Mefisto. Religija ir anarchija
teorija

religija_vaikaiPrieš keletą metų atidarant anarchija.lt portalą, Kasparas Pocius pasakojo bernardinai.lt žurnalistui, ką reiškia būti anarchistu. Tada jis sakė: „Labai apibendrintai tariant, egzistuoja du mąstymo būdai: fundamentalizmas ir anarchija. Fundamentalizmas susiformuoja tada, kai žmonių nuostatos yra labai aiškios, ir jos praktiškai nekinta. Pavyzdžiui, žmonių požiūriai yra susiformavę pagal tam tikrą ryškią tradiciją, ir tada jie sustingsta tame apibrėžtame ir tam tikra prasme steriliame savo idėjų pasaulyje. Anarchistinis mąstymas – tai nuolatinis judėjimas, naujų kelių paieškos, siekimas įveikti kiekvieną apibrėžtą atsakymą.”

 

Turbūt tą žodis „anarchija“ ir reiškia daugumai šiuolaikinių anarchistų. Anarchija – tai laisvė nuo intelektualinės represijos, tai laisvė nuo mintį supančiojančių autoritetų ir valios. Tai galvosenos laisvė. Todėl anarchistas, nors ir būdamas bendruomenininkas, tampa dabartinės visuomenės atstumtuoju – kadangi jis priešinasi jos pamatams – tradicijai ir autoritetui.

 

Anksčiau ar vėliau kiekvienam iškyla klausimas – ar anarchinis, laisvas nuo autoriteto priespaudos ir tradicijos mąstymas yra suderinimas su religija? Tai ypač aktualu šiandien, į globalią kultūrą besiveržiant ateizmui (pvz., Dawkinso, Hitchenso antireliginių knygų sėkmė) ir vykstant vietinių, lietuvių anarchistų konfrontacijai su religija (pvz., apostazės akcija).

 

Anarchizmo minties istorija mums duoda nevienareikšmius atsakymus: pavyzdžiui, Bakuninas tyčiojosi iš Bažnyčios kaip iš „dangiškos aludės“ ir jos atžvilgiu buvo radikalesnis už Marxą (sakiusį, kad tai „liaudies opiumas“, padedantis pamiršti susvetimėjimą). Tuo tarpu tokie klasikai kaip Levas Tolstojus anarchijos religijai ne tik nepriešpastatė, bet ir teigė, jog ji neįmanoma be religijos ir tikėjimo.

 

Ką reiškia priklausyti religijai? Tai reiškia priimti tam tikras religines tiesas (dogmas), [todėl] priklausyti religinei bendruomenei ir [todėl] pasitikėti religijos skelbėjais. Žmogaus santykis su religine tiesa gali būti keleriopas: gnostinis, fideistinis ar mišrus.

 

Gnostikai teigia, jog religija teikia žinias ir žinojimą (gr. γνσις – gnosis), todėl reikia protingai nagrinėti, skaityti šventraščius, pažinti šventąsias tiesas ir šitaip siekti išganymo. Fideistai – priešingai, mano, jog Dievas yra nepažinus protui, todėl galima tik juo tikėti, tikėti niekad nežinant tikrosios tiesos ir šitaip siekti išganymo. Na, o pvz., Katalikų Bažnyčia laikosi pozicijos, jog nei vieni, nei antri nėra teisūs. Jos manymu, reikia suprasti, kad įtikėtum, ir tikėti, kad galėtum suprasti.

 

Nesunku samprotauti ir suvokti, jog nesvarbu, kokį santykį su tikėjimo tiesa pasirinksime, visi jie lyg ir nėra savaime fundamentalistiniai. Pavyzdžiui, gnostinis santykis turi galimybę išsisukti nuo fundamentalistinės etiketes – jeigu religija yra žinojimo objektas, vadinasi, mes ją galime suvokti, o tai reiškia, jog galime sėkmingai įrodyti protu, kad ji klaidinga. Fideistinė samprata irgi nekelia problemų – jei žmogus tiki ir pripažįsta, kad tikėjimas yra tik jo tikėjimas (jis nėra absoliutus), tai nekelia pavojaus nei kitiems visuomenės nariams, nei jam pačiam. Pamatęs kokias nors religijos ydas, žmogus gali pasitraukti, kaip ir įsitraukė.

 

Trečioji samprata, regis, apskritai yra tolerantiška, ji kviečia pasitikėti, mokytis ir suprasti. Tai, regis, irgi suderinama su anarchija.

 

Tačiau kodėl taip yra, jog tarp tikinčiųjų nėra daug anarchistų, priešingai, fundamentalizmas yra sąvoka, kelianti tiesiogines asociacijas su religija? Problema slypi kitoje jau minėtoje religijos pusėje – tradicijoje.

 

Juk didžioji dalis visų tikinčiųjų neatėjo į religiją jokiu protingu keliu, jie tiesiog joje gimė, buvo krikštyti tėvų ir joje liko iš inercijos. Jų santykis su tiesa ne gnostinis, ne fideistinis ir ne dar koks nors kitoks, jų santykis – konformistinis. Todėl dažnas mažai ką žino apie religiją ir apie tai, kokie jos ritualai.

 

Turbūt juokingiausia, kad Lietuvoje, kurią V. Landsbergis kadaise pavadino Marijos Žeme, pavasarį žmonės dažo vištų kiaušinius gamtiniais ornamentais ir juos ridendami švenčia, žiemą – puošia medžius žaisliukais ir vaikams pasakoja, jog ateis storas barzdotas senis, padėsiantis dovanų. Po tokių dalykų neatrodo keista, jog dažnas lietuvis „krikščionis“ eina į Bažnyčią tik simboliškai.

 

Todėl religijos ir anarchijos klausimu galima konstatuoti – teoriškai viskas gerai, tačiau praktikoje tai, kas vadinama krikščionybe, mažai ką turi bendra su Naujuoju Testamentu ar Bažnyčios mokymu. Verta prisiminti filosofo F. Nietzsches žodžius: „Kristus buvo vienintelis tikras krikščionis, tačiau ir tas buvo nukryžiuotas“.

 

Ar anarchistui būtina išsižadėti religijos ir savo pasaulėžiūrą kurti visai kitais būdais? Vargu, ar tai būtina. Ar anarchistui būtina žengti žingsnį tolyn nuo tradicinių konfesijų, kad galėtų kovoti su žmonių kvailybe? Galbūt. Tik derėtų nepamiršti, kad žmogus, nekenčiantis kitų, iš tikro nekenčia tik vieno – savęs.

 

2011 06 05