Vsevolod Volin. Raudonasis fašizmas (1934)
teorija

 

volinNeseniai perskaičiau mūsų narsaus draugo A. Petrinio, gyvenančio SSRS tremtyje, laiško ištrauką. Joje radau tokias eilutes: „Mus visus suima po vieną. Tikri revoliucionieriai negali Rusijoje mėgautis laisve. Spaudos ir žodžio laisvės pasmaugtos, nėra skirtumo tarp Stalino ir Mussolinio.“

 

Norėčiau pabrėžti paskutinės frazės gabalėlį, nes jis stebėtinai tikslus. Norint kuo geriau suvokti visą šios trumpos formuluotės teisingumą ir geriau suprasti visą jos siaubingą realizmą, būtina giliai ir aiškiai suprasti, kas yra fašizmas: kur kas giliau ir aiškiau nei supranta daugelis kairiųjų.

 

Tą supratęs, skaitytojas Petrinio frazę suvoks ne kaip sąmojingą išpuolį, o kaip tikslią liūdnos realybės išraišką.

 

Fašizmo pagrindai


Kai prieš 12 metų Mussolinio judėjimas – Italijos fašizmas – šventė pergalę, dauguma manė, kad jis – tik laikinas epizodas, trumpas, netrukus praeisiantis. Nuo to laiko Italijos fašizmas ne tik konsolidavosi, bet ir išaugo daugelyje kitų šalių. Jose fašizmas vienaip ar kitaip irgi yra pavojinga idėjinė kryptis. Pats terminas, iš pradžių buvęs grynai nacionalinis, pasidarė visuotinis, tarptautinis.

 

Tokia padėtis verčia mus daryti tam tikras išvadas: Vadinamasis „fašistinis“ judėjimas privalo turėti konkretų, gilų ir platų istorinį pagrindą, priešingu atveju jis nebūtų tapęs tuo, kuo yra. Bet kokie tie pagrindai? Kokios pagrindinės fašizmo atsiradimo ir sėkmės priežastys?

 

Mano nuomone, egzistuoja trys priežastys, kurias aš laikau pagrindinėmis jo įsigalėjimo priežastimis.

 

1. Ekonominė priežastis. Ji pakankamai ryški ir lengvai suvokiama. Privatus kapitalizmas (kurio pagrindas – laisva konkurencija, siekianti gauti maksimalų pelną, o politinė išraiška – buržuazinė demokratija) yra visiško kracho ir suirutės būsenoje. Iš visų pusių aršiai puolamas priešų, kurių skaičius sparčiai auga, jis nusirita į purvą, nusikaltimus ir negalią. Karai, krizė, bedarbių armijos, masių skurdas, kartu su materialinių gėrybių pertekliumi ir neribotomis galimybėmis šį perteklių vėl ir vėl dauginti, – visa tai demonstruoja privataus kapitalizmo bejėgiškumą spręsti ekonomines epochos problemas.

 

Šiandien visi vis labiau suvokia jo agoniją ir neišvengiamą galą, tačiau nesąmoningai arba sąmoningai nori pakeisti jį nauju kapitalizmo modeliu, tikėdamiesi, kad jis „išgelbės pasaulį“. Eilinį kartą žmonijos istorijoje tikima kilnia stiprios, diktatūriškos, visagalės valstybės misija. Tikima valstybiniu kapitalizmu, kuriam vadovaus diktatorius, esantis „anapus privačių interesų“. Štai toks naujasis kapitalizmo orientyras, ekonomiškai maitinantis fašistinį judėjimą.

 

2. Socialinė priežastis. Ji irgi pakankamai ryški ir gerai suvokiama. Privataus kapitalizmo krachas su visomis siaubingomis pasekmėmis sukuria aiškią revoliucinę situaciją. Masės vis labiau nusivilia ir ima veikia. Revoliucinės srovės stiprėja. Organizuoti dirbantieji vis aktyviau ir aktyviau ruošiasi mūšiui su sistema, kuri juos slopina piktadarių gaujos naudai. Darbininkų klasė, laisvai ir kovingai (politiškai, sindikalistiškai, ideologiškai) organizuota, darosi vis neramesnė, vis labiau grasina turtingoms klasėms.

 

Pastarosioms tokia padėtis ima atrodyti pavojinga. Jos bijosi, instinktyviai arba sąmoningai ieško išeities. Visomis išgalėmis jos bando išsaugoti savo privilegijuotą padėtį, paremtą dirbančiųjų masių išnaudojimu. Joms be galo svarbu, kad dirbantieji liktų išnaudojamų, samdomų gyvulių banda, kerpama šeimininkų.

 

Jos mąsto taip: jeigu negalima išsaugoti dabartinio išnaudojimo būdo, reikia jį pakeisti (tai ne taip sunku), bet taip, kad išliktų jo esmė. Dabartiniai šeimininkai gali likti tais pačiais šeimininkais, jeigu sutiks tapti valstybės ekonominio, socialinio ir politinio aparato nariais. O tokiai socialinei struktūrai visų pirma prireiks visagalės valstybės, vadovaujamos tvirto ir energingo diktatoriaus – Mussolinio arba Hitlerio! Štai toks naujasis kapitalizmo orientyras, socialiai maitinantis fašizmą.

 

Diktatūros ideologija


Jeigu fašizmas remtųsi tik dviem pagrindais – ekonominiu ir socialiniu – jis niekada nebūtų įgijęs tokio masto, kokį įgijo šiandien. Be jokios abejonės, dirbančiųjų masės greitai užkirstų jam kelią. Iš tikro, būdai, kuriais dirbančiųjų klasė kovoja prieš kapitalizmą, išskyrus kai kurias neesmines detales, lieka veiksmingi ir efektyvūs kovoje prieš reakciją ir fašizmą. Tai būtų tik didžiosios istorinės dirbančiųjų kovos prieš išnaudotojus tęsinys. Kiek kartų istorijoje priešas jau keitė savo metodus, išvaizdą arba ginklus! Visa tai nė kiek netrukdė dirbantiesiems tęsti savo kovą, neprarandant pusiausvyros arba pasitikėjimo, neleidžiant savęs apgauti. Bet štai kas svarbu.

 

Fašizmas, apibrėžiamas kaip naujas kapitalizmo manevras (gynybinis ir puolamasis), laimėjo visur, kur rimtai ėmėsi reikalo, patyręs tokią akinančią ir fantastišką sėkmę, kad darbininkų kova vienu mostu visur – Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse – tapo ne tik sunki, bet tiesiog visiškai neefektyvi ir bejėgė. Apsiginti nepajėgė ne tik buržuazinė demokratija, bet ir socializmas, komunizmas (bolševikų), profsąjungų judėjimas ir t.t. Visi jie pasirodė visiškai bejėgiai kovoti su kapitalizmu, su jo ypatingais manevrais. Kapitalizmas veržliai persigrupavo ir sutriuškino visus savo priešus.

 

Socializmas, anksčiau toks stiprus Vokietijoje, Austrijoje ir Italijoje, šiandien yra bejėgis. Bejėgis ir „komunizmas“, buvęs labai stiprus Vokietijoje. Bejėgės profsąjungų struktūros. Kaip visa tai paaiškinti?

 

Ir taip pakankamai sudėtinga problema tampa dar sudėtingesnė, jei imama mąstyti apie dabartinę padėtį SSRS. Kaip žinome, per 1917 m. įvykius autoritarinis ir valstybiškas komunizmas (bolševizmas) laimėjo gana lengvą pergalę. Bet iki pat šiol, praėjus beveik 17 metų, šis komunizmas pasirodė ne tik bejėgis pasipriešinti fašizmui kitose šalyse, bet netgi pats vis dažniau ir vis sąmoningiau apibrėžiamas kaip „raudonasis fašizmas“. Stalinas lyginamas su Mussoliniu. Konstatuojama, kad SSRS egzistuoja žiaurus darbo masių išnaudojimas, vykdomas valdančiojo aparato, kurį sudaro milijonas privilegijuotų žmonių, kurie, kaip ir visur, remiasi karine ir policine jėga. Konstatuojama, kad šioje šalyje nėra jokių laisvių.

 

Konstatuojama, kad joje vykdomos savavališkos ir negailestingos represijos. Labai svarbu, kad tokios pastabos arba vertinimai sklinda ne vien iš buržuazinių sluoksnių, bet ir iš revoliucionierių – socialistų, sindikalistų, anarchistų ir net pačios komunistinės opozicijos (trockistų), kurie dėl šios priežasties skelbia apie „išsilaisvinimo kovos atnaujinimą“ ir kuria 4-ąjį Internacionalą.

 

Visi šie faktai ypač iškreipia vaizdą. Jie neišvengiamai verčia daryti paradoksalią išvadą, kad fašizmas laimi netgi SSRS, nors ir aprirėdęs kitokiais rūbais, kad šioje šalyje įsigali naujas kapitalizmas (valstybinis kapitalizmas, vadovaujamas stipraus žmogaus, diktatoriaus Stalino!).

 

Kaip visa tai paaiškinti? Argi nėra dar vieno elemento, dar vienos atramos, dar vienos priežasties, kuri suteikia fašizmui ypatingą jėgą?

 

Aš atsakau: taip. Yra trečioji priežastis: kaip tik ją man ir lieka išnagrinėti. Aš laikau ją svarbiausią ir tuo pat metu sudėtingiausia bei sunkiausiai suvokiama. Būtent ji viską ir paaiškina.

 

3. Psichologinė (arba ideologinė) priežastis. Giluminė fašistų sėkmės ir išsilaisvinimo jėgų bejėgiškumo priežastis, mano nuomone, yra lemtinga diktatūros idėja. Ši idėja beveik virto aksioma. Milijonai žmonių iki šiol stebisi, kaip galima ja abejoti. Dar daugiau – jos nelaiko įtartina netgi kai kurie anarchistai. Aš, savo ruožtu, laikau ją itin klaidinga. O bet kuri klaidinga idėja, kurią daugelis laiko teisinga, sukelia didžiulį pavojų. Štai ji, ta idėja: norint laimėti kovą ir išsivaduoti, dirbančiųjų masėms turi vadovauti „elitas“, „apsišvietusi mažuma“, „sąmoningi žmonės“, pakilę virš tų masių.

 

Nėra nieko stebėtino, kad tokia teorija – o man ji ne kas kita, kaip kiek pasaldinta diktatūros idėjos išraiška, nes atima iš masių bet kokią veiksmų ir iniciatyvos laisvę, – yra giriama išnaudotojų. Kad liktų išnaudojamos, masės turi būti klusnios kaip banda. Bet kad ši idėja įsigalėjo sielose tų, kurie pretenduoja būti išlaisvintojais ir revoliucionieriais, yra vienas iš pačių keisčiausių istorijos reiškinių. Man atrodo akivaizdu, kad norinčios nebūti išnaudojamos masės neturi būti vedamos. Dirbančiųjų masės išsivaduos nuo bet kokio išnaudojimo tik tada, jei ras būdą išsivaduoti nuo bet kokios globos, išmoks veikti savarankiškai, savo pačių iniciatyva, vadovaujantis savo pačių interesais ir savo pačių klasinių organizacijų – profsąjungų ir kooperatyvų, sujungtų į federacijas, – gretose.

 

Kada diktatūros – kietos ar pasaldintos – idėja atranda visuotinį pripažinimą ir pritarimą, kelias fašistinei psichologijai, ideologijai ir veiksmams pasidaro iš tikro atviras. Šitos nuotaikos prasismelkia į visą darbininkų judėjimą, nuodija ir griauna jį, nukreipia į pražūtingą kelią. Jeigu manoma, kad kas nors būtinai turi vadovauti darbininkų klasės išsivadavimui, klasių kova tikrovėje virsta diktatorių tarpusavio kova. Šioje kovoje iš esmės sprendžiama, kas įgis ir išlaikys lemiamą įtaką masėms. Vienoje šalyje laimi diktatorius „X“, kitoje – „Y“, trečioje – „Z“. Ir vienas, ir kitas, ir trečias diktatorius gali skelbti visiškai skirtingas, netgi priešingas idėjas, tačiau visur masės lieka pasyvios, nes yra vedamos nugalėtojo ir verčiamos sekti paskui jį grasinant siaubingomis represijomis. Akivaizdu, kad tokia perspektyva negali turėti nieko bendro su tikru dirbančiųjų masių išsivadavimu.

 

Diktatūros, vadovaujančio elito idėja salygoja politinių partijų – darinių, kurie gimdo ir remia būsimą diktatorių, – sukūrimą. Galų gale viena ar kita partija nugali likusias ir įveda savo diktatūrą. Kokia ji bebūtų, ji greitai sukuria privilegijuotą padėtį ir sluoksnius, pajungia mases savo valiai, engia jas, išnaudoja ir iš esmės padaro jas fašistinėmis.

 

Nei Stalinas, nei Mussolinis!


Fašizmą suprantu gana plačiai. Bet kuri idėjinė srovė, kuriai atvirai ar užslėptai priimtina „dešinioji“ ar „kairioji“ diktatūra, iš esmės yra fašistinė. Man fašizmas – tai pirmiausia „mažumos“, politinės partijos, diktatoriaus vadovavimo masėms idėja. Iš psichologinės ir ideologinės pusių fašizmas yra diktatūros idėja. Suprantama, kad šią idėją kelia, propaguoja ir įgyvendina turtingosios klasės. Bet kai tą pačią idėją pasičiumpa ir kaip išsilaisvinimo priemonę įgyvendina darbininkų klasės ideologai, tokį faktą verta pripažinti kaip pražūtingą iškraipymą, aklą ir buką maivymąsi, pavojingą paklydimą. Iš esmės būdama fašistinė, ši idėja, pritaikyta praktikoje, veda į fašistinę socialinę organizaciją.

 

Be jokos abejonės, tą pademonstravo Rusijos patirtis. Kaip tik Rusijoje buvo praktiškai įgyvendinta diktatūros kaip darbininkų klasės išlaisvinimo idėja. Ir štai jos įgyvendinimas sukėlė efektą, kuris šiandien darosi vis aiškesnis ir kurį priversti pripažinti net mažiausiai apsišvietę, labiausiai apakinti, labiausiai užsispyrę žmonės: laimėjusi revoliucija atvedė ne į darbininkų klasės išlaisvinimą, o, priešingai visoms „išlaisvintojų” diktatorių teorijoms, baigėsi dar didesniu ir siaubingesniu darbininkų klasės pavergimu ir išnaudojimu, vykdomu privilegijuotos valdančiosios klasės.

 

Tokia trečia ir pagrindinė fašizmo galybės priežastis. Fašizmas pirmiausia minta fašistine ideologija, nors daugybė žmonių labai nustebtų ir pasipiktintų, jei juos apkaltintume fašizmu. Ši ideologija, paplitusi visur, netgi tarp „išlaisvintojų“ ir pačių dirbančiųjų, nuodija darbininkų judėjimą, silpnina ir griauna jį. Ji žudo tikrą masių aktyvumą ir paverčia niekais – o tiksliau, nuveda į fašizmą – jų kovą ir netgi jų pergales.

 

Štai kodėl, deja, Petrinis teisus: „Tarp Stalino ir Mussolinio nėra jokio skirtumo“. Štai kodėl „raudonasis fašizmas“ – ne kandi frazė, o tikslus liūdnos tikrovės atspindys. Visgi yra viena paguoda. Masės visada mokosi iš gyvos, apčiuopiamos patirties. Ta patirtis egzistuoja. Ji čia, kiekvieną dieną, šeštadalyje planetos. Jos rezultatai tampa vis plačiau žinomi su daugybe smulkmenų. Reikia tikėtis, kad visų šalių dirbančiųjų masės pajėgs laiku išmokti būtiną pamoką, kad jų būsimos kovos būtų sėkmingos.

 

Ši sėkmė itin priklauso nuo elgesio tų, kurie jau susivokė. Jų pareiga – su maksimalia energija paaiškinti plačioms dirbančiųjų masėms tikrą negatyvią Rusijos patirties prasmę.

 

Mes, anarchistai, kurie ją suvokėme, turime išplėsti savo propagandą, padaryti ją intensyvesnę, visada atsižvelgti į tą patirtį. Jeigu atliksime savo pareigą, jeigu padėsime masėms laiku perprasti „raudonąjį fašizmą”, tada jis suvaidins naudingą vaidmenį: pražudys diktatūros įdėją ją įgyvendinęs.

 

1934 m.

 

http://aitrus.info/node/925 vertė E. Balčiūnas

2011 09 26

 

hitler-stalin-mussolini

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti