Petr Riabov. Anarchizmas šiandien – čia ir dabar (2)
teorija

juoda_veliavaV

 

       Man anarchizmas visų pirma yra asmeninė pasaulėžiūra, radikaliai abejojanti visa šiuolaikine civilizacija ir siūlanti kitokias prasmes, vertybes bei orientyrus.

 

Antra – anarchizmas yra iš šios pasaulėžiūros kylanti socialinė utopija ir, trečia, – šią utopiją įkūnijantis socialinis judėjimas, subkultūra, siekianti tapti tiesiog kultūra, išsiveržianti už moderno rėmų, atsiliepianti į dabarties iššūkius, sutelkianti į visumą utopijos fragmentus, tobulinanti libertarius diskursus, socialines ir individualias išsilaisvinimo praktikas.

 

Padėtį esu linkęs vertinti pesimistiškai. Galima konstatuoti, kad šiuo metu laisvės ir gėrio pergalė neįmanoma, žmonija lekia velniop. Bet ar tai reiškia, kad laisvė netenka savo vertės, blogis nustoja buvęs blogiu? Ar tai reiškia, kad jo nebereikia vadinti blogiu, reikia jam pritarti, nebereikia jam priešintis? Taip, anarchizmo svorio centras šiandien slenka iš socialinio Kropotkino fatalizmo į amenišką egzistencinę plotmę, tačiau iš „Aš maištauju“ kyla „Mes egzistuojame“, iš kūrybos kyla kolektyvinė kūryba, iš būties – bendrabūvis!

 

Šiandien mūsų pagrindinis priešas – miesčioniškumas, konformizmas, polėkio stoka, brangių svajų ir savarankiškos minties, romantizmo ir idealizmo atsižadėjimas. Dažnai sakoma, kad absoliuti laisvė neįmanoma. Mėgstama cituoti Leniną: „Negalima gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo visuomenės“. Galbūt. Bet iš šių frazių galima padaryti pačias įvairiausias, tarpusavyje priešingas išvadas. Galima siekti, trokšti tos absoliučios laisvės, kaip Lermontovo „Burėje“ – beprotiškai veržtis pirmyn ieškant žūties – tiesiog dėl to, kad ankšta jaukioje įlankoje, plėsti žmonių horizontą, griauti sienas ir traukyti grandines. O galima bėgti nuo jos, anot Ericho Frommo, „bėgti nuo laisvės“ ir puldinėti kiekvieną, kas jos siekia, kaip pavojingą utopistą ir neramų sumaišties kėlėją.

 

Galiu pakartoti Aleksejų Borovojų: man anarchizmas yra „pabudusio žmogaus filosofija“ ir „romantiškas mokymas, pasitelkiantis realistišką taktiką“. Anarchizmo pašaukimas – reabilituoti svajonę. Tai reiškia – atmesti kasdienybę ir įveikti „realybės“ hipnozę. Svaja negali būti 100% konkreti, kitaip tai ne svaja. Svaja visada didesnė už pasaulį. Žodis „utopija“ reiškia „neturinti vietos“, „nesusaistyta vieta“, ne materiali, o „ideali“. Jeigu mergina svajoja apie princą, atplauksiantį laivu su rausvomis burėmis – tai Svaja. O jeigu ji svajoja ištekėti už milijonieriaus ir nusipirkti dviaukštę vilą Kanaruose – tai jau nebe svaja. Reikia mokėti blaiviai vertinti tikrovę, bet dar svarbiau – matyti jos idealą. Žemiškumas, konkretumas žudo svajas. Anarchija negalima vien todėl, kad ji Svaja.

 

Svajos atsisakymas nužudo žmogų, padaro jį „realybės“ vergu, atima gyvenimo prasmę, subjektą paverčia objektu, pasyvia auka, patrankų mėsa svetimų anonimiškų jėgų rankose. Juk tai toks pažeminimas būti aklu žaisliuku netgi ne įvardinamų piktadarių rankose, o žaisliuku kažkokių visiškai beveidžių, besielių ir nežmogišųkų jėgų, į kurias netgi negalima kreiptis ir pareikšti priekaištų (kaip ankščiau dievo ieškotojai pareikšdavo priekaištus savo Dievui).

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Štai dabar visi sako: „Krizė“. Kokia krizė? Ekonominė krizė. Bet ekonomika – kaip mus moko ir liberalai, ir marksistai – yra šiuolaikinės visuomenės pagrindas. Vadinasi, ekonominė krizė yra totali krizė, fundamentali, visaapimanti, anonimiška ir negailestinga krizė – kaip Likimas mano mėgiamų graikų tragedijose. Krizė be alternatyvos – tai katastrofa ir pražūtis. Todėl svaja, utopija, romantizmo reabilitavimas ir anarchizmo siūlomas pasipriešinimas esamai padėčiai – tai itin realistiško, praktiško ir būtino fizinio bei metafizinio išgyvenimo klausimas.

 

Anarchizmas negarantuoja pieno upių su kisieliaus krantais, nežada šimtaprocentinės sėkmės. Bet jis garantuoja prasmingą ir žmogišką gyvenimą – pagal Bulato Okudžavos formulę:

 

Galbūt nebūsi nugalėtojas,

Užtat numirsi kaip žmogus.

 

Man atrodo, kad anarchistai, sąmoningai rizikuodami gyvybe ir kovodami su fašizmu, karo mašina ir valstybe, renkasi šimtą kartų vertesnį kelią nei tūkstančiai žmonių, kurie siunčiami lyg avinai mirti į Čečėniją, Iraką, Afganistaną, kurie gyvena ir miršta pagal įsakymą – kaip prisukami žaislai, taip ir neįgavę samonės, taip ir netapę žmonėmis.

 

VI

 

Anarchizmas šiandien toks marginalus ir fragmentiškas (prasiverždamas tai paskutiniais socialumo ir komunalumo skutais, tai atskirais karštligiškais pavienių asmenybių maištais) netgi ne dėl valdžios ar žiniasklaidos šmeižto (kuris buvo visada) ir juo labiau ne dėl „neaktualumo“ (argi susvetimėjimas, biurokratija, prievarta, militarizmas, eksploatacija šiandien dingo?), o būtent dėl fundamentalaus šiuolaikinio žmogaus nužmogėjimo, dėl jo radikalaus antiutopizmo, dėl svajų atsisakymo, dėl savigarbos ir idealų praradimo, dėl skiepų nuo revoliucijos, dėl šio pasaulio pripažinimo vieninteliu įmanomu, o tuo pačiu ir priimtinu, bent jau kol jis nenugarmėjo pragaran.

 

Tai vadinamosios „realiosios politikos“ („real politic“) – kur kas bjauresnės ir fantastiškesnės nei bet kuri utopija – spąstai. Juk tokios santvarkos rėmuose išeities nebėra, pasaulis pasmerktas, iššūkis nepriimamas.

 

Prisiminkime Nietzschę: „Viskas, kas manęs nenužudo, daro mane stipresniu“. Šiuolaikinė krizė, išmušdama žmones iš įprasto snaudulio ir pusiausvyros, ragindama abejoti sistema ir jos status quo, pažadindama asmenybę maištui, keldama pasipiktinimą ir stichiškus protestus, suteikia dar vieną galimybę. Visgi šie protestai gali užgęsti neužmezgę vaisių, jei nebus suvienyti pavieniai nevilties protestai, nesukurta bendra pasaulėžiūra, iš atskirų gabalėlių nesurinkta utopijos mozaika. Visų pirma turi užvirti kova – ne tiek „programų“, kiek idealų, prasmių ir vertybių plotmėje.

 

Anarchizmas – diskredituotas priešininkų ir šalininkų, apšmeižtas, primirštas, dezorientuotas, prislėgtas valdžios represijų ir kamuojamas visuotinai triumfuojančio miesčioniškumo – visgi kyla lyg žolė pro asfaltą – iš egzistencinio įžeistos asmenybės maišto, iš bandymų socialiai organizuotis (bando ir tie, kurie dažniausiai nė neįtaria, kas yra anarchizmas), iš nusivylimo tikrove, iš siekio peržengti niekingas esaties ribas ir sutelkti visą kritiką, visas išsilaisvinimo diskursus ir praktikas, iš bandymų rasti trečiąjį kelią tarp buržuazinės tarpusavio kovos ir valstybinio Leviatano (šį modelį dar Thomas Hobbesas genialiai aprašė Naujųjų laikų pradžioje).

 

Anarchismas vis labiau tolsta nuo socialinės doktrinos ar „idealios ateities visuomenės“ modelio ir virsta bandymu atsakyti į klausimą apie gyvenimo prasmę. Ar mes norime gyventi? Kam mums tai? Apokalipsės sąlygomis aktualus tampa ne Marxo pateiktas revoliucijos, kaip „istorijos lokomotyvo“, įvaizdis, bet ir Walterio Benjamino metafora, lyginanti revoliuciją su avariniu stabdžiu traukinyje, lekiančiame į prarają.

 

Šiuolaikiniame pasaulyje visos blogio ir susvetimėjimo rūšys tarpusavyje susijusios: militarizmas, urbanizmas, industrializmas, autoritarizmas, patriotizmas, biurokratizmas, todėl būtina visaapimanti jų kritika, nepripažįstanti jokių kompromisų. Jas būtina sunaikinti vienu metu, kitaip to padaryti nepavyks, nes iš likusių šios Hidros galvų ataugs nukirstos.

 

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Sakysim, koks nors šiuolaikinės Rusijos darbininkas nori kovoti tik už atlyginimo pakėlimą iki 100 rublių, arba kokia nors socialiai aktyvi močiutė nori kovoti prieš medžių kirtimą po langais. Ir labai greitai jie susiduria su visomis šios Sistemos grožybėmis: teismai – prieš mus, milicija – prieš mus, mafija – prieš mus, laikraščiai – prieš mus. Kova už medelį po langu ar už priedą prie algos darbininkui ar močiutei gali kainuoti sveikatą ar gyvybę... Mąstant logiškai ir racionaliai, nei medis, nei priedas prie algos neverti žmogaus gyvybės. Ir štai čia mes nuo materialių klausimų pereinam prie metafizinių – apie gyvenimo prasmę.

 

Kai 1968 metų maištininkai Paryžiuje ėjo į demonstraciją, politikai jų paklausė: „O ko jūs norite?“ (Jie tikėjosi išgirsti: „Reformų, didesnės algos, teisių plėtros“.) O maištininkai atsakė: „Mes norime gyventi“. Mūsų baisiame pasaulyje frazė „Būkit realistai, reikalaukit neįmanomo!“ iš gražaus paradokso virsta matematiškai tikslia formule. Išgelbėti pasaulį šiandien atrodo neįmanoma, tačiau kaip tik tą ir reikia daryti. Jokių kompromisų: arba – arba, kaip sakė Kierkegaard‘as. Šiandien labiau nei ankščiau metafizinis klausimas apie „laisvę“ neatsiejamai susijęs su „žemės“ klausimu, t.y. religiniai metafiziniai klausimai neatsiejami nuo žemiškų ir materialių klausimų.

 

VII

 

Pabaigai norėčiau apsistoti prie dar vieno svarbaus klausimo, liečiančio žmogaus prigimtį. Seniau anarchistai (pavyzdžiui, Kropotkinas) tikėjo, kad žmogus „iš prigimties“ geras ir nenuodėmingas, tik sugadintas valstybės. Konservatoriai ir liberalai – priešingai – tikėjo, kad žmogus „iš prigimties“ blogas ir piktas, tad be valstybės rimbo nepragyventų. Man artimas egzistencinis požiūris į žmogų kaip į būtybę, dar „netapusią gyvūnu“ (Nietzsche), kurios „egzistencija nusako esmę“ (Sartre) ir kuri „neturi prigimties, bet yra laisva“ (Ortega y Gasset).

 


 

Kai valstybininkai ginčijasi su mumis, anarchistais, jie kaltina mus žmogaus „idealizavimu“. „Žmogus nevertas laisvės, jei pagimdė valstybę, karus, eksploataciją, jam amžinai reikia globos ir trumpo valstybės pavadžio“, – sako liberalai, etatistai ir kiti. „Nespręskite apie žmogų iš to, koks jis yra dabar, – subiaurotas valstybinio auklėjimo, karinio muštro, propagandos, suskaldytas ir demoralizuotas valdžios ir bažnyčios“, – atsakydavo Kropotkinas ir jo sekėjai.

 

Na, tarkime, anarchistai „idealizuoja žmogų“. Neįžvelgia jame tamsių bedugnių ir žvėriškų impulsų. Galbūt. Bet geriau jį „idealizuoti“ nei vaizduoti gyvuliu. Man atrodo, kad žmogus – tai bedugnė, kurioje slypi tūkstančiai galimybių. Laisvė neapsaugo nuo nelaimių ir blogio, bet be laisvės neįmanomas gėris. Dar Stirneris sakė: „Neklauskite, ką darys kalinys, išleistas iš kalėjimo, ir ką darys vaikas, kai užaugs. Mes to nežinome.“ Ne anarchizmo užduotis nurodinėti, reglamentuoti ir teikti garantijas. Negalima sukurti visaapimančių asmenybės ir laisvės teorijų, nes pati laisvės ir asmenybės esmė yra jų unikalumas, nenuspėjamumas ir neapibrėžtumas. Anarchizmo reikalas – išlaisvinti ir šalinti kliūtis, o ne statyti naujas kareivines ir monopolizuoti laisvę.

 

Pažiūrėkime, į kokias žmogaus prigimties gelmes apeliuoja įvairios pasaulėžiūros ir idėjinės srovės? Kokius žmones jos telkia ir ugdo po savo vėliavomis? Nacionalistai ir patriotai apeliuoja į bandos jausmą, žvėriškumą, nepakantumą, ksenofobiją, kolektyvinį egoizmą. Liberalai – į šaltą apskaičiavimą, buhalterinį pagrįstumą, skaičiuojantį naudą ir nuostolius. Anarchizmas siekia pažadinti žmoguje asmenybę, maištą, orumą, savitarpio pagalbą, solidarumą, kūrybiškumą.

 

Kaip tik tuo anarchizmas ir traukia žmones, nešdamas didelį energijos ir savitumo užtaisą: radikalizmą, romantizmą, revoliucingumą. Jis beldžiasi į paties nesąžiningiausio žmogaus sąžinę, į nuasmeninto piliečio asmenybę, į kalėjime uždaryto žmogaus laisvės troškimą ir pažadina šiuos bruožus bei suburia bendraminčius.

 

Surinkti sueižėjusio pasaulio skeveldras, pakelti suklupusį žmogų, padėti jam išsilaisvinti, pajusti tikro gyvenimo pilnatvę, išsilaisvinti iš kosminės vienatvės, atsakyti į dabarties iššūkį visaapimančiu utopiniu atsaku, siūlančiu laisvę kaip tikslą, kaip priemonę ir kaip kelią. Fašistų nepakantumui ir liberalų pakantumui priešpastatyti pačią esmę užgriebiantį dialogą. Argi ši utopija ne nuostabi? Argi šis idealas nevertas, kad dėl jo gyventum ir galbūt mirtum?

 

http://bakunista.nadir.org vertė Evaldas Balčiūnas

2011 04 12

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti