Petras Dargis. Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?
teorija
       patriotizmasVos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kadaise, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra?

 

Vaistai nuo patriotizmo


Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių, išvykę kitur, nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?..

 

Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne?

Tu durnas, ar ką? atsakė jie man.

Kiti buvo ne tokie pikti:

Kokį vėl sugalvojai pokštą?

Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno.

 

Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė – tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą – viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai – jie gali daryti su manimi ką tiktai nori...

 

Vienas bičiulis, kuris aną sausio tryliktąją šalo nosį prie Seimo rūmų, pasakė griežčiau:

Aš pasveikau nuo patriotizmo. Jeigu eičiau prie Seimo, tai tik daužyti langų.

 

Stop! Atrodo, mes nesusišnekam. Aš – apie žmones, apie gimtąją kalbą, apie saulėlydį, o jie – apie valdžią, apie oligarchus, apie valstybę. Tokia valstybė – geriausi vaistai nuo patriotizmo.

 

Bet paieškokim spaudoj. Negi nerasime meilės? O taip! Štai aukštųjų hierarchų rašyta vieša padėka už laisvę Lietuvai: „Lietuva yra kraštas, kuriame gera gyventi, į kurį norisi grįžti po kelionių ar studijų svetur, kuriame jauku kurti šeimą ir auginti vaikus, steigti verslą“. Kaip ugnis nuo vandens. Tarsi ne ta šalis, tarsi ne ta valstybė. Vienoj Lietuvoj – dvi Lietuvos, vienoj valstybėj – dvi skirtingos valstybės?

 

Ko nepasako ideologai?


Gal mano bičiulis, garsus viso kaimo išminčius Alius Sakinis išspręstų šaradą? Nuėjau apklausti ir jo:

Aliau, tu Lietuvą myli ar nekenti?

Alius Sakinis pastatė akis:

Tu apie ką?

 

Apie Lietuvą! Ar negirdi?

Lietuva tai kas? Lietuva šalis ar Lietuva valstybė? Lietuva mūsų kraštas, laukai, kalnai ir pakalnės, miškai su ąžuolais, kelmais ir skruzdėlynais, nesiskutęs tavo kaimynas, kurį per šventes norėtumei pabučiuoti? O gal Lietuva trispalvė virš Seimo rūmų, kur didina mokesčius ir nukelia pensijas, kur atima viltį išleisti vaikus į mokslus? Gal nori mylėti neteisingus teismus ir skausmo pilnus kalėjimus, garsėjančią reketu meriją?..

Tikrai apie tai nepagalvodavau! Juk sumaišiau reikšmes.

 

Nėra žodžio, kuris turėtų tik vieną vienintelę reikšmę. Kai girdžiu „Lietuva“, tai gali būti tam tikra teritorija, apibrėžta dėmė žemėlapyje. Antroji reikšmė – tai šalis, mūsų gimtinė, prie kurios mes taip prisirišę. Kaip sako Alius, – kalnai ir pakalnės, kelmai ir skruzdėlynai, tai nesiskutęs, bet mielas mano kaimynas. Kaip jų nemylėti? Bet „Lietuva“ gali reikšti ir valstybę – tam tikrą politinį darinį su savo teismais ir kalėjimais, su visa mokesčių spaudimo mašina. Šita oligarchų valdoma politinė organizacija irgi vadinasi „Lietuva“.

 

Kodėl nepagalvojau? Jaučiu – ideologai tyčia maišo reikšmes. Jie nori, kad savo gimtąjį kraštą, prie kurio mes taip prisirišę, painiotume su politine organizacija – valstybe. Kai jie įsigeidžia grobio ir nori pasiųsti žmones į karą, jie sako: „Eikite mirti už savo tėvynę, už savo namus, už tėvus, už brolius, už papročius savo, už gimtąją kalbą“. Jie niekada nesakys: „Eikite mirti už mūsų pelnus, už mūsų bankus, už mūsų bažnyčios slaptuosius turtus“.

 

Ideologija moko mylėti valstybę. Tai ne tas pats, kas mylėti Lietuvos žmones. Kas myli valstybę, yra pasiryžęs aukoti jos žmones. Mylėti savo valstybę – tai mylėti savo kalėjimus, policiją, teismus ir, žinoma, Seimą bei Vyriausybę. Ar vargšas mylės valstybę, kuri ubagui mauna kelnes, o turčiui nubraukia pelno mokestį?

 

Valdžia ar Lietuva?


Myliu Lietuvą, bet nekenčiu politinio darinio. Aš myliu savo tėvus ir artimuosius, kurie dar sovietinėje valstybėje tiesė kelius, statė namus, augino gyvulius. Nemyliu anos valstybės, kuri mane augino stropiu Lenino anūku.

 

Kam tarnavo buvęs kolūkio pirmininkas, kuris anais laikais žiūrėjo, kad būtų apsėti laukai, pamelžtos karvės ir laiku nukastos bulvės? Kam jis tarnavo, kai statė mūsų miestelį, kai asfaltavo gatves, kai vertė nusišienauti pakeles?

 

Tai mano kaltė aš tarnavau sistemai, sako senyvas žmogus.

 

Ne, bičiuli, tu tarnavai mums, ir žmonės dėkingi už tai. Tu nemaišyk! Namus pastatei mums, o ne sistemai, tavo tiestais keliais važiuojame mes, o ne okupantai. Kai važiuoju plačia autostrada, man visai nesvarbu, ar tiesė ją komunistas, ar koks tremtinys. Kai griuvo ana valdžia, negi draskėm kolaborantų tiestus elektros laidus, negi ardėme jų geležinkelius?

 

Mano bičiulis nustebo ir vos nepravirko. Kodėl niekas su juo taip nekabėjo? Kodėl, griaudami vieną sistemą, mes norim sugriauti žmogų ir pasmerkti dorą gyvenimą?

 

Atskirkit sąvokas – palengvės ir jums. Atskirsit valstybę ir valstybės valdomą kraštą – painiavos nebeliks savaime. Nustebsite patys – iš tiesų  mes visi patriotai. Tai kodėl sakome „Ne“? Mes negalim mylėti šitos baisios sistemos, mes negalim mylėti oligarchų valstybės. Negi mes bepročiai? Bet negalim be Lietuvos – sunkiai įdirbtos žemės. Deja, sociologai to nė neklausė.

 

http://petrasdargis.lt

2011 05 12

 

LUMEN: „Aš taip myliu savo šalį ir nekenčiu valstybės“.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti