Apie socializmą. Paskutinis Levo Tolstojaus straipsnis (1910)
teorija

uzdraustasis tolstojus 5Norite, kad jūsų knygai parašyčiau straipsnį socialiniais ir ekonominiais klausimais, t.y. apie tai, kokia ekonominė forma, mano požiūriu, būtų geriausia šiuolaikinei visuomenei. Jūsų noro niekaip negaliu įvykdyti pirmiausia dėl to, kad nežinau, negaliu žinoti ir, manau, niekas negali žinoti nei dėsnių, pagal kuriuos kinta tautų ekonominis gyvenimas, nei geriausios ekonominio gyvenimo formos, kurią įgaus šiuolaikinė visuomenė, kaip tikisi viską išmanantys socialistai ir jų mokytojai.

 

Antra, negaliu dar ir dėl to, kad nesiryžčiau to pasakyti netgi tuo atveju, jei ir įsivaizduočiau, kad žinau dėsnius, pagal kuriuos juda žmonija, ir suprantu tą geriausią ekonominės sąrangos formą, kurią ji turi įgauti, kaip manė ir mano visi socialistai reformatoriai nuo Saint-Simono, Fourier, Oweno iki Marxo, Engelso, Bernsteino ir kitų. Nedrįsčiau to sakyti, nes galinčios ateityje susiklostyti ekonominės visuomenių gyvenimo formos, mano neabejotinu įsitikinimu, tiek pat mažai nuspėjamos ir apibrėžiamos, kaip ir kiekvieno atskiro gyvo žmogaus būsimas gyvenimas, ir todėl visi tie žmonių išgalvoti dėsniai bei tų dėsnių pagrindu siūlomos įvairios geriausios visuomenės santvarkos ne tik neprisideda prie žmonių gerovės, bet yra viena iš priežasčių tos netvarkos žmonių visuomenėse, nuo kurios kenčia šiuolaikiniai žmonės.

 

Taip manau todėl, kad remiantis žmogaus stebėjimais ir samprotavimais galima atrasti dangaus kūnų judėjimo, augalų ir gyvūnų gyvenimo dėsnius, bet niekaip negalima suvesti į dėsnius savo ir panašių į save būtybių, turinčių protą ir valią, gyvenimo, jei bus stebimas vien išorinis žmonijos gyvenimas ir neatsižvelgiama į tas ypatingas proto ir valios savybes, kurias turi tik žmonės. Taip elgtis būtų tas pats, kas ieškoti gyvūnų, galinčių savo valia judėti, turinčių jausmus ir instinktus, elgesio dėsningumų, remiantis vien dėsniais, išvestais stebint negyvą medžiagą arba augalus, neturinčius gyvūnų savybių.

 

Tiesa, žmogus gali nusiristi ir nusirita iki gyvulio, ir tada jis paklūsta gyvūnų gyvenimo ar net negyvos materijos dėsniams, bet iš esmės žmogus visada buvo ir yra esybė, kuri skiriasi nuo visų kitų pasaulio esybių jam vienam būdingu protu ir valia. Todėl jo gyvenimas – ir šeimyninis, ir visuomeninis, ir politinis, ir tarptautinis, ir ekonominis – klostosi, klostėsi ir turi klostytis ne pagal stebėjimais grįstus objektyvius dėsnius, skelbiamus įvairių politinės santvarkos ir ekonomikos teoretikų (visokių marksų, engelsų ir bernšteinų), o pagal visiškai kitus, visiems žmonėms bendrus gyvenimo priesakus, nuo seniausių laikų skelbtus ir brahmanų, ir Budos, ir Lao Dze, ir Sokrato, ir Kristaus, ir Marko Aurelijaus, ir Epikteto, ir Rousseau, ir Kanto, ir Emersono, ir Channingo, ir visų kitų religinių dorovės mąstytojų.

 

Religiniai ir doroviniai priesakai nulemia visas žmogaus gyvenimo apraiškas – ir šeimynines, ir visuomenines, ir politines, ir tarptautines, ir ekonomines – nulemia visiškai kitaip, nei tą daro visi politiniai, tarptautiniai, visuomeniniai ir socialistiniai mokymai. Visų pirma, visi objektyvūs dėsniai ir iš jų išvesti mokymai, pagal kuriuos turi būti sutvarkytos žmonių visuomenės, yra be galo įvairūs ir prieštarauja vieni kitiems, tuo tarpu religiniai ir doriniai priesakai iš esmės yra tokie patys – visi žmonės ir visi religiniai mokymai pripažįsta bent jau priesaką, kuris skelbia, kad bet kuris žmogus neturi daryti to, ko nenori sau.

 

Antras ir svarbiausias skirtumas yra tas, kad visi politiniai, tarptautiniai, visuomeniniai ir socialistiniai mokymai numato formas, kurias turi įgauti žmonių gyvenimas, ir reikalauja iš žmonių kurti būtent šias formas, tuo tarpu religiniai ir doriniai priesakai, nenumatydami jokių gyvenimo formų – nei šeimyninių, nei politinių, nei tarptautinių, nei ekonominių – reikalauja iš žmonių susilaikyti visuose gyvenimo srityse nuo poelgių, kurie prieštarauja šiems priesakams. Visa žmonijos gerovė, kurią tuščiai žada visos politiniai mokymai, įskaitant ir socialistinius, pasiekiama laikantis vien tik šių priesakų.

 

Šis skirtumas panašus į tą, kuris atsirastų tarp dviejų darbuotojų artelių, šeimininko pasiųstų dirbti vieną ir tą patį darbą – sakysim, kasti žemę naujam keliui. Darbuotojams davė įrankius ir liepė lyginti žemę pagal nubrėžtas linijas, bet nepasakė, kam reikalingas šis darbas. Vienoje iš artelių dirba karštakošiai, lengvabūdžiai ir savimi pasitikintys žmonės, todėl jie, negalėdama suprasti, kam skirtas darbas, suvokia, kad šeimininko duoti nurodymai neaiškūs, neapibrėžti ir kažin ar kam nors reikalingi, ir, norėdami savo darbui suteikti prasmę, susigalvoja labiau apibrėžtą tikslą. Vieni nusprendžia, kad sumaniau bus kasti lysves kopūstams, kiti – kad geriau kasti žemę ieškant lobio ar aukso, treti gi mano, kad naudingiau būtų iškasti tvenkinį arba šulinį ir į tai nukreipia savo pajėgas.

 

Darydami ne tą, kas liepta šeimininko, o patys išgalvodami savo veiklos tikslus, darbininkai pykstasi tarpusavyje, trukdo vienas kitam ir ne tik nedaro to, ką galėtų daryti ir ko reikia jų pačių gerovei, bet ir gadina sau gyvenimus tais kvirčais, kurie tarp jų neišvengiamai iškyla. Taip elgiasi žmonės, iš anksto numatantys visuomeninio, politinio, ekonominio gyvenimo formas, kurios jiems atrodo kaip pačios geriausios, ir besistengiantys šias formas sukurti. Priešingai – žmonės, besilaikantys religinių dorovės priesakų, yra panašūs į tuos protingus darbininkus, kurie darydami tą, ką jiems liepė šeimininkas, yra visiškai įsitikinę, kad vykdydami šeimininko valią jie nieko blogo nepadarys ir jų veiklos rezultatas bus tik gėris.

 

Atrodytų, kad protingai būtybei visą savo trumpą, bet kurią akimirką galintį nutrūkti gyvenimą yra labai paprasta vadovautis tais bendrais religiniais dorovės priesakais, kurie gyvena kiekvieno žmogaus sieloje ir yra išreikšti bei pripažinti visų didžiųjų pasaulio religijų, o ne prieštaringais reikalavimais kurti tas gyvenimo formas, kurias žmonės pripažįsta geriausiomis ir kurios sukuriamos tik pažeidžiant dorovės priesakų reikalavimus. Tačiau nuo seniausių laikų buvo manoma, kad šiuos religinius dorovės priesakus būtina pažeisti dėl vienokios ar kitokios gyvenimo sanklodos, kurią tam tikri žmonės tuomet laiko geriausia. Tą daro ir propaguoja visos vyriausybės, nuo pačių despotiškiausių iki pačių liberaliausių, visų įmanomų atspalvių revoliucinės partijos, visi komunistai ir visi socialistai.

 

Kodėl taip daroma? Dėl tos pačios priežasties, kuri žmonėms atneša tik žalą, dėl prietaro, kad jų sukurta visuomenės forma bus gera visiems. Paklusdami šiam prietarui, žmonės susigalvoja tikslus, kokie kam patinka, – valstybinius, patriotinius, socialistinius, komunistinius, anarchistinius, – ir vietoj to, kad atliktų savo tikrąją priedermę ir kurtų visiems numatytą gerovę, ima tvarkyti kitų žmonių gyvenimus, patiria vis didesnį ir didesnį dorovinį nuosmukį ir, kadangi kitaip ir būti negali, susilaukia ne žadėtos gerovės, bet vis blogesnio ir blogesnio gyvenimo. Visi karai, visos mirties bausmės, visos revoliucijos, visi dirbančiųjų apiplėšimai, visos visuomenės nelaimės yra grįstos tik šiuo prietaru. Iš esmės juk ir negali būti kitaip. Juk tikėdamas, kad galiu sukurti geresnę gyvenimo santvarką, aš nebegaliu turėti jokio kito gyvenimo tikslo, tik asmeninį ir egoistinį.

 

Pateiksiu vieną pavyzdį. Socialistinis mokymas reikalauja, kad darbo vaisiais naudotųsi dirbantieji. Bet kas gi iš dirbančiojo atima jo darbą? Kapitalistai. O kas suteikia kapitalistams galimybę atimti iš dirbančiojo jo darbą? Valdžia. Valdžia – tai, visų pirma, policija ir kariuomenė. O kariuomenėje ir policijoje juk tarnauja tie patys žmonės, iš kurių kapitalistai atima jų darbą. Kodėl šie žmonės patys iš savęs atima savo darbo vaisius? Todėl, kad jie apgauti. Vadinasi, visa esmė glūdi apgavystėje.

 

Ką gi propaguoja socialistiniai mokymai, siekdami išsivaduoti iš tos apgavystės? Įvairiausius susivienijimus, sukurtus darbininkų naudai: kooperaciją, streikus, socialistinių idėjų sklaidą. Bet argi visos šios priemonės gali sunaikinti tą apgavystę, dėl kurios vieni žmonės mano, kad reikia apgaudinėti kitus, o kiti paklūsta tokiam melui? Sakykim, vieni visuomenės pertvarkytojai, tegul tai bus socialistai, pradės skelbti įstatymus, kuriems turės paklusti kapitalistai ir savininkai. Bet juk niekada nebuvo ir negali būti, kad visuomenės pertvarkytojai pasiūlytų vieną visų pripažintą ir geriausią visuomenės santvarką. O jei nebus tokio sutarimo, reikės (kaip visada buvo ir dabar yra) pasitelkti valdžią, t.y. vienų žmonių prievartą kitiems. O tada reikės būtinai tęsti tą pačią apgavystę, dėl kurios vieni žmonės paklūsta kitų žmonių, tuo metu turinčių valdžią, valiai ir prievartauja patys save.

 

Valdžia, norėdama likti valdžia, turi palaikyti šią apgavystę įvairiausiu melu ir žiaurumu, nukreiptu prieš apgaudinėjamą liaudį: ji turi statyti kalėjimus, vykdyti mirties bausmes, turi samdyti policiją ir kariuomenę, t.y. žmones, be svarstymų privalančius vykdyti kas įsakyta ir net žudyti. Argi galima tikėti, kad esant tokiai соnditio sine qua non (būtinai) valdžios sąlygai, ši valdžia gali tarnauti liaudies gerovei, kad ir kokia ji bebūtų?

 

Ką gi reiktų daryti, kad žmonės nebepaklustų tai apgavystei, nustotų prievartauti patys save? Akivaizdi tik viena priemonė – suvienyti žmones vienu bendru gyvenimo priesaku, iš kurio kiltų ir visuomeninė santvarka. Toks priesakas yra, iš karto sunaikinantis pagrindinę blogio priežastį, glūdinčią apgavystėje, dėl kurios žmonės prievartauja patys save ir leidžia kapitalistams atiminėti iš dirbančiųjų jų darbo kūrinius. Jei žmogus sektų religiniu dorovės priesaku, neleidžiančiu žmogui prievartauti kito žmogaus, ir niekas nedalyvautų tokioje prievartoje, tada prievarta – pagrindinė neteisingos ekonominės gyvenimo santvarkos priežastis – savaime išnyktų.

 

„Bet juk taip būtų tik tada, jeigu prievartoje atsisakytų dalyvauti visi žmonės. Kas iš to, jeigu vienas žmogus atsisakys mokėti mokesčius ir tarnauti kariuomenėje?“ – paklausite. Bet juk jis tą padarė ne todėl, kad jam tai naudinga ar nenaudinga, jis atsisakė dalyvauti prievartoje prieš žmones – mokesčių mokėjime ar karinėje tarnyboje – ne todėl, kad nori pasiekti kokių nors tikslų, o tik todėl, kad padarė išvadą, kurios negali nepadaryti nė vienas žmogus iš to priesako, kurį kiekvienas išpažįsta ir be kurio žmogaus gyvenimas taptų niekingesniu už gyvulio. Todėl atsisakiusių žmonių skaičius nėra svarbus, svarbu tai, dėl ko žmonės atsisako. Todėl vienas atsisakęs kur kas galingesnis už visus tuos milijonus žmonių, kurie jį kankins, laikys kalėjime ir baus mirtimi.

 

Jo poelgis svarbesnis, savo pasekmėmis daug turtingesnis už visas parlamentines kalbas, taikos kongresus, socializmą ir visus tuos žaidimus, siekiančius paslėpti tiesą. Vyriausybės ir kapitalistai tą labai gerai žino. Jaučia tai vadovaudamiesi savisaugos jausmu ir visur, netgi Japonijoje, draudžia knygas, skelbiančias paprastą, visiems žinomą tiesą, ir sodina į kalėjimus tuos žmones, kurie ją išpažįsta. Vyriausybės ir kapitalistai žino, kur slypi pavojus. Negali nežinoti, nes tai yra jų gyvybės ir mirties klausimas – paskelbti ar nepaskelbti tą paprastą tiesą, kad bet kokiam žmogui, tokiam pat kaip visi kiti, turinčiam protą ir sugebėjimą mylėti, nėra jokio reikalo atsiduoti į vergiją svetimiems žmonėms ir žudyti žmones, kuriuos jam lieps žudyti. Toks užsiėmimas yra bjaurus rambiausiai sąžinei, labiausiai nusikalstamas tam, kuris sutinka tai daryti, ir visiems jo broliams.

 

Vyriausybėms ir kapitalistams baisi būtent ta prabundanti sąmonė, o ne socializmas. Socializmas, parlamentarizmas ir visokie kongresai, priešingai, naudingi vyriausybėms ir kapitalistams: visos tos įstaigos su savo sudėtingomis kalbomis, ginčais, pačiu veiksmingiausiu būdu slepia nuo žmonių pagrindinę priežastį to blogio, prieš kurį jie neva kovoja.

 

Taip, mūsų vadinamojo krikščioniškojo pasaulio žmonės gyvena tik prietarais: bažnyčių prietarais, valstybės prietarais, mokslo prietarais, reformatorių prietarais, patriotizmo prietarais, meno prietarais, progreso prietarais, socializmo prietarais. Ir negali būti kitaip: prietarai būtini, kai nėra tikėjimo. O tikėjimo nėra. Krikščionių pasaulis patyrė tokių grubių formų krikščionybę kaip katalikybė, stačiatikybė ir protestantizmas. Būtų dar nieko, jei žmonės suprastų, kad bažnytinė krikščionybė jau nebetenkina jų poreikių, kad jiems reikia sutelkti visas jėgas ir atrasti protingus pamatus, kuriais galėtų grįsti savo gyvenimą. Bet, nelaimei, mūsų krikščioniškajame pasaulyje nutiko taip, kad nuo žmonių imta slėpti jų varganą padėtį – nors ir laikinai, nes vargana padėtis anksčiau ar vėliau prablaivys žmones, – nutiko taip, kad mūsų europietiškas apsišvietęs pasaulis, praradęs gyvenimo pagrindą – religiją ir galėjęs visas jėgas nukreipti į įtvirtinimą tų religinių pradų, be kurių niekada žmonija negyveno ir negalėjo gyventi, labai apsidžiaugė, kad nėra religijos, ir nusprendė, kad jos visai nereikia, kad jis jau stovi aukščiau grubių religinių mokymų prietarų.

 

„Religijos reikėjo laukiniams, kurie arė jaučiais, o mes stovime gerokai aukščiau. Mes turime progresą, evoliuciją, atomų teoriją, eterį, radį, perskridome Alpes, keliaujame po vandeniu, išradome kinematografą, telefoną, gramofoną, bevielį telegrafą. Ko dar norėti? Nesvarbu, kad yra milijardierių, nežinančių kur padėti savo kapitalus, ir milijonai bedarbių darbininkų, kurie kaip išmaldos laukia darbo. Nesvarbu, kad 13 milijardų kasmet išleidžiami ginklams, o milijonai žmonių stovi su šautuvais, kiekvieną minutę pasiruošę kelių žmonių valia pradėti žudyti vienas kitą. Visa tai nesvarbu, nes visoms blogybėms kelią užkirs socialistiniai ir taikos kongresai, kuriuos mes stropiai rengiame. Kokia gi dar religija? Esant tokiam aukštam mūsų išsivystymo lygiui juokinga kalbėti apie tokias pasenuses kvailystes.“

 

Taip, stebėtinai nukvakęs tas mūsų tariamai apsišvietęs pasaulis!

 

Taigi ilgų mano samprotavimų esmė tokia. Jums, jauniems dvidešimtmečiams, ateities žmonėms, iš tikro norintiems atlikti aukščiausiąją žmogišką priedermę, pirmiausia reikia išsilaisvinti nuo prietaro, neva jūs žinote, kokią formą turi įgyti ateities žmonių visuomenė. Antra, jums reikia išsilaisvinti nuo patriotizmo prietaro – čekiško ar slaviško. Trečia, jums reikia išsilaisvinti ir nuo mokslo prietaro, t.y. nuo aklo pasitikėjimo įvairiomis ekonominėmis bei socialistinėmis teorijomis ir viskuo, ką jums pateikia po firminiu mokslo tiesų ženklu. Ketvirta, jums reikia išsilaisvinti nuo didžiausiojo prietaro, visų mūsų dienų blogybių šaltinio, teigiančio, kad religija atgyveno savo amžių ir yra praeities reliktas.

 

Išsivadavus iš šių prietarų, jums reikia perprasti visa tai, ką religinių gyvenimo pradų srityje yra nuveikę didžiausi pasaulio mąstytojai ir, įsisavinus protingą religinę pasaulėžiūrą, siekti ne kokio nors konkretaus tikslo, o atlikti savo žmogiškąją priedermę, be abejonės, vedančią mus į nežinomą, bet neabejotinai kilnų tikslą.

 

1910

 

Versta iš: „Uždraustasis Tolstojus“, Nr. 5, „Press-solo“ leidykla, Maskva, 1994.

Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas


tolstojus