Kropotkin Piotr „Anarchijos kilmė” (iš knygos „Šiuolaikinis mokslas ir anarchija”)
teorija

       Anarchija, žinoma, tai ne koks nors mokslinis išradimas, ji nėra kilusi ir iš kokios nors filosofinės sistemos. Visuomenės mokslams dar labai toli iki tokių tiksliųjų mokslų, kaip fizika ar chemija. Jei klimato ir oro sąlygų tyrinėjimai dar nepasiekė tokio lygio, kad būtų įmanoma tiksliai numatyti orą mėnesiui ar bent savaitei į priekį, tai naivu ir tikėtis, jog visuomenės mokslai, nagrinėjantys daug sudėtingesnius reiškinius nei vėjas ar lietus, sugebės moksliškai prognozuoti būsimus įvykius. Nereikia užmiršti ir to, kad mokslininkai – tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti; kadangi daugelis jų tarnauja valstybei, didelė jų dalis priklauso pasiturinčiųjų luomui, tai juos veikia šiai socialinei grupei būdingas mąstymas. Taigi anarchizmas atsiranda ne universitetuose.

       Visais laikais įvairiose visuomenėse kovojo dvi priešiškos stovyklos. Vienoje pusėje – liaudis, paprasti žmonės, kurie papročių forma įtvirtino daugybę institucijų, būtinų bendram gyvenimui visuomenėje, – reikalingų palaikyti taiką, spręsti tarpusavio ginčus, vienas kitam padėti. Pirmykščių žmonių giminė, po to kaimo bendruomenė, dar vėliau pramonės gildija ir laisvieji viduramžių miestai – nepriklausomos respublikos, padėjusios pamatus šiuolaikinei tarptautinei teisei, – visas šias ir daugelį kitų institutų sukūrė ne įstatymdaviai, jos gimė iš kūrybinės pačios liaudies dvasios.

       Kitoje pusėje – visais laikais egzistavę burtininkai, magai, lietaus prišaukėjai, orakulai,
žiniuoniai. Jie pirmieji pažino gamtą, pirmieji sukūrė įvairius religinius kultus (saulės, gamtos jėgų, protėvių), įvairius papročius, padedančius išsaugoti skirtingų genčių vienybę.

       Pirmosios gamtos pažinimo užuomazgos (astronomija, oro numatymas, ligų gydymas ir t.t.) tais laikais buvo tampriai susijusios su visokiausiais prietarais, veikusiais papročius bei kultus. Visas menas ir amatai irgi atsirado iš tokio pažinimo bei prietarų. Buvo naudojamasi mistinėmis formulėmis, rūpestingai slepiamomis nuo liaudies, iš kartos į kartą perduodamomis tik savo palikuonims, išrinktiesiems.

       Prie šių pirmųjų mokslo bei religijos atstovų šliejosi ir žmonės, laikomi mitų bei senovinių papročių žinovais ir saugotojais, į kuriuos visi kreipdavosi iškilus nesantankai ar ginčui. Tai bardai, airių bregonai, Skandinavijos tautų išminčiai ir pan. Savo atmintyje jie išlaikė senolių priesakus (dažnai juos užšifruodavo tam tikrais ženklais, vėliau virtusiais rašmenimis), paprasti žmonės į juos kreipdavosi kaip į tarpininkus, padedančius išspręsti konfliktą.

       Antrajai stovyklai priklausė ir karinių būrių vadai, savo burtų kerais galintys nulemti pergalę mūšyje; jie naudojosi paslaptingais mirtinais ginklais, žinojo daugybę karinių gudrybių.

       Nuo neatmenamų laikų šios trys žmonių grupės tarpusavyje jungėsi į slaptas bendruomenes, siekiančias išsaugoti ir perduoti savo palikuonims (po ilgo ir sunkaus išbandymų laikotarpio) jų galybės paslaptis; jei kartais jos viena su kita ir kovodavo, tai tokie konfliktai greitai baigdavosi kompromisu ir bendru susitarimu. Tuomet ši stovykla susitelkdavo, sudarydavo tvirtą sąjungą ir toliau valdė liaudį, priversdama ją paklusti ir jiems dirbti.

       Akivaizdu, kad anarchizmas gali gimti tik pirmojoje stovykloje, jis atsiranda iš kūrybinės pačios liaudies energijos, jos dėka sukuriamos teisinės institucijos, įgalinančios apsiginti nuo valdančiosios mažumos. Išnaudodami būtent kuriamąją liaudies energiją bei veiklą, pagrįstą šiuolaikiniais mokslo ir technikos laimėjimais, anarchistai ir siekia įtvirtinti laisvam visuomenės vystymuisi reikalingus institutus, – priešingai tiems, kurie visas viltis sieja su vyriausybės leidžiamais įstatymais. Vyriausybės, kuri atstovauja mažumai, užgrobusiai valdžią griežtos ir žiaurios prievartos dėka.

       Anarchistai ir taip vadinamieji „valstybininkai“ egzistavo visais istorijos laikotarpiais. Istorijai būdinga ir tai, jog visi, net patys veiksmingiausi institutai, sukurti palaikyti vienybę ir taiką, skatinti tarpusavio pagalbą, bėgant laikui sensta ir silpsta, sustingsta ir suakmenėja. Jie praranda savo pirminę paskirtį, patenka į nedidelės valdžios ištroškusios grupelės gniaužtus ir tampa tolesnio visuomenės vystymosi kliūtimi. Tada pavienės asmenybės sukyla prieš šias institucijas. Ir tuo metu, kai vieni iš nepatenkintųjų protestuoja prieš kurį nors pasenusį institutą, stengiasi visų labui jį patobulinti, pirmiausia nuversti jį užgrobusią svetimą valdžią, – kiti kėsinasi pašalinti patį visuomeninį darinį (giminę, kaimo komuną, gildiją) vien tik tam, kad išliktų to instituto viršūnėje – valdytų kitus visuomenės narius ir jų sąskaita turtėtų. Visi politikos, religijos ir ekonomikos reformatoriai priklausė pirmiesiems iš jų. Visada atsirasdavo asmenybės, kurios nelaukdavo, kol visi bendrapiliečiai arba bent jų dalis tvirtai įsitikins savo požiūrių teisingumu, jie ryžtingai žengė į priekį, sukildavo prieš priespaudą – nedidelėmis grupelėmis arba net vienui vieni, be pasekėjų. Tokie revoliucionieriai sutinkami visose istorijos epochose.

       Tačiau jie yra dviejų visiškai skirtingų tipų. Vieni, sukilę prieš visuomenės viduje išsikerojusią valdžią, visiškai nesiekė jos panaikinti, o tik užimti ją patys. Vietoj pasenusios ir vystytis trukdančios valdžios jie troško sukurti naują valdžią, kurios viršūnėje jie ir stovėtų. Dažniausiai jie labai nuoširdžiai žadėdavo, kad naujoji valdžia priklausys liaudžiai, tikrai gins jos interesus, – tačiau vėliau šie pažadai būdavo visiškai pamirštami, arba jų nesilaikoma. Tarp kitko, taip kūrėsi imperinė cezarių valdžia Romoje, bažnytinė valdžia pirmaisiais krikščionybės amžiais, atsirado diktatūros žlungant viduramžių miestams-respublikoms. Lygiai taip pat feodalizmo pabaigoje formavosi karalių valdžia Europoje. Tikėjimas „liaudies“ imperatoriumi, Cezariu neužgeso net ir mūsų dienomis.

       Visuomeninių institucijų kaitos epochose greta „valstybinių“ revoliucionierių gyvavo ir kitoks judėjimas. Visai laikais, nuo Senovės Graikijos iki šių dienų, gimdavo asmenybės, užvaldytos idėjos visiškai panaikinti šias institucijas užgrobusią valdžią. Jie neketino keisti ją kokia nors kita valdžia. Jie skelbė asmens bei liaudies teisių viršenybę ir siekė liaudies sukurtas institucijas išlaisvinti nuo piktybinių valstybės auglių, kolektyvinei liaudies kūrybai suteikti visišką laisvę, kad laudies genijai patys galėtų pertvarkyti tarpusavio pagalbos bei saugumo institutus pagal naujai iškilusius poreikius, sutinkamai su naujomis egzistencijos sąlygomis. Daug tokios kovos pavyzdžių galima rasti Senovės Graikijos ir ypač viduramžių miestų (Florencijos, Pskovo ir t.t.) istorijoje.

       Galima teigti, jog reformatorių bei revoliucionierių tarpe visada egzistavo jakobinai ir anarchistai.

       Praėjusiais amžiais įsižiebdavo net patys masiškiausi anarchistinio pobūdžio liaudies judėjimai. Tūkstančiai žmonių kaimuose ir miestuose sukildavo prieš valstybės idėją, prieš valdžios organus ir jų saugumo garantus – teismus bei įstatymus – ir paskelbdavo atskiro žmogaus teisių viršenybę. Jie neigė visus rašytinius įstatymus ir skelbė idėją, kad kiekvienas žmogus turi paklusti tik savo paties sąžinės balsui. Taip jie stengėsi sukurti lygybės, visiškos laisvės ir savanoriško darbo principais paremtą visuomenę. Daug anarchizmo elementų, be abejo, galima įžvelgti krikščionių judėjime, kilusiame Judėjoje Augusto valdymo laikais, nukreiptame prieš Romos valstybę ir tuometinę jos moralę (tiksliau tariant, amoralumą). Tačiau jis pamažu išsigimė į bažnytinį judėjimą, veikiantį senovės žydų bažnyčios ir pačios Romos imperijos principais, – būtent dėl to anarchistinis pradas, juntamas ankstyvojoje krikščionybėje, sunyko; religija greit įgavo imperijos formas ir tapo valdžios, valstybės, vergijos bei išnaudojimo ramsčiu. Pirmosios „oportunizmo“ užuomazgos krikščionybėje jau pastebimos Evangelijose bei Apaštalų laiškuose, bent jau tokiose šių raštų redakcijose, kurios šiandien įtrauktos į Naująjį Testamentą.

       Daug anarchizmo buvo ir baptistų judėjime, kuris pradėjo ir įvykdė Reformaciją. Tačiau prieš sukilusius valstiečius stojo dalis reformatorių su Liuteriu priešakyje. Susivieniję su princais bei kunigaikščiais, jie kruvinai susidorojo su permainų ištroškusiais valstiečiais ir miestų „prastuomene“. Dešinysis reformatorių sparnas palaipsniui išsigimė ir, priešingai savo sąžinei, surado juos patenkinantį kompromisą su valstybe. Dabar šie reformatoriai vadinami protestantais.

       Taigi apibendrinant reikia pasakyti, kad anarchizmas gimė iš to pačio kritinio bei revoliucinio protesto, kuris yra ir socializmo užuomazga. Skirtumas tik tas, kad kai kurie socialistai, neigdami kapitalą bei visuomeninę santvarką, grindžiamą darbo vergija kapitalui, tuo ir apsiriboja. Jie nesukyla prieš tikrąjį kapitalo stiprybės šaltinį – valstybę ir svarbiausius jos ramsčius: centralizuotą valdžią, įstatymus (sukurtus mažumos jos pačios naudai) ir teismus, ginančius valdžią bei kapitalą. Tuo tarpu anarchizmas neapsiriboja vien šių institucijų kritika. Jis kelia savo šventvagišką ranką ne tik prieš kapitalą, bet ir prieš kertinius jo akmenis: valstybę, centralizaciją, įstatymus bei teismus.

       Vertė Darius Pocevičius
       Versta iš: Piotr Kropotkin „Šiuolaikinis mokslas ir anarchija“