Hakim Bey. Nugalėti turizmą (1)
teorija

Hakim Bey 0Senais laikais turizmas neegzistavo. Čigonai, alavuotojai bei kiti tikrieji klajokliai ir dabar laisvai klajoja po savo pasaulius, bet niekas nė nemano pavadinti jų turistais. Turizmas yra XIX amžiaus, kuris kartais atrodo nenatūraliai užsitęsęs, išradimas. Daugeliu atvejų mes vis dar gyvename XIX amžiuje.

 

Turistas ieško kultūros, nes mūsų pasaulyje kultūra dingo spektaklio kultūros nasruose. Ji buvo sugriauta ir pakeista prekybos centru ar pokalbių laida, o mūsų švietimas yra niekas kitas, kaip tik pasirengimas visą gyvenimą dirbti ir vartoti, nes mes patys atsisakėme kūrybos. Nors turistai ir atrodo kaip fiziškai egzistuojantys gamtoje ir kultūroje, tačiau jie greičiau panašūs į vaiduoklius, besiblaškančius po griuvėsius ir neturinčius jokios kūniškos būties. Iš tikro jų čia nėra, jie juda po išgalvotą pasaulį ir abstrakcijas („gamtą”, „kultūrą”), kaupdami ne patirtį, o nuotraukas. Per dažnai jų atostogos vyksta kitų žmonių skurdo apsuptyje ir net didina tą skurdą.

 

Neseniai keli žmonės buvo nužudyti Egipte vien todėl, kad buvo turistai. Nesunku nuspėti... ateitį. Turizmas ir terorizmas: koks skirtumas?

 

Kuri iš trijų archajinių kelionių priežasčių – karas, prekyba ar piligrimystė – pagimdė šiuolaikinį turizmą? Kai kurie automatiškai atsakytų, kad piligrimystė. Piligrimas keliauja „ten”, kad pamatytų, ir paprastai atsigabena keletą suvenyrų. Piligrimas pasiima atostogų nuo kasdienio gyvenimo ir siekia nematerialių tikslų. Šia prasme piligrimas išpranašauja turistą.

 

Tačiau piligrimas patiria sąmonės poslinkį, kuris jam yra realus. Piligrimystė yra iniciacijos forma, o iniciacija yra kitų pažinimo formų atvėrimas. Kai kuriuos realius skirtumus tarp piligrimo ir turisto mes galime matyti lygindami poveikį jų lankomoms vietoms. Tokie pokyčiai vietovei – miestui, šventyklai ar miškui – gali būti labai subtilūs, tačiau juos vis tik galima aptikti. Apie sielos būseną galime tik spėlioti, tačiau apie sociumą jau galime šį bei tą pasakyti.

 

Tokie piligrimų traukos taškai kaip Meka gali būti gera prekybos vieta ir net gamybos centras (pavyzdžiui, Benareso šilko pramonė), tačiau pirmaeilis jų produktas yra baraka ar maria. Šie žodžiai (pirmasis – arabų, antrasis – polineziečių) paprastai verčiami kaip „palaiminimas”, tačiau jie turi ir kitų prasmių.

 

Klajojantis dervišas miega šventykloje norėdamas susapnuoti mirusį šventąjį (vieną iš „kapų žmonių”) ir tokiu būdu siekia iniciacijos ar postūmio savo dvasiniame kelyje. Į Lurdą atgabenusi savo sergantį vaiką motina nori, kad jis išgytų. Bevaikė Maroko moteris tikisi, kad Maraboutas pavers ją vaisinga, jei ji pririš audinio skiautę prie medžio, augančio šalia kapo. Keliaujantis į Meką trokšta pakliūti į patį tikėjimo centrą ir, kai karavano kelyje iškyla šventojo miesto kontūrai, hajji sušunka: „Labbaika Allabumma!” („Aš čia, Viešpatie!”).

 

Visi šie motyvai apibendrinami žodžiu baraka, kuris kartais atrodo kaip apčiuopiama substancija, matuojama augančia charizma ar „sėkme”. Šventykla gamina baraką, ir piligrimas pasiima ją su savimi. Tačiau palaiminimas yra vaizduotės produktas, todėl nesvarbu, kiek piligrimų jį išsineša, jo visada yra dar daugiau. Tiesą sakant, kuo daugiau paimama, tuo daugiau palaiminimo gali pagaminti šventykla (nes jos populiarumas auga su kiekviena išsipildžiusia malda).

 

Sakyti, kad baraka yra „įsivaizduojama”, yra ne tas pats, kas sakyti, kad ji yra „nereali”. Ji pakankamai reali tiems, kurie ją jaučia. Tačiau dvasinėms vertybėms netinka tas pats pasiūlos ir paklausos dėsnis, kaip ir materialioms vertybėms. Kuo didesnis poreikis dvasinėms vertybėms, tuo daugiau jų atsiranda. Barakos gamyba yra begalinė.

 

Ir priešingai, turistas trokšta ne barakos, o kultūrinio skirtumo. Galima sakyti, kad piligrimas palieka sekuliarią namų erdvę ir keliauja į šventą erdvę norėdamas patirti skirtumą tarp sekuliaraus ir švento. Tačiau šis skirtumas išlieka sunkiai apčiuopiamas, subtilus, dvasinis, įsivaizduojamas ir nematomas profano žvilgsniui. Kultūrinis skirtumas yra išmatuojamas, aiškus, akivaizdus. materialus, ekonomiškas ir socialus.

 

Pirmojo kapitalistinio pasaulio vaizduotė išsisėmė. Ji nebegali įsivaizduoti ką nors kitaip. Taigi turistas palieka homogenišką namų erdvę dėl heterogeniškos užsienio šalių erdvės ne tam, kad gautų palaiminimą, o tam, kad paprasčiausiai pasigrožėtų vaizdeliais ir trumpai žvilgtelėtų į skirtumus.

 

Hakim Bey turizmas 1

 

Turistas vartoja skirtumus.

 

Tačiau kultūrinių skirtumų gamyba nėra begalinė. Jie nėra įsivaizduojami. Jie glūdi kalboje, kraštovaizdyje, architektūroje, įpročiuose, skoniuose ir kvapuose. Jie yra labai fiziški. Kuo daugiau jų suvartojama ar išgabenama, tuo mažiau lieka. Sociumas gali pagaminti tiek pat „prasmės”, kiek ir skirtumų. Kai jie išsemiami, jie pranyksta.

 

Kokia nors šventa vieta ištisus šimtmečius traukė milijonus piligrimų, tačiau nepaisant viso to spoksojimo, gėrėjimosi, maldų, suvenyrų pirkimo, ta vieta išsaugojo savo prasmę. Šiandien, praslinkus 20-30 turizmo metų, ta prasmė pradingo. Kur ji prapuolė? Kaip tai atsitiko?

 

Tikrosios turizmo šaknys glūdi ne piligrimystėje (ir net ne „teisingoje” prekyboje), o kare. Prievartavimai ir plėšimai buvo pirmosios originalios turizmo formos. Tiksliau tariant, pirmieji turistai keliavo įkandin karo, kaip maitvanagiai kapstydamiesi karo skerdynių laukuose ir ieškodami to įsivaizduojamo grobio – vaizdų.

 

Turizmas atsirado kaip totalaus imperializmo (ekonominio, politinio, dvasinio) simptomas.

 

Iš tikro stebina tai, kiek mažai turistų žuvo nuo saujelės teroristų rankų. Galbūt tarp šių priešingų personažų yra slaptas ryšys. Visi jie yra žmonės be vietos, nutraukę visus ryšius ir laisvai dreifuojantys vaizdų okeane. Teroristinis veiksmas egzistuoja tik veiksmo vaizde. Be CNN viskas virsta tik beprasmio žiaurumo proveržiu. Turisto veiksmas egzistuoja tik veiksmo vaizduose – nuotraukose ar suvenyruose. Kitaip lieka tik nieko nesakančios raidės kredito kortelių kompanijų pavadinimuose ir „nemokami kilometrai” oro susisiekimo bendrovių dokumentuose. Galbūt turistai ir teroristai yra labiausiai susvetimėję iš visų postimperialistinio kapitalizmo produktų. Vaizdų bedugnė atskyrė juos nuo jų troškimų objektų. Keistu būdu jie tampa broliais dvyniais.

 

Niekas realiai nepaliečia turisto gyvenimo. Kiekvienas turisto veiksmas atliekamas per tarpininką. Kiekvienas, kada nors matęs amerikiečių falangą ar japonų autobusą, artėjantį prie kokių nors griuvėsių ar atliekamo ritualo, turėjo pastebėti, kad net jų kolektyvinis žvilgsnis yra tarpininkaujamas daugiaakio kamerų mediumo, ir šis daugialypis fotoaparatų ir videokamerų darinys suformuoja žvilgančius ir spragsinčius žvynus, kurie veikia kaip šarvas ir kaip tarpininkas. Pro šį vabzdišką junginį, veikiantį kaip apsauginė kritika ir grobuoniški nasrai, vis ryjantys ir ryjantys vaizdus, neprasiveržia jokia organika. Kraštutiniu atveju toks tarpininkavimas įgauna kelionės su gidu formą, kai kiekvienas vaizdas interpretuojamas licenzijuoto eksperto.

 

Tikroji turisto vieta yra ne egzotiška vietovė, o vieta be vietos (paraidžiui – „utopija”), esanti tarpinėje erdvėje tarp erdvių – kelionės erdvėje, pramoninėje oro uostų abstrakcijoje ar mechaniniuose lėktuvo ar autobuso išmatavimuose.

 

Taigi turistas ir teroristas – tie vaiduokliai abstrakčių oro uostų dvyniai – kenčia tokį patį autentikos alkį. Tačiau autentika traukiasi, kai tik jie prie jos priartėja. Kameros ir ginklai stoja skersai kelio meilei, kuri yra slapta kiekvieno turisto ar teroristo svajonė. Savo slaptai nelaimei, jie gali tik naikinti. Turistas naikina prasmę, o teroristas naikina turistą.

 

Turizmas yra „prekinio fetišizmo” apoteozė ir kvintesencija. Jis yra prekių kultas – prekių, kurios niekada nebus nusipirktos, garbinimas, nes jos buvo išaukštintos, pakeltos į šlovės viršūnes, sudievintos, paverstos kultu ir absorbuotos tyrosios dvasios lygiu, įveikiant mirtingumo (ar moralumo) dvoką.

 

Jūs perkate turizmą ir negaunate nieko, tik vaizdus. Turizmas, kaip ir virtuali realybė, yra kūno neapykantos ir kūno transcendencijos gnostikos forma. Ultimatyvi turistinė „kelionė” vyks kibererdvėje ir virs kibergnostine kelione į paranirvaną ir atgal, apsigaubus savo asmeninio kompiuterio komfortu. Prisijunk ir palik Žemę sau už nugaros!

 

Kuklus šios mažos knygelės tikslas yra padėti individualiam keliautojui, kuris nutarė priešintis turizmui. Netgi tada, kai atrodo neįmanoma išvalyti savo keliones nuo turizmo dėmių ir pėdsakų, mes vis dar jaučiame, kad galime padėti.

 

Mes ne tik niekiname turizmą dėl jo vulgarumo ir neteisingumo, ir todėl vengiame bet kaip (sąmoningai ar nesąmoningai) užsiteršti jo nuodais, bet ir siekiame suprasti kelionę kaip tarpusavio sąveikos, o ne susvetimėjimo veiksmą. Kitaip tariant, mes nesiekiame paprasčiausiai vengti neigiamų turizmo pusių. Mes norime siekti pozityvaus keliavimo, kurį matome kaip produktyvų ir abipusiai naudingą santykį tarp savęs ir kitų, svečio ir šeimininko – kaip tarpkultūrinės sinergijos formą, kai visuma viršija atskirų dalių sumą.

 

Norėtume sužinoti, ar kelionė gali vykti pagal slaptą barakos ekonomiką, kada „palaiminimus” dalina ne tik šventykla, bet ir piligrimai. Mes žinome, kad prieš vartojimo amžių buvo dovanų, tarpusavio sąveikos, davimo ir gavimo amžius. Žinome tai iš keliautojų, aptikusių dovanų pasaulio likučius ritualiniuose kai kurių genčių mainuose ir aprašiusių savo stebėjimus apie šias keistas praktikas.

 

Ne taip seniai tarp Pietų jūrų salų gyventojų egzistavo paprotys kanojomis irtis tolimais atstumais nuo salos iki salos, prisilaikant sudėtingų ir abipusiškai persidengiančių maršrutų, be kompaso ar sektanto, ir apsikeisti vertingomis ar bevertėmis (ritualiniais meno objektais, turinčiais daug manos) dovanomis.

 

Net jei šiuolaikinio pasaulio keliones perėmė prekiniai santykiai, net jei abipusės sąveikos tinklai išnyko nuo pasaulio žemėlapio, net jei triumfuoja turizmas, mes vis tiek tikime, kad išliko ir kiti keliai, kiti takai, neoficialūs, nepažymėti žemėlapiuose, galbūt net slapti keliai, vis dar siejantys mus su dovanų ekonomikos galimybe, kontrabandininkų takai laisvoms sieloms, žinomi vien kelionių meno geomantiniams partizanams. Tiesą sakant, mes ne tik įtariame. Mes žinome. Mes žinome, kad egzistuoja kelionės menas.

 

Hakim Bey turizmas 2

 

Galbūt iškiliausi ir subtiliausi kelionių meno praktikai buvo sufijai – islamo mistikai. Prieš atsirandant pasams, skiepams, oro linijų bendrovėms ir kitoms laisvų kelionių kliūtims, sufijai pėsčiomis bastėsi po pasaulį, kuriame dėl islamo transnacionalizmo ir al-islam (islamo pasaulio) kultūrinės vienybės sienos buvo įveikiamos lengviau nei šiandien.

 

Didieji viduramžių keliautojai, tokie kaip Ibn Batuta ir Naseras Khusrawas paliko savo tolimų kelionių iš Persijos į Egiptą ar net iš Maroko į Kiniją aprašymus, iš kurių matosi, kad jos vyko dykumų kraštovaizdyje, su kupranugariais, karavansarajais, turgumis ir maldomis. Kas nors visada kalbėjo arabiškai, nors ir silpnai, o islamo kultūra skverbėsi į tolimiausius kampelius, nors ir paviršutiniškai. Skaitant Sindbado keliones (iš „Tūkstančio ir vienos nakties”) susidaro įspūdis, kad pasaulis ir net terra incognita, nepaisant visų stebuklų ir keistenybių, vis dar buvo kažkaip pažįstamas, kažkaip islamiškas. Šioje vienybėje, kuri dar nebuvo pavirtusi į vienodumą, sufijai suformavo ypatingą keliautojų klasę. Nebūdami kariais, nebūdami prekeiviais ar piligrimais, dervišai tapo dvasingojo nomadizmo atstovais.

 

Anot Korano, dievo žemė ir viskas ant jos yra šventa ne tik dėl to, kad visa tai yra dievo kūrinys, bet ir dėl to, kad materialus pasaulis pilnas dieviškos realybės „kelio ženklų”. Dar daugiau, pats islamas atsirado tarp dviejų kelionių – Mohamedo hijra, ar skrydžio iš Mekos į Mediną, ir jo hajj, ar kelionės atgal. Net šiandien kiekvienam musulmonui hajj yra judėjimas šaknų, centro link, o kasmetė piligriminė kelionė yra gyvybiškai svarbi ne tik religinei, bet ir kultūrinei islamo vienybei.

 

Pats Mohamedas islame yra visų tipų kelionių pavyzdys: jo jaunystė praėjo kaip prekeivio Mekos vasaros ir žiemos karavanuose, vėliau jis dalyvavo karo žygiuose ir galiausiai triumfavo kaip nuolankus piligrimas. Būdamas miestietišku lyderiu, jis taip pat yra beduinų pranašas ir gali būti vadinamas klajokliu, „laikinu gyventoju” – savotišku našlaičiu. Jo nuomone, į kelionę galima žiūrėti beveik kaip į sakramentą. Kiekviena religija kelionei suteikia kažkiek šventumo, tačiau islamas be to net neįsivaizduojamas.

 

Pranašas sakė: „Ieškok žinių net būdamas Kinijoje”. Nuo pat pradžių islamas iškelia kelionę virš bet kokio utilitarizmo ir suteikia jai epistemologinį ar net gnostinį išmatavimą. Sufijus Saadis sakė: „Neiškastas brangakmenis niekada nebus nušlifuotas”. „Lavinti” reiškia „vesti į išorę”, suteikti mokiniams perspektyvą peržengiančią jų ribotumą ir subjektyvumą.

 

Kai kurie sufijai galbūt keliavo įsivaizduojamame archetipinių sapnų ir vizijų pasaulyje, tačiau daugelis jų pranašo raginimus suprato pažodžiui. Net šiandien dervišai klajoja po visą islamo pasaulį, tačiau iki XIX amžiaus jie klajojo ištisais būriais, kartais iš šimtų ar net tūkstančių žmonių, ir įveikdavo milžiniškus atstumus. Ir visa tai vardan žinių.

 

Neoficialiai veikė dvi esminės klajojančių sufijų rūšys: „džentelmenai-mokslininkai” ir elgetaujantys dervišai. Pirmai kategorijai priskiriamas Ibn Battuta (kuris kaupė sufijų iniciacijas taip pat, kaip anksčiau kai kurie Vakarų ponai kolekcionavo masonų laipsnius) ir, žymiai rimtesniu lygiu, didysis šeichas Ibn Arabi, kuris XIII amžiuje lėtai judėjo iš savo gimtosios Ispanijos per šiaurės Afriką ir Egiptą į Meką, kol galiausiai atsidūrė Damaske.

 

Ibn Arabi paliko aprašymus apie šventųjų paieškas ir nuotykius kelyje, kuriuos galima surankioti iš jo didelės apimties tekstų ir apjungti į rihla ar „kelionės knygą” (islamo literatūroje pripažįstamas žanras), ar autobiografiją. Paprasti mokslininkai keliaudavo ieškodami retų teologijos ar teisės tekstų, tačiau Ibn Arabi ieškojo tik giliausių ezoterinių paslapčių ir aukščiausio lygio „atsivėrimų” į dieviškos šviesos pasaulį. Jam kiekviena kelionė „išorinių horizontų link” buvo ir kelionė „vidinių dvasinės psichologijos ir gnostikos horizontų link”.

 

Vien apie Mekoje patirtas vizijas jis parašė 12 dalių knygą („Mekos atsivėrimai”), taip pat jis mums paliko vertingus šimtų savo bendraamžių eskizus, pradedant didžiaisiais to amžiaus filosofais ir baigiant mažai kieno vertintais dervišais, „bepročiais”, bevardėmis šventomis moterimis ir „slaptais mokytojais”. Ibn Arabi mėgavosi ypatingais santykiais su nemirtingu ir nežinomu pranašu Khezr („Žaliuoju vyru“), kuris kartais pasirodydavo į nelaimę pakliuvusiems sufijams, kad išvestų juos iš dykumos ar juos inicijuotų. Tam tikra prasme Khezr galim pavadinti šventuoju keliaujančių dervišų globėju ir jų pirmtaku. (Pirmą kartą Korane jis pasirodo kaip paslaptingas keliautojas ir Mozės pakeleivis dykumoje.)

 

Krikščionybėje buvo keli keliaujančių elgetų ordinai (tiesą sakant, šv. Pranciškus vieną jų įkūrė po to, kai šventojoje žemėje susitiko su dervišais, kurie dovanojo jam „iniciacijos apsiaustą” – garsiąją sulopytą mantiją, kurią jis dėvėjo, kai grįžo į Italiją), tačiau islamas sukūrė dešimtis, o gal ir šimtus tokių ordinų.

 

Sufizmui iš laisvo ir gaivališko kristalizuojantis į instituciją su taisyklėmis ir laipsniais, „kelionės ieškant žinių” taip pat tapo reguliuojamomis ir organizuojamomis. Buvo išleistos detalios parankinės knygutės apie dervišų pareigas, kuriose buvo atskleidžiami metodai, kaip kelionę paversti ypatinga meditacijos forma. Pats sufijų „kelias” tapo sąmoningos kelionės simboliu.

 

Kai kuriais atvejais maršrutai buvo aiškiai apibrėžti (pvz., Hadžo atveju), o kartais reikėjo laukti „ženklų”, sutapimų, intuicijos. Būtent tokios kelionės inspiravo karaliaus Artūro keliones. Kai kurie ordinai leido vienoje vietoje išbūti ne daugiau kaip 40 dienų, kiti draudė du kartus miegoti toje pačioje vietoje. Kai kurie griežti ordinai, tokie kaip Naqshbandi, pavertė kelionę nuolatine choreografija, kurioje kiekvienas judesys yra šventas, atliekamas siekiant patobulinti sąmonę.

 

Ir priešingai, laisvesni ordinai (tokie kaip Qalandari) taikė visiško gaivališkumo ir pasišventimo, „nuolatinės bedarbystės”, bohemiškų proporcijų nerūpestingumo, „atsijungimo” taisykles. Spalvingai apsirengę, tempiantys savo išmaldos dubenis, kirvius, vėliavas, be saiko mėgstantys muziką ir šokius, nerūpestingi ir nuolat besišypsantys (kartais beveik ties galimybių riba!), tokie ordinai, pvz., XIX a. Persijos Nematollahi, išsiplėtė iki sultonams bei teologams nerimą keliančių apimčių, todėl nemažai dervišų buvo pasmerkti myriop už „erezijas”. Šiandien tikrieji Qalandarai išliko Indijoje, kur jų ortodoksiniai nukrypimai apima meilę marihuanai ir nuoširdžią neapykantą darbui. Kai kurie jų yra šarlatanai, kai kurie – paprasčiausi veltėdžiai, tačiau tarp jų yra stebinančiai daug pakylėtųjų... kaip čia geriau pasakyti?... save realizavusių žmonių, aiškiai pažymėtų elegantiškumo ar barakos aura.

 

http://hermetic.com vertė RB

Bus daugiau

2011 09 05