Monique Wittig. Lyties kategorija
teorija

 

wittig monique       Prancūzų feministė Monique Wittig (1935–2003) tradiciškai priskiriama materialistinio feminizmo ir lesbietiško feminizmo teorijos kryptims, nors kūrė ir grožinę literatūrą. Angliškai kalbančiam pasauliui Wittig ne tokia pažįstama kaip tradicinis feminizmo teoretikių trejetas – Luce Irigaray, Helene Cixous, Julia Kristeva – Vakaruose priskiriamas Prancūzijos feminizmo teorijos mokyklai. Wittig kritikavo pastarųjų feminizmo teoretikių nuostatas, pateikdama visiškai kitokį – materialistinį ir lesbietišką požiūrį į lytiškai standartizuotą visuomenę, palaikomą heteroseksualumo kaip politinio ir socialinio režimo.

 

Kliuvo tiek esencializmui, tiek psichoanalizei (Freudui ir Lacanui), tiek struktūralizmui ir feministinėms poststruktūralizmo interpretacijoms („difference“ kailyje). Ir nors Wittig pagrindinė tezė remiasi lyčių ir klasių analogija, kuri išsprendžiama dialektiniu keliu, kritikos susilaukia ir Marxas. Tačiau, matyt, labiausiai Wittig išgarsino paskutinė jos straipsnio „The Straight Mind“, perskaityto vienoje konferencijoje 1978 m., frazė: „Lesbietė nėra moteris“. Šią frazę reiktų suprasti dvejomis perspektyvomis – pirma, heteroseksualioje visuomenėje moteris yra ta, kuri atlieka reprodukcinę tos sistemos funkciją (ir tai yra moters redukavimas į lyties kategoriją); antra, kadangi lesbietė heteroseksualioje visuomenėje nėra moteris (nereprodukuoja), ji nepatenka į binarinę lyčių tvarką ir yra radikalus užribio elementas, gebantis ją kvestionuoti.

 

Šioje esė Wittig rašo apie esencialistinius bandymus „natūralizuoti“ lytį, atskleidžia socialinį lyčių sistemos pobūdį bei heteroseksualios visuomenės sistemą – išnaudojimo ir žeminimo santykius, pateikdama dialektinę klasių-lyčių kovos išeitį.

 

Donatas Paulauskas

 

***

 

wittig monique - mindLyčių sistemos taip pat kaip vergų ir šeimininkų santykių ilgaamžiškumas kyla iš to paties įsitikinimo, kad nėra moterų be vyrų kaip nėra vergų be šeimininkų. Mūsų kultūroje lyčių skirtumo (sexual difference) ideologija, paremta „prigimtimi“, funkcionuoja kaip cenzūra, slepianti vyrų ir moterų socialinius prieštaravimus. Vyriška/moteriška, vyras/moteris – tai kategorijos, padedančios užmaskuoti faktą, kad socialiniai skirtumai visada priklauso ekonominei, politinei, ideologinei tvarkai. Visos dominavimo sistemos skirtingumus kuria materialiame ir ekonominiame lygyje. Dar daugiau – tos skirtys yra abstrahuojamos ir šeimininkų paverčiamos konceptais, o vėliau – ir pačių vergų, kai jie maištauja ir pradeda kovoti. Šeimininkai aiškina ir teisinasi, kad sukurtos skirtys yra natūralių skirtumų rezultatas. Vergai, pradėdami maištauti ir kovoti, vadinamaisiais natūraliais skirtumais aiškina socialinius prieštaravimus.

 

Tačiau lytis neegzistuoja. Yra tik engiama lytis ir engianti lytis. Lytį sukuria priespauda, o ne atvirkščiai. Atvirkščiai, reikštų teigti, kad lytis sukuria priespaudą, ar sakyti, kad priespaudos priežastis (kilmė) yra pačioje lytyje, prigimtiniuose lyčių skirtumuose, egzistuojančiuose iki visuomenės ar už jos.

 

Skirtumas kaip pirmapradis skirtumas taip konstituoja mūsų mąstymą, kad net apsaugo save nuo savęs kvestionavimo nepaisant to, kaip svarbu bebūtų suvokti jį sudarantį pagrindą. Suprasti skirtumą dialektine prasme reiškia pamatyti išsprendžiamus prieštaravimus. Suprasti socialinę realybę dialektine materialistine prasme reiškia pamatyti klasių priešpriešą, keliaujančią žingsnis po žingsnio, ir leisti joms susijungti bendroje jungtyje (konflikte), kuris taip pat reiškia ir akivaizdžių prieštaravimų išsprendimą (panaikinimą).

 

Klasių kova yra būtent tai, kas išsprendžia dviejų priešingų klasių prieštaravimus panaikinant juos tuo pačiu metu, kai klasės konstituojamos ir atskleidžiamos kaip tokios. Klasių kova tarp vyrų ir moterų, turinti įtraukti visas moteris, yra tai, kas išsprendžia prieštaravimus tarp lyčių, panaikinant juos tuo pat metu, kai jie suvokiami. Mes turime pastebėti, kad prieštaravimai visada priklauso materialinei tvarkai. Viena iš svarbiausių idėjų – iki konflikto (maišto, kovos) nėra jokių priešpriešos kategorijų – tiktai skirtumai. Kol kova nepratrūksta, tol smurtinė priešpriešos realybė ir politinis skirtumų pobūdis neatsiveria. Kol priešprieša (skirtumai) suvokiama kaip duota, jau esanti prieš bet kokį mąstymą, „natūrali“, kol nėra konflikto ir kovos, tol nėra dialektikos, nėra pokyčio, jokio judėjimo. Nes dominuojantis mąstymas atsisako atsigręžti į save ir suvokti tą, kuris jį kvestionuoja.

 

Ir, žinoma, kol nėra moterų kovos, nėra ir konflikto tarp vyrų ir moterų. Tiesiog tokia moterų dalia – nudirbti tris ketvirčius darbo visuomenėje (viešoje ir privačioje sferoje), pridedant fizinį reprodukcijos darbą pagal suplanuotus rodiklius. Būti nužudytoms, suluošintoms, fiziškai ir psichiškai kankinamoms ir įžeidinėjamoms, būti išprievartautoms, sudaužytoms ir prievarta apvesdintoms yra moterų likimas. O likimas, žinoma, negali būti pakeistas. Moterys nežino, kad yra visiškai valdomos vyrų, ir kai jos pripažįsta šį faktą – „sunkiai gali tuo patikėti“. Dar prieš paskutinį skurdžios ir šiurkščios realybės pripažinimą jos dažnai atsisako „tikėti“, kad vyrai viešpatauja tą puikiai suprasdami (nes priespauda daug labiau bjauresnė engiamajam, o ne tiems, kurie engia). Kita vertus, vyrai labai puikiai žino, kad jie valdo moteris („Mes esame moterų šeimininkai!“ – sakė Andre Bretonas) ir yra mokomi tą daryti. Jiems nereikia visada tą rodyti, nes vargu, ar reikia kalbėti apie dominavimą to, kas tau ir taip priklauso.

 

Kas yra tasai mąstymas, atsisakantis apversti save, niekada neklausiantis, kas sudaro jį patį? Šis mąstymas yra viešpataujantis mąstymas. Jis teigia lyčių pirmapradiškumą kaip kažką, kas, manoma, turėtų egzistuoti iki bet kokio mąstymo, iki bet kokios visuomenės. Tai mąstymas tų, kurie valdo moteris.

 

„Viešpataujančios klasės idėjos kiekvienoje epochoje yra viešpataujančios idėjos, vadinasi, ta klasė, kuri yra viešpataujanti materialinė visuomenės jėga, kartu yra ir jos viešpataujanti intelektinė jėga. Klasė, kuriai priklauso materialinės gamybos priemones, kartu turi ir intelektinės gamybos priemones, todėl dažniausiai jai yra pajungtos mintys tų, kurie neturi intelektinės gamybos priemonių. Viešpataujančios idėjos yra ne kas kita, kaip ideali viešpataujančių materialinių santykių išraiška, kaip idėjomis išreikšti viešpataujantys materialiniai santykiai; taigi jos yra išraiška tų santykių, kurie ir padaro šią vieną klasę viešpataujančią, vadinasi, tai yra jos viešpatavimo idėjos.“ (K. Marksas, F. Engelsas. „Vokiečių ideologija“)

 

Šis mąstymas, besiremiantis skirtumo pirmumu, yra viešpatavimo mąstymas.

Viešpataujantys primeta moterims jau pažymėtą, nulemtą, apriorinį kūną, kuris, vietoj to, kad būtų kvestionuojamas, formuoja didžiausią politinį konstruktą, ankštą tinklą, apgaubiantį viską – mūsų mintis, gestus, veiksmus, darbą, jausmus ir santykius.

Viešpataujantys visais būdais mus moko:

– kad iki bet kokio mąstymo ir bet kokios visuomenės egzistuoja „lytys“ (dvi gimstančių individų kategorijos), kurios pasižymi esminiu skirtumu, turinčiu ontologines pasekmes (metafizinis požiūris).

– kad iki bet kokio mąstymo ir bet kokios socialinės tvarkos egzistuoja „lytys“ su „natūraliais“, „biologiniais“, „hormoniniais“ ar „genetiniais“ skirtumais, kurios turi sociologines pasekmes (mokslinis požiūris).

– kad iki bet kokio mąstymo ir bet kokios socialinės tvarkos egzistuoja „natūralus darbo pasidalijimas šeimoje“, „kilęs ne iš kur kitur kaip iš darbo pasidalijimo lytiniame akte“ (marksistinis požiūris).

 

Kad ir koks požiūris bebūtų – esmė ta pati. Lytys, nepaisant esminių skirtumų, neišvengiamai privalo palaipsniui vystyti savo santykius. Šie santykiai, priklausydami prigimtinei tvarkai, negali būti laikomi socialiniais. Toks mąstymas, kuris prisotina visus diskursus, įskaitant ir sveiko proto (common-sense) diskursus (Ieva kaip Adomo šonkaulis), yra viešpatavimo mąstymas. Jo diskursai nuolatos stiprinami visais socialinės realybės lygiais ir maskuojantys politinį vienos lyties pavergimo faktą bei savaime prievartinį [lyties] kategorijos (kuri pirmoji apibrėžia socialinę būtybę visuomenėje) pobūdį. Lyties kategorija neegzistuoja a priori, prieš bet kokią visuomenę. Kaip viešpatavimo kategorija ji negali būti natūralus dominavimo produktas, ji yra vyrų viešpatavimo ir moterų pavergimo produktas, nes egzistuoja tik socialinis dominavimas.

 

Lyties kategorija yra politinė kategorija, kuri visuomenę laiko heteroseksualia. Kaip tokia ji nėra susijusi vien tik su santykiais (vyrų ir moterų santykiais), nors du aspektai yra nuolat painiojami. Lyties kategorija viešpatauja natūralizuodama santykį, kuris laikomas (heteroseksualios) visuomenės pagrindu ir per kurį pusė populiacijos, t.y. moterys, yra „heteroseksualizuojamos“ (moterų gaminimas yra kaip eunuchų gaminimas, kaip vergų, gyvūnų auginimas) ir priverstos paklusti heteroseksualiai ekonomijai. Nes lyties kategorija – tai heteroseksualios visuomenės produktas, primetantis moterims griežtą „rūšies“ reprodukcijos, t.y. heteroseksualios visuomenės reprodukcijos prievolę. Prievartinė „rūšies“ reprodukcija, atliekama moterų, yra išnaudojimo sistema, ant kurios ekonomiškai laikosi heteroseksualumas. Reprodukcija yra iš esmės tas darbas, ta moterų gamyba, per kurią vyrai pasisavina visą jų atliktą darbą. Turėtume paminėti, kad į tą pasisavinamą darbą, „natūraliai“ susijusį su reprodukcija, įeina vaikų auginimas ir namų ruoša. Šį moterų atliktą darbą pasisavina taip pat, kaip ir darbininkų klasės atliktą darbą pasisavina valdančioji klasė. Negalima teigti, kad vienas iš gamybos būdų (reprodukcija) yra „natūralus“, o kitas – socialinis. Šis argumentas yra tik teorinis, ideologinis prievartos pateisinimas, argumentas, siekiantis priversti moteris tikėti, kad iki visuomenės ir visose visuomenėse jos yra pajungtos reprodukcijos prievolei. Tačiau kaip nieko nežinome apie darbą, apie socialinę produkciją už jos išnaudojimo ribų, taip nieko nežinome ir apie visuomenės reprodukciją už jos išnaudojimo ribų.

 

Lyties kategorija – tai heteroseksualios visuomenės produktas, kurioje vyrai pasisavina moterų produkciją ir reprodukciją, o taip pat, vedybinės sutarties būdu, ir moters fizinį asmenį. Palyginkite šią sutartį su sutartimi, kuri susaisto darbininką su darbdaviu. Sutartis, pririšanti moterį prie vyro, iš esmės yra gyvenimo sutartis, kurią sulaužyti (išskirti) gali tik įstatymas. Ji nustato tam tikras pareigas moterims, įskaitant neapmokamą darbą. Darbas (namų ruoša, vaikų auginimas) ir pareigos (atsidavimas reprodukcijai vardan vyro, sugyvenimas (cohabitation) dieną ir naktį, prievartiniai lytiniai aktai, nustatyta gyvenamoji vieta, sąlygota teisinių normų) reiškia moters kaip fizinio asmens pasidavimą (surrender) prieš savo vyrą. Tai, kad moteris tiesiogiai priklauso savo vyrui, yra implicitiška policijos nesikišimo politikai, kai vyras muša savo žmoną. Kai vienas pilietis muša kitą pilietį, policija įsikiša su kaltinimais sumušimu ir įžeidimu. Tačiau moteris, pasirašiusi vedybinę sutartį, tuo būdu nustoja būti paprasta piliete (kuri ginama įstatymo). Policija atvirai reiškia savo nenorą įsitraukti į šeimyninius reikalus (kaip priešpriešą civiliniams reikalams), kur valstybės valdžia neprivalo įsikišti tiesiogiai, kol toji valdžia perduota vyrui. Turėtumėt aplankyti smurtą patiriančių moterų prieglaudas, kad pamatytumėt, kaip stipriai ši valdžia gali būti panaudota.

 

Lyties kategorija – tai heteroseksualios visuomenės produktas, pusę populiacijos paverčiantis seksualizuotomis būtybėmis, nes lytis yra ta kategorija, kuriai moteris negali būti išoriška. Kad ir kur jos bebūtų, kad ir ką jos bedarytų (įskaitant ir darbą viešajame sektoriuje), jos visur matomos (ir konstruojamos) kaip seksualiai pasiekiamos vyrams, o jų krūtys, sėdmenys, drabužiai privalo būti pastebimi. Jos privalo segėti savo geltonąją žvaigždę, savo nuolatinę šypseną dieną ir naktį. Turėtumėte suprasti, kad kiekviena moteris, ištekėjusi ar ne, patyrė prievartinės seksualinės tarnybos laikotarpį, kurį galėtume palyginti su kariniu, ir kuris gali trukti dieną, metus ar dvidešimt penkerius metus, o gal net ir daugiau. Kai kurios – lesbietės ir vienuolės – to iš vengė, bet jų labai mažai, net jei ir po truputį daugėja. Nors moterys matomos kaip seksualinės būtybės, kaip socialinės būtybės jos neegzistuoja ir kaip tokios turi rodytis kaip įmanoma mažiau bei nuolat atsiprašinėdamos. Turėtumėt paskaityti interviu su įžymiomis moterimis, kad išgirstumėt, kaip jos dėl to apgailestauja. O laikraščiai dar ir šiandien praneša, kad „du studentai ir moteris“, „du advokatai ir moteris“, „trys keliautojai ir moteris“ padarė tą ar aną. Lyties kategorija yra taip prilipusi prie moterų, kad jos negali būti suprantamos kitapus lyties. Tiktai jos yra lytis. Lytis įkurta jų mintyse, kūnuose, veiksmuose, gestuose; netgi jų žudymas ar mušimas yra seksualūs. Iš tiesų, lyties kategorija moterį laiko tvirtai.

 

Nes ji totalitarinė kategorija, turinti savo tardytojus, teismus, tribunolus, teisės struktūras, terorizavimus, kankinimus, luošinimus, egzekucijas ir policiją. Kol ji kontroliuoja visą intelektinę produkciją – geba formuoti mintis kaip ir kūną. Lyties kategorija sugniaužia mūsų mąstymą taip, kad negalėtume mąstyti kitapus jos. Štai kodėl privalome ją sunaikinti ir pradėti mąstyti už jos ribų, jei norime apskritai mąstyti – lygiai taip pat privalome sunaikinti lytis kaip sociologinę realybę, jei norime apskritai egzistuoti. Lyties kategorija įteisina moterų vergiją ir ji veikia tiksliai kaip veikė juodaodžių vergija – per redukavimo operaciją, išskiriant vieną dalį iš visumos, dalį (odos spalvą, lytį), per kurią visa žmonių grupė turi pereiti kaip per filtrą. Pastebėkite, kad civiliniuose reikaluose odos spalva kaip ir lytis vis dar privalo būti „deklaruota“. Vis tik dėl vergijos panaikinimo „spalvos deklaravimas“ dabar suvokiamas kaip diskriminacinis. Tačiau tai negalioja „lyties deklaravimui“, kurio panaikinimo nesapnuoja net moterys. Sakyčiau, pats laikas tai daryti.

 

Versta iš: Monique Wittig. The Straight Mind and Other Essays. – Boston: Beacon Press, 1992.

Vertė Donatas Paulauskas


wittig monique photo