Daniel Quinn. Varlės virimas
teorija

Daniel Quinn B istorijaMąstytojai sistematikai paliko mums puikią metafo­rą, labai tinkančią tam tikram žmonių elgesiui nusaky­ti. Kalbu apie varlės virimo fenomeną. Jo esmė – štai kokia. Jei į puodą su verdančiu vandeniu įmesite varlę, roplys, žinoma, desperatiškai mėgins iš puodo iššokti. Tačiau jeigu kuo atsargiausiai įleisite varlę į drungną vandenį, o paskui tą puodą pastatysite ant silpnos ug­nies, ją palaipsniui apims palaimingas stingulys, – vi­sai toks pat, koks apima besimaudant šiltoje vonioje, – ir netrukus visiškai patenkinta ir nė kiek nesipriešinda­ma varlė leisis išverdamą gyva.

 

Mes visi esame girdėję ne vieną istoriją, apie į ver­dantį vandenį švysteltas „varles“. Štai, pavyzdžiui, neti­kėtai prireikus rimtos medicininės pagalbos jauna pora iki ausų įklimpsta į skolas. O štai priešingas pavyzdys apie savimi patenkintas „varles“: kai jauna pora leidžia pinigus pirkiniams, įsigydama juos kreditan, kol pasi­junta katastrofiškai daug prasiskolinusi. Galima surasti ir panašių kultūrinių pavyzdžių. Maždaug prieš šešis tūkstančius metų Senojoje Europoje gyvenusias ir Deivę Motiną garbinusias žmonių bendruomenes užliejo „ver­dantis mūsų kultūros vanduo“, Marijos Gimbutas vadi­namas pirmąja Kurganinės kultūros banga. Tie žmonės bandė kaip įmanydami priešintis, bet galų gale pasida­vė. Amerikos vakaruose įsikūrę indėnai, kuriuos apie tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimtuosius pasiekė kita „verdančio mūsų kultūros vandens“ banga, – dar vienas ryškus pavyzdys. Dar du dešimtmečius raudon­odžiai priešinosi, bet ir jiems teko pasiduoti.

 

O priešingą pavyzdį, pavyzdį apie savimi patenkintas „varles“, randame jau savo pačių kultūroje. Kai atsidū­rėme katile, vanduo tenai buvo pačios tinkamiausios temperatūros, nei per karštas, nei per šaltas. Ar kas nors galėtų pasakyti, kada tai buvo? Nagi?

 

(Sutrikę auditorijoje sėdinčiųjų veidai.)

 

Į šį klausimą visai neseniai jau pats atsakiau, tad pamėginsiu paklausti jūsų dar kartą, tik kiek kitokiais žodžiais. Kada mes tapome mes? Kada ir kur prasidėjo mūsų kelias? Prisiminkime: Rytai ir Vakarai, drauge gi­mę dvyniai. Kur? Ir kada?

 

Na žinoma, maždaug prieš dešimt tūkstančių metų Artimuosiuose Rytuose. Būtent čia atsirado ypatinga ir mus iš kitų išskirianti žemdirbystės forma. Mes tapo­me mes. Čia buvo mūsų kultūros lopšys. Štai kur ir kada mes pliumptelėjome į maloniai drungną vande­nį – tai įvyko prieš dešimt tūkstančių metų Artimuo­siuose Rytuose.

 

Kai vanduo katile ima šilti, varlė tejaučia malonią šilumą. Pagaliau nieko kito ji ir negali jausti. Turi pra­eiti nemažai laiko, kol vanduo ima darytis pavojingai karštas, – šitai patvirtina ir mūsų pačių istorija. Pirmo­je mūsų istorijos pusėje, tai yra pirmuosius penkis tūks­tančius metų nelaimę pranašaujantys ženklai beveik nepastebimi. Šio laikotarpio technologinės naujovės nė kiek nepaliečia nusistovėjusio ir ramaus gyvenimo. Di­džiausi kaimo gyventojų pasiekimai – tai saulėje džio­vintos plytos, žiesti ir degti puodai, austi drabužiai, puodžiaus žiedžiamasis ratas ir t.t. Bet laikui bėgant, nelyginant puode atsirandantys burbuliukai, ima rodytis nelaimę pranašaujantys ženklai.

 

Ką gi turime laikyti nelaimę pranašaujančiais žen­klais? Masines savižudybes? Revoliuciją? Terorizmą?

 

Ne, žinoma, ne? Visa tai atsiranda vėliau, kai vanduo tampa toks karštas, jog gali nuplikyti. Prieš penkis tūks­tančius metų jis dar buvo vos vos šiltas. Žmonės braukė nuo kaktos prakaitą ir šypsodamiesi vieni kitų klausinė­jo: „Argi ne puiku?“

 

Jeigu jums pavyks atpažinti tą katilą kaitinančią ug­nį, netruksite sužinoti ir tai, kur dera ieškoti nelaimę pranašaujančių ženklų. Toji ugnis degė pačioje pradžio­je, degė prieš penkis tūkstančius metų… Jos liežuviai šoka aukštyn ir šiandien. Ji buvo ir tebėra mūsų revoliu­cijos kaitinamasis elementas. Štai esmė. Ji – mūsų sėk­mės (jei tik tai apskritai sėkmė) išankstinė ir būtina sąlyga.

 

Nagi, kalbėkite! Kažkas nori pasakyti, apie ką aš čia šneku!

– Žemdirbystė!

Šis ponas sako, kad žemdirbystė.

 

Ne. Ne žemdirbystė. Tik viena iš daugelio žemdirbys­tės formų. Ypatinga žemdirbystės forma, kuria mūsų kultūra grindžiama visą laiką – nuo pat atsiradimo prieš penkis tūkstančius metų iki mūsų dienų. Ji yra mūsų, o ne kokios nors kitos kultūros pagrindas. Ji – mūsų savastis, išskirianti mus iš kitų. Kadangi užsiimant šia žemdirbystės forma visiškai nepaisoma kitų šioje planetoje gyvenančių gyvybės formų interesų, kadangi čia kiekvienas kvadratinis metras dirvos eksploatuoja­mas taip, kad išaugintų kuo daugiau žmonėms tinkamo maisto, šią žemdirbystės formą aš vadinu totalitarine žemdirbyste.

 

Tiriantieji gyvūnų elgseną etologai ir kai kurie šiuo klausimu besidomintys filosofai žino, kad šioje planetoje egzistuojanti gyvų organizmų bendruomenė laikosi tam tikrų etinių normų, nes tai skatina gyvūnų rūšių įvairovę ir padeda ją išsaugoti. Pagal šitą etiką, – o jos laikosi visos gyvų organizmų bendruomenei priklausančios rū­šys, – rykliai ir avys, vapsvos ir drugeliai, – leidžiama konkuruoti iš visų jėgų, bet draudžiama tyčia naikinti savo konkurentus, niokoti jų maistą ir atkirsti jiems ke­lius prie to maisto šaltinio. Kitaip sakant, gali konku­ruoti, bet ne stoti į žūtbūtinę kovą. Bet mes, totalitarinės žemdirbystės atstovai, nė vienos iš šių etikos normų ne­paisome. Mes persekiojame ir medžiojame savo konku­rentus, naikiname jų maistą ir atkertame jiems kelius prie to maisto šaltinių. Iš tiesų tai vienintelis ir pats svarbiausias totalitarinės žemdirbystės tikslas. Totalita­rinė žemdirbystė paremta įsitikinimu, kad visas maistas pasaulyje priklauso mums, todėl galime tik imti ir imti, kitiems nieko nepalikdami.

 

Mūsų kultūroje totalitarinė žemdirbystė prigijo ne to­dėl, kad čia nepaisoma jokių ribų. Tiesiog ši žemdirbys­tės forma mums labai tiko, nes iš visų kitų žemdirbystės formų ji pasirodė esanti pati produktyviausia. Totalitari­nė žemdirbystė, kaip mes, amerikiečiai, sakome, yra maksimaliai produktyvi. Jos produktyvumo viršyti tie­siog neįmanoma.

 

Dauguma praktikuojamų žemdirbystės formų (nors ir ne visos) sudaro sąlygas kaupti maisto atsargas. Tačiau totalitarinė žemdirbystė leidžia pagaminti ir sukaupti neįsivaizduojamai daug maisto. Ir neverta tuo stebėtis. Čia kaupimo galimybės išnaudojamos maksimaliai. Sis­temos, kuri sukurta taip, kad visą pasaulyje esantį mais­tą paverstų žmonėms tinkamu maistu, jau neįmanoma patobulinti.

 

Totalitarinė žemdirbystė ir yra toji ugnis, kuri kaiti­na katilą. Jau dešimt tūkstančių metų ji kaitina vandenį, kuriame mes murkdomės.

 

Apsirūpinimas maistu ir populiacijos augimas


Mūsų kultūros žmonėms maistas yra toks svarbus dalykas, jog dažnai jiems sunku suvokti egzistuojant tie­sioginį ryšį tarp apsirūpinimo maistu ir populiacijos gausėjimo. Tokiems žmonėms, man rodos, būtų naudin­ga atlikti tai iliustruojantį eksperimentą su laboratorinė­mis pelėmis.

 

Įsivaizduokite narvelį su stumdomomis sienelėmis: narvelio plotą ir tūrį galime didinti kiek panorėję. Pra­džiai narvelin įleidžiame dešimt sveikų abiejų lyčių pe­lių ir duodame joms pakankamai maisto bei vandens. Jau po kurio laiko narvelyje bėgios dvidešimt pelių, ir mums savo ruožtu teks padidinti duodamo maisto kiekį. Mums duodant vis daugiau maisto po kelių savaičių pelių narve bus keturiasdešimt, paskui – penkiasde­šimt, šešiasdešimt, kol pagaliau vieną gražią dieną jų ten lakstys visa šimtinė. Jūs visi puikiai suprantate, jog mums nereikia gyvūnėliams išdalinti mažų prezervatyvų ar kontraceptinių tablečių, kad šį procesą sustabdytume. Tereikia liautis didinus pelėms skirtą maisto davinį. Kasdien į narvelį mes įdedame kaip tik tiek maisto, kiek jo reikia šimtui pelių, – ir nė kruopelės daugiau. Ir štai čia atsitinka daugeliui iš mūsų sunkiai įtikėtinas daly­kas, tačiau tai gryna tiesa: pelių skaičius tuojau pat liaujasi augęs. Žinoma, ne per vieną naktį, bet per gana trumpą laiką. Jei kasdien į narvelį įdėsime tiek maisto, kiek jo reikia lygiai Šimtui pelių, netruksime įsitikinti, jog narvelyje gyvenančios pelių populiacijos skaičius nu­sistovėjo. Aišku, gal gyvūnų ir nebus lygiai šimtas, jų skaičius svyruos nuo devyniasdešimt iki šimto dešimties, bet ne daugiau. Ir rytoj, ir kitais metais, ir po dešimtme­čio narvelyje gyvens apie šimtą pelių.

 

O jei nuspręsime padidinti šį skaičių iki dviejų šimtų, mums tikrai nereiks į pelėms skirtą maistą maišyti afro-diziakų ar demonstruoti gyvūnėliams erotinius filmus. Pakaks tik padidinti maisto davinį. Jei į narvelį įdėsime maisto dviem šimtams pelių, greitai jų tiek ir bus. Jei įdėsime maisto trims šimtams, bus trys šimtai. Jei ketu­riems, – turėsime keturis, o jei penkiems šimtams, – turėsime penkis. Ir tai ne spėliojimai, brangieji. Tai – prognozė, reali prognozė.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Jūs, žinoma, ir patys suprantate, jog šiuo požiūriu pelės niekuo nesiskiria nuo kitų gyvūnų. Visai tas pats nutiktų ir svirpliams, ir upėtakiams, ir barsukams, ir žvirbliams. Tačiau dauguma tikriausiai krūpteltų išgir­dę mintį, kad ši taisyklė galioja ir žmonėms. Kadangi mes kaip individai sugebame savo gimstamumą regu­liuoti, tai mums atrodo, jog mūsų kaip rūšies augimas visiškai nesusijęs su apsirūpinimu maistu.

 

Laimei, šiai savo minčiai pagrįsti aš turiu labai svar­bių ir įtikinančių faktų. Trys milijonai metų žmonijos gyvenimo aiškiai rodo, kad mes kaip rūšis irgi priklau­some nuo gaunamo maisto kiekio ir šiuo požiūriu nė kiek nesiskiriame nuo kitų gyvūnų. Dar prieš dešimt tūkstančių metų žmonių rūšis buvo labai negausi ir pa­saulio ekologinėje sistemoje užėmė kuklią vietą. Per tris milijonus metų žmonės nesugebėjo išplisti po visą pasau­lį, – tik įsivaizduokite! Žinoma, žmonės migravo iš vieno žemyno į kitą, ir jų skaičius palengva didėjo, ta­čiau tasai augimas buvo neįsivaizduojamai lėtas. Yra apskaičiuota, kad neolito pradžioje žmonių populiaciją sudarė apie dešimt milijonų individų. Įsivaizduojate? Tik dešimt milijonų! Ir praėjus trims milijonams metų nuo žmonijos atsiradimo!

 

Ir štai staiga viskas pakrypo kita vaga. Esminiai po­kyčiai prasidėjo tada, kai viename pasaulio kampelyje gyvenę mūsų kultūros žmonės ėmė praktikuoti ypatingą žemdirbystės formą, leidusią pasigaminti neribotą kiekį maisto. Susidarius tokioms sąlygoms ten gyvenusi popu­liacija maždaug per tris tūkstančius metų išaugo dvigu­bai, o dar per du tūkstančius metų – keturgubai. Per vieną akimirksnį (jei laiką matuotume Žemės istorijos masteliu) žmonių padaugėjo nuo dešimties iki penkias­dešimties milijonų, ir maždaug aštuoniasdešimt procen­tų visų gyventojų vertėsi totalitarine žemdirbyste. Jie bu­vo mūsų kultūros atstovai, įsikūrę Rytuose ir Vakaruose.

 

Vanduo katile įšilo, ir ėmė rodytis pirmieji nelaimę pranašaujantys ženklai.

 

Nelaimę pranašaujantys ženklai: 5000–3000 m. pr. Kr.


Ėmė darytis ankšta. Tik pagalvokite. Žmonės papras­tai įsivaizduoja, kad istorija eina ratu ir kartojasi, bet aš kalbu apie dalykus, kurių anksčiau niekad nebuvo. Per visus tuos tris milijonus metų nepasitaikė atvejo, kad žmonėms kur nors būtų pradėję darytis ankšta. Tačiau štai dabar vienos kultūros – mūsų kultūros – žmonės savo kailiu patyrė, ką reiškia gyvybinės erdvės stoka. Ėmė darytis ankšta, ir nualinta žemė nedavė tokio gau­saus derliaus. O žmonių buvo daug, ir jie visi konkuravo dėl maisto, kurio pradėjo trūkti.

 

Vanduo, kuriame plaukioja varlė, jau karštas, be to, nepamirškime, kad žvalgomės nelaimę pranašaujančių ženklų. Kas atsitinka, kai daug žmonių ima konkuruoti dėl jiems trūkstamų resursų? Man rodos, tai akivaizdu.

 

Tai žino kiekvienas mokinukas. Kai daug žmonių ima konkuruoti dėl to, ko jiems trūksta, užverda kova. Tik žmonės, žinoma, kovoja ne aklai. Mėsininkas nepuola tame pačiame mieste gyvenančio kepėjo, o siuvėjas – čia pat įsikūrusio batsiuvio. Ne, tame pačiame mieste gyvenantys mėsininkas, kepėjas, siuvėjas bei batsiuvys susivienija ir patraukia prieš kitus susivienijusius mėsi­ninkus, kepėjus, siuvėjus ir batsiuvius.

 

Mums nereikia pamatyti kūnais nusėto lauko, kad suprastume, jog tai buvo karo amžiaus pradžia, tebesi­tęsiančio ir mūsų dienomis. Čia svarbu pastebėti vieną dalyką: besiformuojantį karinį mechanizmą. Turiu gal­voje ne techniką – ne kovos vežimus, ne laidykles, ne svaidomuosius įtaisus, naudojamus apgulties metu ar panašius įrenginius. Kalbu apie politinį mechanizmą. Mėsininkai, kepėjai, siuvėjai ir batsiuviai patys į kariuo­menę nesusiorganizavo. Jiems reikėjo karo vadų – ka­ralių, princų ir imperatorių.

 

Kaip tik šiuo laikotarpiu, kuris prasidėjo maždaug prieš penkis tūkstančius metų, ėmė formuotis pirmosios valstybės, nes atsirado reikalas apsiginti nuo ginkluotos agresijos ar pulti kitus. Kaip tik šiuo laikotarpiu atsira­do kariuomenės, tapusios monarchų galios kalavijais. Juk be savo kariaunos karalius tėra gražiais drabužiais apsirengęs tauškalius. Jūs ir patys tai suprantate. Tačiau turėdamas reguliarią kariuomenę karalius gali primesti priešams savo valią ir įsiamžinti istorijoje. Ir iš tikrųjų: iš tos eros mus pasiekė tik sėkmingai kariavusių karalių vardai. Ne mokslininkų, ne filosofų ar istorikų, ne pra­našų, o užkariautojų vardai. Taigi, istorija neina ratu. Pirmą kartą žmonijos istorijoje tapo svarbūs tie, kurie vadovavo kariuomenėms.

 

O dabar verta dar gerai jsidėmėti, jog kariuomenės niekas nelaikė blogu, nelaimę pranašaujančiu ženklu. Priešingai, visi manė šį ženklą esant gerą. Žmonėms atrodė, kad kariuomenė – pažangos simbolis. Vanduo įšilo kaip reikiant, bet niekas dar nesirūpino keliais pa­sirodžiusiais burbuliukais.

 

Nuo šiol visą mūsų kultūroje vykusią techninę pažan­gą daugiausia stimuliavo karinės reikmės. Bet juk čia nieko blogo, ar ne? Mūsų kareiviams reikia geresnių šarvų, geresnių kardų, geresnių kovos vežimų, geresnių lankų bei strėlių, geresnių svaidomųjų įtaisų, geresnių taranų, geresnės artilerijos, geresnių šaunamųjų ginklų, geresnių tankų, geresnių lėktuvų, geresnių bombų, ge­resnių raketų, geresnių nervus paralyžiuojančių dujų… Na, patys suprantate, kur aš suku. Tais laikais niekam nė į galvą neatėjo, jog karo reikmėms tarnaujantis tech­nikos tobulinimas yra blogas ženklas. Visi manė, kad tai tiesiog pažanga.


Apie tai, kokios temperatūros vandenyje plūduriuoja varlė, nuo šiol galima apręsti iš kylančių karų skaičiaus ir jų nuožmumo.

 

Nelaimę pranašaujantys ženklai: 3000–1400 m. pr. Kr.


Ugnis, sukurta po mūsų kultūros katilu, liepsnojo toliau, ir jau po šešiolikos šimtmečių mūsų populiacija išaugo dvigubai. Tūkstantis keturi šimtaisiais metais prieš Kristų Žemėje gyveno apie Šimtas milijonų žmonių, ir beveik devyniasdešimt procentų iš jų priklausė mūsų kultūrai. Artimųjų Rytų teritorijose mums jau seniai da­rėsi per ankšta. Totalitarinė žemdirbystė išplito šiaurėn ir rytų pusėn į Rusiją, Indiją, Kiniją, bei šiaurėn ir į vakarus, pasiekdama Mažąją Aziją ir Europą. Iki tol šiose šalyse buvo praktikuojama kita žemdirbystės for­ma, tačiau dabar (argi dar reikia jums priminti?) čia įsigalėjo mums įprasta žemdirbystė.

 

Vanduo darosi vis karštesnis ir karštesnis. Žinoma, matyti ir visi ankstesnieji nelaimę pranašaujantys žen­klai, – kodėl gi jie turėjo išnykti? Vandens temperatūrai kylant tie ženklai tik geriau matomi ir grėsmingesnį. Karas? Palyginus su šio laikotarpio karais, ankstesnėje epochoje vykusios kovos – tik nekaltas vaikų žaidimas. Juk dabar bronzos amžius! Po galais, ginklai dabar iš metalo! Tikri šarvai! Didžiulės reguliariosios kariuome­nės, aprūpinamos iš veik bedugnių imperatorių iždų!

 

Tiesa, kitų nelaimę pranašaujančių ženklų niekas ne­sivargino iškalti akmenyje ar bronzinėse skulptūrose. Niekas nedekoravo frizų scenomis iŠ Memfio ar Trojos lūšnynų gyvenimo. Niekas nerašė istorijų, kuriose atsi­spindėtų tarp Knoso ar Mohendžo Daro aukštų parei­gūnų klestinti korupcija. Niekas nekūrė dokumentinių filmų apie prekybą vergais. Tačiau vieną naują ženklą vis dėlto galima pastebėti: atsirado toks reiškinys kaip nusikalstamumas.

 

Pažvelgęs į salėje susirinkusiųjų veidus matau, kad ši naujiena nepadarė jokio įspūdžio. Nusikaltimas? Bet juk nusikalstama visur, kur gyvena žmonės, ar ne? Ne, tiesą sakant, ne visur. Visur kartais pasielgiama netinkamai. Visur pasitaiko, kad žmonės elgiasi nemaloniai ar trik­dančiai. Visada gali atsitikti, kad žmogus įsimylės ne tą asmenį, praras savitvardą, kad jis bus kvailas, godus ar kerštingas. Tačiau visi mes žinome, jog nusikalsti – visai kas kita. Tai, ką mes vadiname nusikaltimu, tarp gentimis gyvenančių žmonių apskritai neegzistuoja, ta­čiau toli gražu ne todėl, jog jie geresni už mus, o dėl to, kad jų visuomeninis gyvenimas pagrįstas kitokiais prin­cipais. Apie tai verta pakalbėti plačiau.

 

Jeigu jus kas nors nervina, kadangi nuolat jus per­traukia ir trukdo kalbėti, tai dar nėra nusikaltimas. Jūs negalite iškviesti policijos, kad tą asmenį areštuotų, ap­klaustų ir uždarytų į kalėjimą, kadangi trukdyti kitam kalbėti nėra nusikaltimas. Tai reiškia, jog su iškilusia problema kaip nors privalote susitvarkyti patys. Tačiau jeigu tas pats žmogus įkels koją į jums priklausančią valdą ir atsisakys išsinešdinti, tuomet bus padarytas že­mės valdos ribų pažeidimas, ir jūs drąsiai galite skam­binti į policiją. Pareigūnai tą žmogų areštuos, apklaus, o gal net pasodins į kalėjimą. Kitaip sakant, padarius nusikaltimą ima veikti valstybinė teisėsaugos sistema, o vien dėl nemalonaus jums elgesio ji nesuveikia. Nusikal­timas yra tai, ką kaip nusikaltimą apibrėžia valstybė. Žemės valdos ribų peržengimas yra nusikaltimas, o trukdymas kalbėti – ne, ir todėl mes į šiuos du veiks­mus esame priversti reaguoti visiškai skirtingai, tuo tar­pu gentimis gyvenantiems žmonėms tai yra iš esmės tapatūs veiksmai. Nesvarbu, kas buvo padaryta, nesvar­bu, ar žmogus tik įžūlus, ar jis žudikas, – jie patys sudrausmina pažeidėją ir jį nubaudžia. Jiems nė į galvą nešauna laukti, kol suveiks valstybės svertai, nes jie nė neturi valstybės. Gentinėje bendruomenėje nusikaltimas paprasčiausiai neišskiriamas iš kitų žmogaus elgsenos rūšių.

 

Norėčiau dar kartą pabrėžti – žmonių bendruome­nėje nusikaltimas tikrai nėra ciklinis reiškinys. Su nusi­kaltimo sąvoka žmonės susidūrė pirmą kartą per visą savo gyvenimo laikotarpį. Be to, verta pastebėti, jog nu­sikaltimo sąvoka susiformavo tik atsiradus raštijai. O tai reiškia, kad išradę raštą žmonės pirmiausia puolė rašyti įstatymus. Mat raštas leido jiems imtis to, kas anksčiau buvo veik neįsivaizduojama, – tiksliai aprašyti tam tik­rus poelgius, už kuriuos valstybė turėjo persekioti, ap­kaltinti ir nubausti.

 

Nuo to laiko mūsų visuomenėje atsirado nusikaltimo sąvoka ir pati problema. Nusikalstamumas, kaip ir ka­ras, egzistavo tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Neišnyko jis ir mūsų dienomis. Taigi nuo šiol vandens, kuriame plauko varlė, temperatūrą nulems du požymiai: karas ir nusikaltimai.

 

Nelaimę pranašaujantys ženklai: 1400–0 m. pr. Kr.


Mūsų kultūros katilą liepsnos kaitino toliau, ir ne­praėjus nė keturiolikai šimtmečių žmonių skaičius dar padvigubėjo. Pačioje vadinamųjų „istorinių laikų“ pra­džioje Žemėje jau gyveno du šimtai milijonų žmonių, ir maždaug devyniasdešimt penki procentai iš jų priklausė mūsų kultūrai, išplitusiai Rytuose ir Vakaruose.

 

Tai buvo politinių ir karinių įvykių turtinga epocha. Hamurapis tapo beveik visos Mesopotamijos valdovu. Egipto valdovas Sesostris III užėmė Palestiną ir Siriją. Asirijos karalius Tiglatpalasaras I išplėtė savo valdas iki pat Viduržemio jūros pakrančių. Egipto faraonas Šešon-kas užgrobė Palestiną. Tiglatpalasaras III nukariavo Si­riją, Palestiną, Izraelį ir Babiloną. Babilonijos karalius Nabuchodonosoras II pavergė Jeruzalę ir Tyrą. Kyras Di­dysis savo teritorijas išplėtė beveik neįsivaizduojamai: jam priklausė visas civilizuotas Vakarų pasaulis. Po dviejų šimtmečių tuos pačius imperinius pasiekimus pa­demonstravo ir Aleksandras Makedonietis.

 

Taip pat tai buvo sukilimų ir politinių žmogžudys­čių era. Asirijos karalienės Šalmaneser valdymas baigėsi maištu. Chalkedoniečių sukilimu prieš Atėnų valdžią prasidėjo dvidešimt metų trukęs Peloponeso karas. Po kelių metų sukilo ir Mitilėnė. Spartiečiai, achajai ir ar-kadiečiai stojo prieš makedoniečių viešpatavimą. Maiš­tas Egipte Ptolemėjų III privertė nutraukti karine, kam­paniją Sirijoje. Sąmokslininkų buvo nužudyti Filipas Makedonietis, Persijos karalius Darijus III, Seleukas III, karvedys Hasdrubalas, socialinių reformų vykdytojas Ti­berijus Sempronijus Grakchas, seleukidų karalius Anti-ochas VIII Gripas, kinų imperatorius Vong Mongas, taip pat Romos imperatoriai Klaudijus ir Domicianas.

 

Tačiau šioje eroje buvo galima pastebėti ir kitų ne­laimę pranašaujančių ženklų. Kasdienybe tapo tokie ne­malonūs reiškiniai kaip klastojimas, monetų padirbinė­jimas ir didžiulė infliacija – visa tai tęsiasi iki dabar. Visame civilizuotame pasaulyje ėmė siautėti badas ir maras. Pastarasis kildavo dėl menkos higienos ir todėl, kad buvo per ankštai gyvenama. 429 m. pr. Kr. maras nusinešė dviejų trečdalių visų Atėnų gyventojų gyvybes. Kinijos ir Europos filosofai bei mąstytojai ėmė žmonėms patarinėti, kad šie neturėtų tiek daug vaikų.

 

Prekyba vergais išsiplėtė, neregėtai suklestėjo ir, ži­noma, išliko iki pat mūsų dienų. Apytikriai paskaičiuo­ta, kad penktojo amžiaus viduryje kas ketvirtas ar tre­čias Atėnuose gyvenęs žmogus buvo vergas. Kai 146 m. pr. Kr. Kartaginą užgrobė Roma, į vergiją buvo par­duota penkiasdešimt tūkstančių tenykščių gyventojų.

 

132 m. pr. Kr. Romoje sukilo apie septyniasdešimt tūks­tančių vergų. Kai maištas pagaliau buvo numalšintas, dvidešimt tūkstančių sukilėlių buvo nukryžiuoti, tačiau šitaip vergų problemos Romos imperija neišsprendė.

 

Šiuo laikotarpiu pasirodė ir kitų nelaimę pranašau­jančių ženklų, kurie yra kur kas ryškesni ir mums daug svarbesni. Pirmą kartą per visą žmonijos istoriją imta įtarti, kad pasaulyje dedasi negeri dalykai. Pirmą kartą žmonės pajuto vidinę tuštumą, suprato savo gyvenimą esant nevisavertį, ėmė domėtis, ar žmogui lemta gyventi būtent šitaip, pradėjo trokšti kai ko daugiau. Pirmą kar­tą žmonės ėmė klausytis religinių mokytojų, kurie jiems žadėjo išsigelbėjimą.


Išsigelbėjimo idėjos naujumą būtų sunku ir pervertin­ti. Žinoma, religija mūsų kultūroje egzistavo jau tūks­tančius metų, tačiau ji niekad neskelbė išsigelbėjimo idėjos mūsų dienų prasme arba taip, kaip ją ėmė supras­ti anais laikais gyvenę žmonės. Anksčiau visi dievai bu­vo „talismaniniai“, jie globojo pasėlius bei derlių, pože­mių turtus ir lietų, namų ūkį ir bandas. Visos ankstyvo­sios religijos buvo valstybinės, jos buvo vyriausybės bei valdovo rūmų aparato dalis (tai patvirtina ir pačios šventyklos, pastatytos karališkoms iškilmėms, o ne tam, kad jose dievus garbintų minia).

 

Tik šioje eroje atsirado judaizmas, brahmanizmas, induizmas, sintoizmas ir budizmas – anksčiau šių reli­gijų nebuvo. Gana greitai, tepraėjus šešiems tūkstan­čiams metų po totalitarinės žemdirbystės išplitimo ir civilizacijos atsiradimo, Rytuose ir Vakaruose gyvenę mūsų kultūros žmonės (o Rytų ir Vakarų kultūros, kaip minėjau, iš esmės yra tapačios) ėmė savęs klausinėti, ar jų būtis prasminga. Jie išgirdo vidinį balsą, kuždantį, kad ekonominė sėkmė ir visuomenės pagarba tos vidinės tuštumos užpildyti negali; jie netgi ėmė vaizduotis, kad jų gyvenimas ir netgi pati prigimtis – ydingi.


Nelaimę pranašaujantys ženklai: 0–1200 m. po Kr.


Po mūsų kultūrą simbolizuojančiu katilu ir toliau plaikstėsi liepsnos, ir šįkart žmonių skaičius padvigubė­jo jau po dvylikos šimtmečių. Dvyliktame amžiuje plane­toje gyveno keturi šimtai milijonų žmonių, iš jų devy­niasdešimt aštuoni procentai priklausė mūsiškei – Rytų ir Vakarų – kultūrai. Karai, maras, badas, politinė korupcija, neramumai, nusikalstamumas ir ekonominis nestabilumas mūsų gyvenime tvirtai įsišaknijo. Jau pa­čioje šio laikotarpio pradžioje Rytuose įsitvirtino išgelbė­jimą skelbiančios religijos, tačiau didžiausioje Vakarų imperijoje tebebuvo garbinami tuzinai „talismaninių“ dievybių, pradedant Eolu ir baigiant Zefyru. Nepaisant to, didžiajai išgelbėjimą skelbiančiai religijai pasiekus Vakarus paprasti šitos imperijos gyventojai – vergai, nukariautų šalių žmonės, valstiečiai bei kiti, neturėję rinkimų teisės – buvo pasirengę ją priimti. Jiems nebu­vo sunku įsivaizduoti prigimtinę žmonijos nuodėmę ir tai, jog patys yra nusidėjėliai, kuriuos reikia gelbėti nuo amžino prakeikimo. Jie mielai sutiko niekinti šį pasaulį ir svajoti apie palaimingą pomirtinį gyvenimą, kuriame šio pasaulio vargingieji ir nužemintieji bus iškelti aukš­čiau turčių ir pasipūtėlių.

 

Ugnis ir toliau nesiliovė kaitinusi katile esančio van­dens, tačiau dabar visame pasaulyje gyvenantys žmonės turėjo išgelbėjimą žadančias religijas, kurios jiems parodė, kaip reikia žiūrėti ir kaip įveikti tą diskomfortą, su kuriuo susiduria būdami gyvi. Kiekvieno iš šių tikėjimų šalininkai labiau linkę kreipti dėmesį į skirtumus, egzis­tuojančius tarp tų religijų, o aš visų pirma iškeliu pana­šumus. Štai tie panašumai. Žmogaus padėtis yra tokia, kokia yra, ir jis pats savo pastangomis nieko negali pakeisti. Savo paties jėgomis tu negali apsaugoti ar iš­gelbėti nei saviškių, nei savo draugų, nei vaikų, nei sutuoktinio, tačiau vieną žmogų (tik vieną vienintelį žmogų) išgelbėti vis dėlto gali. Tasai žmogus – tu pats. Niekas be tavęs paties negali tau padėti, o tu savo ruož­tu tegali padėti sau. Gali kitiems pakloti po kojomis visą pasaulį, o jie tą patį gali padaryti dėl tavęs, bet tiesa visad lieka ta pati, – nesvarbu, ar kalbame apie budizmą, induizmą, judaizmą, krikščionybę ar islamą: niekas be tavęs paties negali tau padėti, o tu savo ruožtu tegali padėti sau. Suprantama, kad išsigelbėjimas – pats nuostabiausias dalykas, kurį savo gyvenime gali patirti, ir šia patirtimi su niekuo nepasidalinsi – tai tiesiog neįmanoma.

 

Šios religijos skelbia, kad jeigu tau nepavyksta išsi­gelbėti, tavo nesėkmė galutinė ir nepataisoma, ir visai nesvarbu, kaip su šia užduotimi susidorojo kiti. Kita vertus, jei išsigelbėjimas tavęs neaplenkė, tavo sėkmė absoliuti, nesvarbu, kaip pavyko kitiems. Pagaliau, anot šių religijų, jei esi išgelbėtas, tuomet jau ničniekas dau­giau nesvarbu. Svarbiausia, kad esi išgelbėtas. Daugiau nesvarbu niekas, netgi mano išgelbėjimas (nors man pa­čiam jis, žinoma, labai rūpi).

 

Tai buvo nauja vizija, parodanti, kas pasaulyje svar­bu. Pamirškite virimą ir kančias. Svarbūs tik jūs ir jūsų išgelbėjimas.

 

Nelaimę pranašaujantys ženklai; 1200–1700 m.


Tai buvo išties nepaprasta vizija, bet vanduo mūsų kultūros katile kaito toliau, ir žmonių skaičiui dar kartą padvigubėti prireikė tik penkių šimtų metų. Praslinkus tiems penkiems šimtmečiams Žemėje gyveno aštuoni šimtai milijonų žmonių, ir devyniasdešimt devyni pro­centai iš jų buvo mūsų kultūros atstovai, įsikūrę tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Tai buboninio maro, mongo­lų-totorių ordų ir inkvizicijos era. Londone atidaromas pirmasis beprotnamis ir pirmasis kalėjimas skolinin­kams. 1251-aisiais ir 1358-aisiais Prancūzijoje sukyla valstiečiai, 1280-aisiais Flandrijoje įsiplieskia tekstili­ninkų sukilimas, 1381–aisiais prasidėjęs Voto Tailerio valstiečių sukilimas įtvirtina Anglijoje anarchiją, įvairių profesijų darbininkai susivienija ir pareikalauja liautis juos išnaudojus. 1428–aisiais ir 1461–aisiais jau ir taip maro bei bado nualintą Japoniją dar sukrečia darbinin­kų maištai. 1671–aisiais ir 1672-aisiais sukyla Rusijos baudžiauninkai, o po aštuonerių metų ima bruzdėti ir Bohemijos valstiečiai. Keturiolikto amžiaus viduryje į nualintą ir ištuštėjusią Europą įžengia Juodoji Mirtis ir per du šimtmečius nuolat sugrįžta, kaskart nusinešdama dešimtis tūkstančių žmonių gyvybių. Septynioliktame amžiuje šiaurės Italijoje kilus maro epidemijai vos per dvejus metus mirė milijonas gyventojų.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Reikalai klostėsi blogai, ir dėl visų šių kančių netrukus buvo rastas atpir­kimo ožys – žydai. 1252-aisiais pamėginta žydus išva­ryti iš Prancūzijos, paskui šie žmonės versti nešioti ski­riamuosius ženklus, niokotas jiems priklausęs turtas, o kiek vėliau vėl bandyta išvyti juos iš Šalies. Didžiojoje Britanijoje   žydus   mėginta   ištremti   1290-aisiais   ir 1306–aisiais,   Kelno   miestas   pabandė   tai   padaryti 1414–aisiais. Žydai buvo apkaltinti platiną marą, – nesvarbu, kur ir kada Juodoji Mirtis pasirodo, – todėl tūkstančiai šios tautybės žmonių buvo pakarti arba sudeginti gyvi. 1492-aisiais žydų trėmimai prasidėjo Kastilijoje, Lisabonoje 1506-aisiais išžudyta tūkstančiai žydų. Popiežius Paulius III žydų gyvenamus Romos rajo­nus įsakė aptverti siena ir šitaip įkūrė pirmąjį getą. Didžiulis tais amžiais žmones slėgęs sielvartas prasiver­žė flagelantų judėjimais, kurie savo ruožtu formavo ir palaikė nuomonę, kad Dievas nesistengtų mums surasti tiek daug ir tokių rafinuotų bausmių (maro, bado, karų ir t.t.), jeigu mes, užbėgdami jam už akių, patys save rafinuočiau baustume. Apie 1374–uosius Acheno miesto gyventojus užvaldė keista manija, ir gatves užplūdo tūks­tančiai nuo siautulio apkvaitusių šokėjų. Milijonai žmo­nių mirė 1232–aisiais badui kilus Japonijoje, 1258-aisiais Vokietijoje ir Italijoje, 1294-aisiais ir 1555–aisiais Anglijoje, 1315-aisiais visoje Vakarų Europoje, 1569-aisiais Lisabonoje, 1591-aisiais Italijoje, 1596-aisiais Austrijoje, 1603-aisiais Rusijoje, 1650-aisiais Danijoje, 1669-aisiais Bengalijoje ir 1674–aisiais Japo­nijoje.

 

Europoje pasirodė ir ėmė plisti tokios ligos kaip sifilis ir dėmėtoji šiltinė. Ergotizmas ir grybelinės ligos išplito visoje Vokietijoje ir nusinešė tūkstančių žmonių gyvybes. Ne mažiau gyventojų mirė ir nuo keistos pra­kaitavimą sukeliančios ligos, kuri kaip epidemija kelis kartus nusiaubė Angliją. Raupai, dėmėtoji šiltinė ir difterija taip pat pakirto dešimtis tūkstančių gyvybių. Tuo tarpu inkvizitoriai sugalvojo naują būdą, jų manymu, leidusį pažaboti erezijų plitimą ir raganavimą.  Įta­riamieji būdavo kankinami tol, kol nurodydavo kitus tariamus eretikus, šie būdavo kankinami tol, kol nuro­dydavo dar kitus, ir taip be galo. Suklestėjo prekyba vergais, nes milijonai afrikiečių buvo vežami į Naująjį pasaulį ir čia parduodami. Jau nė neminėsiu karų, ko­rupcijos bei nusikalstamumo, kuris vis plito ir pasiekė anuomet neregėtą mastą. Labai nedaug kas galėjo pa­prieštarauti Tomui Hobsui, kuris 1651-aisiais žmogaus gyvenimą apibūdino kaip „atsiskyrėlišką, vargingą, gra­sų, gyvulišką ir trumpą“. Po kelių metų Blezas Paskalis pastebės, kad „visi žmonės iš prigimties nekenčia vienas kito“. Sis laikotarpis ir baigiasi ne kuo kitu, o keliais ekonomikos nuosmukio, jėgas sekinančių sukilimų, ba­do bei epidemijų dešimtmečiais.

 

Krikščionybė tampa pirmąja globalia išsigelbėjimą skelbiančia religija, įsiskverbusia ir besitvirtinančia To­limuosiuose Rytuose ir Naujajame pasaulyje. Tuo pat metu ji ima skilinėti. Iš pradžių tam labai priešinamasi, bet netrukus dezintegracija tampa įprastu dalyku.

 

Prašyčiau nepražiūrėti svarbiausio dalyko, kurį čia pabrėžiau. Tai, ką išvardijau, nebuvo ženklai, liudijan­tys žmoniją užklupusį blogį. Visi mano pateikti faktai yra tiesioginės pernelyg didelio žmonių skaičiaus pasek­mės, atsiradusios todėl, kad pernelyg daug žmonių ėmė konkuruoti dėl riboto maisto kiekio. Jie valgė sugedusį maistą, gėrė užterštą vandenį, matė, kaip jų šeimos na­riai badauja ir miršta maru.

 

Nelaimę pranašaujantys ženklai: 1700–1900 m.


Ugnis toliau kaitino katile esantį vandenį, ir jau po dviejų šimtų metų mūsų populiacija dar padvigubėjo.

 

Dabar Žemėje gyveno pusantro milijardo žmonių, ir visi jie, išskyrus pusę procento, priklausė Rytuose ir Vaka­ruose išplitusiai mūsų kultūrai. Tai buvo laikotarpis, kai įvairioms religijoms atstovaujantys pranašai pirmą kartą patraukė paskui save tiek sekėjų. O jų pranašystė buvo paprasta: neišvengiamai artinasi pasaulio pabaiga. Tai buvo metas, kai prekyba opijumi tapo tarptautiniu biz­niu, palaikomu Rytų Indijos kompanijos ir Britanijos ka­ro laivų; metas, kai Australija, Naujoji Gvinėja, Indija, Indokinija ir Afrika buvo prijungtos ar užgrobtos jėga ir tapo galingiausių Europos valstybių kolonijomis; metas, kai milijonai vietinių tolimų kraštų gyventojų susirgo ir išmirė nuo ligų, kurias jiems atnešė europiečiai, – ty­mų, pelagros, kokliušo, raupų ir choleros, – arba buvo suvaryti į rezervatus, arba išžudyti, kad būtų galima tęsti baltaodžių ekspansiją.

 

Tačiau negalima teigti, jog tokias kančias kentė tik čiabuviai. Vien aštuonioliktame amžiuje nuo raupų mirė šešiasdešimt milijonų europiečių. Dešimtys milijonų mi­rė kilus choleros epidemijoms. Man prireiktų gerų de­šimties minučių, kad išvardyčiau visus baisius nuosto­lius, kurių per šituos du amžius pridarė maras, dėmėtoji šiltinė, geltonasis drugys, skarlatina bei gripas. Tam, kuris vis dar abejoja tiesiogine sąsaja tarp žemdirbystės ir bado, tereikia patyrinėti šio laikotarpio įrašus. O visa­me civilizuotame pasaulyje rašoma apie tą patį: apie nederlių ir badą, nederlių ir badą, nederlių ir badą – ir taip daugybę kartų. Aukų skaičius didėja. 1769-aisiais Bengalijoje iš bado miršta dešimt milijonų. 1845–aisiais ir 1864-aisiais Airijoje ir Rusijoje badu miršta du milijo­nai; nuo 1876-ųjų iki 1879-ųjų Kinijoje bei Indijoje – beveik penkiolika milijonų. Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje ir kitur badas nusineša dešimtis, šimtus tūkstančių gyvybių. Visų datų, žyminčių prasidėjusį badą, nė neišvardysi.

 

Besiplečiant miestams žmonių kančios pasiekė anks­tesniais amžiais nė neįsivaizduotą mastą. Šimtai milijo­nų lūšnynuose įsikūrusių ir skurstančių gyventojų tapo lengvu grobiu įvairiausių ligų, plintančių per užterštą vandenį ir dar platinamų žiurkių. Jie nebuvo išsilavinę ir nė nesitikėjo, kad gyvenimas pagerės. Neregėtai su­klestėjo nusikalstamumas, o už nusikaltimus paprastai buvo baudžiama viešu suluošinimu, įdago {spaudimu, nuplakimu arba vieša mirtimi, {kalinimas kaip bausmės forma atsirado tik šio laikotarpio pabaigoje. Labai pa­daugėjo ir psichinių ligų – įvairiausių pamišimo atvejų. Niekas neišmanė, kaip reiktų elgtis su lunatikais. Pa­prastai jie būdavo įkalinami drauge su nusikaltėliais, prikaustomi prie sienų grandinėmis, plakami, o paskui pamirštami.

 

Ekonomika vis dar buvo nestabili, ir tai labai neigia­mai veikė daugelio žmonių gyvenimą. Prancūzijoje tre­jus metus trukusi ūkio suirutė baigėsi 1789-ųjų metų revoliucija, kuri pareikalavo maždaug keturių šimtų tūkstančių aukų – kaip tik tiek žmonių buvo sudegin­ta, sušaudyta, paskandinta arba giljotinuota. Periodiškai besikartojančios ekonominės krizės ir jas lydintys sąstingiai priversdavo bankrutuoti šimtus tūkstančių didesnių ar mažesnių įmonėlių, ir milijonams žmonių tekdavo badauti.

 

Žinoma, šiuo laikotarpiu prasidėjo ir pramonės revo­liucija, bet dėl to masių gyvenimas netapo nei geresnis, nei lengvesnis. Priešingai, žmonės buvo beatodairiškai išnaudojami: už elgetišką atlyginimą moterys ir maži vaikai fabrikuose bei kasyklose dirbdavo dešimt, dvylika ar dar daugiau valandų per dieną. Jei iki šiol nežinojo­te, kas yra žiaurumas, šitie faktai turėtų atverti jums akis. 1787-aisiais buvo paskaičiuota, jog Prancūzijoje darbininkai dirba šešiolika valandų per dieną, o šešias­dešimt procentų savo atlyginimo išleidžia maistui, kurį sudaro duona, vanduo ir dar keli būtiniausi produktai. Tik devyniolikto amžiaus viduryje Didžiosios Britanijos parlamentas nustatė, kad vaikai per dieną turi dirbti ne daugiau kaip dešimt valandų. Netekę vilties ir įtūžę žmonės šen bei ten imdavo maištauti, o šalių vyriausy­bės į tai atsakydavo represijomis, smurtu ir dar didesne priespauda. Sukildavo platieji gyventojų sluoksniai, su­kildavo valstiečiai, kolonijose gyvenę žmonės, vergai, darbininkai – tų sukilimų buvo šimtai, visų ir nesumi­nėsi. Tai buvo revoliucijų amžius tiek Rytuose, tiek Va­karuose. Ir per tuos neramumus žuvo dešimtys milijonų žmonių.

 

Kaip jūs patys suprantate, tokie santykiai tarp val­dančiųjų ir išnaudojamųjų sluoksnių, sukilimai ir repre­sijos buvo nauji nelaimę pranašaujantys ženklai.

 

Tuo laikotarpiu Europoje buvo visiškai išnaikinti vil­kai ir šernai. Netoli Islandijos esančioje Edlio saloje dėl gražių plunksnų 1844-aisiais buvo sumedžiota paskuti­nė didžioji alka – šitaip grynai dėl komercinių tikslų buvo išnaikinta pirmoji gyvūnų rūšis. Kad palengvintų geležinkelio tiesimo darbus ir iš priešiškai nusiteikusių vietinių gyventojų atimtų maisto šaltinį, medžiotojai profesionalai kasmet nušaudavo per tris milijonus bizo­nų ir šitaip Siaurės Amerikoje beveik išnaikino jų ban­das. 1893–aisiais šių gyvulių tebuvo likę apie tūkstantį.

 

Tais laikais žmonės jau netraukdavo į karą, norėda­mi apginti savo religinius įsitikinimus. Tiesa, įsitikinimus jie turėjo ir įsitvėrę jų laikėsi, tačiau teologiniai skirtu­mai ir disputai, kurie anksčiau atrodė nepaprastai svar­būs, dabar nublanko prieš vis didėjančius materialinius rūpesčius. Religijoje randama paguoda – viena, o dar­bas, pakenčiamas atlyginimas, normalus pragyvenimo lygis ir darbo sąlygos, priespaudos atsikratymas ir bent mažytė viltis, kad socialinė bei ekonominė padėtis ge­rės, – visai kas kita.

 

Manau, neperdėsiu sakydamas, jog viltys, kurios ankstesniais amžiais buvo siejamos su religija, dabar sudėtos j revoliuciją ir politines reformas. Pažado, kad po mirties žmogaus laukia rojus danguje, jau nepakako ištverti šitam Šuniškam gyvenimui. 1813-aisiais jauna­sis Karlas Marksas religiją pavadino „opiumu liau­džiai“. Tačiau po pusantro Šimto metų paaiškėjo, kad religija ir kaip narkotikas nėra labai veiksminga.

 

Nelaimę pranašaujantys ženklai: 1900–1960 m.


Ugnis vis nesiliovė kaitinusi katile buvusį vandenį, ir po šešiasdešimties metų žmonių skaičius dar padvigubė­jo. Dabar Žemėje gyveno trys milijardai žmonių, ir gal tik penktadalis procento iš jų nepriklausė Rytuose bei Vakaruose išplitusiai mūsų kultūrai.

 

Ką dar turėčiau pasakyti apie šį laikotarpį ir apie mūsų katile garuojantį vandenį? Kaip manote, ar jis jau verda? Ar jums neatrodo, kad 1929–aisiais prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė buvo kuo aiškiausias nelai­mę pranašaujantis ženklas? Argi to paties negalėtume pasakyti ir apie abu Pasaulinius karus, sukėlusius tiek kataklizmų? Jums reiktų pakilti į kelių tūkstančių mylių aukštį ir iš ten pažvelgti į Žemę: šešiasdešimt penki milijonai žmonių kritę kovos lauke ar žuvę nuo sprogi­nėjančių bombų, o dar šimtas milijonų – patenkinti, kad visiškai neprarado regėjimo, kad yra tik sužaloti ir suluošinti, bet gyvi. Šiuos skaičius paminėjau ne veltui. Maždaug tiek pat žmonių aukso amžiaus laikais gyveno Senovės Graikijoje. Maždaug tiek gyventojų sunaikintu­mėte, jeigu šiandien ant Berlyno, Paryžiaus, Romos, Londono, Niujorko, Tokijo ir Honkongo numestumėte vandenilines bombas.

 

Ponai ir ponios, man rodos, vanduo įkaito kaip rei­kiant. Man atrodo, kad varlė verda.

 

Nelaimę pranašaujantys ženklai: 1960–1996 m.


Kad žmonių populiacija išaugtų dar du kartus, šį kartą teprireikė trisdešimt šešerių metų. Tai mūsų pačių gyvenamasis laikotarpis, kai planetoje yra šeši milijar­dai žmonių, ir mūsų kultūrai priklauso jie visi, išskyrus tik kelis šen bei ten išsibarsčiusius milijonus.

 

Nelaimę pranašaujantis mūsų choras slenkant am­žiams tolydžio pasipildė vis naujais balsais. Pirmiausia, tai buvo karas, tapęs socialine būtinybe ir gyvenimo būdu. Prieš du tūkstančius metų ar dar anksčiau atrodė, jog karas – bene vienintelis chorui priklausantis balsas. Tačiau prie jo netruko prisidėti nusikalstamumas, taip pat tapęs socialine rykšte ir gyvenimo būdu. Paskui dar atsirado korupcija, o netrukus choristų gretas papildė ir prekyba vergais, išplitusi po visą pasaulį ir taip pat ta­pusi socialiniu reiškiniu. Prasidėjo ir sukilimai: piliečiai bei vergai šitaip išreiškė savo įniršį dėl patirtų kančių.

 

Dar po kiek laiko, kai žmonės ėmė daugintis labai spar­čiai, visu balsu „pragydo“ badas ir maras, netrukę įsi­tvirtinti mūsų kultūroje. Plačiąsias vargingųjų mases be jokio gailesčio ėmė išnaudoti darbdaviai. Prekyba nar­kotikais tapo tokia pat pasaulinė, kaip ir prekyba ver­gais. Darbininkų klasė, dar vadinama pavojingąja klase, ėmė bruzdėti. Sušlubavo visa pasaulio ekonomika. Pa­saulinės industrializacijos jėgos kaip įmanydamos sten­gėsi dominuoti ir griebėsi genocido.

 

O tuomet prasidėjo mano ir jūsų gyvenamasis laiko­tarpis, pradedant 1960–aisiais.

 

Koks gi mūsų vaidmuo nelaimę pranašaujančiame chore? Apie ką galėtume kalbėti? Per tuos keturis de­šimtmečius vanduo, kuriame plaukiojo varlė, galutinai užvirė. Negalėdamos toliau palaikyti gyvybės, varlės kū­ną sudarančios ląstelės viena po kitos žūva.

 

Kas gi mūsų akivaizdoje vyksta? Aš pasakysiu, koks tai reiškinys, o jūs nuspręsite, ar įvardijau jį teisingai. Tai, kas čia vyksta, aš pavadinčiau… kultūros žlugimu. Štai apie ką mes giedame nelaimę pranašaujančiame chore, giedame ne prieštaraudami kitiems choristams, o jiems pritardami. Tai mūsų ypatingas indėlis į mūsų kultūros kančių istoriją. Pirmą kartą per visą pasaulio istoriją mes apraudame visa, ką iki šiol žinojome ir su­pratome, nes dabar byra pamatai, ant kurių visą laiką kūrėme savąją kultūrą.

 

Varlė negyva, ir dabar dar nepajėgiame suvokti, ką tai reiškia mums ar mūsų vaikams. Esame per daug šo­kiruoti.

 

Ar reiškinį aš įvardijau teisingai? Pagalvokite. Jeigu suklydau, tuomet, žinoma, nėra ko ir pridurti. Bet jei manote, kad buvau teisus, ateikite čia rytoj vakare, – aš prisiminsiu, kur sustojome.

 

Iš Daniel Quinn knygos „B istorija“

www.eretikai.lt

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti