Martz Laura „Laisvalaikio! Žaismingumas ir nedarbo etika”
teorija

        Rašydama šį straipsnį, Laura Martz buvo Carnegie Mellon University (JAV) doktorantė. Dabar ji yra Amsterdam Index, metinio menų ir dizaino žurnalo leidėja ir laisva žurnalistė. Ji rašo apie menus, verslą ir kitokią žmonių socialinę veiklą. Šis straipsnis yra aktualus mus, įvairiomis priemonėmis siekiančius nusikratyti apgailėtinos sistemos pinklių.

        Vieną 1968 metų gegužės vakarą, besiartinant vidurnakčiui ir paryžiečių bendruomenei abipus Senos jau bemiegant, gatvėje pasirodė krūva išdykėlių. Vidurnaktį sumigęs miestas išvydo kolekciją Marx Brothers filmukų. Dabar išdykėliai pradėjo siautulingą žygį gatvėmis – barškindami puodais, švilpdami, mušdami būgnus. Vis atsirasdavo vietinių jaunuolių, kurie prisidėdavo prie procesijos... o paskui ėmė busti ir iš daugiabučių lįsti vyresni, labiau „respektabilūs“ žmonės. Kai kurie iš jų buvo suvedžioti ir iš karto pradėjo peštynes. Kiti žaibiškai stvėrė telefonų ragelius. Bet kurį laiką, kiek „neša“ atmintis, nevisai jauni žmonės, dėvį naktinius marškinius, raitė kojas Paryžiaus priemiesčių gatvėse kartu su gegužės generacija; buvo uždegti deglai, Sena praplaukiantys laiveliai sveikindami stūgavo signalus, vairuotojai sustojo šaligatviuose ir prisijungė prie minios. Po to, žinoma, atvažiavo policija ir visus išsklaidė, kai kuriuos „susėmė“. kitus išvaikė. Bendruomenė sugrįžo į lovas, kitą dieną skubėjo į darbą. Bet ar galės kada nors tie žmonės pamiršti tą pakilią nuotaiką ir malonumą, kuriuos patyrė tąnakt, kai juos buvo užvaldęs žaismas ir laisvumas? Ar jų gyvenimas iš tikro liks toks, koks buvo prieš tai?
       (iš internetinio anarchistų archyvo). 

       Kapitalizmas, norėdamas išlikti, pasikliauja: (1) atgyvenusios pragyvenimo būtinybės ir darbo etikos puoselėjimu, (2) suprekinimo (commodification) ir vartotojiškumo suvisuotinimu, o tai verčia dirbti žymiai daugiau, nei reikia tam, kad išgyventum. Žaismas (play) yra dalykas, diametraliai priešingas darbui (pagal apibrėžimą – samdomam darbui), jis racionaliojoje terpėje laikomas dekadentišku ir iš jos išraunamas su šaknimis. Laikas, kai baigiasi darbo diena, tariamai gali būti skirtas žaismui. Tačiau vartotojiško kapitalizmo epochoje šis laikas gudriai nusavinamas kitiems tikslams, ir tai yra būtina siekiant užtikrinti mašinos darbą, kai užsiėmimai vyksta jos priežiūroje.

       Žaismas čia bus apibrėžtas tik apytiksliai kaip visa tai, kas yra diametraliai priešinga ir neįtraukiama į darbo apibrėžimą (išlaikant pastarajame esančius malonumo, staigmenos ir jaudulio elementus). Bataille mano, kad egzistuoja bendroji globalios energijos srautų ekonomija, neišvengiamai skatinanti energijos perteklių, kuris privalo būti išeikvotas. Kapitalistinėje terpėje perteklius (žmogaus energija, nebūtina norint išlikti), yra nukreipiama į kaupimą ir nepaliaujamai kylantį valdančiųjų klasių pelną. Tačiau Bataille'ui atrodo, kad tinkamas šios energijos eikvojimo objektas yra linksminimasis, „neproduktyvus eikvojimas“, „gyvenimo pavertimas į linksmuosius burbuliukus“. Žaismas yra tinkamas eikvojimas; kita vertus, toks neproduktyvus eikvojimas apibrėžia kitą žaismo aspektą. Žaismas yra disciplinuotumo, priežiūros ir kontrolės atmetimas. Šiuo atžvilgiu žaismas yra būtina sąlyga norint pasipriešinti, kai reikia laiko ir energijos spontaniškumui, susimąstymui, komunikacijai ir susivienijimui. Žaismas turi būti atrastas iš naujo.

       Iš naujo įvedant žaismą į suaugusiųjų gyvenimą būtina nutraukti tai, ką Debordas vadino spektakliu (taip atveriant kelią kitoms prasmingumo atmainoms, neturinčioms mainomosios vertės) ir susigrąžinti šiokią tokią gyvenimo vienovę, kuri suskyla dabartinėmis sąlygomis – ypač turint omeny sieną tarp meno ir gyvenimo (kad būtų galima išvengti apribojimų ir padaryti prieinamomis kitas veiklos formas). Abu šie tikslai buvo dalis Situacionistų Internacionalo projekto. Šiame pranešime bus siekiama iš naujo, situacionizmo šviesoje, ištirti ideologiją, pagal kurią darbas yra padalintas į gamybą ir vartojimą, pamažu ją lupinėjant ir bandant įžvelgti galimybių atpratinti laiką nuo darbo.

       „NIEKADA NEDIRBK!“

       Pragyvenimo būtinybė technologizuotame pasaulyje, kaip loginis samdomo darbo pagrindas, yra alibi, įteisinantis kapitalistų pelną, o tuo pačiu – dominavimą ir susvetimėjimą. Tai, kad darbininkė be saiko dirba ( daugiau, nei būtina jai pačiai ar bet kam kitam, ir daugiau už tai, kiek jai mokama) yra kapitalizmo norma. Kapitalistinis pelnas yra šio perteklinio darbo sudaiktinimas, ir jis pasitarnauja arba valdančiosios klasės statuso įtvirtinimui, arba kapitalo kaupimui. Darbininkui niekad neužmokės daugiau, nei jai ar jam reikia, norint pragyventi ir išlikti tinkamam darbui. Ši aksioma buvo švelniai pakeista, prireikus įvykdyti darbininko – gamintojo metamorfozę į vartotoją nedarbo metu. Henry Fordas įvedė penkių dolerių atlyginimą už dieną, pripažindamas, kad, atsiradus gamybos pertekliui, kaip efektyvesnės industrializacijos ir teilorizacijos rezultatui, reikia „išplėsti“ vartojimo rinkos „vertikalę“: darbininkai, didžioji gyventojų dalis, taigi, tariamai didžiausi produktų pirkėjai, privalėjo gauti pridėtinių pajamų, kurių dėka sunaudotų sistemai nenaudingą perteklių. (Darbininkams taip pat reikėjo paskatinimo tam, kad jie „priliptų“ prie Fordo, kadangi kiti darbdaviai dar nebuvo pritaikę jo mokslingos vadybos principų, taigi, jų darbininkai jautėsi pažeminti ir išvarginti. Vis dėlto darbdaviai buvo paskatinti, kai mokslinė vadyba prasismelkė visur). Taip tikslas gauti „vartotojo uždarbį“ privalo užtikrinti kapitalizmo perprodukcijos mechanizmo veikimą.

       Vartotojui nuo pat gimimo suformuojama nuostata atiduoti darbo perteklių, išmainant jį į kapitalistinės gamybos perteklių. XX amžiaus pradžioje ši būtina kapitalizmui sąlyga tapo totalios kultūrinės darbininkų kontrolės ne darbo vietoje mechanizmu (kai jų vaidmenys pasikeisdavo į vartotojų), ir tai buvo reklamos industrijų darbas. Reklama turbūt yra pats akivaizdžiausias spektaklio ideologijos modelis. Spektaklis pavergia darbininkus, laisvu nuo darbo metu juos mokydamas, kad jų įgeidžiai gali būti patenkinti vartojant. Taip kapitalistinės ekonominės sistemos priežiūra galų gale atima iš mūsų kiekvieną valandą, kai būdraujame.

       Praėjus pusei amžiaus nuo reklamos ir vartotojiškos visuomenės išaugimo, situacionistai ėmė teigti, kad „spektaklio visuomenė“ (prekės, menas-kaip-prekė, masinė žiniasklaida, pramogų industrija) susvetimina savo „stebėtojus“, pasmerktus neveikti nieko kito, kaip tik žiūrėti į save pačius, patiriant pasitenkinimą (bet netikrą) tik per prekės tarpininkavimą. Spektaklis pavagia kiekvieną potyrį ir parduoda mums jį iš naujo, bet tik simboliškai, taigi mes niekada nesame patenkinti: per šį mechanizmą mes vėl ir vėl paremiame begalinio vartojimo mašiną.

       Žaismas laikomas priešingu darbui. Tačiau egzistuojant tokiai tvarkai, žaisti leidžiama tik vaikams ir žaismo-kaip-spektaklio darbuotojams, bet tai jau ne žaismas. Jis sudaiktinamas per pasirinktų žmonių pavertimą „sportininkais“, „menininkais“ ar „šoumenais“ (entertainers). Šie į gimnastiką panašūs kūrybiniai užsiėmimai rezervuojami „profesionalams“, kurie turi parduoti savo „žaidimo“ produktą kaip spektaklį. Kaip ištyrė Kontrolės Biuras (pamfletų autoriai iš Hjustono Teksaso valstijoje), „meno“ karalystėje toleruojamas toks elgesys, kuris nebūtų leistinas „realiame pasaulyje“. Žaismas „dirbančiųjų pasaulyje“ yra atitraukiamas, iškraipomas kaip „menas“, gyvenamoje aplinkoje atrodantis kaip dekadentiškas elgesys. Vaikai mokykloje baudžiami už tai, kad žaidžia ne iš anksto suplanuotos pertraukos metu. Taip jie treniruojami, kad prisitaikytų prie radikalios perskyros tarp to, kas jam liepta daryti, ir to, ką jis norėtų veikti.

       Dar daugiau, tam, kad būtų galima profesionaliai vaidinti ir iš to pragyventi, būtina turėti galimybes komanduoti masinei publikai ir prašyti vadybininkų ir savininkų hierarchijos suteikti spektakliui-žaidimui licenciją, o kiekvienas iš jų tarsi grietinėlę nusigriebia augančius pelno procentus už „spektaklį“ (tai, kuo jis buvo paverstas). „Performansas“ nūnai taip pat beveik visada yra priklausomas nuo begalinės profesionalių teisėjų ir cenzorių priežiūros ir kontrolės.

       Situacionistai sako, kad geismas patirti yra „kuo toliau, tuo labiau suprekinamas ir savo ruožtu vis labiau atitrūksta nuo spektaklio santykių, vykstant amžinai kovai už jų [patirčių] įgyvendinimą.“ Puikiai šią aksiomą manifestuoja JAV 1993 rodyta Nike reklama. Jaunas baltaodis aktorius giriasi: „Mano vardas Fletcheris, ir aš dirbu tiek nedaug, kiek tik įmanoma.“ Ekrane atsiranda kompanijos šūkis „Just Do It“ (padaryk tai!), cheminės žalios spalvos banguojančios raidės šiltai rožiniame fone. Prieš mūsų akis – amerikiečių, situacionistų broliukų hipių įtraukimas ir pavertimas etiketėmis nedarbo (anti-work) spektaklyje, žaismą propaguojančioje etikoje; išreiškiamas daug ką sakančia fraze: padaryk tai!(Išbandyk LSD! Išsprogdink tą karo mašiną!). Bet šiuo atveju „padaryk tai“ reiškia tik vieną – „nusipirk šitą porą batų už šimtą dolerių“.

       Didžiausia kapitalizmo ironija turbūt slypi tame, kad antigamybinė ir antikapitalistinė etika gali būti panaudota skleidžiant kapitalistų interesus, kai žmonės įtikinėjami vartoti erzinant juos prieštaringais geismais. Nike reklamos kampanija buvo vykdoma pasiduodant antikapitalistų geismui („dirbu tiek nedaug, kiek tik įmanoma“), ir dar daugiau, kad to pasiekiama per vartojimą (o taip niekada nebūna, išskyrus prekinę fantaziją). Bet tas, kas supranta, kaip veikia reklama, galės atskirti prekę nuo impulso, kurį reklama siekia pritraukti prie tos prekės ir ištirti tą impulsą, nes jis yra simptomas.

       Tik dirbantieji galės įpirkti tokius produktus, kaip šis. Nike akivaizdžiai jaučia nepasitenkinimo kapitalistine sistema grūdą ir palenkia jį tos sistemos palaikymui. Bet mes iš tikrųjų galime būti nepatenkinti, kad tas status quo tebegyvuoja. Mano požiūriu, ši reklama yra nukreipta į JAV žiniasklaidos sukurtą grupę, pavadintą „X karta“ arba „dykinėtojais“. Jie yra sukonstruoti kaip bedarbių ar savęs neišlaikančių, nepaslankių neseniai koledžus baigusių studentų grupė. Kaip teigia žiniasklaida, ekonominė ir ekologinė būklė, devintojo dešimtmečio politika ir augimas priemiesčiuose juos privertė skeptiškai žiūrėti į kapitalizmo viliones ir pažadus jo ideologiją, paremtą buržuazinėmis ambicijomis. Reklamos ir ją remiančios žiniasklaidos priversti suprasti savo kaip demografinės kategorijos statusą, jie buvo įjungti į spektaklį ir išnaudoti tam, kad parduotų aukštesnės vertės prekes, tokias kaip automobiliai, tik neaišku kam – turbūt labiau dvilypiams tokio paties amžiaus ir klasės cinikams (žr. Sloterdijk, kurį aptarsiu vėliau).

       Šie žmonės yra nenusisekę, o taip pageidauti vartotojai (ir darbuotojai). Jie ne tokie ambicingi, kaip reikia, kad (kaip jų kolegos europiečiai, „bedarbių karta“ – kurie, suradę autonomistinę aplinką, sugebėjo) padaryti kapitalizmą patogų, ir tariamai nenori ir/ar negali dirbti naudingų darbų, kuriuos yra paveldėję. Jie įdomūs, nes atrodo tokie skeptiškai nusiteikę dėl kapitalizmo kaip pažadėtojo kelio į laimę, tokie nepasiruošę investuoti į ideologiją, kuri jį palaiko.

       Savo „Ciniškojo proto kritikoje“ Sloterdijkas teigia, kad nusiteikusieji priešintis pasirinko cinišką neveiksnumą (non-action). Šiuolaikinis cinizmas sugėrė apšvietos privilegijuotą protą. Apšvietoje manyta, kad, naudojant racionalius argumentus (taikiame diskurse, kuriame bus bet kada pasiektas konsensusas, nes visi klausys to, kieno pozicija bus paremta rėksmingiausiais argumentais) žmonės gali pagerinti gyvenimo sąlygas. Tai pavadinta progreso idealu (arba progresyvizmu). Sloterdijkas apšvietą apibrėžia kaip siekį tapti laimingais – štai šia minėto projekto dalimi cinikai nusivylė. Cinizmas, arba kinizmas, yra „apšviestoji melaginga sąmonė“, nes cinikas gyvuoja kartu su savo melaginga sąmone, nors yra pakankamai „apšviestas“, kad permatytų ideologiją. Jis gyvuoja kaip opozicija savo paties tikėjimui, nes 20 amžiaus apšvietos istorija pavertė tą tikėjimą neviltim ir privertė amžinai tam tikėjimui tarnauti. Cinikas ne visai atmetė visuotinio pagerinimo idėjos, bet gyvena taip, lyg jam/jai jau būtų pagerėję. Jis/ji matė racionalizmo atneštą ir dėl jo vykdomą katastrofą. Cinikas gyvena bombos šešėlyje, „tikėdamasis blogiausio“, ir taip sunaikina kapitalizmą tik diskursyviniame lygmenyje.

       Kadangi apšvieta negali priversti ideologijos angažuotis racionaliam dialogui (apšvietos veikimo modelis, kai kiekviena partija išsižada žemesnių pozicijų racionalumo labui), tai suteikia ideologijai kritiką. „Kadangi jie nenori su mumis kalbėtis, mes turime kalbėti apie juos“. Ideologijos kritikos klaida yra ta, kad jie savo puolimą nukreipia tik į ideologijos „lavoną“, redukuojamą į tos ideologijos idėjas, užuot metę argumentą ad hominem. Kitaip tariant, vietoj žvelgimo tiesiai jai į veidą, jos gyvo kūno operavimo šiandieninė kritika ginčijasi diskurso, idealų, galvos lygmenyje,-- kai kinikai, tokie kaip Diogenas, tai daro tik kūno lygmenyje.

       Teisingai suprasta ideologijos kritika, kaip teigia Sloterdijkas, yra tiesioginė kiniškosios satyros įpėdinė. Ciniškosios kritikos problema yra ta, kad, norėdama užsikariauti savo pozicijas literatūroje kaip „teorija“, ji panaudojo šiurkštų juoką. „Ideologijos kritikai pavojinga neatpažinti savo, kaip satyros, rolės“, teigia Sloterdijkas, nes taip ji pati per lengvai tampa ideologija – dogmatizmo instrumentu. Per daug rūpindamasi nuoseklumu ir totalumu, ji nesugeba juoktis ir reflektuoti pati save, nesustoti vietoje, ir taip ji sustingsta. Sloterdijkas sako, kad būtent dėl to, kad dialogas neįmanomas, mes turime juoktis, arba dar geriau – bezdėti milžinui į veidą, kaip tai darė Diogenas – pritaikant kūno filosofiją. Vakarų kultūra atskyrė protą nuo kūno, pirmajam suteikdama privilegijų, o antrąjį laikydama „konteineriu“. Kinikas Diogenas apsireiškia kaip dekadentiška, šokiruojanti figūra, besimasturbuojanti turgaus aikštėje. Kiniko išraiška yra kūniškai dekadentiška išraiška. Cinikas ideologiškai atsisakė kūno, ir nešioja šiuolaikinio kairiojo švarką bei kaklaraištį, kai septintojo dešimtmečio pabaigos Paryžiaus studentės save išreiškė apnuogintomis krūtimis.

       Ciniškasis modelis visur įsismelkia kaip išgyvenimo be iliuzijų modelis. Sloterdijko projektas siekia atgaivinti apšvietą kolektyvinės kovos dvasioje, suteikiant cinikams kiniškąjį stimulą. Kinizmas ir „situacionizmas“(viena iš jo formų) atsisako priimti viską labai rimtai, nes praktikuoja žaismą kaip pasipriešinimą. Sloterdijkas kviečia sugrąžinti kūniškumą, iš naujo pristatyti kūną minčiai. Mes turime gyventi savo filosofija ir politika.

       Situacionistai naujojoje kartoje tebeieško imitatorių ir mokinių. Ar tas, kuris nusivilia iliuzijomis (pamiršta batus, bet atsimena, kad reikia just priešintis kapitalistinei ideologijai) gali būti kaip nors inspiruotas gyventi kiniškai, gyventi virš kapitalizmo? Jie jau yra spektaklio gana perversiškai padrąsinti, kad suvoktų save kaip formaciją, taigi, potencialią jėgą.

       „Žmonija nebus laisva, kol paskutinis kapitalistas nebus pakartas ant paskutinio biurokrato žarnų!“

       Situacionistų teorija (jau greitai leidykla „Kitos knygos“ išleis vieno iš šio judėjimo guru – Guy Debordo veikalą „Spektaklio visuomenė“- vert. past.) kvietė sunaikinti hipnotizuojančius spektaklio galios mechanizmus ir susigrąžinti geismą. Laikas (dėl darbo, vartojimo ir vartotojų treniruočių), žaismingumas (dėl atgyvenusios darbo etikos) ir geismai, atskirti nuo prekių, dabartinėje sistemoje yra prarasti. Situacionistai siūlo keletą dar aktualių strategijų, kad būtų atgaivinti geismai, o bėgant laikui ir žaismingumas. Pavaldinių, teigė jie, neįmanoma visiškai apmulkinti ar įgąsdinti; jie aistringai geidžia susigrąžinti savo šansą į gyvenimą – „gyvenimą“, kurio sąvoką situacionistų teoretikas Vaneigemas priešino „išgyvenimui“, maždaug analogiškai Markso laisvės ir būtinybės priešpriešai – gyvenimą, kuris yra matomas, bet atskirtas nuo jų parduotuvės vitrinos. Juos žeidžia kapitalizmas, užgrobęs kontrolės mechanizmus ir pačias prasmes; jie maištauja prieš suprekinimą ir „spektaklizaciją“. Situacionistai kėlė revoliuciją kasdienio gyvenimo viešpatijoje, siekdami iš prieblandos ištraukti visus tuos, kurie, užgniaužti, bet nemirę po spektaklio ir senobinių melagysčių apie produktyvumą bei komfortą našta, palaikydavo kapitalo pelno mašinos gyvybingumą. Buvo pasirinkta taktika – sužlugdyti spektaklį, kartu sukuriant erdvę susidomėjimui, nuostabai ir veiksmui.

       Visuomenės struktūrai reikėjo pokyčių, bet užuot atidėlioję revoliuciją (o atidėliojimu jie kaltino elitines kairiųjų atšakas), situacionistai privalėjo ją įvykdyti dabar, kasdienybės ir betarpiškumo viešpatijoje. Situacionistų Internacionalo (SI) nariai buvo 1968 metų gegužės maištų metraštininkai ir juokdariai, transparantų, plakatų ir graffiti autoriai, – taip revoliucija Paryžiaus gatvėse sugebėjo tapti matoma kiekvienam. („Aš tikiu savo geismų realumu, nes laikau savo geismus realybe!“, „Po šaligatviu – pliažas!“). Jie konstravo spontaniškus viešus hepeningus – „situacijas“ – darydami prielaidą, kad praeiviai, patekę į žaismingo sąmyšio ekstazę, po to visiems laikams nusisuktų nuo mirtinos jų gyvenimo banalybės, nes jau būtų pastebėję, kad gyvenimas gali suteikti kažką nepatirto, neįsivaizduojamo ir džiaugsmingo. Štai kaip spektaklis gali sugriauti egzistuojančią tvarką. Situacijos galia kaip ginklas prieš spektaklį: žmonės grįžta į spektaklį, bet jų pažinimas jau yra švelniai pasikeitęs. Spektaklio sužlugdymas – štai kas paralyžiuoja kapitalizmo „pavaldinius“, nepatenkintus nežinia kodėl. Publikos žvilgsniai atitraukiami nuo spektaklio, geismas patirti adresuojamas anapus mainų viešpatijos.

       KAIP ŽAISTI: SITUACIONISTINIAI ŽAIDIMAI

       (1) Kurti situacijas, taip atgaunant veiksmų ir žvilgsnio objektų kontrolę, kaip ir informacijos pasirinkimą, priešingą gyvenimui spektaklyje.
       (2) Kurti unitarinę urbanistiką, padarant ją patogią situacijoms – „Pagal mūsų tezę didmiesčiai turi suteikti galimybę žaismui. Mes tyrinėjame žaismo ir aplinkos santykį“. Psichogeografijos mokslas prasideda nuo dėmesio jusliniui ir psichiniui aplinkos – architektūros, kvapų, garsų, ornamentų ir t.t., ir jų visumos poveikiui. Toks dėmesys būtinas, nes įrodo aplinkos poveikį potyriams ir gyvenimo kokybei, bei parodo galimybes keisti, planuoti ir sąmoningai naudotis aplinka įvairiems potyriams ir bendrai nuotaikai. Ilgalaikiškesnės (more permanent) aplinkos dizainas, paremtas psichogeografijos išradimais, žinomas kaip unitarinė urbanistika.
       (3) Bastymasis, arba klajonės, yra metodas įsisavinti psichogeografijos žinias ir patirti miesto aplinkų įvairovės keliamą malonumą. Tai postmodernybės, auto-mobilumo, elektronikos eroje skatina priešintis ir yra subversyvu, nes trukdo transporto eismui ir (kapitalistiniams) gatvių panaudojimo įgeidžiams. (Žr. Michel de Certeau, kuris rašė apie sezoninį galvijų pervarymą ir klaidžiojimą miesto erdvėmis kaip išraiškos priemonę). Bastymasis neturi tikslo, teloso; kaip neracionalus ir neproduktyvus eikvojimas, kapitalistinės gamybos terminais toks judėjimas yra piktavališkas, dekadentiškas. Užtenka ir vairuotojų, kurie sugeba sustabdyti eismą.
       (4) Detournement, arba iškraipymas. Reklamos, brėžinių ar kitų dokumentų pakeitimas, iškraipant jų pradines reikšmes. „Jei nauja prasmė dominuoja arba galų gale iškraipo originalo skaitytojo susikurtą prasmę, geidžiamas tikslas yra pasiektas. Detournement skatina staigų sąmoningumo proveržį, kviečia reflektuoti, abejoti ir galų gale dalyvauti žaidime, o tai atitrauks nuo kritikuojamų dalykų,... o dar efektyviau ši priemonė būtų panaudota... įvykio, gamybos ar kitokio proceso kontekste, kai tas procesas jau yra sulaukęs žiūrovų.“ Spektaklio galybė panaudojama jo sužlugdymui. Iškraipymo taktika primena Baudrillardo siūlomą atsikirtimų spektakliui (kurį jis vadina medija) taktiką: pagal jį, kadangi spektaklio galia glūdi tame, kad spektaklio komunikacija yra vienkryptė, paprasčiausias reklamos pakomentavimas tampa stebuklingomis rodyklėmis, vėl atstatančiomis dvikryptę komunikaciją.

       Mano nuomone, priežastis, dėl kurios situacionistų taktika nesukėlė revoliucijos, yra ta, kad jų strategijoje nebuvo kalbama apie fundamentalios darbininkų energijos pritraukimą, – energijos, kurią kapitalistai uzurpuoja ir paverčia pelnu, sudaiktindami ir nusavindami jų gyvenimo laiką. Atsidavusiam situacionistui būtinas bet kokio darbo panaikinimas, tinkamas atsiduoti žaismui – nes, kaip sakė siurrealistas Andre Bretonas, „tik tinginys turi visus šansus“. Ir čia paliekama neišspręsta didelė problema: kaip tą patį svarbiausią gyvenimo elementą, būtiną visiems kitiems – laiką – grąžinti tam, kuris dar nenusipenėjo iš kapitalistinio pelno, taigi, galuojasi po esamos sistemos padu. Kaip Ivanas Stangas pažymi savo įžangoje Bobo Blacko knygai „Darbo panaikinimas“ (Abolition Of Work), Blackas neketina aiškinti, kaip mesti darbą, jis pompastiškai aiškina, kodėl tai reikia padaryti. Galų gale, į pastarąjį klausimą daug lengviau atsakyti. Smagu būti „šampaniniu“ socialistu, jei mums visiems suteikiamos lygios teisės prie butelio. Neišsprendęs šios problemos, situacionistų projektas yra pasmerktas ypatingiems veikimo apribojimams ir veikti labai mažą gyventojų segmentą, kuris kapitalizme kenčia mažiau, nei dauguma.

       Dabar turiu trumpai priminti Bataille'aus teoriją apie bendrąją ekonomiją ir sąlygas Vakarų Europoje, kad pailiustruočiau vieną sprendimo būdą, kaip atgauti laiką dalinėje kapitalizmo sistemoje, nors tokių sąlygų JAV nėra. Vakarų Europoje, miestuose ir už jų nuo 1968-ųjų kūrėsi autonomistų komunos, panaudodamos kapitalizmui nenaudingus resursus: tušti namai ir žemė, plius pinigai iš valstybės kišenės, buvo žaliavos, leidusios sukonstruoti pusiau nuolatines autonomines zonas. Griežtėjant pašalpų įstatymams ir įstatymams, nukreiptiems prieš „skvotinimą“, jų infrastruktūra lieka vietoje, o resursų irgi kol kas netrūksta, nors jų mažiau nei aštuntame ir devintame dešimtmetyje. Čia, kur egzistuoja barteriniai mainai, savanorystė ir tvirta nepelno sistema (plius būtini individualūs mėnesiniai čekiai, kur pinigai perpumpuojami iš turtuolių mokėjimų čekių), individualus įdarbinimas yra laikomas atgyvena ir laikas kiekvienam yra jo paties nuosavybė. Iš tikrųjų nekeista, kad beveik visi radikalūs politiniai judėjimai tokiose šalyse, kaip Vokietijoje, Olandijoje ir Danijoje, yra išpuoselėtos, remiamos ir susilaukia naujų narių autonomistų gyvenamosiose zonose ir ekonominėje sistemoje. Gerovės valstybės dėka, nepriklausomos pajamos nebūtinos norint pereiti į tokias zonas. Gerovės valstybė, atrodo, yra būtina sąlyga paralelinių komunų, atvirų visiems, atsiradimui kapitalizmo sąlygomis, ir tai JAV turi būti pasiekta, jei norima kalbėti apie antikapitalistinius sprendimus. Globalinio (t.y. valstybinio) kapitalizmo, priešiško individui ar šeimai, atliekos, pavyzdžiui, pašalpos, gali būti panaudotos sužlugdant patį kapitalizmą, atleidžiant jo užveržtą pakaruoklio virvę nuo individų kaklų, ir eksperimentuojant bei išrandant alternatyvias ekonomines formacijas. Nesant tinkamų sąlygų naudinga linkme nukreipti kapitalizmo resursams mums gali praversti klajūniškas, nomadiškas žaismingumas, kurį mums paliko situacionistai. Realios erdvės tipologija yra iškreipta, todėl net budri priežiūros mašina negali pastebėti kiekvieno įtrūkio, negali visko pasisavinti, bent jau šiuo momentu. Knygoje Temporary Autonomous Zones (Laikinai Autonomiškos Zonos, 1992) Hakimas Bey'us ir Ontologinio Anarchizmo Asociacija skatina laikinai „skvotinti“ autonomines zonas, nepastebint valstybiniams prižiūrėtojams: tai turi suteikti galimybę neatidėliotinai revoliucijai ir autonomijai, jei revoliucija, siekianti panaikinti valstybę, atrodo neįmanoma. Bey'us mano, kad kraštovaizdyje yra kišenių, paslėptų nuo kontrolės, kuri gali tik dalinai padengti gruoblėtą jai priklausančią teritoriją: žemėlapyje nepažymėtos vietos gali tapti laikinomis autonominėmis zonomis. Bey'us specialiai palieka TAZ apibrėžimą miglose, bet pastebi ypatingą šitos veiklos suklestėjimą. Piratinės medijos yra TAZ, ypatingai mobilios. Jos beveik visada yra laikinos, ir juda iš vienos vietos į kitą, kad jų nepagautų valstybė. TAZ gali būti festivalis (žinoma, remiamas ne korporacijų), performansas ar instaliacija, pokštas. Autonomistų teoretikams BILWET (Nelegalių studijų pažangą skatinantis koledžas), „skvotinamas“ namas yra TAZ avant-la-lettre , vieta trumpai ir euforiškai, subjektyviai, o gal labiau netgi multisubjektyviai „kelionei per visatą“. Jų 1990 metų knygoje apie Amsterdamo skvoterių judėjimą (daugmaž primenantį autonomistų sceną, buvo džiaugiamasi, kad ankstyvieji skvoteriai teisingai pritaikė ir išnaudojo erdvę, tapo sudėtingomis asmenybėmis ir, nepaliaujamai maištaudami, sprogdino spektaklį. Betgi kokius pokyčius gali atnešti TAZ? Ar mes išties neturime kitų pasirinkimų, nei tapimą nomadais, amžinai bėgančiais, retkarčiais „skvotinančiais“ TAZ erdves ir po to išnykstančiais it valkatos, nelaukdami, kol jie pamatys, ką mes padarėme, ir iš mūsų atims? Kai daugiau nebebus vietų, nepažymėtų dabartiniame pasaulio žemėlapyje, turėsime skvotinti laiko geografiją. TAZ strategija yra pripažinimas, kad totalinis sistemos pakeitimas nebeatrodo įgyvendinamas.

       Bet TAZ veikla gali sukurti plyšius, kaip ir situacionistai, galbūt padėdami kitiems suprasti suskilusios egzistencijos beviltiškumą – atpažinti mažąsias kapitalizmo baisybes, smulkiais titrais perbėgti didžiąją neteisybių ir žlugdymo amžinybę, kuri tiek daug žmonių nuskausmino, taip toli atitraukė (tuos, kuriems nepriklausė nė kruopelytė laiko spektaklyje. TAZ atsisako ginčytis su ideologija, nes ji nori gerai praleisti laiką. Gal jei žmonės nubustų vartojimui nepaklūstančioje erdvėje, jie galėtų atrasti šviežios energijos kovai. Ar paprasti individualūs pasipriešinimai dideliu mastu ir bendras pasitenkinimo kapitalizmo siūlomais „malonumais“ praradimas taps varomąja jėga mūsų persilaužimui, kokiems nors pokyčiams? Būtų verta sužinoti. Jei kolonijos plečiasi, jei autonomistų ratas didėja, galbūt jie įsibraus į prižiūrimas zonas, mes joms iššūkius, įsišaknys ir taps pastoviomis autonominėmis zonomis?

       1973 metais San Francisko situacionistų grupės nariai buvo sulaikyti policijos už plakatų kabinimą. Patikrinę pavardžių ir telefonų numerių atitikimą, policininkai juos paleido. „Pasitikėjimo faktorius visame šitam reikale buvo stulbinantis – nuostabu, kaip įmanoma naudotis įprastomis priemonėmis naudojant suklastotus adresus ir firminius ženklus... Visa tai reiškia, kad būtina išnaudoti esamas priemones, siekiant savųjų tikslų.

       Vertė KP

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti