Herbert Marcuse. Apie naujosios kairės padėtį
teorija

marcuseŠiame straipsnyje Herbertas Marcuse nagrinėja aktualius dabartinės visuomenės prieštaravimus ir visiems kairiesiems bendras problemas. Marcuse aptaria, kaip ir kokiomis priemonėmis naujieji kairieji turėtų priešintis kapitalizmui bei valdančiajai klasei. Be to, jis paaiškina, kodėl senieji kairieji vargu ar sukurs tokią revoliucinę partiją, kokios buvo XX a. pradžioje, ir todėl jie šiuo metu yra nepažangūs.

 

Herbertas Marcuse (1898–1979) – vokiečių filosofas ir sociologas, neomarksistų Frankfurto mokyklos narys. Simpatizavo XX a. kairiųjų judėjimams, griežtai kritikavo TSRS. Dėl savo įtakos naujosios kairės judėjimui buvo pramintas „naujųjų kairiųjų tėvu“. Didelė Marcuze‘ės rankraščių dalis taip ir liko nepublikuota. – Marksistai.lt


***

Aš nesu tas, kuo mane vadina „New York Times“. Niekada savęs nelaikiau „naujųjų kairiųjų idėjiniu vadu“, be to, manau, kad kairiesiems visai nereikia idėjinio vado. Jiems tikrai nereikia naujo tėvo figūros, naujo „tėtušio“. Ir aš visiškai nesiruošiu juo būti.

 

Pakartosiu tai, ką pasakė Karlas [1]: „Mes negalime laukti, ir mes nelauksime“. Aš pats nebegaliu daugiau laukti. Ne tik dėl savo amžiaus. Nemanau, kad mes apskritai turėtumėme ko nors laukti. Aš tiesiog neturiu pasirinkimo, nes kęsti tokią būklę, kai niekas nesikeičia, jau nebeįmanoma. Aš dūstu.

 

Šiandien norėčiau aprašyti realią naujųjų kairiųjų situaciją. To reikalauja tam tikros teorinės refleksijos, dėl kurių, beje, aš nesiruošiu atsiprašinėti, nes jei kairieji alergiški teoriniams nagrinėjimams, vadinasi, su jais ne viskas gerai.

 

Iš pradžių išnagrinėsime du prieštaravimus, su kuriais susiduria mūsų – aš sakau: mūsų – judėjimas. Viena vertus, mes visi žinome, pergyvename ir jaučiame, kad šita visuomenė vis labiau ir labiau slopina bei naikina natūralias žmogiškąsias galimybes būti laisviems, savarankiškai kurti savo gyvenimą be kitų išnaudojimo.

 

Mes – tai ne tik tie, kurie dabar yra šioje auditorijoje, – turiu omenyje visus, kurie yra išnaudojami, pavergti savo darbo, nenaudingi, tačiau vis dar būtini, pavergti jiems primestos moralės, - visus tuos, kurie išnaudojami dėl šios šalies vidinės ir užsienio kolonizacijos politikos. Tai tas didelis Mes, kuriam pokyčiai būtinai reikalingi. Kita vertus, mes turime suvokti, kad didelė dalis, jeigu ne dauguma gyventojų nenori permainų, nesuvokia jų, neturi jų atžvilgiu jokio politinio sąmoningumo. Ir tai, kaip matau, yra pirmoji didelė mūsų strategijos problema.

 

Antroji mūsų problema, su kuria nuolat susiduriame: „Kokia alternatyva? Ar galite jūs pasiūlyti ką nors geresnio?“. Nemanau, kad šito klausimo galima išvengti ir atsakyti: „Iš pradžių mes turime sunaikinti seną, vėliau pažiūrėsime“. Mes negalime šito padaryti dėl vienos paprastos priežasties: mūsų tikslai, mūsų vertybės, mūsų nauja moralė turi jau dabar atsispindėti veiksmuose. Mes siekiame naujo žmogaus, tačiau tuo nauju žmogumi mes patys turime būti čia ir dabar.

 

Todėl mes negalime taip lengvai atmesti šio klausimo. Mes netgi turime tapti naujų žmonių, kurie vieną kartą gali atsirasti, pavyzdžiais. Vienintelė alternatyva, kuri tai ir atspindi, man iki šiol yra socializmas. Ne stalininis ir ne postalininis, o laisvasis socializmas (der libertäre Sozialism), kuris visada buvo suvokiamas kaip socializmas.

 

Taigi, jei šitas laisvasis socializmas – alternatyva, tai kaip mes ją apibūdinsime? Galų gale, žmonės apsidairys aplinkui ir paklaus: „Kur gi tokio tipo socializmas? Parodykite jį mums“. Mes pasakysime, kad tikriausiai jis sukurtas Kuboje. Galbūt Kinijoje. Visiškai aišku, kad jis kovojo su [amerikietišku] supermonstru Vietname. Bet žmonės apsidairys ir pasakys: „Ne, tai – ne socializmas. Socializmas, kurį mes matome, yra Sovietų Sąjungoje. Socializmas – tai invazija į Čekoslovakiją“. Kitaip tariant, socializmas – tai nusikaltimas.

 

Ką mes galime priešpastatyti tokiems žodžiams? Du aukščiau išvardintus prieštaravimus galima sujungti į vieną. Radikalūs pokyčiai be masių palaikymo neįmanomi, bet užsitikrinti masių palaikymą – bent jau artimoje ateityje – atrodo dar mažiau tikėtina. Ką gi mums daryti su šiais prieštaravimais?

 

Atsakymas pasirodys labai paprastas. Mes turime pabandyti užsitikrinti tokį palaikymą. Mes turime pabandyti patraukti į savo pusę mases. Bet čia mes pasiekiame demokratinės agitacijos ribas. Kodėl ribas? Todėl kad didžioji ir galbūt lemiančioji masių dalis – darbininkų klasė – yra labai integruota į egzistuojančią sistemą, be to, stipriu materialiniu pagrindu, o ne tik paviršutiniškai. Žinoma, šita integracija nėra amžina. Istorijoje nėra nieko amžino.

 

Korporatyvaus kapitalizmo [3] prieštaravimai niekada nebuvo tokie aštrūs kaip dabar. Bet tai negali ir neturi kurti mums iliuzijų, kad įvyko tik laikina integracija, kuri galėtų žlugti, kai vėl paaštrės imanentiniai sistemos prieštaravimai, kurie ir aštrėja, kaip mes matėme pastaraisiais metais. Kadangi tokia dezintregracija nevyksta automatiškai, tai mūsų užduotis – veikti šia linkme.

 

Antra, kodėl mes susiduriame su demokratinės agitacijos ribomis, – paprastas faktas, kad kairieji tiesiog neturi atitinkamos žiniasklaidos. Žiniasklaida šiandien formuoja visuomenės nuomonę. Jeigu negauni pakankamai transliacijai laiko ir pakankamai vietos laikraščiuose, tai kaip galima pakeisti visuomenės nuomonę, suformuotą informacijos monopolistų?

 


 

Išvada: pseudodemokratijos sąlygomis mes esame priešpastatyti daugumai, kuri, matyt, didžiąja dalimi yra konservatyvi ir atspari radikaliems pokyčiams. Tos pačios aplinkybės, nukreiptos prieš demokratinę agitaciją, taip pat veikia prieš tradicinio modelio centralizuotą masinę revoliucinę partiją. Tokia partija negali egzistuoti ne tik dėl to, kad šiandien slopinimo aparatas kur kas galingesnis ir efektyvesnis nei kada nors anksčiau, bet iš esmės dėl to, kad centralizmas – tai jau ne tas metodas, kuris skatina pokyčius.

 

Čia aš norėčiau dar kai ką paaiškinti. Jau sakiau, kad korporatyvaus kapitalizmo prieštaravimai šiandien yra aštrūs kaip niekada, bet mes turime iškart pridurti, kad jo pagrindus diena iš dienos tvirtina pusiausvyra tarp JAV ir Tarybų Sąjungos. Tai, ką mes stebime, manau, galima apibrėžti senamadiška koncepcija, kurios mums reikėtų laikytis, – tai laikina kapitalistinės sistemos stabilizacija. O tokios stabilizacijos laikais pagrindinė kairiųjų užduotis yra švietimas ir politinio sąmoningumo ugdymas.

 

Nnorėčiau trimis trumpomis tezėmis atskleisti strategijos tikslą, jos metodus ir, galiausiai, naujųjų kairiųjų organizaciją. Visų pirma – tikslas. Mes susidūrėme su nauju istoriniu faktu – su radikalaus pokyčio, revoliucijos iš vidaus būtinumu išsivysčiusioje, techniškai progresyvioje industrinėje visuomenėje. Šis naujas istorinis faktas reikalauja, kad mes peržvelgtume keletą mūsų pamėgtų sąvokų.

 

Visų pirma, „atėjimo į valdžią“ sąvoka. Seno modelio daugiau nebegalima naudoti. Viziją, kad kokioje nors šalyje – tokioje kaip JAV – didžiulės žmonių masės, vedamos centralizuotos autoritarinės partijos, ims plūsti į Vašingtoną, užims Pentagoną ir paskirs naują vyriausybę, galima laikyti utopine. Ko mes turime siekti, primena išblaškytą ir toli išplitusią dezintegruotą sistemą, kurioje mūsų interesai, uždaviniai ir veiksmų kryptys persikelia į vietinį ir regioninį lygį.

 

Antroji sąvoka, kurią reikėtų peržiūrėti, – tai darbininkų klasės vaidmuo. Norėčiau pasakyti keletą žodžių apie šiandien labiausiai diskredituotą sąvoką – „naująją darbininkų klasę“. Man atrodo, kad „naujosios darbininkų klasės“ sąvoką ardo tam tikros tendencijos, pastebimos šiuolaikiniame kapitalistiniame gamybos procese. Vis dažniau svarbiausias vietas gamybos procese užima aukštos kvalifikacijos samdomi tarnautojai, techniniai darbuotojai, specialistai ir t.t. Pagal ortodoksinio marksizmo sampratą, jie priklauso pramoninei darbininkų klasei. Tai, ką mes čia stebime, – norėčiau, kad į tai atkreiptumėme dėmesį, – yra potenciali visuomenės bazės (Massenbasis) plėtra, peržengianti tradicines pramonės darbininkų klasės ribas ir prisidedanti prie naujų darbininkų klasių atsiradimo, taip kartu plečiant išnaudojamųjų spektrą.

 

Toks išplėtimas nurodo didelį, bet labai išsibarsčiusį ir miglotą masės pagrindą bei pakeičia santykius tarp to, ką mes tradiciškai vadiname valdančiąja mažuma ir masėmis. Mes galime siekti ne didelio, centralizuoto ir organizuoto judėjimo, o lokalių ir regioninių politinių veiksmų, nukreiptų prieš tam tikrus pažeidimus, – neramumų, sukilimų getuose ir t.t.. Ne visada sąmoningi politiniai judėjimai reikalauja aktyvesnio politinio vadovavimo ir instruktažo mažumos kovai.

 

Dabar keletas žodžių apie naujos kairės strategiją. Pseudodemokratinis procesas, padedant kvazimonopolinei konservatyviajai žiniasklaidai, nuolat palaiko ganėtinai stabilią daugumą, todėl politinis pasiruošimas ir švietimas turi vykti už tradicinių liberalių formų – žodinių ir rašytinių diskusijų – ribų. Kairieji turi rasti būdų, kaip sugriauti konformistinį ir korumpuotą politikos kalbos ir politinių santykių pasaulį. Jie turi pažadinti likusių sąmonę ir sąžinę. Išsiveržimas iš egzistuojančių kalbos ir korumpuoto politikos santykių šablonų, kurie primesti kiekvienam politiniam veiksmui, – tai beveik antžmogiška užduotis, reikalaujanti nežmoniškos vaizduotės galios. Mes turime rasti kalbą ir organizuoti akcijas, kurios nebūtų apibrėžtos tradiciniu politiniu elgesiu ir galėtų pademonstruoti, dėl ko čia visa tai daroma.

 

Valdantiesiems sluoksniams ir jų racionalumui toks elgesys greičiausiai pasirodys kvailas, vaikiškas ir iracionalus. Bet būtent toks elgesys turi peržengti ir sunaikinti represyvų esamo politinio elgesio kontekstą.

 

Pabaigai pasakysiu apie naujųjų kairiųjų organizaciją. Jau minėjau, kad tradicinės organizacinės formos – tokios kaip parlamentinė partija, – paseno. Nematau nė vienos partijos, kuri netrukus netaptų bendros totalios politinės korupcijos, persmelkiančios visą politinį pasaulį, auka. Mes nenorime jokios revoliucinės politinės partijos, jokio revoliucinio centralizmo ir pogrindžio, nes visa tai – lengvas grobis sustiprėjusiam ir efektyviai veikiančiam represyviam aparatui. Priešpastatyti šioms formoms galima visiškai atvirą organizaciją, išbarstytą mažomis, labai lanksčiomis ir lokaliai veikiančiomis autonominėmis grupėmis.

 

Norėtųsi dar pridurti raginimą, kuris skamba beveik kaip erezija: jokio skuboto kairiųjų vienijimosi! Kairieji suskilę! Kairieji visada buvo suskilę! Susivieniję tik dešinieji, negalintys kovoti už kokias nors idėjas!

 

Šiandien kairiųjų jėga būtent ir gali tapti šios nedidelės protestinės grupės, tuo pačiu metu aktyviai konkuruojančios tarpusavyje įvairiose vietose. Tai kažkas panašaus į politinį partizaninį judėjimą taikos metu, jeigu, žinoma, šitą metą galima laikyti taikos metu. Būtent mažos grupės, susikoncentravusios veiklai lokaliose vietose, matyt taps pagrindine organizacine laisvojo socializmo forma – mažomis fizinio ir protinio darbo darbininkų tarybomis (Räte) [3] arba Tarybomis (Sowjets), jeigu šią sąvoką vis dar galima vartoti, negalvojant apie tai, kas iš tikrųjų atsitiko su Tarybomis. Šias mažą tarybas aš apibūdinčiau – kalbu visai rimtai – kaip organizuotą spontaniškumą.

 

Be to, norėčiau pasakyti keletą žodžių apie sąjungą, kuri, mano požiūriu, turėtų būti svarstoma tarp naujųjų kairiųjų. Nemanau, kad reikia, kaip sakė Leninas, sudaryti sandėrį su velniu. Šiandien jis tapo pernelyg stiprus. Jis mus suės. Jokios sąjungos su liberalais, kurie perėmė antiamerikietiškos veiklos komiteto funkcijas [4] skųsdami kairiuosius. Jie užbaigė tai, ko nebaigė šis komitetas, nors neminėsiu jokių vardų. Bet mes galime sudaryti sąjungą su visais tais – nesvarbu, buržuaziniai jie ar ne, – kurie žino, kad dešinieji yra jų priešai ir įrodė, kad tai žino.

 

Norėčiau dar kartą pasakyti apie naujosios kairės perspektyvas. Tikiu, kad naujieji kairieji šiandien yra vienintelė mūsų viltis. Jų užduotis – jau šiandien ir rytoj mintimis bei veiksmais, morališkai ir politiškai ruoštis tam laikui, kai vis labiau aštrėjantys korporatyvaus kapitalizmo konfliktai praras savo represyvų kontekstą ir atsivers naujos erdvės realiai laisvojo socializmo kūrybai. Naujosios kairės perspektyvos yra teigiamos, jei ji išlaikys dabartinį aktyvumą. Visada bus nuosmukių periodai. Nė vienas judėjimas negali vystytis vienu ir tuo pačiu tempu. Todėl būtų gerai, jeigu mes išsaugotume savo aktyvumą.

 

Galiausiai – dar keli žodžiai draugams ir priešams kairiųjų stovykloje. Tie, kurie kritikuoja naujosios kairės jaunimą, – tą jaunimą, kuris pasisako už rimtą nepaklusnumą, kuris nenori pritarti fetišizmui ir fetišizuotoms senųjų kairiųjų ir senųjų liberalų koncepcijoms, - tiems kritikams, kurie smerkia šitą jaunimą kaip nesubrendusius radikalus ir intelektualinius snobus ir tuo pačiu cituoja įžymųjį poleminį Lenino veikalą [5], – visiems tiems aš turiu pasakyti, kad iš konteksto ištrauktos Lenino citatos iškreipia istoriją. Leninas užsipuolė kairiuosius radikalus, kurie buvo prieš stiprią masinę revoliucinę partiją. Šiandien panašios masinės revoliucinės partijos nėra. Komunistinė partija tapo tvarkos partija. Ji pati save taip pavadino [6]. Kitaip tariant, šiandien viskas atvirkščiai. Nėra revoliucinės partijos, bet šitie jauni, silpni ir sutrikę radikalai yra tikri didžiosios socialistinės tradicijos įpėdiniai.

 

Jūs visi žinote, kad mūsų gretose yra provokatorių, kvailių ir avantiūristų. Bet yra ir žmonių – vyrų ir moterų, baltųjų ir juodųjų, – kurie jau yra išsilaisvinę iš represyvių antihumaniškų poreikių, nebeturi visuomenės išnaudotojų siekių ir nori dirbti visuomenei be išnaudojimo. Aš su mielu noru su jais bendradarbiausiu – kiek tik galėsiu.

 

Išnašos

 

[1] Carlas Oglesby – Amerikos rašytojas ir publicistas, nuo 1965 m. radikalios kairiosios organizacijos „Studentai už demokratinę visuomenę” (JAV) vadovas.

[2] Korporatyvinis kapitalizmas suprantamas kaip kapitalistinio suvisuomeninimo sistema, kurioje konfliktas tarp darbo ir kapitalo turi būti panaikintas per socialinę partnerystę. Šį eksperimentą, siekiantį panaikinti krizes, inicijuoja valstybė – kaip „idealus kapitalistas“ (F.Engelsas).

[3] Marcuse, kad apibrėžtų šitą organizacinę savivaldos formą, vartoja neutralų vokišką terminą „Rat“, kuris Vakaruose skiriasi nuo termino „Sowjet“, vartojamo apibrėžti Tarybų Sąjungos valdymo formą ir tarybinę vadovybę.

[4] Antiamerikietiškų intrigų komitetu buvo vadinamas JAV atstovų kongreso palatos tyrimų komitetas, kuris tariamai buvo pilietinės kontržvalgybos skyrius ir vienas iš raganų medžioklės instrumentų, kurį kovai prieš komunistus įkūrė J. McCarthy administracija.

[5] Kalbama apie Lenino veikalą „Vaikiška kairumo liga komunizme“ (1920).

[6] Taip apibūdino save  Prancūzijos komunistų partija per 1968 m. „Raudonąją Gegužę“, kad patvirtintų savo (visuomeninės) sistemos stabilizacijos funkciją.

 

Vertė marksistai.lt

a.lt, 2011 01 26 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti