Sergej Marusin. Prisimenant anarchistą Tolstojų
teorija

tolstojus_anarchistasMes bijomės užsienio užkariautojų, bet nepastebime, kad nuo gimimo esame užkariauti valstybės. Argi valstybė ir jos valdininkai nėra užkariautojai, o mes – ne užkariautieji? Valstybė paima nelaisvėn kiekvieną naują žmonių kartą. Ji atima iš mūsų judėjimo laisvę, įpareigoja mus gyventi ir dirbti ten, kur liepia jos įstatymai. Ji prievarta renka iš mūsų mokesčius. Ji auklėja ir moko mus nesivadovaudama savais, o ne mūsų pačių interesais.

 

Bet to jai maža. Ji pasiglemžia mūsų gyvybes, paversdama mus karo prievolininkais – vienu metu ir aukomis, ir žudikais. Be to, ji labai dažnai savivaliauja ir bet kuriuo metu gali pažeisti netgi tą „teisingumą“, kurį ji mums nustatė. Dėl jos „sąžiningumo“ ir „saugumo“ niekas negali būti tikras. Nuo jos mus išlaisvina tik mirtis.

 

„Bet kaipgi be jos? O jei plėšikai užpuls, kas jus apgins?“ – paklausite jūs. Bet valstybė ir yra pati tikriausia ir pati didžiausia plėšikė. Tik jos plėšikavimai vadinami mokesčiais (arba atskaitymais į valstybės biudžetą, priverstiniais kyšiais, konfiskacijomis), o žmogžudystės – aukščiausiomis mirties bausmėmis (arba darbo jėgos nuostoliais).

 

Privatus asmuo, plėšiantis ir žudantis, atrodo mažiau žiaurus nei valdininkas, plėšiantis ir žudantis vykdydamas tarnybines pareigas. Plėšikas, kad ir kaip būtų žiauru, veikia savo valia, juk jis žmogus, o ne mašina. O valdininkas savo pareigas vykdo negailestingai, be to, turi kur kas daugiau techninių ir kitokių resursų, skirtų plėšti ir žudyti, nei atskiras asmuo. Nuo žmogaus dar galima apsiginti, bet kaip gintis nuo valdininko, jeigu jo rankose jau nebe individualūs kovos įrankiai, o valstybės galia?

 

„Valstybė su savo agentais yra didžiausi ir labiausiai paplitę nusikaltėliai: panieka sąžinei ir Dievo įsakymams, moralinis liaudies tvirkinimas, melas, šmeižtas, stabų garbinimas, vagystės, plėšimai; įvairūs suvaržymai, smurtas ir kankinimai, žudymai, karai ir rengimasis kariauti – visa tai būtini valstybė veiksmai.“ (L. N. Tolstojus).

 

Iš viso to, į ką mane įvelia valstybė, sąžinei ir Dievui labiausiai bjaurus žudymas. Aš – potencialus žmogžudys, nes esu valstybės karo prievolininkas.

 

Tegul valdytojai eina patys žudyti ir plėšti, jeigu jiems kas nepatinka, jeigu jiems norisi ką nors žudyti ir plėšti. Bet jie liks savo kabinetuose ir pataluose, o kariauti pasiųs vergus. Nė vienas plėšikas su, nekreipdamas dėmesio į mano jausmus ir mintis, neatsiklausęs mano sutikimo, nepadarys manęs plėšimo bendrininku, o valdininkai – padaro. Todėl, kad aš jų pavaldinys. Jie mano galintys bet kuriuo metu pareikalauti, kad aš nekęsčiau ir žudyčiau žmones, gyvenančius Čėčėnijoje ar kur nors Afganistane, žmones, kurių niekada nemačiau, kurie nepadarė man nieko bloga.

 

Valstybė gyvuoja remdamasi prievarta. O ši prievarta savo ruožtu remiasi melu, ir valstybė atidžiai seka, kad šis melas plistų, ypač tarp kariškių. Pirmoji sąlyga – tikslinga patriotizmo propaganda.

 

Patriotizmas – ypatinga meilė savo tautai, atmetant kitas tautas, – yra tautinis egoizmas. Jis panašus į egoistišką savimeilę, tik žiauresnis visiems tiems, kurie jam nepritaria.

 

„Būtų galima susigėsti ką nors atėmus iš kito žmogaus savo naudai, bet žmonės be sąžinės graužaties plėšia ir muša vieni kitus ir laiko tai netgi savo pareiga; o jei paliečiami jų tautiniai, patriotiniai jausmai, tai jie ne tik plėšia ir muša, bet ir žudo vienas kitą be jokios sąžinės.“ (L. N. Tolstojus)

 

Daugeliui nepatinka buržuazinė tvarka. Bolševikai Rusijoje įvykdė sukrečiantį eksperimentą keisdami ją socializmu. Jų džiugūs komunistiniai tikslai, atrodytų, patikrinti išsamiais teoriniais tyrimais, visgi buvo susiję su valstybės stiprėjimu, dar didesniu nei kapitalizme. Valstybei buvo skiriamas svarbiausias, nors ir laikinas vaidmuo – iki „galutinės“ komunizmo pergalės...

 

Komunizmas neatėjo. Socializmas, kaip totalus gyvenimo suvalstybinimas, neišlaikė gyvenimo išbandymo. Ar išlaikys tokį bandymą kapitalizmas? Kažin. Juk socializmo žlugimas rodo, kad toks pat likimas laukia ir kapitalizmo, nes vieno ir kito esmė ta pati, skiriasi tik formos.

 

„Toks socializmas, kokį rekomenduoja Marxas, yra tik despotizmo perkėlimas iš kapitalizmo.“ (L. N. Tolstojus). Vieni savo privačius interesus paverčia valstybiniais, o kiti – valstybę savo privačiu interesu. Ikonų rėmai skirtingi, o šventasis ir ten, ir čia – tas pats: valstybinė valdžia.

 

„Valstybės pripažinimas kaip kažko nepriklausomo nuo žmonių valios, iš anksto nulemto ir neišvengiamo tapo bendru mūsų prietaru. Buvo daug žiaurių ir pražūtingų prietarų, bet nebuvo žiauresnio ir pražūtingesnio nei šitas. Egzistuoja kalbinis ryšys, pavyzdžiui, rusų su rusais, kokioje valstybėje jie begyventų. Yra papročių bendrumas, jungiantis žmones, gyvenančius vienoje teritorijoje. Bet nei viena, nei kita neturi nieko bendra su valstybe. Žmones patys save įtikinėja, kad dirbtinis, valstybinės valdžios sukurtas ir išlaikomas jų suvienijimas yra būtina jų gyvenimo sąlyga, nors tas suvienijimas yra tik prievarta, materialiai naudinga tiems, kas prievartauja; pavaldiniai gi kenčia didžiulius materialinius nuostolius: mokesčius, karus, išnaudojimą, prievartavimą, užslėptą ir atvirą plėšimą. Ir jau tikrai niekam nenaudinga dvasiškai, kad valstybė platina pasipūtimą, garbės troškimą, neapykantą, tautinę ir pilietinę nesantaiką, smurto pateisinimą.“ (L. N. Tolstojus).

 

Negalima įsprausti gyvenimo į parlamento įstatymų rėmus, todėl mums reikia sąmoningai atsisakyti valstybės. O gal gyvenimas pats pasirūpins jos žūtimi, ir tada valstybinių ryšių suirimas taps mums „pasaulio pabaiga“; kalbant Biblijos žodžiais, žmonės bus nusiminę ir paskendę nežinioje, jie dus iš baimės ir negandų šešėlio.

 

Valstybė numirs tada, kai iš jos ištrūks ant savo pečių ją laikantys pavaldiniai, suvokę žmogaus valdžios žmogui nesąžiningumą ir žalą. Karalių spektaklyje vaidina asmuo, kuriam paskyrė šį vaidmenį, bet be jį supančių statistų šis vaidmuo neįmanomas..

 

„Karalius yra karalius tik dėl to, kad kiti į jį žiūri kaip pavaldiniai. Tuo tarpu pavaldiniai galvoja, kad yra pavaldiniai, nes jis – karalius.“ (L. N. Tolstojus)

 

„Valstybė pradės merdėti tada, kai žmonės iš apačios ims nebedalyvauti jos mele ir prievartoje nebemokėdami mokesčių, nebetarnaudami kariuomenėje, nebepripažindami valdžios teisėtumo.“ (L. N. Tolstojus)

 

Skelbkime boikotą valstybei! Nebendradarbiaukime su ja ir jai nepakluskime!

 

„Novyj svet“, Piterio anarchistų laikraštis, Nr. 63, 2005 m. rugsėjis

http://a-pesni.golosa.info vertė E. Balčiūnas

2011 07 10