Alain Badiou. Tiktai vienas pasaulis (2)
teorija
       alain_badiouPirmoji ganėtinai paprasta išvada susijusi su tarp mūsų gyvenančiais kitos kilmės žmonėmis. Afrikietis darbuotojas, kurį matau restorano virtuvėje; marokietis, kasantis duobę kelyje; šydu prisidengusi moteris, prižiūrinti vaikus parke, – visi jie priklauso tam pačiam pasauliui kaip ir aš.

 

Štai kur esmė. Štai kaip mes apverčiame dominuojančią idėją apie pasaulio vienybę kaip objektų, ženklų ir rinkimų vienybę – idėją, kuri veda persekiojimo ir karo link. Pasaulio vienybė yra jame čia ir dabar gyvenančių žmonių vienybė. Aš privalau besąlygiškai reikalauti šio vienybės išbandymo: žmonės, besiskiriantys nuo manęs kalba, drabužiais, religija, maistu, išsilavinimu, egzistuoja kaip ir aš pats. Kadangi jie egzistuoja lygiai taip pat, aš galiu su jais kalbėtis ir mes galime sutarti dėl ko nors arba nesutarti. Tačiau sutarti pavyks tik esant sąlygai, kad jie egzistuoja taip, kaip aš, kitais žodžiais tariant, – tame pačiame pasaulyje.

 

Tai vieta, kurioje iškeliamas prieštaravimas dėl kultūrinių skirtumų. Kas turima galvoje? Ar šie žmonės yra mano pasaulio dalis? Juk mūsų pasaulis – tai visi tie žmonės, kurie be išlygų priima „mūsų“ vertybes. Jie yra demokratai, jie gerbia moteris, jie gina žmogaus teises... O štai kitos kultūros žmonės negyvena mūsų pasaulyje. Jie nėra demokratai, jie engia moteris, jie laikosi barbariškų papročių...

 

Jei jie nori prisijungti prie mūsų pasaulio, privalo mokytis mūsų vertybių, privalo dalintis bendromis vertybėmis. Visa tai įvardijama žodžiu „integracija“, kuris reiškia, kad iš kitur atvykęs asmuo privalo integruotis į mūsų pasaulį. Tam, kad afrikiečio darbininko pasaulis būtų tas pats, kaip ir mūsų, šio pasaulio šeimininkų, jis privalo tapti tokiu, kokie esame mes. Jis turi mylėti ir išpažinti tas pačias vertybes.

 

Dabartinis Prancūzijos Respublikos prezidentas Nicolas Sarkozy, kai buvo dar tik policijos vadovas ir kandidatas į prezidentus, yra teigęs: „Jei užsieniečiai nori pasilikti Prancūzijoje, jie privalo mylėti Prancūziją; kitu atveju jie turi išvykti.“

 

Tada aš sau pasakiau: „Turėčiau išvykti ir aš, nes visiškai nemyliu Sarkozy Prancūzijos; bent jau nepritariu jo vertybėms. Priešingai vyraujančiai nuomonei, nenoriu, kad kas nors būtų priverstas išvykti, ir esu prieš bet kokius trėmimus. Jei vis dėlto kažkas tikrai turi būti išvarytas, vietoje savo afrikiečių draugų, gyvenančių bendrabučiuose, teikčiau pirmenybę, pavyzdžiui, Sarkozy arba trėmimų ministrui (minister of expulsions) Hortefeux (1). Kitaip tariant, aš nesu integruotas. Jei afrikiečiui darbininkui iš tikrųjų iškeliamos sąlygos dėl priklausymo tam pačiam pasauliui, kuriame gyveni ir tu, tuomet jau esi sunaikinęs principą: „Yra tiktai vienas pasaulis“.


Sakyti „Yra tiktai vienas pasaulis“ filosofine prasme reiškia, kad šis pasaulis savo vienybėje yra tapatybių ir skirtumų virtinė. Šie skirtumai, neprieštaraujantys pasaulio vienybei, iš tikrųjų yra jo [pasaulio] egzistavimo principas. Būtent tai vadinu pasaulio „transcendentalumu“, kuris pateikia savo imanentinį logikos dėsnį. „Tiktai vienas pasaulis“ reiškia, kad transcendentalus tapatybių, taigi ir skirtumų intensyvumo mastas pasiekiamas visur ir visiems, kadangi jis visuomet tas pats.


Vienybė, kai vienas turi būti tampa identiškas visiems tą vienybę formuojantiems elementams, kad turėtų teisę į ją įsitraukti, nėra „pasaulis“. Tai uždara pasaulio dalis, graužianti ir skandinanti jį. Tartum mes norėtume susigrąžinti tai, apie ką sapnavo Fichtė – „uždarą komercinę valstybę“ – sugrįžimą į barbariškiausias psichinio nacionalizmo formas. Juk net sveikas protas sako, kad kuriant pasaulį viskas yra reikalinga.


Jūs galite sakyti, jog egzistuoja atskirų šalių įstatymai. Žinoma. Tačiau įstatymas yra visiškai kas kita negu sąlyga. Įstatymas taikomas visiems lygiai taip pat, jis nenumato priklausymo pasauliui sąlygos. Tai paprasčiausiai laikina taisyklė, egzistuojanti konkrečiame pasaulio regione. Niekas neprašo mylėti įstatymo, jam reikia paprasčiausiai paklusti.


Moterų ir vyrų pasaulis irgi gali turėti įstatymus. Tai, ko jis negali turėti, yra subjektyvios ar „kultūrinės“ sąlygos, nusakančios egzistavimą jo viduje. Jis negali reikalauti, jog būtum kaip ir visi kiti – bet vis tiek kažkiek mažiau, kaip tų kitų mažuma, pavyzdžiui, kaip „civilizuoti“ baltieji smulkieji buržua. Jei yra vienintelis pasaulis, visi gyvenantys jame egzistuoja tiek, kiek ir aš, nors jie ir nėra panašūs, o skirtingi. Vienas pasaulis yra būtent ta vieta, kur gyvuoja neribota virtinė skirtumų. Pasaulis yra transcendentiškai vienodas, nes jo gyventojai yra skirtingi.


Jei, priešingai, pasaulio gyventojams liepiama būti vienodais, tai reiškia, kad pasaulis yra uždaras savyje ir, kaip pasaulis, jis atsiskiria nuo kito pasaulio. O tai neišvengiamai veda galimų separacijų, sienų, kontrolės, paniekos, mirties ir galiausiai karo link.


Tada iškyla klausimas, ar kas nors valdo šiuos neribotus skirtumus. Ar nėra jokios tapatybės, kuri turėtų dialektinį ryšį su šiais skirtumais? Gali būti tiktai vienas pasaulis, bet ar tai reiškia, kad buvimas prancūzu ar marokiečiu, gyvenančiu Prancūzijoje, arba korskiečiu, bretonu ir musulmonu, gyvenančiu krikščioniškųjų tradicijų šalyje, yra niekas didžiulio skirtingo žmonių pasaulio vienybės akivaizdoje? Mes suprantame, kad vienintelio pasaulio transcendentalumas išmatuoja ir valdo skirtumus. Tačiau ar tokiu atveju tapatybių atkaklumą mes turėtume matyti kaip kliūtį pasaulio vienybei? Geras klausimas. Skirtumų begalybė neabejotinai yra ir tapatybių begalybė.


Panagrinėkime nuodugniau, ką apima tapatybių dialektika, kai mes palaikome vieno pasaulio egzistavimo idėją, kuriame unikalus transcendentalumas matuoja (measures) skirtumų begalybę.


Pirma, kas yra tapatybė? Paprasčiausias apibūdinimas – tai charakteristikos ir ypatybės, dėl kurių žmogus ar žmonių grupė atpažįsta save kaip „save patį“. Tačiau kas yra tas „aš pats“? Kas lieka už visų charakteringų tapatybės ypatybių, daugiau mažiau nekintamų nesibaigiančiame skirtumų ir jų pokyčių voratinklyje. Galima sakyti, kad tapatybė yra rinkinys, sudarytas iš abstrakčių ypatybių, palaikančių nekintamumą. Pavyzdžiui, homoseksuali tapatybė sudaryta iš visko, kas susiję su galimo aistros objekto nekintamumu; pagal menininko tapatybę galima atpažinti jo ar jos stiliaus nekintamumą; užsieniečių bendruomenės tapatybė yra ta, pagal kurią gali būti atpažįstama priklausomybė jai per kalbą, gestus, drabužius, mitybos įpročius ir t. t.


Tapatybė, apibrėžta per šiuos nekintamuosius, yra dvejopai susijusi su skirtingumu. Pirma, tapatybė yra tai, kuo ji skiriasi nuo likusių – tai statinė tapatybė. Antra, tapatybė yra tai, kas netampa kitokiu – tai dinaminė tapatybė. Antrame plane mes turime puikią filosofinę „To Paties“ („Same“) ir Kito dialektiką.


Remiantis gyvenimo vieninteliame pasaulyje hipoteze, įmanoma ginti teisę būti tokiam pačiam, išlaikyti ir ugdyti savo tapatybę. Jei marokietis darbininkas egzistuoja taip, kaip aš, jis taip pat gali tvirtinti turįs teisę, kaip ir aš, išsaugoti ir organizuoti tas nekintamas savo ypatybes: religiją, gimtąją kalbą, poilsio ir šeimyninio gyvenimo formas ir t. t. Jis tvirtina savo tapatybę atsisakydamas integracijos primetimo, t.y. gryno ir paprasto savo tapatybės išskaidymo kito naudai. Jei jis egzistuoja pasaulyje taip, kaip aš, jis neturi jokios svarbesnės priežasties tikėti, kad ta kita tapatybė kažkuo geresnė negu jo paties. Reikia pasakyti, kad šis tapatybės gynimas Kito ir To Paties dialektikoje, turi du pakankamai skirtingus aspektus.


Pirmasis aspektas – noras, kad mano tapsmas išliktų mano paties ribose. Panašiai kaip Nietzschės garsioji maksima: „Tapk kuo esi“. Tai reiškia imanentinį tapatybės vystymąsi naujoje situacijoje. Marokietis darbininkas neapleidžia to, kas sudaro jo individualią tapatybę, nei šeimoje, nei visuomenėje. Tačiau jis palaipsniui kūrybingu būdu pritaiko visa tai, kad ir kurioje pasaulio vietoje jis bebūtų. Taip jis – marokietis darbininkas Prancūzijoje – atranda, kas jis toks. Mes galėtume sakyti, kad jis kuria save kaip subjektyvų judėjimą nuo prasčioko iš šiaurinio Maroko iki darbininko, įsitvirtinusio Prancūzijoje. Be jokių vidinių lūžių, greičiau su išplėsta tapatybe.


Kitas būdas ginti savo tapatybę yra negatyvus. Jis susideda iš atkaklios gynybos, nusakančios, kad aš nesu kitas. Tai dažnai tampa būtinybe, pavyzdžiui, kai Sarkozy reikalauja autoritarinės integracijos. Marokietis darbininkas jėga pareiškia, kad jo tradicijos ir papročiai yra ne tokie, kaip tų europiečių smulkiųjų buržua. Jis netgi sustiprins savo religijos ar įprastos tapatybės charakteristikas. Jis oponuos Vakarų pasauliui atsisakydamas priimti jo viršenybę.


Taigi tapatybėje skirtumai panaudojami dvejopai. Gynybinis naudojimas: Tas Pats išlaiko save vidinėje specifinių skirtumų galioje. Ir tai yra kūrybos procesas. Negatyvus naudojimas: Tas Pats saugo save nuo Kito iškraipymo ir siekia apsaugoti savo grynumą. Visos tapatybės yra dialektinis kūrybinio judėjimo ir gryninimo judėjimo žaismas. Skirtingose pasaulio vietose dialektika sukuria tapatybės pakitimus ir skirtumų panaikinimus, kuriančius atvirą pačios vietos istoriją.


Geriausias metodas įrašyti emancipacijos politiką į vietų kontekstą, pavyzdžiui, valstybių kontekstą, yra pareikšti, kad egzistuoja tiktai vienas pasaulis. Ir kad vidinės šios aksiomos pasekmės yra politiniai veiksmai, paremti abejingumu skirtumams, kuris reiškia, kad politika operuoja visu tuo, kas universalu visose tapatybėse. Aš galiu laisvai diskutuoti su marokiečiu darbininku ar namų šeimininke iš Malio, ką mes galime kartu nuveikti, kad įtvirtintume savo egzistavimą tame pačiame pasaulyje, net jeigu mūsų tapatybės ir skirtingos.


Pavyzdžiui, Prancūzijoje L‘Organisation politique ir Le rassemblement des collectifs des ouvriers sans papiers des foyers prašė 2007 m. kovo 22-ąją dieną paskelbti draugystės su užsieniečiais diena. „Draugystė“ gali turėti įtartinų konotacijų, nes remiasi nusilpusiomis tradicinio humanizmo formomis, tačiau šiuo atveju „draugystė“ – politinė sąvoka. Draugas yra paprasčiausiai kažkas, kas egzistuoja lygybėje su tavimi, tame pačiame pasaulyje, kaip ir tu.


Tą dieną vietiniai prancūzai ir čia gyvenantys užsieniečiai atvėrė savo tapatybes tai judančiai dimensijai. Jie susirinko pasikalbėti apie savo skirtingus gyvenimo būdus tame pačiame pasaulyje. Pirmiausia jie visi kartu reikalavo panaikinti persekiojimo įstatymus, kurie sukuria sienas, sąlygoja policijos reidus bei trėmimus ir perduoda užsieniečius policijai (3). Jie reikalavo, kad milijonų užsieniečių egzistavimas Prancūzijoje būtų pripažįstamas lygiai tokiu pačiu buvimu, kaip ir mūsų buvimas. Užtenka draugiškai paminėti jų egzistavimą ir padaryti jį normaliu. Suteikti jiems nuolatinės gyvenamosios vietos leidimą darbo pagrindu, išsilavinimą jų vaikams ir t. t. Viskas, kas įprastai daroma žmonėms, kuriuos pažįstate, yra toje pačioje egzistencinėje padėtyje, kaip ir jūs pats. Jūs esate vieno pasaulio žmonės.


Šioje kolektyvinėje trajektorijoje mes paverčiame tapatybes politinės patirties ir jos universalumo bandymų stendais. Vieno pasaulio perspektyvoje tapatybė tampa atrama tam, ką maoistai vadina „patirties mainais“. Vietiniai gyventojai sužino iš „klajoklio“, kaip mūsų šalies politika matoma iš kitur atvykstančių žmonių ir kaip jie įsivaizduoja savo įsitraukimą ją keičiant; o atvykęs gyventojas mokosi iš vietinių gyventojų, kaip jie ilgą laiką stengėsi keisti tokio tipo politiką ir kaip jie žino, kad nauji atvykėliai užima svarbią vietą šios kovos ateityje.

 

Šių mainų padarinys yra nenuspėjamos naujos idėjos ir organizacijų formos, kuriose skirtumas tarp užsieniečių ir vietinių jau nėra atskirties operatorius, nes jis visiškai subordinuotas bendram įsitikinimui, kad yra tik vienas pasaulis, kuriame lygiavertiškai egzistuojame ir kuriame tapatybės gali sukurti naudingų mainų, atsirandančių iš mūsų įsitraukimo į bendrą politinį veiksmą, medžiagą.

 


Aukščiau išplėsta minties eiga gali būti apibendrinta taip:


Laukinio kapitalizmo ir turtingųjų demokratijų „pasaulis“ yra netikras pasaulis. Pripažindamas tiktai produktų ir piniginių ženklų vienybę, jis sumeta daugumą žmonijos į nuvertintą „kito“ pasaulį, nuo kurio jis save atskiria sienomis ir karu. Šia prasme šiandien nėra vieno pasaulio.



Pripažinti, kad „yra tiktai vienas pasaulis“, reiškia veiksmo principą, politinį imperatyvą. Šis principas yra ir egzistencijų lygybė kiekvienoje šio vienintelio pasaulio vietoje. Vieno pasaulio egzistavimo principas neprieštarauja begaliniam tapatybių ir skirtumų žaismui. Kai jis tampa kolektyvinio veiksmo aksioma, tai paprasčiausiai reiškia, kad tapatybės subordinuoja savo negatyvią dimensiją (opoziciją kitiems) gynybinei dimensijai (savęs paties tobulinimui).


Kol mūsų šalyse gyvena tūkstančiai užsieniečių, turime tris tikslus: priešintis persekiojančiai integracijai; apriboti bendruomeninį uždarumą ir jo nihilistines tendencijas; plėtoti universalius tapatybių potencialus. Konkreti šiu trijų tikslų artikuliacija apibrėžia, kas yra svarbiausia šiandienos politikoje.


Platono „Valstybės“ devintosios knygos pabaigoje rasime pritrenkiantį tekstą apie šį intymų ryšį tarp politikos ir užsieniečių klausimo, kuris šiandien yra itin svarbus. Jaunasis Sokrato pašnekovas sako jam: „Ką tu mums pasakoji apie politiką, yra puiku ir gera, tačiau tai neįmanoma. Tu negali to pritaikyti praktikoje.“ O Sokratas atsako: „Taip, mieste, kuriame mes gimėme, tai neįmanoma. Tačiau galbūt tai įmanoma kitame mieste“.


Tartum visa autentiška politika suponuoja ekspatriaciją, tremtį, svetimšališkumą. Mes turime tai prisiminti, kai užsiimame politika su užsieniečiais studentais, bendrabučiuose gyvenančiais darbininkais, jaunais žmonėmis iš banlieues: Sokratas teisus, faktas, kad jie yra užsieniečiai ar kad jų kultūra kitokia, nėra kliūtis. Priešingai! Tie atvykėliai iš kitur, šio vienintelio pasaulio, kurį skelbiame, vietoje, vienareikšmiškai reikalingi pačiai autentiškos politikos pasiekimų galimybei.


Socialistų ministras pirmininkas, prisiėmęs „civilizuoto“ Le Peno garsintojo rolę, ankstyvaisiais 1980-aisiais teigė: „Imigrantai yra problema.“ (4) Mes turime apkeisti šį nuosprendį ir pasakyti: „Užsieniečiai yra galimybė!“ Masė užsieniečių darbininkų ir jų vaikų mūsų senose pavargusiose valstybėse liudija pasaulio jaunimui savo plačiai paplitusią ir begalinę įvairovę. Be jų mes nuskęstume nihilistiniame vartojime ir policijos primestoje santvarkoje.


Tegul užsieniečiai išmoko mus mažų mažiausiai tapti užsieniečiais sau patiems, išmoko projektuoti save išeinant iš savęs tam, kad nebebūtum šios ilgos ir baltos Vakarų istorijos belaisvis, kuriai atėjo galas ir iš kurios neverta tikėtis nieko, išskyrus bergždumą ir karą. Pasveikinkime rytojaus užsieniečius šios katastrofiškos ir nihilistinės saugumo būklės akivaizdoje.


_________________

 

(1) Brice Hortefeux yra vienas pagrindinių Sarkozy politinių sąjungininkų. Nuo 2007 m. yra naujai pavadintos Imigracijos, integracijos ir nacionalinės tapatybės ministerijos vadovas, taigi asmuo, atsakingas už nelegalių imigrantų deportaciją.

(2) Transcendentalumo koncepcija išsamiai ir su techninėmis detalėmis išdėstyta mano naujausioje filosofinėje knygoje „Logique des mondes“ (Paris: Seuil, 2006). Žr. įvadą į antrąją dalį, kurioje kalbama apie šio koncepto funkcijos idėją, kuri valdo įvairovės tvarką pasaulyje.

(3) Ryžtingas veiksmas Prancūzijoje, turint galvoje, kiek neregistruotų darbininkų tuo susirūpinę, yra reikalavimas tikro ir paprasto taip vadinamo CESEDA (Code de l‘Entree et du Sejour des Entranger et du Droit d‘Astile) panaikinimo, įstatymo, kurį iškepė Sarkozy. Šis įstatymas yra vienas iš daugybės represyvių ir neteisėtų įstatymų, inicijuotų Sarkozy ir jo statytinio Brice Hortefeux, tačiau šis ypatingai niekšiškas. Detali šio liūdnai pagarsėjusio įstatymo studija buvo išspausdinta kaip priedas prie Journal politique.

(4) [Greičiausiai nuoroda į Laurentą Fabius, ankstyvųjų 1980-ųjų ministrą pirmininką, kuris aiškiai teigė, kad Nacionalinis Frontas iškėlė tinkamus klausimus (dėl imigracijos ir t. t.), bet pasiūlė blogus sprendimus.]

 

Versta iš: Alain Badiou, The Meaning of Sarkozy, New York: Verso, 2010.

Knygą galima atsisiųsti iš: http://www.mediafire.com/?hjgzmzucznx

 

Vertė Donatas Paulauskas

2011 03 07

 

badiou_sarkozy

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti