Rudolf Rocker. Nacionalizmas ir fašizmas
teorija

rocker_nacionalizmas_ir_kulturaVadinamoji „valstybinė fašizmo koncepcija“ atsirado tik po to, kai dučė užėmė valdžią. Iki tol Italijos fašistų judėjimas, kaip ir Vokietijos nacionalsocializmas, mirgėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Iš tikro Italijos fašizmas tada neturėjo konkrečios krypties. Jo ideologija buvo margas intelektualių elementų mišinys, surinktas iš pačių įvairiausių šaltinių.

 

Valdžia suteikė fašizmui žiaurumo. Beatodairiškai smurtaudamas, jis negalėjo domėtis kitų nuomone tiesiog dėl to, kad neturėjo savosios. To, ko valstybei trūko, kad virstų idealiu kalėjimu, fašistinė diktatūra suteikė su kaupu. Mussolinio riksmai apie liberalizmą iškart baigėsi, kai diktatorius tvirtai paėmė į savo rankas valdžią Italijoje. Stebėdamas, kaip greitai keitėsi Mussolinio požiūris į valstybę, nejučia prisimeni jaunąjį Marxą: „Nė vienas žmogus nekovoja prieš laisvę apskritai, daugių daugiausia jis kovoja prieš konkrečią kitų laisvę. Taigi laisvė egzistavo visais laikais, tik vienais atvejais ji buvo suteikiama kaip ypatinga privilegija, kitais – kaip visuotinė teisė.“

 

Mussolinis iš tikrųjų pavertė laisvę savo paties privilegija ir sukūrė griežtą priespaudą visiems kitiems. Laisvė, kuri bando pakeisti žmogaus atsakomybę kitam žmogui beprasmiu valdžios diktatu, yra tikra savivalė, neigianti bet kokį teisingumą ir bet kokį žmogiškumą. Tačiau pasiteisinti prieš engiamus žmones reikia net despotizmui. Kaip atsakas į šį poreikį užgimė valstybinė fašizmo koncepcija. [,,,]

 

Fašistinio valstybės filosofo tikslas visiškai aiškus. Hegeliui valstybė buvo „Dievas žemėje“, o Gentile troško ją pakylėti iki amžino ir vienintelio Dievo, kuris nepakenčia šalia savęs jokių kitų dievų ir ima absoliučiai dominuoti visose žmonių mąstymo bei veiklos srityse. Tai buvo naujausias žodis politinės minties tendencijoje, kuri savo kraštutinėje abstrakcijoje pameta visa, kas žmogiška, ir domisi žmogumi tik tiek, kiek jis pasitarnauja kaip auka, metama į karštą besočio Molocho gerklę.

 

Šiuolaikinis nacionalizmas skelbia, kad valstybės valia yra aukščiau visko, ir ragina žmogų ištirpti susiliejus su aukštesniais valdžios tikslais. Didžiausią reikšmę turi ta aplinkybė, kad šiuolaikinis nacionalizmas kilo ne iš meilės savo šaliai ar savo tautai. Priešingai, jis užgimė ambicinguose planuose tos mažumos, kuri troško diktatūros ir norėjo trūks plyš primesti tautai konkrečią valstybės formą, nors pastaroji būtų absoliučiai nepriimtina daugumai. Aklas tikėjimas stebuklinga tautinės diktatūros jėga žmogui turi pakeisti meilę namams ir savo laikmečio dvasinės kultūros pojūtį; „valstybės didybė“ turi sutraiškyti meilę aplinkiniams, o žmonės – tapti valstybės ėdalu. [...]

 

Praėjusio amžiaus liberalių idėjų įtaka buvo tokia didelė, kad netgi konservatyvūs visuomenės atstovai tikėjo, jog valstybė tarnauja savo piliečiams. Fašizmas gi su brutaliu nuoširdumu sako: „Piliečio tikslas – tarnauti valstybei“. Mussolinis šį tikslą išreiškė žodžiais „Viskas dėl valstybės, nieko už valstybės ribų, nieko prieš valstybę!“. Tai paskutinis nacionalistinės metafizikos žodis, kuris šiandienos fašistiniuose judėjimuose įgijo gąsdinančiai konkrečią formą.

 

Nors valstybės sureikšminimas buvo užslėptas visose nacionalistinėse teorijose, dabar jis tapo aiškiai išreikštu siekiu. Fašistai labai konkrečiai apibrėžė šį siekį, tapusį vieninteliu privalumu tų dabarties fašistų, kuriuos Italijoje ir Vokietijoje taip myli ir taip remia kapitalistinės ekonominės sistemos šeimininkai. O mylėti yra dėl ko – fašistai parodė vergišką nuolankumą naujam monopolistiniam kapitalizmui ir savo valdžia padėjo įgyvendinti pramoninės baudžiavos planus.

 

Reikalas tas, kad kartu su politinio liberalizmo principais turi būti anuliuotos ir ekonominio liberalizmo idėjos. Lygiai taip pat, kaip politinis fašizmas skelbia žmogui naująją evangeliją, tvirtindamas, kad žmogus gali pretenduoti į gyvenimą tik tiek, kiek jis tarnauja žaliava valstybei, taip ir šiuolaikinis pramoninis fašizmas bando parodyti pasauliui, kad ne pramonė sukurta žmogui, o žmogus gyvena pramonei ir egzistuoja tik tam, kad būtų jai naudingas. Fašizmas Vokietijoje įgavo pačias baisiausias ir nežmoniškiausias formas didele dalimi dėl šios šalies ekonomikos teoretikų ir stambiausių pramonininkų, kurie parodė, kad fašizmas yra tikrasis kelias. Pasaulyje garsūs vokiečių pramonės kapitonai – Hugo Stinnesas, Fritzas Thyssenas, Ernstas von Borsigas ir daugelis kitų – griežtu savo minčių nuoširdumu sugebėjo įrodyti, kokią paniekos žmonijai bedugnę gali atverti žmogaus siela, kuri nebepuoselėja jokių visuomeninių jausmų ir su gyvais žmonėmis elgiasi tarsi su negyvais skaičiais. [...]

 

Tokį pat [religinį] reiškinį mes šiandien matome Vokietijoje, kur nacionalizmas per itin trumpą laiką virto gigantišku judėjimu ir įskiepijo aklą ekstazę milijonams žmonių, kurie su fanatišku tikėjimu laukia Trečiojo reicho atėjimo ir tiki, kad žmogus, kuris prieš kelis metus buvo niekam nežinomas ir iki tol nerodė nė menkiausių kūrybinių sugebėjimų, nutrauks visas jų nelaimes. Vis dėlto šis judėjimas yra tik įrankis, leidžiantis mažai kastai užimti politinę valdžią. Kad susigražintų po karo prarastą dominuojančią padėtį, šiai kastai tiko bet kokios priemonės, kuriomis ji galėjo tikėtis „gudriai paslėpti galutinį tikslą“, – kaip mėgo sakyti klastingasis Bonapartas [...]

 

Galima ramiai ignoruoti šį religinį įkarštį, kuris savo vaikiškumu atrodo beveik nekaltas; bet toks išorinis nekaltumas akimirksniu išnyksta pamačius, kad entuziastų fanatizmas ima tarnauti valdžios trokštantiems galingiesiems kaip jų slaptų kėslų įrankis. Nes šis netikras tikėjimas, paskatintas slapčiausių religinių jausmų, išpučiamas iki laukinio siautėjimo ir virsta neatremiamos galios ginklu, išlaisvinančiu kelią bet kokiam blogiui. Nesakykite, kad dėl masinės manijos kaltas tik bauginantis mūsų dienų skurdas, iš ilgamečių nepriteklių nukamuotų žmonių atėmęs gebėjimą mąstyti ir privertęs tikėti bet kuo, kas miglotais pažadais maitina jų bado sustiprintas viltis.

 

1914 metų karo beprotystė, įsukusi visą pasaulį į siaubingą sūkurį ir atėmusi iš žmonių gebėjimą išgirsti sveiką protą, kilo tuo metu, kai žmonės materialiai buvo kur kas geriau apsirūpinę ir jų nuolat nepersekiojo pavojingos ekonominės padėties šmėkla. Tai įrodo, kad panašių fenomenų negalima paaiškinti tik ekonominėmis priežastimis ir kad žmonių pasąmonėje gyvuoja nematomos jėgos, kurių negalima paaiškinti jokia logika. Tai žmonėse vis dar tebegyvuojantis religinis polėkis, nors tikėjimo forma ir pasikeitė. Kryžiuočių šūkis „Tokia Dievo valia!“ kažin ar sulauks atsako šių dienų Europoje, bet vis dar yra milijonai žmonių, pasiryžusių viskam, jei tik to nori nacija! Religiniai jausmai įgavo politines formas, ir šiandien politiškai angažuotas žmogus yra ne mažiau priešiškas natūraliam žmogui ir ne mažiau nesutaikomas nei praėjusių amžių žmogus, surakintas bažnytinio dogmatizmo pančių.

 

Masinis tikinčiųjų pamišimas pats savaime nebūtų itin svarbus, jį visada galima rasti prie stebuklingų šaltinių ir sunku pritaikyti praktikoje. Bet ketinimai tų, kuriems ši beprotystė tarnauja kaip priemonė tikslui pasiekti, turi didelę reikšmę, netgi jei didelių įvykių sūkuryje jų slapti kėslai ir nepastebimi. Ir čia glūdi didžiulis pavojus. Absoliutus praėjusių laikų despotas galėjo tvirtinti, kad valdo iš Dievo malonės, bet jo veiklos pasekmės visada atsiliepdavo jam asmeniškai, nes jo valia buvo aukščiausias įstatymas ir pasaulio akyse jo vardas turėjo sutalpinti viską – ir teisybę, ir neteisybę. O tautos vardu galima paslėpti viską. Valstybinė vėliava užmaskuoja bet kokią neteisybę, bet kokį nežmoniškumą, bet kokį melą, bet kokią savivalę, bet kokį nusikaltimą. Kolektyvinė tautos atsakomybė nužudo asmenybėje teisingumo jausmą ir leidžia jam ignoruoti baisiais neteisybes, kurios jam gali pasirodyti net pagirtinos, nes daromos vadovaujantis tautos interesais.

 

„Tautos idėja, – sakė Indijos poetas ir filosofas Tagorė, – yra vieni stipriausių kada nors žmogaus išrastų nuskausminamųjų. Ištisos tautos, paveiktos jų garų, gali vykdyti labiausiai griaunančią savanaudišką programą, nė nenutuokdamos apie jos moralinį iškrypimą – ir pavojingai įsižeisti, jei jai tai prikišama“ [Rabindranath Tagore, Nationalism, New York, 1917, p. 57]. Tagorė pavadino tautą „organizuotu egoizmu“. Terminas tikslus, bet mes neturėtume pamiršti, kad turime reikalą su organizuotu privilegijuotų mažumų egoizmu, kurios slepiasi po nacijos apdarais ir po masių patiklumu. Mes kalbame apie nacionalinius interesus, nacionalinį kapitalą, nacionalinių interesų sferas, nacionalinę garbę ir nacionalinę dvasią; bet pamirštame, kad už viso to stovi savanaudiški valdžią mėgstančių politikų ir pinigus mėgstančių verslo žmonių interesai, kuriems nacija – tai patogi širma, už kurios nuo pasaulio akių galima paslėpti asmeninį godumą ir intrigas siekiant politinės valdžios. [...]

 

Technologinė pažanga žmonių sąskaita ir ypač fatališkas paklusnumas, dėl kurio didžiulė dauguma sutinka su tokiomis sąlygomis, – štai priežastis, dėl kurios šiuolaikiniuose žmonėse nuvyto laisvės troškimas, išmainytas į ekonominio saugumo troškimą. Šis reiškinys neturėtų atrodyti labai keistas, nes mūsų evoliucija pasiekė stadiją, kurioje beveik kiekvienas žmogus arba valdo, arba yra valdomas; kartais ir viena, ir kita. Tai labai sustiprino priklausomybės santykius, nes tikrai laisvam žmogui nepatiktų nei valdytojo, nei pavaldinio vaidmuo. Savo vidines vertybes ir asmeninius gabumus jis stengtųsi panaudoti taip, kad visais klausimais įgytų nepriklausomą nuomonę ir išsaugotų veiksmų nepriklausomybę. Deja, nuolatinė mūsų veiklos ir minčių globa pavertė mus silpnais ir neatsakingais; iš čia ir kilo nuolatinės stipraus žmogaus, galinčio pašalinti mūsų nelaimes, paieškos.

 

Tokios diktatoriaus paieškos rodo ne jėgą, o vidinį nepasitikėjimą ir silpnumą, nors tie, kurie jo ieško, vadina tai ryžtu. Žmogus trokšta to, ko jam labiausiai trūksta. Jaučiantys savo silpnumą ieško išsigelbėjimo svetimoje stiprybėje; pernelyg bailūs ar nedrąsūs savarankiškai nulemti savo likimą patiki jį kitam. Koks teisus buvo Seume sakydamas „Nacija, kuri gali būti išgelbėta vieno žmogaus, ir nori būti jo išgelbėta, nusipelno rykščių!“ [...]

 

Būtina išvaduoti žmogų nuo valdžios prakeiksmo, nuo išnaudojimo kanibalizmo, kad išlaisvintume jame tas kūrybines jėgas, kurios jo gyvenimui gali suteikti naują prasmę. Valdžia pažemina žmogų iki negyvos mašinos detalės, valdomos aukštesnės valios. Kultūra paverčia jį savo likimo šeimininku bei kūrėju ir sukuria jame tą bendrystės jausmą, kuris gimdo visą žmoniškąją didybę. Išlaisvinus žmogų iš organizuotos valstybės prievartos ir ankštos nacijos vergijos užgims nauja žmonija, semianti savo jėgas bendruomenėje ir jaučianti, kaip jos sparnai skleidžiasi į laisvę.

 

Knygą galima atsisiųsti: http://thepiratebay.org

 

Versta iš: Rudolf Rocker. Nationalismus und Kultur. Münster, Bibliothek Thélème, 1999. Korrigierte und ergänzte Neuausgabe des zuerst 1949 unter dem Titel „Die Entscheidung des Abendlandes“ erschienenen Werkes.

Vertė E. B.

Antifa.lt, 2011 07 09

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti