Subkomandantė Markosas „Liūtas stiprus dėl to, kad silpni kiti žvėrys”
teorija

        Subkomandantė Markosas yra daugiau nei 20 knygų autorius. Didžioji jų dalis – tai jo skelbtų laiškų rinkiniai. Pateikiame kelias ištraukas iš Markoso darbų, kurios, mūsų įsitikinimu, padeda geriau pažinti jo pasaulėžiūrą.

 

I

Liūtas stiprus dėl to, kad silpni kiti žvėrys. Liūtas minta kitų gyvūnų mėsa, nes pastarieji leidžia save suvalgyti. Liūtas užmuša ne letenomis ar iltimis, jis užmuša žvilgsniu. Liūtas prisėlina tyliai, nes jo letenos minkštos, ir jis moka vaikščioti be garso. Jis šoka ir pargriauna savo auką vienu letenos smūgiu. Tačiau jis naudojasi ne tiek jėga, kiek netikėtumu.

Paskui jis žiūri į savo auką. Paprasčiausiai žiūri. Vargšas žvėrelis, kuris turi mirti, jis sustingsta ir žiūri į liūtą, žiūri į liūto akis, kuriose mato tai, kaip liūtas žvelgia į jį. Žvėrelis jau pats nežiūri, jis save mato liūto akimis. Mato save silpną ir bejėgį. Žvėrelis iki tol nemanė, kad yra bejėgis ir mažas, jis buvo paprastas žvėrelis, tačiau dabar jis mato savo baimę ir pats įsitikina, jog yra mažas ir bejėgis. Jam tampa vis baisiau. Dabar jis jau nieko nebemato, tik jaučia, kad jo kūnas stingsta iš baimės. Jis jau pasidavė ir atsidavė liūto valiai, ir šis jį sudrasko žvilgsniu. Bet yra vienas žvėrelis, kuris elgiasi kitaip Jis nesiblaško, patekęs į liūto gniaužtus, nežiūri į jį. Nes jis yra aklas. Tai - kurmis.

Kurmis yra aklas todėl, kad, užuot žiūrėjęs į išorę, jis žiūri į vidų. Niekas nežino, kada jis sugalvojo žiūrėti į vidų. Kadangi jis įprato žvelgti sau į širdį, jam nėra svarbu, kas stiprus, kas silpnas, kas didelis, kas mažas, nes širdis nepripažįsta tokių matų.

Dar liūto nebijo žmogus, kuris moka žiūrėti sau į širdį. Nes žvelgdamas į širdį žmogus nemato liūto jėgos. Jis jaučia savo širdies jėgą ir žiūri į liūtą, ir liūtas pradeda žiūrėti į save žmogaus akimis. Jis mato, kaip žmogus jį mato. Kaip paprasčiausią liūtą, tad jaučia baimę ir bėga slėptis.

 

II

Gili naktis. Tiesiog atsitrenkiau į Mojų, kuris taip pat negali užmigti. Kariuomenė jau seniai ilsisi. Tolumoje matyti tik sargybinio šešėlis. Mes kalbamės su Mojumi apie mirusiuosius, mūsų mirusiuosius. Aš sakau jam, jog kiekvienas iš jų yra geresnis už mane. Neseniai mus paliko Eleasaras, kuris jau atrodė sveiksta, ir staiga numirė. Nes mirtis čia neateina lėtai, nuosekliai, bet visada netikėtai ir visu ūgiu, trankydamasi durimis, ir visada lieki žiūrėti į jos pėdas ir galvoti, kad geriau jau būtų pasiėmusi tave, o ne tą, kuris mirė. Eleasaras buvo geresnis už mane, kaip ir Pedro ar Hugo, ar Fredis, ar Alvaro ir visi tie, kurių vardu neminėsiu, nes nenoriu trukdyti mirusiesiems. Eleasaras, gulėdamas lovoje, pabandė atiduoti man pagarbą kariškai, o ryte paprašė uždėti jam muziką. Mojus sako, jog mano veidas šlapias. Rankove šluostausi ašaras ir sakau jam, jog tai lietus. Mojus užsidega cigaretę, aš - pypkę. Dangus, kuriam skauda nuo tiek žvaigždžių, neverkia, bet tik žiūri į drumzliną mėnulio veidrodį.

 

III

Nuo to laiko, kai Meksika atgavo Nepriklausomybę, praėjo 200 metų. Nors praėjo tiek metų, tačiau indėnai ir toliau dirba ir miršta tokiomis sąlygomis, kokios buvo kolonijiniu laikotarpiu. Žemė, kurią kažkada jie turėjo, šiandien atimta. Kartais prievarta, kartais apgavyste. Odos spalva, apranga, kalba – visa tai kelia pašaipas. Žodis „indėnas“ vartojamas paniekinamai kaip žodžių „netikėlis“, „neišmanėlis“ sinonimas.

Būtų keista, jeigu po viso to jie nesukiltų. Jie tai padarė. Nepaisydami to, kad iš jų visada tyčiojosi dėl odos spalvos, jie savo kovos nepavertė kova su kita rase. Nepaisydami to, kad jie visada buvo apgaudinėjami ir išnaudojami tų, kurie kalbėjo kastiljietiškai, jie nepavertė savo kovos kova prieš kitą kultūrą. Nors visada į juos žiūrėjo kaip į tarnus, jie nepradėjo griauti. Jie pradėjo savo karą, kurį kariauja iki dabar. Karą su užmarštimi ir abejingumu.

Šiai šaliai pasisekė. Ten, kur kiti griauna, šie indėnai stato. Jie priima, kai kiti atmeta. Jie prisimena, kai kiti pamiršta. Jie nebijo naštų ir kantriai neša mūsų istorijos naštą.

Jei kas pažvelgtų į juos, pamatytų paprastus žmones, turinčius daugybę silpnybių, ydų, nuopuolių, tikrai netobulus. Tačiau kaip tik čia glūdi didžiausias slėpinys. Jei jie būtų antžmogiai, tai nebūtų keista, jog jie tiek pasiekė. Tačiau jie ne geresni už kitus, todėl kiekvienas privalo sau sakyti: „Aš taip pat turiu kai ką padaryti, nes niekas kitas už mane to nepadarys“.

Šiandien zapatistų bendruomenės nelaukia, kol valdžia įvykdys pažadus ir apibers dovanomis. Mes dirbame, siekdami pagerinti gyvenimo sąlygas, ir kai ko pasiekiame. Nors gyvenimo sąlygos dar toli gražu ne idealios, paradoksalu, jos daug geresnės nei ten, kur valdžios parama gauta.

 

IV

Niekas iš to, kas padaryta, nėra padaryta, kad jums patiktume. Viską darėme, idant patiktume patys sau. Viską darome dėl gyvenimo, žodžio, kelio... Mums padėjo geri žmonės iš viso pasaulio, visų socialinių klasių, visų rasių, abiejų lyčių. Kai kurie – kad palengvintų sąžinę, kiti – laikydamiesi mados, bet dauguma – iš įsitikinimo, tikėdami, jog atrado kai ką naujo ir gero. O mes, kadangi manome, jog esame geri žmonės, visada, prieš imdamiesi žygio, įspėdavome, kad kiti spėtų pasiruošti, kad nebūtų užklupti netikėtai. Suprantu, jog dėl to atsiduriame nepalankioje situacijoje.

Geriems žmonėms noriu palinkėti išlikti geriems ir neprarasti tikėjimo, neleisti užvaldyti skepticizmui, kuris uždaro į saldų konformizmo kalėjimą, kad toliau ieškotumėte ir rastumėte, kad žinotumėte, jog yra dalykų, dėl kurių verta kovoti.

 

V

„Visuomenės nuomonė“ – tai priedanga, kuri padeda kai kurioms visuomenės informavimo priemonėms savo kriterijus pateikti kaip visos visuomenės lūkesčius. Žinios bei komentatorių skiltis palaipsniui tampa demokratijos pakaitalu. Gali būti, kad netrukus ateis laikas, kai liaudies atstovai bus renkami ne pagal gautų per rinkimus balsų skaičių, bet pagal kurios nors laidos auditorijos skambučius.

Kalbu ne apie siaubingą žurnalistų sąmokslą. Didelė dalis žurnalistų, komentatorių yra sąžiningi ir išmintingi žmonės. Priešingu atveju jie neturėtų to autoriteto, kurį dabar turi. Tačiau yra taip pat žurnalistų, kurie aptarnauja nedidelę privilegijuotą valdžios klasę. Kurie į visas problemas žvelgia iš viršaus.

Žurnalistai tampa tarsi akrobatai, kurie laviruoja tarp etikos ir cinizmo. Ir tik vieni žvelgdami į veidrodį jie žino, kas jie iš tiesų yra.

Žurnalistika vis labiau išstumiama politinės rinkodaros. Ypač per rinkimus. (Nepamirškime, kad šių laikų politikoje šis laikotarpis praktiškai niekada nesibaigia). Reklaminis įvaizdis keičia principus. Seniau politikams buvo reikalingi tie, kurie rašo jiems kalbas, o šiandien labiausiai paklausūs tie, kurie daro reklaminius klipus.

Apsvaigusi nuo tiesioginio ryšio su valdžia, žurnalistika labai rizikuoja. Ypač kai pradeda valdžią suvokti kaip vienintelį reikšmingą savo adresatą, pamiršdama apie socialinę žurnalistikos funkciją. Jei tokia tendencija išliks, tai netrukus vienintelė žurnalistų auditorija bus kiti žurnalistai, kurie domisi, kas kur rašoma. Turiu nuliūdinti – politikai paprastai nežiūri naujienų laidų ar debatų, nes turi padėjėjų, kurie jiems pateikia reziumė.

Panašiai kaip šiandien politikai gyvuoja be tų, kuriems esą atstovauja, taip ir žurnalistai pradės gyvuoti be auditorijos. Tada jie sveikins vienas kitą po laidos ar reportažo ir vienas kitam kartos: „Kokie mes svarbūs“.

 

        Parengė Andrius Navickas
        www.bernardinai.lt