Jamie Heckert: „Seksualinės orientacijos ribos turėtų nykti, kaip ir sienos tarp tautų“
teorija
Jamie_Heckert       2005 m. Jamie Heckertas baigė studijas Edinburgo universitete ir dabar rašo disertaciją seksualinės orientacijos kritikos tema. Į seksualinę orientaciją jis žvelgia iš anarchistinių pozicijų – kaip į galios struktūrų primestą tapatybę. Su šiuo queer anarchizmo tyrėju kalbėjosi Arnoldas Blumberg.

 

***

 

1. Savo disertacijoje seksualinės orientacijos tema pasitelki anarchistines, queer ir poststruktūralistines teorijas. Kas iš tiesų negerai seksualinės orientacijos koncepcijoje ir kaip anarchistai gali prisidėti prie jos pertvarkymo?


Man ir daugeliui kitų žmonių seksualinės orientacijos idėja svetima tuo, kad susiaurina turtingą ir kompleksišką emocijų, intymumo, erotiškumo ir aistros ekosistemą į dvi ar tris kategorijas, paremtas tik dviem klausimais. Ar tu moteris, ar vyras? Ar tave traukia moterys, ar vyrai, ar abi lytys? Daroma prielaida, kad atsakymai į šiuos tariamai lengvus klausimus tikrai parodo, kas mes esame.

 

Vos tik esi priskiriamas vienai iš šių kategorijų, atsiduri kitų žmonių vertinimo lauke. Ar tu tikras (heteroseksualus) vyras? Ar tikra lesbietė? Bet ar gali būti kas nors tikras? Anot Deleuze ir Guattari, šis įrėminantis ir surūšiuojantis vertinimas yra esminis valstybės veiksmas. Kaip ir Landaueriui, jiems valstybė yra ne tik objektas, kuris gali būti dekonstruotas, bet ir kasdieniai socialiniai santykiai. Taigi seksualinės orientacijos koncepcija yra tik kasdienis pavyzdys to, kaip funkcionuoja valstybė.

 

Kaip užtikrinamas žmonių klusnumas? Nubrėžiant normalumo rėmus, įvedant socialinę kontrolę, taikant bausmes ir paskatinimus. Seksualinė orientacija apima visus šiuos dalykus. Aš pastebiu visiškai realias kasdienės normatyvinių kategorijų ribų kontrolės formas – pastangas išlaikyti kiekvieną iš mūsų tam tikruose rėmuose. Tai apima ir homofobines atakas, ir homonormatyvizmą – normatyvinančias idėjas, nusakančias, ką reiškia būti „gėjumi“, kurios yra persipynusios su rasės, socialinės klasės ir kultūrinės lyties (gender) hierarchijomis.

 

Kasdienis anarchizmas turėtų siekti, kad seksualinės orientacijos ribos nyktų taip pat, kaip ir sienos tarp tautų; tai įgalintų susitelkti ir nagrinėti būdus, kaip mes kontroliuojame pačius save ir vienas kitą – beveik kaip profesionali policija. Žinoma, tai jau nagrinėjama. Žmonės visuomet yra sudėtingesni už išgalvotas kategorijas, o mūsų gyvenimai, aistros ir intymumai nuolat peržengia šių kategorijų rėmus.

 

Anarchizmas tuomet galėtų būti suvokiamas kaip visų būdų, kuriais žmonės jau yra antinormatyviški, palaikymo tradicija, padedanti skleistis vaizduotei ir gebėjimui įsiklausyti į save ir į vienas kitą. Einant šiuo keliu mums nebereiktų kitų, kurie kalbėtų už mus, ar, anot Ursulos K. Le Guin, kurie už mus įsivaizduotų mūsų gyvenimą (meilę).

 

2. Seksualinė revoliucija savu laiku buvo suvokiama kaip platesnės socialinės revoliucijos dalis (vėlyvajame XIX amžiuje ar 1960-1970 m.). Tačiau šiuo metu yra daugybė ženklų, rodančių, kad seksualumas yra paskutinė ar viena iš paskiausių kapitalistinės apropriacijos bei išnaudojimo ir valstybės kontrolės bei reguliavimo sričių. Kaip apeiti šiuos aštrius kampus? Kodėl seksualumo pertvarkymas vis dar yra pastangų vertas projektas? Ar įmanoma seksualumo deseksualizavimo politika ir praktika, kuri išvengtų šių išnaudojimo ir kontrolės spąstų?


Bet kokiu atveju sutariame, kad tai labai svarbūs klausimai! Manyčiau, kad pastangos pertvarkyti seksualumo koncepciją yra būtinos kaip tik dėl tavo minėtų aštrių kampų.

 

Atsakydamas į paskutinę tavo klausimo dalį noriu priminti, kad seksualumo deseksualizavimo idėją jau tyrė keli žmonės. Breanne Fahs agitavo moteris susilaikyti nuo seksualinių santykių ir tokiu būdu išvengti išnaudojimo bei kontrolės spąstų. Aš nepritariu šiai pozicijai, tačiau vertinu ją, nes jis primena man, kaip aš pats branginu erotinių ir seksualinių išgyvenimų erdvę.

 

Man artimesnė Jenny Alexander esė, kurią ji parašė mano ir Richardo Cleminsono redaguotai knygai anarchizmo ir seksualumo tema. Ji kritikuoja hiperseksualumą, propaguotą kai kuriuose anarcha-queer judėjimuose kaip socialiai priimtinas normas laužantį elgesį, ir siūlo švelnumu grįstą (ir ne genitalinį) homoerotinį intymumą, apie kurį Alexanderis Berkmanas (Emmos Goldman partneris) savo „Kalėjimo dienoraščiuose“ rašė kaip apie įkvėpimo šaltinį alternatyviai radikaliai seksualumo politikai.

 

anarchism_and_sexuality

 

Nepelnytai daug reikšmės šiandien skiriama seksualumui kaip savasčiai ir seksui kaip pagrindiniam malonumo šaltiniui. Kaip sakei, abu šie dalykai persipynę su išnaudojimu ir dominavimu. Išeitis iš to galėtų būti švelnumu grįstos intymumo formos, mokymasis įsiklausyti į savo bei kitų žmonių kūnus, troškimus ir emocijas, gebėjimo laisvai jaustis ugdymasis, save išreiškiant prisilietimu, nuoširdumu, empatija ir net baime. Tokie gebėjimai reikalingi, kad būtų puoselėjami lygiaverčiai, libertariniai intymūs santykiai, nesvarbu, ar mes juos vadinsime asmeniniais, ar politiniais, ar seksualiniais, ar draugiškais, ar šeimyniniais. Mes netgi galėtume atsikratyti šių etikečių ir pakylėti savo sąmoningumą iki meilės, kurią jaučiame vienas kitam ir pačiam gyvenimui.

 

Todėl intymios laisvės praktikos – soma (brazilų praktika, sujungianti kapoeirą, W. Reicho filosofiją, antipsichiatriją, geštalto terapiją ir anarchizmą), joga, meditacija, neprievartinis bendravimas – įkvepia mane savo galia puoselėti mūsų gebėjimą sutarti vienas su kitu ir su pačiais savimi. Argi tai ne esminis klausimas anarchizmui – kaip mes galime išmokti bendrauti tarpusavyje kaip lygūs su lygiais?

 

Man pačiam šie asmeninės praktikos būdai, kurie įgalina išvengti dominavimo ir kontrolės spąstų, yra gilios transformacijos politikos pagrindas. Aš kaip tik ketinu tapti jogos mokytoju, nes per ilgą laiką įsitikinau jogos praktikos teikiama nauda. Man patinka dalintis tuo, ką atrandu kaip išsilaisvinimo priemonę, kad ir kiti galėtų išmėginti tai kaip galimybę išsilaisvinti.

 

Mano nuomone, Emma Goldman nubrėžia ribą, kaip galima atskirti revoliucinį inidividualizmą nuo to individualizmo, kuriuo remiasi valstybė / kapitalizmas / patriarchatas. Jei mes netobulinsime savo gebėjimo tapti sąmoningais, būti čia ir dabar, pastebėti, kokios mintys ir jausmai prasiskverbia į mūsų sąmonę, ir užtikti save besivadovaujančius jomis, – kaip tada mes išmoksime būti laisvi? Intelektualiai priskirti save anarchistų judėjimui ar dalyvauti anarchistų organizavimosi formose nepakanka. Kiek anarchistinių grupių išyra dėl vidinių nesutarimų? Kiek iš jų tampa uždaromis, atskalūniškomis? Tikiuosi, kad mes išmoksime būti atviri tiek su savimi, tiek savųjų ratelyje, tiek su nepažįstamais žmonėmis.

 

Sutinku, kad būtų nuostabu susieti seksualinį išsilaisvinimą su platesniais socialinės revoliucijos klausimais. Seksualumo atskyrimas nuo platesnio socialinio konteksto sukelia daugybę nereikalingų kančių. Seksualumo kaip asmeninio reikalo suvokimas baigiasi rūpinimusi tik savo paties įvaizdžiu, pastangomis tapti „sexy, bet ne per daug seksualiu“, „nuotykių ieškančiu, bet ne ekscentrišku“ ir gražiu tik labai siauruose grožio supratimo rėmuose. Kiekvienas jau yra gražus! Kaip mes galėtume tokiais nebūti? Mes visi esame nuostabios kūrybos, kuri vadinama gyvenimu, dalis.

 

Aš taip pat pastebiu, kad seksualumas a) suprastinamas iki seksualinės orientacijos ir normatyviškai orientuotos mažumų tapatumo politikos, b) atskiriamas nuo kitų politinio akiračio sričių: migracijos, ekologijos, negalios, baltųjų viršenybės, karo ir pan. Atradus būdus, kaip užmegzti ryšius tarp politinių ir tapatybinių judėjimų, būtų galima pritraukti daugiau žmonių į politinį seksualinio išsilaisvinimo aktyvizmą.

 

Klimato kaita yra viena iš politinių problemų, kuri man pirmiausia šauna į galvą. Kaip ir daugybė kitų žmonių, aš vis labiau įsitraukiu į šią veiklą. Alternatyvų valstybei ir kapitalui skatinimas, persipynęs su vietiniais liaudies judėjimais „iš apačių“, jau tapo naujuoju globalių judėjimų prioritetu.

 

Aš gyvenu gana konservatyviame mieste, tad vietinis permakultūros įkvėptas „Transition“ judėjimas man buvo labai svarbus užmezgant ryšius su kitais žmonėmis ir atrandant savo nišą anarchistiniame aktyvizme. Neseniai vietinis muziejus susisiekė su mūsų grupe ir informavo, kad organizuoja parodą apie kūniškumą ir seksualumą, bei pareiškė, kad norėtų įsitraukti į mūsų „Big Green Fortnight“, bet neįžvelgia jokių aiškių sąsajų su šiuo renginiu ir jo problematika.

 

Štai dar keletas problemų, kurias dabar galėtume apžvelgti kartu:

 

* Reprodukcinės teisės – jei moterys galėtų kaip lygios su lygiais, be gėdos ir pažeminimo tartis su vyrais, neplanuotas nėštumas būtų daug mažiau tikėtinas. Savo ruožtu, neplanuotų nėštumų sumažėjimas sustabdytų populiacijos augimą ir padidintų moterų emancipacijos galimybes.

 

* Gender ir gamta – dalis feministų, tokių kaip Vandana Shiva, įžvelgė, kad būdai, kuriais dominuojanti patriarchalinė kultūra žemina gamtą kaip menkesnę kultūrą, yra labai panašūs į tuos, kuriais moterys laikomos žemesnėmis būtybėmis už vyrus. Pavyzdžiui, tiek moterys, tiek gamta yra pateikiami kaip pasyvūs pradai, kuriems reikalingas vyrų / civilizacijos įsikišimas, kad pažadintų jų potencialą. Pagalvokite apie miegančiąją gražuolę ar ekosistemą, kuri yra laikoma „neišvystyta“.

 

* Purvas – kodėl seksas kartais vadinamas „purvinu“? Ką tai sako apie mūsų požiūrį į Žemę?

 

* Natūralumas / nenatūralumas – kaip tam tikros gender, malonumo ir aistros formos įtvirtinamos kaip natūralios ar nenatūralios? Kurios evoliucijos teorijos versijos yra panaudojamos pateisinant heteronormatyvizmą kaip aukščiausią gender ir seksualumo viršukalnę?

 

* Rinkodara – seksas pasitelkiamas parduodant visų rūšių produktus. Negana to, kad vartotojiškumas kenkia aplinkai, jis veikia įtikinant žmones, kad jie nėra pakankamai seksualūs / gražūs / nuotykių ieškantys / liekni / raumeningi/ ir t. t. Kitaip tariant, bandoma įtikinti, kad nesame pakankamai geri ir kad mums reikia tų produktų. Tuo tarpu darnios kultūros puoselėjimas besąlygiškai priklauso nuo to, kaip gerai žmonės vertina save.

 

* Rasė, religija ir karas – seksualinio išlaisvinimo siekiai buvo panaudoti pateisinant dabartinius karus Afganistane ir Irake. Agitavimas išlaisvinti moteris iš Talibano vergijos ar tvirtinimas, kad tenykštės kultūros nėra tokios pažengusios kaip mūsų, nes jos nepalaiko homoseksualų teisių, čia tapo būdu įtikinti kuo daugiau žmonių, kad jie pritartų karui užsienyje. Karas yra neįtikėtinai ekologiškai destruktyvus, ypač kai jo tikslas yra išgauti vis daugiau ir daugiau naftos.

 

* Sensualinis pasaulis – savo kūnų, emocijų ir aistrų suvokimo ugdymasis yra persipynęs su suvokimu, kad esi gyvojo pasaulio dalis.

 

Tikiuosi, kad sąsajų tarp seksualumo ir klimato kaitos problematikos atradimas taps atsinaujinimo ir aktyvesnio įsitraukimo šaltiniu, skatinančiu žmones įžvelgti ryšius tarp jų kasdienio gyvenimo ir stambesnių visuomenės bei ekologijos sistemų. Ir pagyvins visą reikalą! Marshallas Rosenbergas, nesmurtinio bendravimo praktikos įkūrėjas, kuris mane taip įkvepia, yra rašęs: „Nedaryk nieko, kas nebūtų žaidimas“. Aš dievinu tai!

 

Socialiniai judėjimai gali būti kaip iš tikrųjų geras seksas: kartu ir žaismingi, ir sutelkti, ir intymūs, ir jautrūs, ir atviri bendravimui, ir leidžiantys kūniškai bei emociškai atsipalaiduoti, ir suteikiantys energijos, ir teikiantys poilsį.

 

Bus daugiau.


Vertė Justinas Pladas

2011 03 29

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti