Jonathan A. Christiansen. Anarchizmas ir Pasaulio pramonės darbininkų profsąjunga (1)
istorija

iww       Tinklaraštyje „Raudiona-juoda” jau buvo minėta Pasaulio pramonės darbininkų sąjunga (The Industrial Workers of the World, IWW). Jos konstitucijos preambulę rasite čia. Prieš prasidedant dirbančiųjų tyrimui, verta prisiminti, kokius interesus ji atstovauja ir kokius idealus puoselėja. Šitas smarkiai sutrumpintas straipsnis, nors ir netobulas, susieja IWW veiklą su anarchizmu.


***

 

1916-aisiais JAV Vašingtono valstijos Evereto mieste bandė prisišvartuoti keleivinis keltas, pilnas Pasaulio pramonės darbininkų profsąjungos (IWW) aktyvistų ir kalbėtojų. Tai padaryti jam sutrukdė vietos šerifas su ginkluotais padėjėjais ir vietinių verslininkų samdiniais. Pasak legendos, šerifui paklausus „Kas jūsų lyderiai?“, iš kelto nuskambėjo atsakymas „Mes visi lyderiai“. Kaip teigia folko muzikantas Utah Phillipsas: „Tai išgąsdino senus teisėsaugos vilkus“. Nuaidėję šūviai pakirto penkis IWW dalyvius, o pats įvykis įėjo į istoriją Evereto skerdynių vardu.

 

1979-aisiais sukurtame dokumentiniame filme „Vobliai“, kuriame pasakojama ankstyvojo IWW laikotarpio istorija, savo atsiminimais apie Evereto skerdynes dalijasi du IWW nariai. Po daugelio metų šią istoriją su populiaria dainininke Ani DiFranco įrašytame albume priminė Utah Phillips – taip ši istorija pasiekė jaunąją kartą.

 

Antrajame XX a. dešimtmetyje JAV miestuose buvo teisiškai netoleruojamos viešos prakalbos – taip buvo bandoma kontroliuoti IWW „kalbėjimą iš tribūnos“, kuris IWW nariams leisdavo viešai smerkti kapitalizmą, kviesti darbininkus organizuotis kaip klasę. Evereto skerdynės – tai vienas iš daugelio IWW kovų už žodžio laisvę epizodų.

 

Šias kovas išgarsino brutalios represijos. Kovodami už žodžio laisvę, vobliai (IWW narių trumpinys) užplūdo miestus, kuriuose buvo uždrausta viešai kalbėti, ir leidosi masiškai areštuojami už nelegalų kalbėjimą gatvėse. Jiems perpildžius teismus ir kalėjimus, miestai buvo priversti atšaukti draudimą. Tokie „tiesioginiai veiksmai“ tapo esminiu profsąjungos taktikos bruožu. Pasakojimai apie kovas už žodžio laisvę tapo pasakojimo apie IWW ir jos narius dalimi.

 

Praėjus daugiau nei 90 metų, 2007-ųjų rugsėjį Rod Ailendo saloje su policija susirėmė eitynių už darbo teises dalyviai. Keli dalyviai buvo apipurkšti pipirinėmis dujomis, vienai dalyvei policininkai sulaužė koją. Eitynes organizavo IWW Providence padalinys. Grupė žmonių ketino keliauti iki vietinio restorano bei surengti prie jo piketą. Šis restoranas produktus gaudavo iš tiekėjo Niujorke, kuris tapo IWW kampanijos taikiniu dėl užgaulių veiksmų įdarbinant žmones. Po smurtinio susidūrimo profsąjunga pareiškė kviečianti visus JAV šiaurės rytų voblius protestuoti dėl vietinio policijos departamento veiksmų. Po kelių dienų IWW tinklalapio antraštė skelbė „IWW toliau organizuoja kovą už žodžio laisvę Providence”.

 

Po daugelio nuosmukio metų IWW šiuo metu atsigauna: plečiama jos veikla, o narių skaičius nuo 2001 iki 2006 išaugo beveik du kartus. Profsąjunga taip pat surengė kelias plačiai nuskambėjusias kampanijas – „Starbucks” profsąjungos (SWU) kampanija buvo nušviesta ir nacionalinėje žiniasklaidoje.

 

Šiame straipsnyje kalbama ne apie profsąjungos struktūrą, o apie jos kultūrą ir ideologiją, kuri atsispindi jos dalyvių pasakojimuose. Šiuose pasakojimuose – muzikoje, filmuose, dainose, poezijoje – atsispindi anarchistiniai profsąjungos idealai ir filosofija. Įdomu, kad anarchistinės idėjos yra gyvos profsąjungoje, kuri vis dėlto nevadina savęs anarchistine.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Istorija ir teorija


IWW kėlė kontraversijų nuo pat savo gyvavimo pradžios. Ji gimė XX a. pradžioje, kai viešpatavo turtinė nelygybė ir konkurencija tarp dirbančiųjų. IWW 1905-aisiais įkūrė saujelė profsąjungiečių „disidentų“. Sąjungos filosofija buvo tokia: visi kiekvienos pramonės šakos dirbantieji turėtų kaip klasė organizuotis į „vieną didžiulę profsąjungą“; jų tikslas – perimti į savo rankas gamybos ir darbo priemones. Jie manė, kad profsąjungų judėjimas kuria dirbtinį susiskaldymą dirbančiųjų tarpe. Toks susiskaldymas, kaip teigia jie, naudingesni kapitalistams, o ne dirbantiesiems: profsąjungos pjudo dirbančiuosius tarpusavyje. IWW turėjo tapti sąjunga, kurioje kiekvienas bet kokios pramonės šakos darbuotojas galėjo prisidėti prie organizavimosi ir kovos. Taip pat jie manė, kad profsąjungos organizacinė struktūra turi atspindėti naujo pasaulio, kuriuo jie tiki, viziją – senosios sistemos kevale reikėjo kurti pasaulį, kuris būtų laisvas nuo bosų ir darbo vergijos.

 

IWW, puoselėdama radikalią retoriką, turėjo didelę įtaką toli gražu ne vien dirbančiųjų judėjimo tarpe. Po Antrojo pasaulinio karo IWW dalyvių skaičius sumažėjo, o pačią organizaciją slopino valdžios represijos ir linčiuotojų prievarta. Nors IWW nesukūrė pasaulinio dirbančiųjų judėjimo, ji niekada nenuleido rankų kooperuodamasi ir solidarizuodamasi su kitais judėjimais. Savo kultūriniu naratyvu ji skatino socialinę vaizduotę: užmezgė ryšius su įvairiais kairiaisiais judėjimais JAV, įtakojo tokių pačių judėjimų atsiradimą Europoje, įkvėpė studenų aktyvumą septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais.

 

Kai kurie autoriai teigia, kad IWW buvo sukūrusi kur kas platesnį projektą nei eilinė profsąjunga – jie siekė ne tik organizuotis darbo vietose, bet ir keisti pačią visuomenę. Nors IWW narių skaičius buvo palyginti nedidelis, bet daug žmonių, jau palikę IWW gretas, likdavo ištikimi organizacijos tikslui ir kovodavo už revoliucinį profsąjungų judėjimą. Taigi, šių autorių teigimu, IWW labiau reikėtų laikyti ne profesine sąjunga, o socialiniu judėjimu – šiandien tokie šios organizacijos bruožai matosi dar geriau.

 

Minėtas autorius pabrėžia svarbų anarchizmo vaidmenį IWW atsiradimui ir pirmajam jo veiklos periodui. Jis pažymi, kad nors IWW niekada nelaikė savęs anarchistine organizacija, jos kūrimo darbuose dalyvavo nemažai anarchistų. Be to, IWW buvo artimesnės Europos anarchosindikalistų organizacijoms nei kitos JAV egzistavusios profsąjungos, nors niekada nelaikė savęs anarchosindikalistine profsąjunga.

 

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad organizacijos, norėdamos išlaikyti savo tapatybę, kuria ir palaiko savo institucinę atmintį. IWW narių pasakojimai, pasiekiantys mus dainų, menų ir poezijos pavidalais, padeda mums suprasti, kaip palaikoma organizacijos tapatybė ir suvokti organizacijos ideologiją. Teigiama, kad istorijų pasakotojai susieja girdėtas istorijas su savo pačių išgyvenimais. Taigi, pasakojimai yra galingas metodas kurti istoriją ir tapatybę. IWW nariams istorija tokia svarbi, kaip ir politinė tapatybė. Kadangi IWW yra labai decentralizuota, nepasižymi griežta doktrina, kolektyvinės atminties formavimas turi didelę vertę. Tai – galimybė skleisti organizacinę ideologiją, propaguoti taktikas ir vertybes.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

IWW, anarchizmas ir kintančios struktūrinės galimybės


Atgimusi IWW naudojosi pasikeitusiomis struktūrinėmis galimybėmis. Geras pavyzdys – „Starbucks” profsąjungos (SWU) kampanija, kuri buvo pradėta 2004-asiais Niujorke ir išsiplėtė kituose Šiaurės Amerikos miestuose.

 

Galimybę kurti kitokias spaudimo taktikas suteikė kitokie kompanijų verslo modeliai. „Starbucks” kaip sąmoningos kompanijos įvaizdis paskatino atsirasti tam tikroms IWW taktikoms. SWU per ilgus tiesioginio veiksmo metus naudojosi tokiu kompanijos įvaizdžiu, stengdamasi padidinti savo galią ir įtaką. Nepaisant to, jog „Starbucks” oficialiai nepripažįsta šios profsąjungos, kuri nėra sertifikuota Nacionalinės darbo santykių tarybos, profsąjunga iškovojo daug pergalių – buvo padidintos algos, į darbą grąžinti atleisti darbuotojai.

 

Kadangi SWU nebuvo organizuojama kiekvienoje „Starbucks” parduotuvėje, „Starbucks” teisininkai įrodinėjo, kad dėl geresnių darbo sąlygų derasi per mažai darbuotojų, jie neatstovauja viso kolektyvo. Daugelis profsąjungos narių suvokė tai kaip būdą susilpninti profsąjungą, kurios nariai neatlaikytų tampymo po jiems priešiškus teismus ir išsiskirstytų. Profsąjunga taip pat suvokė, kad teismams atsidūrus „Starbucks” pusėje, jiems nepavys kovoti dėl savo teisių tarptautiniu mastu. Todėl jie greitai pakeitė taktiką.

 

Prisimindama pasakojimus apie didelę profsąjungą, tiesioginius veiksmus ir solidarumą, profsąjunga nesiekė pasirašyti kolektyvinės sutarties (tai būtų sunku turint omenyje minėtas aplinkybes), o sukūrė kažką panašaus į socialinį judėjimą. Tokiu būdu spaudimas buvo daromas piketų, žiniasklaidos ir bendruomenių pagalba. Imtis veiksmų raginami visi IWW nariai – jie gali organizuotis savo parduotuvėse, daryti bosams spaudimą. Šioje strategijoje pagrindinis tikslas jau nebėra sutartis su kompanija, bet dirbančiųjų organizavimasis, sugebėjimas imtis kolektyvinių veiksmų, kai jie supranta, jog gali pralaimėti.

 

Tokiu būdu dirbantiesiems nebereikia laukti, kol profsąjungų ir kompanijų teisininkai susirems teisme. Kilus problemų su darbdaviu, jie patys gali imtis veiksmų. Tokios profsąjungos leidžia dirbantiesiems patiems įgyti kontrolę profsąjungose – jie organizuojasi savo darbovietėse ir patys pasirenka savo kovos taktiką, užuot atsiklausę bosų. Kaip sakė vienas organizatorius, profsąjungose jie nenori atkurti kapitalistinių struktūrų.

 

IWW gali nevaržomai organizuotis mažmeninės prekybos sektoriuje, kadangi čia nesiorganizuoja didžiosios tradicinės profsąjungos. Taip pat IWW atgimimą įkvėpė kintantis politinis klimatas, susijęs su Sovietų Sąjungos žlugimu ir stiprių kairiųjų partijų nuosmukiu. Vienas ilgametis IWW narys apie tai kalba taip: „Sovietų žlugimas sugriovė įvairių komunistų grupių gyvavimo pamatus – jos nebedaro įspūdžio nei dirbančiųjų klasei, nei visai visuomenei, todėl mes, anarchistai, šioje situacijoje laimime“.

 

Kitas narys dar aiškiau susieja IWW, anarchizmą ir kintančias politines galimybes: „Manau, kad Sovietų Sąjungos žlugimas ir jau anksčiau paaiškėjęs Rusijos revoliucijos korumpuotumas leido daugeliui žmonių ieškoti labiau decentralizuotų organizacijos formų. Ir nors aš nesu tikras, ar vadinčiau save anarchistu – o vadinti save anarchistu, regis, yra visai optimistiška (juokiasi), bet man patinka, kad IWW bando kovoti darbovietėse, o ne eiti politiniu keliu, per rinkimus.”

 

Šis narys teigia, kad tarp anarchizmo ir šios profsąjungos esama glaudžių ryšių. Siejasi netgi jų likimas. Paklaustas apie atgimstantį susidomėjimą IWW, jis teigia: Manau, kad tai labai susiję su padidėjusiu susidomėjimu anarchizmu, kuris atsirado po Sietlo ėvykių. Tarkime, gamtosaugininkai ir daug kitų kairiųjų pradeda suvokti, kad darbo judėjimas yra jų aiškus sąjungininkas, o IWW – jų aiškus sąjungininkas darbo judėjime.”

 

Kaip matosi iš „decentralizuotų organizavimosi formų“, IWW išlaiko artimumą anarchistinėms socialinio organizavimosi formoms. SWU taip pat nesiekia derėtis dėl sutarčių bei atkurti „kapitalisatinių struktūrų profsąjungose“. Abiem atvejais anarchistinis požiūris įrodo savo praktiškumą esamoje situacijoje, kai korporacijos gali nepaisyti valstybėje egzistuojančių įstatymų. IWW svarbu organizuotis decentralizuotai, nepasikliauti centralizuotomis profsąjungomis, politinėmis partijomis ar vyriausybėmis.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

IWW – anarchizmas praktikoje


Nors IWW esama įvairių radikalių tradicijų atstovų, stipriausia ideologija lieka anarchizmas. Anarchistiniai idealai atsispindi naujesnėje profsąjungos literatūroje ir jos narių pažiūrose. IWW kontingentas demonstracijose dažnai neša sindikalistines raudonai juodas vėliavas, artimas ispaniškam anarchizmui, ir juodas anarchistines vėliavas. Daugelis IWW narių nešioja anarchistinius simbolius ant kuprinių ir rūbų.

 

Daugelis narių mano, kad IWW veikia kaip anarchistinė profsąjunga, ir pažymi, kad IWW prisideda prie anarchistinių idealų puoselėjimo plėtodama tiesioginį veiksmą. Daug kas kaip anarchistinę taktiką vertina decentralizaciją, o IWW vertina kaip būdą perkelti anarchizmą į praktiką. IWW spaudoje dažnai pasirodo tokios žinutės: „Aš esu anarchistas ir juo būsiu visada. Bet IWW sindikalizmą vertinu kaip galimybę įdiegti anarchizmą praktikoje“.

 

Dėl savo tiesioginio veiksmo akcijų, sąsąjų su sindikalizmu, o gal dėl abiejų priežasčių IWW daugeliui jos narių ir sekėjų tapo galimybe praktikuoti anarchizmą. Toks ryšys yra naudingas tiek IWW, tiek anarchistams.

 

(Bus daugiau)

 

libcom.org vertė

http://raudonajuoda.blogspot.com/