Akademinės bendruomenės aistros nuvinguriavo nustėrusiomis Šiaulių gatvėmis. Bet tai dar ne revoliucija, tai tik žingsnis į ją. Įvykiai klostosi pamažu. Kelionės į Tailandą ir plagiato skandalai, negebėjimas atsakyti ir laiku reaguoti į rezonansinius įvykius parodė universitetinės sistemos ydas – ir Šiaulių universiteto atskirai, ir visų Lietuvos universitetų kartu.
Pagrindinė problema – vis dar dominuojantis sovietinis/posovietinis mąstymas ir jį įteisinančios struktūros. „Blatas“ ir šešėliniai korporaciniai santykiai griovė LDK, Sovietų sąjungą, griauna ir dabartinę Lietuvos valstybę. Dabartiniams užsisenėjusiems postsovietiniams santykiams būdingas veiklos organizavimas suburiant gerų draugų/klientų ratus, kurie paskirsto galios ir turtinius santykius. Tai kažkuo panašu į Rytų Azijos klaninę sistemą ir klientizmą, tik lietuviška sistema yra gerokai silpnesnė, ne tokia drastiška, pridengta demokratijos vualiu. Tačiau ir ji nepakenčia visuotinių pilietinių orumo, garbingumo, atvirumo, konkurencingumo, polemikos idealų. Silpnasis klaninis mąstymas ir jo kultūra negali pasikeisti savaime. Tai akivaizdu, pradedant nuo Seimo, Lietuvos universitetų, teisėsaugos ir baigiant mokyklomis. Tam reikalinga revoliucija.
Maištas kyla dėl negandos – kai nebėra ką daryti, kai nėra teisėtų būdų sutvarkyti vis didėjančią valdžios krizę. Maištas paprastai kyla spontaniškai, nespėjus sukurti plačios organizacinės sistemos, suplanuoti sistemingų veiksmų, užtikrinti lyderių pakeičiamumo. Revoliucijos – priešingai – visa tai turi. Revoliucija yra organizuotas, sistemingas santvarkos ir mąstymo pakeitimas. Tačiau klausimas „kuo pakeisti?“ reikalauja atskiro svarstymo.
Visoms klasikinėms revoliucijoms būdinga: organizuotas pasaulėžiūros, gamybinių ir valdžios santykių, valstybės struktūros pakeitimas santykiais, kurie tenkina naujas, pradedančias dominuoti bendruomenes. Naujųjų aktyvių šiandieninės Lietuvos verslininkų, mokslininkų, menininkų, studentų, ūkininkų nebetenkina seni užkulisiniai pažinčių ir „blato“ ryšiai. Gyvenimas tapo per daug intensyvus, įvairialypis, globalus, kad liktų laiko laikytis tokių atgyvenusios sistemos taisyklių. Tad krizė Lietuvoje neišvengiamai didėja. Ji didėja teisės, medicinos, socialinės rūpybos, švietimo, kultūros sferoje. Didėja ir Šiaulių universitete.
ŠU akademinės bendruomenės galia pareikšti protestą brendo pamažu. Pirmiausiai į krizę adekvačiai reaguoti sugebėjo ŠU senato Teisės ir etikos bei Mokslo ir meno komisijos, kurios pasmerkė daugelį skandalingų įvykių ir pasiūlė ryžtingus sprendimus. Tačiau ŠU senate neužteko senatorių balsų patvirtinti visus komisijų sprendimus. Todėl Šiaulių Santaros–Šviesos klubo iniciatyva buvo surengta diskusija apie ŠU situaciją. Reikia pastebėti, kad toks svarstymas buvo įmanomas tik todėl, jog anksčiau minėtas klubas jau buvo pareiškęs labai kritišką ir argumentuotą nuomonę apie Šiaulių miesto perspektyvinius planus, apie Šiauliuose veikiančių politinių partijų populizmą, be to, nuolatos bendradarbiavo su miesto nevyriausybinėmis organizacijomis, bendruomenėmis, spauda. Santaros–Šviesos klubas tapo plačios, organizuotos pasipriešinimo struktūros pagrindu. Greitai prie klubo iniciatyvų prisijungė ir pademonstravo drąsą bei aktyvumą ŠU studentų atstovybė. Ji sugebėjo suburti ŠU fakultetų studentų atstovybes, įkurti specialų internetinį pasipriešinimo puslapį. Augantis akademinės bendruomenės atstovų solidarumas padėjo sukurti peticiją, kurią palaikė dalis miesto politikų, bendruomenių, NVO. Toliau vyko manifestacija, prasidėjo instituciniai peticijos vykdymo darbai. Visa tai – aiškūs prasidedančios gana taikios revoliucijos požymiai. Tačiau... jau nuo seno yra paplitęs posakis, kad grėsmę kelia ne tik kontrrevoliucija, – ir pati revoliucija nepasigaili savo vaikų...
1793 metais eidamas mirti prancūzų revoliucionierius ir oratorius P. V. Vergniaudas ištarė žodžius: La Révolution est comme Saturne : elle dévore ses propres enfants (Revoliucija yra panaši į Saturną: ji suryja savo vaikus.). Šiuos žodžius pakartojo G. J. Dantonas, porevoliucinės Prancūzijos teisingumo ministras, 1794 metais vedamas į giljotiną mirti. Tačiau dar iki Dantono mirties šiuos žodžius bandė užginčyti A. L. de Saint-Justas, buvęs aistringas revoliucionierius, vėliau pats bendražygius siuntęs myriop. Straipsnyje apie „dantonininkus“ jis rašė: „Tie, kurie visus ketverius metus prisidengdami patriotizmu rengė suokalbius, dabar, kai jiems gresia teismas, kartoja Vergniaudo žodžius: „Revoliucija yra panaši į Saturną: ji suryja savo vaikus“. Hébertas šiuos žodžius kartojo teismo proceso metu; juos kartoja visi, kurie dreba, kurie mato, kad yra demaskuoti. Ne, revoliucija suryja ne savo vaikus, o savo priešus, ir nėra svarbu, po kokia nepermatoma kauke jie slepiasi!“
O, drąsusis, narsusis Saint-Justas! Jis smarkiai klydo. Netrukus, tų pačių metų liepos 24 d., jis pats buvo giljotinuotas. Baisi, bet pamokanti revoliucijų istorija. Visi porevoliuciniai valdininkai vieni kitus kaltino dėl to paties – revoliucijos idealų išdavystės. Dėl išdavystės, nes milinaristinis stebuklas, kurio laukė revoliucionieriai – naujosios eros pradžia – vis buvo atidedama.
Tas pats atsitiko ir 1917 metais Rusijoje Vasario ir Spalio revoliucijų metu. Revoliucija pirmiausiai sunaikino tuos, kurie palaikė bolševikus – eserus. Vėliau – Kronštato jūreivius, dar vėliau – tuos, kurie sušaudė šiuos jūreivius, po to – visus, kurie sukėlė revoliuciją. Net ir bandžiusį pabėgti L. Trockį Meksikoje vis tiek pasivijo baisi mirtis. Trockis, revizuodamas K. Marxą, nuolatos puoselėjo permanentinės revoliucijos idėją, įsivaizdavo revoliuciją kaip pergalingą proletariato žygį per planetą. Tačiau ir ši planetinio milinarizmo idėja buvo tokia pat klaidinga, kaip ir vietiniai šuoliai į gėrio pasaulį. O kadangi gėrio amžius vis neprasidėdavo, tad nebuvo reikalo gailėtis ir revoliucionierių, pažadinusių skausmingas permainas.
Galbūt vienas pirmųjų Kitokią – kultūrinę – revoliuciją pradėjo Mao Zedongas. Mao buvo permanentinės revoliucijos šalininkas, tačiau, skirtingai nei Trockis, ją įsivaizdavo kaip permanentinę kadrų, mąstymo ir elgesio revoliuciją. Jis nekalbėjo apie regimosios politinės santvarkos kaitą – ir taip Kinijoje viešpatavo komunistai. Jis siekė keisti pasaulėžiūrą ir elgesį. 1966 metais Mao smarkiai kritikavo liberalųjį partijos sparną. Vėliau Centro Komitete jis patvirtino „Šešiolikos punktų“ dokumentą, kuriuo pradėjo „Didžiąją proletariato kultūrinę revoliuciją“. Pirmiausiai buvo iš esmės reformuotas elitarinis, klaninis Pekino universitetas. Vėliau iniciatyvą parodė mokyklos, kitos aukštosios mokyklos, siekusios atsikratyti korumpuotų ir klaniniais ryšiais garsėjusių profesorių, kitų dėstytojų, mokytojų. Tiesa, greitai šias iniciatyvas užgožė „Didžiojo Mao“ autoritarizmas bei „raudonosios gvardijos“ – chunveibinų siautėjimas.
Apie šią kultūrinę revoliuciją Lietuvoje neigiamai atsiliepia ilgametis LKP CK sekretorius ir kultūros ministras, vėliau signataras L. Šepetys. Apie 1987 – 1988 metų įvykius tuometiniame Dailės institute ir profesoriaus (buvusio instituto rektoriaus) V. Gečo nušalinimą jis rašo atsiminimų knygoje „Neprarastoji karta“: „Įveikė jį Atgimimo revoliucinės bangos, įgavusios institute maodzeduniško „kultūrinio“ siautėjimo bruožų. Studentai „atestavo“ dėstytojus, valėsi kelią diletantizmui“. ŠU studentai taip pat norėtų atestuoti dėstytojus. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad tai – būtinai kelias į diletantizmą. Beje, vienas tuometinių Dailės instituto studentų lyderių V. Kinčinaitis ir buvęs V. Gečas dabar kartu dirba ŠU. Likimo ironija...
Visai kitaip 1968 metų Paryžiuje savo „Kasdienybės revoliuciją“ planavo situacionistai. Ši revoliucija taip pat buvo susieta su universitetais, akademine bendruomene, studentais. Tačiau jai vadovavo anarchistinis jaunimas, kuris eliminavo revoliucinių partijų įtaką. Prisiminkime kontraversišką situacionistų šūkį: „Ugnis į štabus!“, pirmiausiai skirtą savo pačių, revoliucionierių štabams. Revoliucijos tikslas nėra paimti valdžią, kuri kartais tiesiog guli ant grindinio, kaip 1917 m. Rusijoje pastebėjo V. Leninas. Valdžios užgrobimas negarantuoja mąstymo ir organizacinių struktūrų kaitos, o tik sudaro tam palankias sąlygas. Revoliucijos esmė yra ne valdžia savaime, o mąstymo formų, susvetimėjimo lygio kaita, pilietinės drąsos ir iniciatyvų skatinimas, pilietinio orumo, garbingumo ir gebėjimo protestuoti, atstovauti, ginti savo teises ugdymas.
M. Lutherio Kingo ir Juodųjų panterų partijos aktyvumas JAV buvo vadinamas rasinių santykių revoliucija. Afro-amerikiečiai sugebėjo išsakyti tvirtą poziciją ir organizuoti sąjūdį, kuris panaikino segregaciją, nors dalis įtakingų „baltųjų“ tam priešinosi. Situacionistai, G. Debordas, R. Vaneigemas taip pat skatino kasdienių gyvenimo struktūrų ir pasaulėžiūros kaitą. Taigi revoliucija turi būti permanentinė ir nepaklūstanti diskursyviam valdančiųjų diktatui. Valdžia turi būti atitolinta nuo revoliucionierių. Nešališkumo principas privalo tapti revoliucijų šerdimi. Mao buvo revoliucionierius, todėl privalėjo atsisakyti valdžios. Demokratijos vadai negali vadovauti valstybei. Disidentai neturėtų tapti ministrais.
Revoliucionieriai kuria savo ir žmonių biografijas, o ne CV (Curriculum Vitae) – mokslinės ar verslo veiklos aprašymus. Biografija ir CV skiriasi iš esmės. Biografija priklauso prasmingos, atviros būčiai egzistencijos plotmei, o CV – instrumentiniam, struktūriniam pasauliui. Tuos sukilėlius, kurie savo biografiją paverčia CV, revoliucija visada suryja.
2006-05-26
