Emma Goldman. Patriotizmas – grėsmė laisvei
teorija

goldmanmugKas yra patriotizmas? Ar tai meilė mūsų gimtinei, mūsų vaikystės prisiminimų ir vilčių, svajonių ir siekių vietai? Ar tai vieta, kur vaikiškai naiviai stebėjome plaukiančius debesis ir stebėjomės, kodėl negalime skrieti kartu su jais? Vieta, kur mes skaičiavome milijardus žibančių žvaigždžių, baimindamiesi, kad visa tai kieno nors akys, persmelkiančios mūsų sielas? Ar tai ta vieta, kur mes klausėmės paukščių giesmių ir troškome turėti sparnus, kad juos išskleidę lėktume į tolimus kraštus? Arba erdvė, kur mes sėdėjome mamai ant kelių, užburti nuostabių pasakojimų apie didelius žygdarbius ir užkariavimus? Apskritai ar yra tokia vieta, kur kiekvieną žingsnį mus apima mieli ir brangūs prisiminimai apie laimingas vaikystės dienas?

 

 

Jei tai patriotizmas, tada tik labai nedaugelį amerikiečių galima būtų pavadinti patriotais, nes jų vaikystės žaidimų vieta senai virto fabriku, gamykla ar kasykla, o kurtinantis mašinų bildėjimas pakeitė paukščių giesmes. Mes nebegalime klausytis pasakojimų apie didelius žygdarbius, nes mūsų motinos negali mums pasakoti nieko kito, tik kančių, sielvarto, ašarų ir skurdo istorijas.

 

Kas gi yra patriotizmas? Daktaras Samuelis Johnsonas sako: „Patriotizmas yra paskutinis niekšų prieglobstis“. Levas Tolstojus, didžiausias mūsų laikų patriotizmo priešininkas, apibrėžia jį kaip principą, kuris pateisina masines žudynes, kaip verslą, reikalaujantį kruopštesnio pasirengimo nei gaminant mums būtinus daiktus – batus, drabužius ir namus, kaip užsiėmimą, kuris užtikrina didesnes pajamas ir garbingesnę nei paprasto darbininko darbas šlovę.


Gustave‘as Hervé, kitas didis patriotų kritikas, patriotizmą teisingai pavadino prietaru, žalingesniu, grubesniu ir nežmoniškesniu už religiją. Religija atsirado kaip žmogaus negebėjimas paaiškinti gamtos reiškinius. Kada pirmykštis žmogus girdėjo griaudžiant arba matė žaibą, jis negalėjo sau paaiškinti nei vieno, nei kito ir todėl nusprendė, kad už šių reiškinių slepiasi už žmogų galingesnės jėgos. Jis įžvelgė antgamtines jėgas lietuje ir kitose gamtos permainose. O patriotizmas, priešingai, yra prietaras, dirbtinai sukurtas užmetus tankų melo ir apgaulės tinklą. Jis atima iš žmogaus savigarbą ir veda jį į pasipūtimą ir puikybę.

 

Iš tikro pasipūtimas, puikybė ir egoizmas yra patriotizmo esmė. Tai pailiustruosime pavyzdžiais. Patriotizmas sako, kad mūsų žemės rutulys padalytas į mažus lopinėlius, kurių kiekvienas atitvertas geležinėmis grotomis. Tie, kam pasisekė gimti tam tikroje vietoje, laiko save geresniais, kilnesniais, inteligentiškesniais už tokias pat gyvas būtybes, gyvenančias kitose vietose. Todėl tas, kuris gyvena šioje „geresnėje“ vietoje, turi kautis, žudyti ir, jei reikia, mirti siekdamas primesti savo pranašumą kitiems.

 

Kitų vietovių gyventojai mąsto taip pat, todėl vaiko protas nuo ankstyvos vaikystės nuodijamas istorijomis apie vokiečius, prancūzus, italus ir rusus – nuo tų pasakojimų stingsta kraujas. Kai vaikas subręsta, jis jau yra persmelktas įsitikinimo, kad pats dievas pasirinko jį ginti šalį nuo svetimšalių. Kaip tik dėl to mes reikalaujame padidinti kariuomenę ir laivyną, reikalaujame daugiau šarvuočių ir amunicijos. Kaip tik dėl to Amerika per trumpą laiką išleido 400 mln. dolerių. Tik pagalvokite – 400 mln. dolerių atimta iš to, ką pagamino žmonės. Nes už patriotizmą moka, žinoma, ne turtingieji.

 

Turtingieji – kosmopolitai, jiems patogu ir gera bet kurioje valstybėje. Mes Amerikoje tą labai gerai žinome. Argi mūsų turtingieji amerikiečiai nėra prancūzai Prancūzijoje, vokiečiai Vokietijoje ir anglai Anglijoje? Ir argi jie su grakščiu abejingumu nešvaisto turtų, sukurtų Amerikos fabrikuose dirbančių vaikų ir vergų? Toks jų patriotizmas leidžia jiems siųsti užuojautos telegramas visokiems despotams, tokiems kaip Rusijos caras, kai šiuos ištinka nelaimė. Tą ir padarė prezidentas Rooseveltas tautos vardu, kai didįjį kunigaikštį Sergejų užmušė rusų revoliucionieriai.

 

Tai patriotizmas, leidžiantis remti didžiausią plėšiką ir žudiką – prezidentą Diazą, nužudžiusį tūkstančius meksikiečių, ir netgi padedantis jam areštuoti meksikiečių revoliucionierius Amerikos žemėje ir laikyti juos Amerikos kalėjimuose be jokios priežasties ar pagrindo.

 

Bet, žinoma, patriotizmas skiriamas ne tik tiems, kurie turi valdžią ir pinigų, o visai tautai. Tai mums primena istorinį pasakojimą apie Fridrichą Didįjį, intymųjį Voltero draugą, kuris pasakė: „Religija yra apgavystė, bet ją reikia remti, nes ji skirta liaudžiai.“

 

Patriotizmas – labai brangus įgeidis. Tuo abejoti neleidžia toliau pateikiami skaičiai. Progresinis išlaidų didžiausioms kariuomenėms ir laivynams augimas per pastarąjį ketvirtį amžiaus toks, kad nustebintų bet kurį mąstantį ekonomistą. Kad įsivaizduotumėte tai, mes laikotarpį nuo 1881 iki 1905 metų padalysime į penkmečius ir palyginsime didžiausių nacijų išlaidas armijai ir laivynui pirmuoju ir paskutiniuoju penkmečiu. Matysime tokius skaičius: Didžiosios Britanijos išlaidos išaugo nuo 2 101 848 936 iki 4 143 226 885 dolerių; Prancūzijos – nuo 3 324 500 000 iki 3 445 109 000 dolerių; Vokietijos – nuo 725 000 200 iki 2 700 375 600 dolerių; Amerikos – nuo 1 275 500 750 iki 2 650 900 500 dolerių; Rusijos – nuo 1 900 975 500 iki 5 250 445 100 dolerių; Italijos – nuo 1 600 975 750 iki 1 755 500 100 dolerių; Japonijos – nuo 182 900 500 iki 700 925 475 dolerių.

 

Kiekvienos šių nacijų karo išlaidos kiekvieną penkmetį išaugdavo vis labiau. Per visą laikotarpį nuo 1881 iki 1905 metų Anglijos išlaidos kariuomenei išaugo 4 kartus, Amerikos 3 kartus, Rusijos 2 kartus, Vokietijos 35%, Prancūzijos 15 %, ir Japonijos beveik 500%. Jeigu mes palyginsime išlaidas armijai su visomis išlaidomis per tuos pačius 25 metus, tai gausime tokį proporcingą augimą: Didžiojoje Britanijoje nuo 20% iki 37%, Amerikoje nuo 15% iki 23%, Prancūzijoje nuo 16% iki 18%, Italijoje nuo 12% iki 15% ir Japonijoje nuo 12% iki 14%. Iš kitos pusės, įdomu pažymėti, kad Vokietijoje pastebime mažėjimą nuo 68% iki 25%, bet tai galima paaiškinti milžiniškomis imperijos išlaidomis kitoms reikmėms. Faktiškai išlaidos armijai 1901–1905 metais buvo didesnės nei bet kurį ankstesnį penkmetį. Statistika rodo, kad šalis, skiriančias vis didesnę dalį pajamų karo išlaidoms, galima išrikiuoti taip: Anglija, Amerika, Japonija, Prancūzija ir Italija.

 

Išlaidų laivynui skaičiai ne ką mažiau iškalbingi. Per 25 metus, iki 1905 metų, didžiausių valstybių išlaidos laivynui didėjo taip: Didžiosios Britanijos 300%, Prancūzijos 60%, Vokietijos 600%, Amerikos 525%, Rusijos 300%, Italijos 250%, ir Japonijos 700%. Jeigu neįtauktume Anglijos, Jungtinės Valstijos išleidžia laivynui daugiau nei bet kuri kita nacija, ir tos išlaidos sudaro didesnę valstybės išlaidų dalį nei bet kurioje kitoje valstybėje. 1880–1885 metų laikotarpiu Amerikoje išlaidos laivynui sudarė 6 dolerius 20 centų iš kiekvieno 100 dolerių bendrų išlaidų. Per kitą penkmetį skaičius išaugo iki 6 dolerių 60 centų, paskui iki 8 dolerių 10 centų, toliau – iki 11 dolerių 70 centų, o 1901–1905 metų laikotarpiu – iki 16 dolerių 40 centų. Neabejotina, kad dabar išlaidos laivynui dar labiau išaugo.

 

Nepaliaujamai augančio militarizmo kainą dar galima parodyti suma, tenkančia vienam gyventojui. Nuo pirmo iki paskutinio penkmečio skaičiai rodo tokį augimą: Anglijoje nuo 18 dolerių 47 centų iki 52 dolerių 50 centų. Prancūzijoje nuo 19 dolerių 66 centų iki 23 dolerių 62 centų. Vokietijoje nuo 10 dolerių 17 centų iki 15 dplerių 51 cento. Amerikoje nuo 5 dolerių 62 centų iki 13 dolerių 64 centų. Rusijoje nuo 6 dolerių 14 centų iki 8 dolerių 37 centų. Italijoje nuo 9 dolerių 59 centų iki 11 dolerių 24 centų, ir Japonijoje nuo 86 centų iki 3 dolerių 11 centų.

 

Militarizmo ekonominės naštos sunkumas aiškus. Iš turimų duomenų matyti, kad išlaidos kariuomenei auga greičiau už gyventojų skaičių kiekvienoje iš minėtų šalių. Kitais žodžiais tariant, toliau plėtojant militarizmą kyla grėsmė tiek žmonėms, tiek gamtiniams resursams.

 

Šitas beprotiškas jėgų ir lėšų švaistymas turėtų būti pakankamas, kad net vidutinio išsilavinimo žmogų išgydytų nuo patriotizmo ligos. Bet patriotizmas reikalauja daugiau – liaudį verčia būti patriotišką, ir už šitą prabangą ji turi mokėti ne tik remdama savo „gynėjus“, bet ir aukodama savo vaikus, nes patriotizmas reikalauja būti ištikimiems vėliavai, o tai reiškia – būti paklusniems ir pasirengusiems nužudyti tėvą, motiną, brolį ir seserį.

 

Dažnai mums aiškina, kad būtinai reikia turėti nuolatinę kariuomenę, kuri gintų šalį nuo užsienio įsibrovėlių. Bet kiekvienas mąstantis vyras ir moteris žino, kad tai mitas, palaikomas tam, kad gąsdintų ir kvailintų žmones. Visų pasaulio šalių vyriausybės, žinodamos viena kitos interesus, nesibrauna į svetimas valdas. Jos išmoko, kad galima daugiau laimėti tarptautiniu arbitražu nei karu. Carlyle‘as pasakė: „Karas yra kivirčas tarp dviejų vagių. Būdami per bailūs, kad kautųsi patys, jie ima jaunuolius iš vienos ir kitos gyvenvietės, aprengia mundurais, duoda jiems ginklus ir kaip laukinius žvėris išleidžia muštis vienus su kitais.“

 

Nereikia būti per daug protingam, kad pajėgtum pamatyti bet kurio karo bendrą priežastį. Paimkime mūsų Ispanijos-Amerikos karą, kuris laikomas didžiu patriotišku JAV istorijos įvykiu. Kaip mūsų širdys tada degė pasipiktinimu žiaurių ispanų atžvilgiu! Tiesa, mūsų įkvėpimas nesuliepsnojo iš karto. Jis buvo kelis mėnesius kurstomas laikraštine agitacija ir ilgai po to, kai Weyleris nužudė daugelį kubiečių ir įžeidė daugelį Kubos moterų. Nepaisant to, reikia pasakyti, kad Amerikos liaudis iš tikro buvo pasipiktinusi ir pasiryžusi kautis – ir kovėsi narsiai. Bet kai įkarštis atvėso, kai mirusieji buvo palaidoti ir karo kaina paaiškėjo pabrangusiomis prekėmis ir butais, apskritai kai atsitokėjome po patriotinio svaigulio, mums iš karto tapo aišku, kad Ispanijos-Amerikos karo priežastis susijusi su tuo, kokia bus cukraus kaina. Kitaip tariant, amerikiečių liaudies gyvybės, kraujas ir lėšos buvo panaudotos tam, kad būtų apsaugoti amerikiečių kapitalistų interesai, kuriems kėlė grėsmę Ispanijos vyriausybė. Tai visai neperdėta, nes apie tai kalba faktai bei skaičiai ir tai galima įrodyti Amerikos vyriausybės požiūriu į Kubos darbininkus: kai Kuba atsidūrė Amerikos valdžioje, tiems patiems kareiviams, kurie buvo siųsti išlaisvinti Kubos, buvo įsakyta šaudyti į cigarų fabrikų darbininkus kubiečius per didelį streiką, jų surengtą tuoj po karo.

 

Bet mes ne vieni kalti dėl to, kad pradėjome karą dėl tokių išskaičiavimų. Uždanga pradeda atsidengti nuo siaubingos rusų-japonų karo istorijos. Karas kainavo tiek kraujo ir ašarų, ir mes matome, kad už karo Molocho vėl stovi dar baisesnis naudos ir pasipelnymo dievas. Rusų karo ministras Kuropatkinas, atskleidė tikrą karo pradžios paslaptį. Pasirodo, caras ir didieji kunigaikščiai investavo pinigus į Korėjos koncesijas ir karo griebtasi tik tam, kad galima būtų greičiau gauti didelius pelnus.

    

       Tvirtinti, kad nuolatinė armija ir laivynas geriausiai užtikrina taiką, tiek pat logiška, kaip teigti, kad taikiausi piliečiai mieste tai tie, kurie geriau už kitus ginkluoti. Kasdienė patirtis rodo, kad ginkluotas žmogus būtinai nori išbandyti savo jėgą. Tas pat žvelgiant į istoriją tinka ir vyriausybėms. Iš tikrųjų, taikios šalys nešvaisto savo gyvybės ir energijos ruošdamosi karui ir taip geriau užtikrina taiką.

 

Reikalavimai didinti armiją ir laivyną nė kiek nėra sukelti išorės pavojų, o pagrįsti tik baime dėl augančio liaudies masių nepasitenkinimo ir tarptautinio darbininkų vienijimosi. Valstybės ginkluojasi būtent kovai su vidaus priešu – priešu, kuris kartą prabudęs, bus tūkstantį kartų pavojingesnis nei įsiveržęs priešas.

 

Valstybės šimtmečius stengėsi pavergti liaudies mases ir gerai perprato jų psichologiją. Jos žino, kad liaudies masės panašios į mažus vaikus, kurių skausmą ir ašaras lengva paversti džiaugsmu, duodant mažą žaisliuką. Ir kuo ryškiau aprengtas žaisliukas, kuo margiau jis nudažytas, tuo labiau jis patinka.

 

Armija ir laivynas liaudžiai yra tokie žaislai. Kad padarytų juos patraulesnius ir priimtinesnius, vyriausybės tų žaisliukų demonstravimui išleidžia šimtus ir tūkstančius dolerių. Amerikos vyriausybė aprūpino laivyną ir pasiuntė jį į Ramiojo vandenyno pakrantę, kad kiekvienas Amerikos pilietis jaustų Jungtinių Valstijų garbę ir šlovę. San Fransisko miestas išleido 100 000 dolerių priėmimui ir vaišėms laivyno garbei. Los Andželas – 60 000 dolerių. Sietlas ir Takoma – apie 100 000 dolerių. Priėmimas ir vaišės laivyno garbei? Tai reiškia vyną ir pietus aukštesniems karininkams tuo metu, kai „narsūs šaunuoliai“ turėjo griebtis maišto, kad gautų pakankamai maisto. Taip, 260 000 dolerių buvo išleista fejerverkams, teatrams ir pramogoms tuo metu, kai vyrai, moterys ir vaikai šalies gatvėse badavo, ir kai tūkstančiai bedarbių buvo pasirengę parduoti savo darbą už bet kokį užmokestį, kad tik nemirtų iš bado.

 

Gerus dalykus siūlo įsiminti vaikams! Civilizuoto žudymo įrankius! Jeigu vaiko atmintis turi būti apnuodyta tokiais atsiminimais, tai kas bus su mūsų pasaulinės brolybės viltimis?

 

Mes, amerikiečiai, pretenduojame būti vadinami taiką mylinčia tauta. Mes nekenčiame kraujo praliejimo ir priešinamės prievartai. Bet mes iš džiaugsmo vos nepuolame į isteriją dėl to, kad iš lėktuvų galima mėtyti dinamito bombas į bejėgius piliečius. Mes esame pasirengę karti ar numarinti elektros kėdėje bet ką, kas dėl nepritekliaus rizikuoja savo gyvybe rengdamas pasikėsinimą į kurį nors pramonės karaliuką. Mūsų širdys prisipildo pasididžiavimo nuo minties, kad Amerika tampa galingiausia pasaulio nacija, ir kad ji, pasitaikius galimybei, pajėgs uždėti savo leteną ant visų kitų pasaulio tautų.

 

Tokia patriotizmo logika.

 

Patriotizmas daro blogą įtaką vidutiniam žmogui, bet tai dar niekis lyginant su įžeidimais ir pažeminimais, kuriuos iš patriotizmo patiria kareivis – nelaiminga tamsumo ir prietarų auka. Kokią ateitį patriotizmas rengia jam – šalies gynėjui ir nacijos sergėtojui? Nieko, išskyrus gyvenimą, pilną vergiško paklusnumo, ydų ir pasileidimo taikos metais ir pavojų, nepriteklių ir mirties karo metu.

 

Kai paskutinį kartą skaičiau paskaitą San Franciske, aš aplankiau Presidio, nuostabiausią kampelį su vaizdu į įlanką ir parką. Ten derėtų padaryti aikštelę vaikų žaidimams, sodelį ir muzikos sceną pavargusiųjų poilsiui. Vietoje to visa vietovė subjaurota šlykščiomis pilkomis kareivinėmis, kuriose turčius nė savo šunų nelaikytų. Tose siaubingose kareivinėse kareiviai laikomi sugrūsti kaip gyvuliai, čia jie leidžia savo jaunystę, valydami batus ir poliruodami varines sagas vyresniems karininkams. Čia, kaip aš mačiau, galioja klasių skirtumai: laisvos Respublikos sūnūs, išsitempę vienoje linijoje kaip areštantai, atidavinėjo pagarbą kiekvienam praeinančiam pienburniui leitenantui. Tariama amerikietiška lygybė iš tikrųjų žemina žmogaus orumą ir aukščiau visko stato mundurą!

 

Gyvenimas kareivinėse brandina lytinį pasileidimą ir palaipsniui pasiekiami tokie pat rezultatai kaip militarizuotose Europos šalyse. Havelock Ellis, lytinės psichologijos žinovas, nuodugniai nagrinėja šį klausimą ir sako: „Kai kurios kareivinės yra dideli vyrų prostitucijos centrai... Parsiduodančių kareivių skaičius didesnis nei mes norėtume tikėti. Visai neperdedant galima pasakyti, kad kai kuriuose pulkuose dauguma kareivių parsiduoda... Vasaros vakarais Haid Parke ir vietovėje prie Albert Geito pilna gvardiečių ir kitų kareivių, su uniformomis ir be jų, beveik atvirai besiverčiančių tuo verslu... Daugeliu atveju tai leidžia Tommy Atkinsui (paplitęs terminas pavadinti bet kuriam anglų kareiviui – E.B.) neblogai prisiduriti prie kišenpinigių“.

 

Kokiu mastu tas pasileidimas prasismelkė į armiją ir laivyną, galima matyti iš to, kad, pasirodo, yra ypatingi namai tokiai prostitucijos formai. Tokia praktika pastebima ne tik Anglijoje, bet ir visose kitose šalyse. „Paskui kareivius Prancūzijoje laksto ne ką mažiau nei Anglijoje ar Vokietijoje. Paryžiuje ir kituose miestuose, kur stovi garnizonai, yra ypatingi namai karinei prostitucijai.“

 

Jeigu Havelock Ellis būtų įtraukęs į savo lytinių iškripimų tyrimą Ameriką, tai čia, mūsų armijoje ir laivyne, būtų pamatęs tokį pat paveikslą. Nuolatinės armijos didinimas neišvengiamai didina lytinių iškrypimų mastą, kareivinės šiuo atveju veikia kaip inkubatorius.

 

Palikę nuošalyje blogą kareivinių gyvenimo įtaką lytiniams instinktams, mes galime pastebėti, kad tas gyvenimas padaro kareivius nepajėgius po kariuomenės dirbti jokio naudingo darbo. Žmonės, mokantys kurį nors amatą, retai eina į kariuomenę ar laivyną, bet netgi jie po karinės tarnybos tampa nepajėgūs grįžti prie savo senos profesijos. Jie įpranta nieko neveikti, pripranta prie nuolatinių nuotykių, todėl taikus darbas jų nebedomina. Paprastai visuomenėje vietos nerandantieji, atlikę bausmę kaliniai ir pan. eina į armiją, kur juos gena kova už būvį ir polinkis nieko neveikti. Paleisti iš armijos jie vėl pasuka ankstesniu nusikaltimų keliu, dar grubesni ir labiau pasileidę nei ankščiau. Gerai žinoma, kad mūsų kalėjimuose yra didelis procentas kalinių, kurie ankščiau buvo kareiviais. Iš kitos pusės, armija ir laivynas didele dalimi papildomas buvusių nusikaltėlių!

 

Patriotizmo dvasia nepakenčia asmenybės vientisumo ir nepriklausomybės – čia iškalbingas kareivio Williamo Buwaldos atvejis. Buwalda kvailai tikėjosi, kad galima būti kareiviu ir tuo pat metu naudotis savo žmogaus teisėmis – kariuomenės valdžia jį už tai rūsčiai nubaudė. Tiesa, jis armijoje tarnavo ilgiau nei 15 metų, ir per tą laiką jo tarnyba buvo nepriekaištinga. Todėl generolas Funstonas sušvelnino nuosprendį ir skyrė tik 3 metus kalėjimo, sakydamas tipiškus žodžius: „Pirma karininko ar kareivio pareiga – visiškai paklusti savo vadovybei; ir visai nesvarbu, ar jis pritaria vadui, ar ne.“ Tie Funstono žodžiai tiksliai apibrėžia karinės disciplinos pobūdį. Pasak jo, stojimas į armiją yra Nepriklausomybės teisių deklaracijos atsisakymas!

 

Net keista, kaip patriotizmas maitinasi, paversdamas mąstantį sutvėrimą neabejojančia paklusnia mašina!

 

Teisindamas tokį rūstų nuosprendį Buwaldai generolas Funstonas pareiškė Amerikos liaudžiai, kad jo poelgis buvo „rimtas, tolygus išdavystei nusikaltimas“. Koks tai buvo „siaubingas nusikaltimas“? Pasirodo, kad Williamas Buwalda dalyvavo viešame mitinge San Fransiske kartu su dar 1500 žmonių, ir ten – o, siaube – jis paspaudė ranką oratorei, kuria buvo ne kas nors kitas, o Emma Goldman! Iš tikrųjų siaubingas nusikaltimas, apie kurį generolas Funstonas sako „rimtas karinis nusikaltimas, tai kur kas blogiau už dezertyravimą“.

 

Ar galima patriotizmui sugalvoti įtikinamesnį kaltinimą nei šitas atvejis, kai žmogų nei iš šio, nei iš to paskelbė nusikaltėliu, pasodino į kalėjimą ir atėmė iš jo 15 metų ištikimos nepriekaištingos tarnybos vaisius?

 

Buwalda atidavė tėvynei geriausius savo gyvenimo ir jaunystės metus. Bet tai buvo laikoma niekiu. Patriotizmas nepermaldaujamas, kaip ir visos nepasotinamos pabaisos, jis reikalauja visko arba nieko. Jis neleidžia kareiviui tuo pat metu būti ir žmogumi, kuris turi teisę į savo nuomonę ir jausmus, teisę į savo pomėgius ir idėjas. Patriotizmas neleidžia šito. Tai pamoka, kurią Buwalda dabar turi išmokti – jis už ją brangiai sumokėjo, bet pamoka buvo naudinga. Kai jį išleido į laisvę, jis prarado savo padėtį kariuomenėje, bet už tai atgavo savigarbą. Dėl to verta atsėdėti kalėjime 3 metus! (Kaip Ema Goldman vėliau teigia autobiografijoje „Living My Life“, po 10 kalinimo mėnesių Buwalda buvo paleistas prezidento Theodore‘o Roosevelto. Po to, kai buvo paleistas, Buwalda gražino savo apdovanojimus ir tapo anarchistu – E.B.)

 

Vienas rašytojas, kalbėdamas apie militarizmą Amerikoje, paskutiniame savo straipsnyje nagrinėja Vokietijos kariškių valdžią civiliams. Tarp kitko, jis sako, jeigu mūsų Respublika neturi jokio kito tikslo, tik visiems piliečiams garantuoti lygias teises, tai ji jau vien tuo pateisina savo egzistavimą. Aš esu tikra, kad rašytojas nebuvo Kolorade generolo Bello patriotinio režimo metu. Jis turbūt pakeistų savo nuomonę, jei matytų, kaip dėl patriotizmo ir Respublikos žmones metė į narvus gyvuliams, tempė, vijo per sieną ir visaip įžeidinėjo bei žemino. Incidentas Kolorade nėra vienintelis karinei valdžiai augant Jungtinėse Valstijose. Nepraeina nė vienas streikas, kur kariuomenė ir milicija neatvyktų administracijai į pagalbą ir kur jos neveiktų taip arogantiškai ir grubiai, kaip ir kaizerio kareiviai. Be to, mes turime vadinamąjį Diko įstatymą (pagal šį įstatymą 1903 m. buvo sukurta Nacionalinė gvardija – E.B.). Argi rašytojas jį pamiršo?

 

Su mūsų rašytojais nuolat vyksta nelaimės – jie arba visiškai nieko nežino apie einamuosius įvykius, arba dėl sąžiningumo stokos nenori kalbėti apie nepatogius dalykus. Karinis Diko įstatymas buvo prastumtas greitai – debatų beveik nebuvo ir dar mažiau buvo pranešimų laikraščiuose. Tas įstatymas suteikia prezidentui teisę paversti kiekvieną taikų pilietį kraujo ištroškusiu žmogžudžiu. Žodžiais tai siūloma daryti dėl šalies gynimo, o iš tikrųjų saugant tos partijos, kuriai atstovauja prezidentas, interesus.

 

Mūsų rašytojai sako, kad militarizmas Amerikoje niekada negali tapti tokia jėga, kaip užsienyje, nes pas mus karo tarnyboje tarnauja savanoriai, o ten verčiama tarnauti prievarta. Bet jis pamiršta du svarbius faktus. Pirma, karinė prievolė Europoje tarp visų visuomenės klasių sukėlė didelę neapykantą militarizmui. Tūkstančiai jaunų žmonių protestuoja prieš armiją, o pakliuvę į armiją jie imasi visokiausių priemonių dezertyruoti. Antra, būtent karinės tarnybos preivarta ir sukūrė tą antimilitaristinį judėjimą, kurio labiau nei ko nors kito bijo Europos valstybės. Suprantama, kad militarizmas yra stipriausias kapitalizmo ramstis. Kai tik militarizmas apsilps, kapitalizmas neišvengiamai susvyruos. Tiesa, mes Amerikoje neturime visuotinės karo prievolės. Tai reiškia, kad mūsų vyrai nėra verčiami stoti į armiją, bet už tai mes išauginome dar atšiauresnę ir reiklesnę jėgą – tai nepriteklius. Argi ne tiesa, kad pramoninio sąstingio metu stojančiųjų į armiją skaičius padidėja milžiniškai! Karinė profesija galbūt nelabai pelninga ir garbinga, bet visgi geriau, nei vaikščioti po šalį ieškant darbo arba stovėti eilėje prie duonos ar miegoti municipaliniuose nakvynės namuose. Be to, tai visgi reiškia 13 dolerių per mėnesį, maistą tris kartus per dieną, nakvynę. Tačiau netgi nepriteklius nėra pakankamai stiprus faktorius, kad suviliotų į armiją stiprų charakterį turinčius žmones. Nenuostabu, kad mūsų karo vadovybė skundžiasi „bloga žaliava“ pakliūvančia į armiją ir laivyną. Tas pripažinimas itin malonus požymis, kuris rodo, kad vidutinis amerikietis turi pakankamai stiprų nepriklausomybės ir meilės laisvei pojūtį, kad greičiau rizikuotų badauti nei sutiktų, kad jam būtų užmaukšlinta kareivio kepurė.

 

Mąstantys vyrai ir moterys visame pasaulyje pradeda suprasti, kad patriotizmas yra per daug ribota idėja, kad galėtų tenkinti šių laikų poreikius. Valdžios centralizacija sukėlė tarp viso pasaulio prispaustųjų tautų tarptautinio solidarumo jausmą, kuris suteikia didesnę harmoniją tarp amerikiečio darbininko ir jo draugo užsienyje, nei tarp Amerikos angliakasio ir jį išnaudojančio kito amerikiečio. Tas solidarumas nebijo įsiveržimo iš užsienio, nes toks įsiveržimas suteiktų galimybę pasakyti savo šeimininkams: „Eikite ir žudykite patys. Mes per ilgai tai darėme už jus.“

 

Tas solidarumas pažadina netgi kareivių samonę, nes ir jie yra vienos žmonių šeimos nariai. Tas solidarumas daugiau nei vieną kartą įrodė esąs naudingas per praeities konfliktus, pvz., paskatino kareivius per 1871 metų komuną atsisakyti šaudyti į savo brolius. Jis teikė žvalumo Rusijos jūreiviams, kai jie kėlė maištus šarvuočiuose pastaraisiais metais. Jis kada nors atves į sukilimą visus prispaustuosius ir kenčiančiuosius nuo jų tarptautinių išnaudotojų.

 

Europos proletariatas suvokė, kokią milžinišką jėgą slepia šis solidarumas, ir pradėjo karą su patriotizmu ir jo kruvinu atspindžiu – militarizmu. Tūkatančiai žmonių užpildė Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Skandinavijos šalių kalėjimus, nes jie išdrįso mesti iššūkį šiam pasenusiam prietarui. Tas judėjimas neapsiribojo darbininkų klase, bet apėmė visų klasių atstovus ir skirtingą padėtį visuomenėje užimančius žmones. Jo pagrindiniai šalininkai yra mene, moksle ir literatūroje ryškius pėdsakus palikę vyrai ir moterys.

 

Amerika turi pasekti jų pavyzdžiu. Militarizmo dvasia jau išplito visomis kasdienio gyvenimo sritimis. Esu įsitikinusi, kad Amerikoje militarizmas taps dar pavojingesnis nei kur nors kitur, nes kapitalizmas čia perka tuos, ką norėtų sunaikinti.

 

Pradžia padaryta mokyklose. Matyti, vyriausybė laikosi jezuitų taisyklės „atiduok man savo vaiko protą, ir aš padarysiu iš jo žmogų“. Kad įtiktų vyriausybei, mokyklose vaikus moko mūšių taktikų, o karo žygdarbių šlovė moksleiviams pateikiama aukščiau visko, ir jauni protai ištvirksta. Be to, visur iškabinti spalvingi plakatai, kuriais jaunimas įtikinėjamas prisijungti prie armijos ir laivyno. „Puiki galimybė pamatyti visą pasaulį“, – šaukia vyriausybės agentas. Taip nekaltiems berniukams prikemša patriotizmo ir militarizmo – Molochas užgrobia naciją.

 

Amerikos darbininkai tiek daug iškentėjo dėl federalinės kariuomenės kareivių veiksmų, kad yra visiškai teisūs bjaurėdamiesi ir oponuodami uniformuotiems parazitams. Tačiau neigimas pats savaime neišsprendžia šios didelės problemos. Mums būtinas kareivių švietimas, – antipatriotinė literatūra suteiks jiems supratimą apie jų profesijos gėdingumą, tai pažadins jų sąžinę ir suvokimą apie tikrą santykį su žmonėmis, nuo kurių darbo priklauso jų pačių gyvenimas.

 

Būtent to vyriausybė labiausiai bijo. Pasirodo, kad kareiviui dalyvauti radikalų mitinge jau yra valstybės išdavystė. Be abejo, jie ir radikalios brošiūros skaitymą kareiviams paskelbs valstybės išdavyste. Bet argi nežinoma, kad visų laikų ir tautų vyriausybės visada kiekvieną žingsnį pirmyn vadino išdavyste. Tie, kas rimtai nori pertvarkyti visuomenę, gali nekreipti į tai dėmesio ir būti pasirengę viskam, nes galbūt kur kas svarbiau pasakyti tiesą kareivinėse nei fabrike. Kai mes sunaikinsime patriotizmo melą, tada mes išvalysime kelią kurtis visuomenei, kurioje visos tautybės susijungs visuotinės brolybės pagrindu – tikrai laisvai visuomenei.

 

Vertė E. B.

Versta iš http://sunsite.berkeley.edu/goldman/Writings/Anarchism/patriotism.html

Anarchija.lt

2011.08.08.