokias akcijas galima surengti per šias dvi dienas, kai valdininkija ilsisi, o mentai – ne? Atsakymas – arba legalias ir, daugelio nuomone, nenaudingas, arba ritualines, pvz., rengiamas gegužės 1-osios proga. Laisvadienio revoliucionieriui ši aplinkybė, be abejo, palanki, nes apsunkintas 8 valandų darbo dienos, jis mieliau renkasi nepavojingus veiksmus ir net nedalyvauja pavojingos veiklos aptarimuose. Tai, beje, bent jau sąžininga.

 

Laisvadienio revoliucionierius (LDR) yra nuolatinis visokiausių kino peržiūrų, seminarų, diskusijų dalyvis. Ten jis gali paprašyti žodžio, ir turi ką pasakyti. Apie tai mes irgi pakalbėsime, bet iš asmeninės patirties žinau, kiek visi tie pasisakymai padiktuoti nepasitenkinimo asmeniniu indėliu į bendrą reikalą.

 

Kaip žinome, balastu vadinamas papildomas svoris, užtikrinantis didesnį transporto priemonės stabilumą. Balasto dėka reikiama kryptimi pastumiamas svorio centras, jis pagerina ratų sukibimą su paviršiumi. Paprastai kalbant, be balasto, nors tik minimaliai naudingo, neplaukia laivai ir nerieda traukiniai. Ar šia prasme LDR naudingi?

 

Pradėkime nuo to, kas akivaizdu. Darbas laisvadienio revoliucionieriui teikia stabilias pajamas. Anarchistiniam judėjimui, sąmoningai atsisakančiam privalomų nario mokesčių, piniginė pagalba šiandien neretai reiškia svarbių projektų įgyvendinimą. Visgi ir tai tiltelis į nebūtį. Saugaus ir anonimiško aukų rinkimo infrastruktūra pas mus dar tik mezgasi. Kokia ten infrastruktūra! Informacija dažniausiai plinta specialiais vidiniais ar kontrkultūriniais kanalais. Dėl to pinigai tokiems projektams, kurie reklamuojami mažiau nei Chimkų miškas, surenkami tų pačių pankų, skinų, studentų, kurie be juokų yra pasiryžę duoti kraujo už penkis šimtus rublių (tai mažiau nei 5 Lt – vertėjas). Juk tai ne išeitis!

 

Be to, praktika rodo, kad esant dideliam pagalbos (pvz., teisinės) poreikiui, mūsų judėjimas pajėgus organizuotis ir rengti dideles visuomenines kampanijas. Praktika rodo, kad šiandien šimtai ir tūkstančiai žmonių nuolat dalyvauja opoziciniuose renginiuose. Šių dienų Rusijoje tūkstančiai žmonių yra pasirengę pinigais išreikšti savo protestą prieš diktatūrą. Beje, protestas bręsta tokiose socialinėse grupėse, kur jo mažiausiai laukiama.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Nesenai Maskvos nekilnojamojo turto rinkos analitikai pastebėjo nepriklausomą nuo valdžios naują „rantje sluoksnį“, kuriame, priešingai nei visoje Rusijoje, „kuo didesnės pajamos tuo didesnis polinkis į protestus“. Kažin ar to garbingo sluoksnio, kurį sudaro apie pusė milijono žmonių, atstovai masiškai ateis į artimiausią jaunimo koncertą. Bet kartais kyla įtarimas, kad anarchistai neatsitiktinai yra užsidarę savo kultūriniame gete. Kartais man atrodo, kad pinigų trūkumas – tai tik menkas simptomas. Gal reikalas paprastesnis ir gilesnis? Gal mes neturime ko pasakyti žmonėms?

 

Simptomai


Žodis „simptomas“ patraukia dėmesį ir pats yra simptomas. Turbūt teisingiau būtų kalbėti apie ženklus, parodančius, kaip toli mes nuklydome nuo savo idealų ir didvyriškų prototipų. Bet už dalinio atotrūkio nuo tradicijos požymių verta matyti ir atotrūkį kaip simptomą. Iš esmės, Rusijos anarchistinis judėjimas tik šiandien pradeda suvokti, kad faktiškai pasikeitusios kovos formos nereiškia, kad jos bus efektyvios, o seni metodai – pasenę. Šiandien, kaip ir visada, revoliucinis judėjimas pats savaime yra visuomenėje vykstančių pokyčių indikatorius.

 

Savo laiku Frankfurto mokyklos ideologai išeities iš neįveikiamo masinės sąmonės vienmatiškumo ieškojo marginaliose subkultūrose. Viltys neišsipildė, nors paradoksaliu būdu proceso esmė buvo pastebėta taikliai. Totalitarinės „tautos“ subyrėjo į (nepakankamai) atskiras „grupes“ ir tapo mūsų išsigelbėjimu bei spąstais.

 

Išsigelbėjimu, nes po visiško sutriuškinimo, patirto praeito amžiaus 30-40-aisiais, išsilaisvinimo jėgos vėl atgavo identitetą ir orientyrus. Spąstais, nes gyvybę aukojusi asketiška „profesionalaus revoliucionieriaus“ figūra dabar yra falsifikuojama kultūrologinėmis, o ne kriminalistinėmis priemonėmis, sociologinėmis, o ne psichiatrinėmis.

 

Išsigelbėjimu, nes daugybė žlugusių žmonių vienybės projektų įgalino atsirasti erdvėms, kuriose valstybės kontrolė yra susilpnėjusi arba vykdoma kitokia forma. Spąstais – nes susikūrė ir buvo lokalizuotos socialinės grupės (studentai, futbolo sirgaliai, nekonvenciniai dailininkai), kurioms būdingas protestinis ar antisocialus elgesys.

 

Išsigelbėjimu, nes niekur nedingusi valstybės prievarta dabar taikoma tikslingai – prieš „teroristus“, „vakchabitus“, „chuliganus“, o prieš sąmoningus priešininkus ši valdžia veikia gana santūriai, ko nedarė prieš trisdešimt metų. Spąstais, nes revoliucionieriai staiga atrado jėgų ir laiko labdaros projektams, šeimai, darbui ir šokiams.

 

„Mes turime išlikti!“, – šis šūkis tapo politika. Kai disidentinio raugo revoliucionieriai anksčiau ėjo į protestus prieš „didįjį aštuonetą“, daugelis iš jų buvo pasiryžę mirti spec. policijos autobusuose. Gauti 1000 rublių baudą buvo juokinga ir įžeidu, deja, tokie šiandienos simptomai.

 

Atrodo, kad absurdiškai minkštas valstybės spaudimas sėkmingai papildomas M. Foucault aprašyta „valdžios mikrofizika“: mokykla, ligonine, šeima ir t.t. Būtų pernelyg didelis supaprastinamas visa tai suvokti kaip vientisą, iš vieno centro valdomą „valdžios sistemą“. Visgi valdžia yra homogeniška ir nuolat sukelia natūralų pasipriešinimą. Todėl švelnios, bet visaapimančios kontrolės dialektika organiškai papildoma pamėkliškais taikiais protestais.

 

Nesu tikras, ar Foucault būtent tai turėjo omeny, bet anarchistai sėkmingai išmoko naujų kovos būdų: jie maitina benamius, važinėja „zuikiais“, gina parkus, gyvena pilnakraujį spalvingą gyvenimą, t.y. priešinasi. Kartais nauji metodai būna stebėtinai sėkmingi, o kartais jie primena tam tikrą socialinį kontraktą: valstybė nesodina anarchistų už įsitikinimus, o anarchistai nerengia sukilimų.

 

Visa ši dialektika itin tikroviška. Ji tokia pat tikra, kaip ir stichiškas pasipriešinimas valdžiai, kaip nemirštantis žmonių laisvės siekis. Akivaizdus teroro perteklius aiškiai rodo, kokia reali valdžios parengtis valdyti šalį stalinistiniais metodais. Ją sulaiko tik neginčijama liaudies protesto grėsmė. Primorės ir Baškirijos partizanai, nežinomi mentų poskyrių ir valdančiosios partijos biurų padegėjai itin gerai išblaivo valdžią bei pademonstruoja veiksmus, kurių gali griebtis žmonės prieš fašistinę diktatūrą.

 

Bet yra ir dar tūkstančiai kitų metodų, dažniausiai nekeliančių jokių asociacijų su įprasta opozicine politika – mitingais, piketais, demonstracijomis. Kalbu apie kasdieninę praktiką, susijusią su atsisakymu mokėti mokesčius, baudas ir rinkliavas, vagystėmis darbe, alternatyvia ekonomika ir t.t. Kiekvieną dieną milijonai žmonių gina savo teises – tai ne naujiena ir ne simptomas. Simptomas tas, kad anarchistai virto subkultūrine protesto grupe, dar vienu „sluoksniu“, negalinčiu pateikti vieningos pasipriešinimo teorijos. Jau nebegalinčia. Netgi sau.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Socialinis kompromisas palieka savo pėdsaką mūsų sielose ir širdyse. Paneigdama visus optimistinius lūkesčius ir pesimistines prognozes, LDR sąmonė praktiškai niekuo nesiskiria nuo įprastos kasdienės suklaidintos ir nelaimingos apolitiško individo savimonės. Ši sąmonė verčia kitaip suvokti marksistų pamėgtą „socialinio sluoksnio“ terminą. Ryte paprastas žmogus, žiūrėdamas pro langą į savo automobilį, jaučiasi esąs viduriniojo sluoksnio atstovas. Gamybiniame pasitarime jis netikėtai save suvokia kaip išnaudojamą, beveik proletarą. Bet po pietų, aprėkęs visus tris savo skyriaus darbuotojus, jis suvokia, kad vadovo likimas ne toks jau ir sunkus. Vakare, žiūrėdamas televizijos naujienas, jis jaučiasi kaip protestuotojas iš „Nepritariančiųjų“ judėjimo. Eidamas gulti, jis mąsto apie savo biseksualumą.

 

Dėl to tiriamojo objekto skerspjūvis atrodo kaip sluoksniuotas pyragaitis. Ploni ir trapūs intencionalumo sluoksniai susipina šeimos, karjeros, seksualumo ir socialinės savirealizacijos metadiskursuose. Tie diskursai gali liestis ir pereiti vienas į kitą, o gali būti ir lygiagretūs, nesukeliantys asmenybės šizofrenijos bei irimo. Iš esmės visus tuos sluoksnius vienija tik tai, kad visi jie vieno skonio. Galbūt kažkur po jais slepiasi įdaras, bet toks požiūris į savimonę beviltiškai paseno.

 

Būtinybė ar viltis


Anarchistų judėjimas geriau nei kiti padarė išvadas iš biurokratinio revoliucinių partijų kolapso. Laisvadienio revoliucionierius – dažnai tik uodega, pasiruošusi nukristi pasirodžius bent mažiausiam represijų šešėliui. Kita vertus, kas iš mūsų dabar yra pasirengęs paaukoti gerai apmokamą darbą ar akademinę karjerą dėl Revoliucijos – taip blogai parengtos, taip negreit prasidėsiančios? Ką šiandien reiškia gyventi nelegaliai fašistinėje Rusijoje, kai nėra nei antifašistinio pogrindžio, nei materialinės bazės? Kaip sukurti tą bazę, tą pogrindį? Akivaizdu, kad jau kitą dieną pogrindžiui prireiks „legalaus sparno“ pagalbos ir anarchistinės internetinės saviorganizacijos patirties (decentralizuotos ir netgi apsaugotos nuo tiesioginių represijų). Šis faktas lyg ir sufleruoja, kad galimybės dar anaiptol neišsemtos.

 

Pereinant nuo simptomų prie sindromų, negalima nepastebėti visaapimančio skirtumo. Anarchistai dažniau nei kiti susiduria su bet kurios valstybės parengtimi pasirinkti terorą kaip pagrindinį valdymo būdą. Kita vertus, griežčiausios naujausių laikų diktatūros remiasi gyventojų dauguma. Nekaltų nebūna. Valdžios santykiai taip apraizgo visuomenę, kad šiuolaikinis anarchistinis judėjimas ne tiek keičia visuomenę, kiek kovoja su ja, atsistumia, šokiruoja ir veržiasi iš jos.

 

Visa, kas ne anarchija, yra fašizmas! Jeigu taip, tada neverta nė kelti klausimo, kas engiamasis, o kas engėjas. Savanoriškai pasirinkta atstumtųjų pozicija suteikia moralinę teisę juokeliams ir šėlsmui. Ji taip pat suteikia tribūną pašaipiai fašistinės daugumos kritikai, bet retai leidžia suvokti save kaip išnaudojamąjį ar išnaudotoją. Sakralus klausimas, ką anarchistai gali pasiūlyti visuomenei, pakimba ore. Juk „anarchistinė subkultūra“ ir „kapitalistinė visuomenė“ sukuria susikryžiavusias visatas, susiduriančias tik viename taške, kuriame atsidūrę kai kurie rimtai galvioja, kad greitojo maisto užkandinių ar išsimokėtinai pirkto „Ford Focus“ savininkai yra „buržujai“.

 

Chasidų judaizmui būdinga svarbi koncepcija. Ji teigia, kad kiekviena žydų karta turi teisuolį, galintį tapti Mesijumi. Budizme įprasta manyti, kad bet kuri žmogiška būtybė, jei tik pakaks uolumo bei sėkmės, gali pasiekti nušvitimą. Socialinė revoliucija ne tokia visaapimanti, bet jei ji įvyktų rytoj, ką darytume poryt?

 

Anarchistai, atsakydami į šį klausimą, naudoja vieną idomią ideologinę gudrybę. Neturėdami šių dienų realijas atitinkančios programos, teisinamės tuo, kad neturime avangardistinių pretenzijų. Mes nesirengiame tapti kieno nors fiureriais, o revoliucijos metu liaudis iš naujo atras saviorganizacijos, bendro gyvenimo, gamybos valdymo būdus ir kt. Šit apskritai teisinga idėja netikėtai suteikia indulgenciją ir išgelbsti nuo slogaus tamsumo ekonomikos, psichologijos, sociologijos, socialinės filosofijos ir net ekologijos klausimais. Neturėdami savų teorinių klodų, anarchistai ima skolintis iš europietiškos patirties arba iš politinių „kaimynų“ kairėje ir dešinėje.

 

Jau buvome susidūrę ir su „autonominiais stalinistais“, kovotojais už valstybės teikiamas garantijas, menkai užsimaskavusiais nacbolais ir tiesiog „pasišildyti“ užsukusiais apolitiškais valstybininkais. Kita vertus, jei rigoristiškai gryna anarchistinė propaganda klimpsta smėlyje, dėl to kalti ne vien padėtimi patenkinti gyventojai, bet ir ta aplinkybė, kad tie, kuriuos įtikinėja, neretai būna daugiau žinantys, turintys didesnę gyvenimišką patirtį, pagaliau raštingesni.

 


 

Taip, totalus engiamųjų neraštingumas labai padėjo praeities revoliucionieriams. Mes tokio pranašumo neturime, kaip nėra ir milžiniškų turtų, laisvalaikio savišvietai ir daug ko kito. Depresijos minutėmis aš įsivaizduoju, ką pačiam „paprasčiausiam“ biuro planktonui su dviem vaikais, paskola butui ir planais vasarą ilsėtis Graikijoje gali pasakyti tūlas anarchopropagandistas.

 

Gerai, „biurų tarnautojai“ nėra mūsų tikslinė grupė (beje, kodėl?), bet ką jis pasakytų „paprastam“ darbininkui, kuriam darbas „praplečia horizontą“ kaip heroinas „praplečia sąmonę“? Kad didžiulės sudėtingos gamyklos, reikalaujančios beveik kareivinių disciplinos, turi būti jo paties reorganizuotos? Na taip, turėtų. Visgi šiandien per daug dideliam darbininkų ratui ši idėja yra tiesiog baltasis triukšmas. Kad ji nustotų tokia buvusi, nepakanka tūkstantį kartų ją atspausdinti atsišaukime ir patalpinti „mūsų tinklapyje“, nes tokio darbininko sąmonę nulemia klausimas, ar jo gyvenamoje vietoje yra kita jo specialybę atitinkanti darbovietė, kurioje būtų mokamas didesnis atlyginimas..

 

LDR įsitraukia į politinius santykius, tampa samdomu darbuotoju ar smulkiu verslininku, bet tai savaime neduoda jokių atsakymų. Tai pareikalaus naujos taktikos, naujų elgesio modelių ir agitacijos, juk darbovietėse veikia principas, neleidžiantis kalbėti apie politines pažiūras. Netgi iškilus darbo konfliktams, socialinis aktyvumas suvokiamas kaip pavojingas pomėgis. Mainais mūsų laukia bent jau keletas įkvepiančių atradimų:

 

Pirma – kad ir kaip griežtai būtų reglamentuotas gamyklos darbininko darbo procesas, kad ir kokia rutininė būtų biuro tarnautojo veikla, darbo kolektyve visada išryškėja įvairios saviorganizacijos ir tarpusavio pagalbos formos. Nepriklausomai nuo to, ar tokia saviorganizacija skatinama, ar tiesiog draudžiama instrukcijomis, be jos negalimas pats gamybos procesas.

 

Antra – anarchizmas tik tada įaugs į dirbančiųjų kūną ir kraują, kai jie savo draugų pavyzdžiu pamatys, kad esminiai mūsų principai suteikia galimybę spręsti konkrečias problemas. Kad saviorganizacija yra privalumas. Kad anarchija naudinga darbo žmonėms. Pagaliau, kad anarchija gali jiems virsti ne chaosu, ne stebuklinga geros valios asmenybių visuomene, o puikiu įrankiu ir per revoliuciją, ir kasdienybėje.

 

Štai apie ką vertėtų kalbėti laisvadienio revoliucionieriams jų organizuotose kino peržiūrose. Bet ar tai nėra „išsigimimas“? Ar aistringi revoliucionieriai nenuleis balso, kai supras, kuo juos sistema paperka ir kuo už tai teks užmokėti?

 

Toks pavojus yra. Gyvenimo lygis, kurį šiandien gali užtikrinti dideliuose miestuose gyvenantys samdomi darbuotojai, gerokai didesnis nei yra įpratusi dauguma anarchistų. LDR čia turi ką prarasti. Pavojus didėja dar ir todėl, kad „demarginalizacijos“ procesas dažniausiai vyksta lyg ir priešinga kryptimi nei norėtų „revoliucinis subjektas“. Žmogus įsidarbina „normaliame darbe“ ir įsitaiso „normalų“ būstą ne todėl, kad toks jo sąmoningas pasirinkimas, bet dėl to, kad perėjo į socialinę grupę, kurioje eksperimentai su politika nėra sveikintini. Baigta aukštoji mokykla, gimęs vaikas, nutraukta tėvų finansinė parama – dažnai tai veikia stipriau nei represijos.

 

Tai ar yra vakcina prieš virsmą kovingu socialreformistų sparnu? Kaip šiandien neiškeisti anarchizmo į tingų tampymąsi dėl atlyginimų, komunalinių mokesčių tarifų ir trijų konstitucijos straipsnių? Kažin ar atrasiu Ameriką, jei pasakysiu, kad atsakymą gali duoti tik praktika, panaikinanti susiskaldymą tarp darbo ir politikos, grindžiama aiškiu paprastų dalykų suvokimu:

 

„Didėjantis gerbūvis – tai mitas, kuriuo valdžia moka už gyventojų lojalumą. Valstybė negali suteikti saugumo garantijų, išsaugoti gyvenimo lygio, užtikrinti teisių ir galimybių lygybę. Valstybė – nereformuojamas priespaudos aparatas ir prispaustųjų valdymo įrankis, masinis nuolankumas jai – tiesus kelias į masines represijas.

 

Anarchizmas – tai kova už laisvę, kurios nenusipirksi, o ne mūšis už 8 valandų darbo dieną ar nemokamą transportą. Ir kol tokios laisvės nėra, atminkime vieno politinio kalinio žodžius, skirtus jaunimui: „Jūs esate kalėjime savo valia, tik už nematomų grotų“.“

 

www.free-russia.net vertė Evaldas Balčiūnas

2011 01 24