Mažeikis Gintautas „Alternatyvus pilietinis ugdymas - moralinei revoliucijai”
teorija

       
        Dažniausiai pilietiškumas siejamas su pagarba Konstitucijai, savarankiškais viešaisiais samprotavimais ir sprendimais, įstatymų laikymusi, paklusimu valdančiajam aparatui, dominuojančiai ideologijai ir to aparato manipuliacijoms. Kaip matome, pilietiškumo samprata gali būti išskleista ambivalentiškai, priklausomai nuo to, ar kalbame apie autonomišką politinės viešumos dalyvį, ar apie manipuliacijų rezultatą, klaidingo sąmoningumo puoselėtoją.

       Politinė viešuma yra tie socialiniai, kultūriniai, sveikatos, socialinės rūpybos ir pan. dalykai, kuriuos turėtų laisvai spręsti kiekvienas sąmoningas žmogus. Be politinės viešumos, egzistuoja ir meninė viešuma, kuri politinius dalykus išviešina estetinėmis, nepriklausomomis formomis. Pagaliau egzistuoja dar ir milžiniškas privatusis sektorius, kuris aprėpia asmeninį gyvenimą ir privačios nuosavybės instituciją.

       Disidentų, atsakingų, orių asmenų sprendimus lemia jų moralinė pozicija ir politiniai įsitikinimai. Atvirkščiai, propagandos ir viešųjų ryšių akcijų suformuoti subjektai bei demotyvuoti asmenys naikina viešojo sektoriaus skaidrumą ir atsakingumą. Manipuliacijų ir baimės sukurti viešosios sferos dalyviai mielai palaiko demoralizuotus politinius režimus. Daugeliui jų korupcijos santykiai, nuolatinis šališkumas, feodalinė ištikimybė yra svarbiausios politinio gyvenimo nuostatos. Toks tariamas, butaforinis pilietiškumas turi tendenciją reikštis Lietuvoje, o jo buvimą rodo gėdingi naujausios mūsų istorijos faktai. Pavyzdžiui, referendumas dėl stojimo į ES pavyko, tačiau jo sėkmę temdo manipuliacijos – „VP Market“ skyrė balsavusiems po alaus butelį už vieną centą. Prisimintinas ir visiškai neatsakingas ES Konstitucijos patvirtinimas LR Seime. Taip pat plačiai viešai nediskutavus mūsų kariai buvo išsiųsti į Iraką, tuo tarpu didžioji dalis ES šalių narių anksčiau ar vėliau atsisakė tai daryti arba savo karius atšaukė.

       Vidaus politikoje dar daugiau nerimą keliančių ženklų. Didžiausia problema: neskaidrios stambaus kapitalo, savivaldos administracijų ir politinių institucijų sąsajos, kurios griauna viešosios demokratinės savivaldos galimybę, o ciniškas žiniasklaidos, teismų papirkinėjimas, nesiskaitymas su pilietinių iniciatyvų grupėmis rodo vidinę politinės viešumos destrukciją. Orus, autonomiškas, kūrybingas, reikalaujantis asmeninės iniciatyvos individas bei jo palaikomi viešųjų reikalų sprendimai tampa beveik neįmanomi. Tai reiškia, kad ir pati demokratija Lietuvoje tampa vis labiau butaforinė, ydinga. Nuolat didėja „Rubicon“ grupės, „VP Market“, Rytų ir Vakarų skirstomųjų tinklų, PK „Orlean“, „Dujotekanos“ ir kitų stambių verslo korporacijų, centrų įtaka viešųjų erdvių situacijai ir viešųjų reikalų sprendimams Lietuvoje. Atitinkamai sparčiai plečiasi ir šių bei panašių institucijų įtaka politikams ir žiniasklaidai bei pastarųjų noras bet kokia kaina, pažeidžiant moralumo principus, pasipelnyti privataus kapitalo sąskaita. Taip bendradarbiaujant politikams, verslininkams ir (kartais) žiniasklaidai, sukuriami uždari, parazitiniai, stipriai kriminalizuoti ratai, kurių egzistavimas gniuždo eilinį pilietį. Šios problemos skatina diskutuoti apie alternatyvų pilietinį ugdymą ir jo pamokas, pastūmėja mąstyti apie moralinę revoliuciją Lietuvoje, kuri galėtų įveikti viešajam gyvenimui žalingas struktūras.

       Siekiant moralinės revoliucijos, viešojo gyvenimo demokratizavimo ir pilietinės valios stiprinimo, reikėtų kalbėti apie alternatyvų pilietinį ugdymą. Alternatyvus pilietinis ugdymas aiškina politinės viešumos, autonominės galios spręsti, viešosios politikos, pilietinės savivaldos būtinybę ir galimybes, valdančių institucijų kontrolės būdus. Viešoji, arba sričių, politika – socialinė, kultūros, medicinos, švietimo, tarptautinių ryšių – yra kiekvieno piliečio intereso laukas, ir tai kiekvieną pilietį skatina palaikyti tokią viešumos būklę, kuri geriausiai užtikrintų jo viešųjų reikalų sprendimą. Dar daugiau – pilietinis ugdymas privalo kalbėti apie tai, kad valdžia kyla tik iš asmeninio pilietinio apsisprendimo, visos kitos institucijos privalo aptarnauti piliečių viešąją politiką. O iš pilietinio sąjūdžio uzurpuoti įgaliojimai, kuriais valdininkai naudojasi savo tikslais, turėtų būti iš jų atimti.

       Svarbi alternatyvaus pilietinio ugdymo dalis yra protesto studijos. Jos išlaisvina piliečių drąsą, padeda įveikti baimės geluonį, moko viešumo ir demokratijos kompetencijų, skatina priimti atsakingus, nors kartais valdančiajam aparatui nepriimtinus sprendimus, ugdo kritikos ir savikritikos gebėjimus. Reikia pripažinti, kad Lietuva, įstojusi į NATO ir ES, anaiptol neįsitraukė į ES protesto, kovos dėl lygių teisių, dėl viešumo ir atvirumo aplinką. Lietuviai nėra aktyvūs nei pasaulinio antiglobalistų, nei Green Peace, nei pacifistinio, nei postkolonializmo sąjūdžių dalyviai. Profesinės sąjungos tik vangiai brandina savo interesus ir įvaizdžius, kaip dėl jų kovoti. Tik dabar pradeda prabusti studentų atstovybės, atsiranda pirmosios pro-testo laboratorijos (dėl kino teatro „Lietuva“, iniciatoriai – G. ir N. Urbonai), į lietuvių kalbą pradedami versti protesto ideologai (N. Chomsky, G. Debordas, R. Vaneigemas, E. Limonovas, F. Fanonas, H. Newtonas).

       Pilietinis ugdymas turi mokyti viešai ir drąsiai atstovauti grupių interesams, gebėti sudaryti sąjungas su kitomis piliečių grupėmis sprendžiant konkrečias problemas. Tuo tikslu pravartu pradėti nuo paprasčiausio propagandos ir reklamos spaudimo ignoravimo, manipuliacinių paliepimų sabotažo – elementarių ir gana efektyvių pilietinės savigynos priemonių. Tačiau būtina mokytis ir aktyvaus pilietinio dalyvavimo formų: viešai atstovauti savo grupės idealams, nebijoti ginti išpažįstamus principus, rengti mitingus, manifestacijas, demonstracijas, mikromanifestacijas (viešus politinius performansus), rašyti ir teikti peticijas, organizuoti rinkimus arba juos boikotuoti, remti streikuojančius, kurti alternatyvias institucijas, vietinius ir tarptautinius pilietinio solidarumo tinklus, dalyvauti tarptautinėse protesto akcijose, griauti autoritarinius „tarsi-pilietinius“ centrus, įvairaus plauko mesianistinius štabus, kurie greitai susilieja su naujomis manipuliacijomis.

       Alternatyvaus pilietinio ugdymo pamokos galėtų prasidėti šūkių, sloganų, skanduočių kūrimu ir aptarimu. Lietuvoje skanduotes profesionaliai kuria kol kas tik krepšinio ir futbolo komandų fanai. Protesto skanduotės, kadangi nėra nuolatinių protesto centrų, dažniausiai būna vulgarios, o meniškų skanduočių pasitaiko labai retai. Viena iš išimčių – ilgos, linksmos Lietuvos moksleivių skanduotės, naudotos nesenos protesto akcijos prieš Švietimo ministerijos veiksmus, dėl kurių turėjo būti perlaikytas valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, metu.

       Kita pamokų tema – protesto plakatų kūrimas. Reikia pastebėti, kad daugelyje dabartinių Lietuvos demonstracijų naudojami skurdūs, neskoningi plakatai. Priežastis – plakatų meno vaizdingumo stoka. Šiandien menininkai plakato dažniausiai nelaiko kūrybinės raiškos forma, ir dėl to daug praranda pilietinis ugdymas. Plakato menas reikalauja ne tik piešimo įgūdžių, šriftų išmanymo, bet ir koliažo, popkultūros elementų panaudojimo gebėjimų. Plakatas yra susijęs su kitomis vaizdinėmis formomis: graffiti, antspaudais (ant marškinėlių, kepurių ir pan.), piešiniais ant kūno ir kt.

       Atskiras pilietinio ugdymo ciklas yra mokymasis rengti mikromanifestacijas ir anonimines, žaibiškas protesto akcijas, kurioms nereikia specialių leidimų. Mikromanifestacijas galima vadinti viešuoju menu. Pavyzdžiui, Vilniaus pro-testo laboratorija: prie parduoto Lietuvos kino teatro surengta visa aibė performatyvių akcijų. Vienos iš jų, pavadintos „Šuns balsas į dangų neina“, metu protestuojantys menininkai ir vilniečiai su savo augintiniais šunimis akustinių efektų dėka tiesiogine prasme kaukė dėl Vilniaus ir visos Lietuvos pareigūnų elgesio, Vilniaus senamiesčio urbanistinės, ekologinės, kultūrinės aplinkos niokojimo, viešųjų erdvių griovimo. Kitos protesto akcijos metu prie Lietuvos kino teatro buvo žaidžiamas „Monopolis“: praeiviams buvo žaismingai pardavinėjami Gedimino pilies, uždarytų kino teatrų, kitų svarbiausių kultūrinių objektų maketai. Be to, kiekvienas pirkėjas, priklausomai nuo turimos žaidybinių pinigų sumos ir kūrybingumo, galėjo keisti prekybos, žaidimo taisykles. Taip buvo demonstruojamas Vilniaus miesto valdžios cinizmas, savigarbos neturėjimas ir duoto žodžio nesilaikymas. Pro-testo laboratorija surengė aibę viešų debatų, diskusijų, televizijos laidų (daugiausiai per ŠMC), televizijos tiltų su užsienio šalimis, kur buvo viešai ir aštriai diskutuojamos įvardytos problemos. Tokių TV ir radijo laidų, straipsnių žiniasklaidai rengimas yra svarbi pilietinio ugdymo dalis. Pro-testo laboratorijų patyrimą sėkmingai naudoja ir kitų miestų (Kauno, Klaipėdos) viešųjų erdvių gynėjai.

       Protesto mikroakcijos tampa efektingos tada, kai sugeba patraukti visuomenės dėmesį ir būti teigiamai atspindėtos žiniasklaidoje. Šiaip keli asmenys, net ir nešini plakatais, retai kada sudomina platesnę visuomenę. Štai kodėl Greenpeace ar kovotojų prieš gyvūnų žudymą aktyvistai kartais pasirenka drastiškas, erotines protesto formas: apsinuoginę jaunuoliai patraukia turistų, praeivių dėmesį. Tačiau pilietinio ugdymo pamokose pravartu mokytis ir meniškesnių mikromanifestacijų būdų: pasaulyje rengiami juodųjų našlių paradai, gyvulių (kiaulių, vištų, avių) eisenos, vyksta butaforinės laidojimo arba prikėlimo apeigos, demonstruojamos iškamšos.

       Svarbi protesto forma yra įvairiausios peticijos, atsišaukimai, vieši pareiškimai, feljetonai, komiksai, laiškai ir kreipimaisi į tarptautines organizacijas – UNESCO, SNO ar į artimesnes įtakingas institucijas ir pan. Be to, labai svarbu mokytis inicijuoti alternatyvius kompetentingų asmenų projektus, vizijas, viešuosius svarstymus, šešėlinių institucijų kūrimą. Ne paslaptis, jog valdantysis aparatas vengia realaus viešo diskutavimo, kuriame galėtų aktyviai dalyvauti visos suinteresuotos pusės. Tuo tikslu valdančios institucijos organizuoja svarstymus nepalankiomis oponavimui sąlygomis: siūlomas nepatogus laikas, nepriimtinas svarstymo formatas, sudaroma išankstinė neigiama opinija. Todėl pravartu rengti alternatyvius svarstymus ar net jų projektus.

       Visų šių didesnių ar mažesnių protesto akcijų tikslas yra ne tik pažadinti drąsą būti pilietiškais ir ginti savo interesus viešosios politikos sferoje, bet ir pamažėle kurti alternatyvią tikrovę, laipsniškai išstumiant butaforinius ir represinius viešosios politikos elementus ir taip išvengiant visus naikinančios konfrontacijos.

       2006-06-30