Jonathan A. Christiansen. Anarchizmas ir Pasaulio pramonės darbininkų profsąjunga (2)
istorija

iww 2Anarchizmas kaip IWW „tarpininkas“

 

       Pasaulio pramonės darbininkai (IWW) niekada neatsiribojo nuo anarchistų grupių – todėl didėjant anarchistų grupėms ši profsąjunga taip pat gavo naudos. Šiais laikais profsąjunga atgimė todėl, kad prie jos prisidėjo daug žmonių, besidominčių radikalia politika. Daugelis IWW narių, su kuriais kalbėjau, pažymėjo tapę IWW nariais ar šalininkais ne sužinoję apie kokią nors mobilizaciją ar propagandinę kampaniją (t.y., tiesioginio kontakto su profsąjunga dėka), bet per „tarpininkus“ – radikalizmo ir IWW istoriją, folko muzikos kultūrą ir kitas radikalias organizacijas.

 

Vienas narys pasakojo, kad jo kelias į IWW prasidėjo jam prisijungus prie radikalios studentų organizacijos – čia jis sužinojo apie IWW perskaitęs istorinę knygą apie šią profsąjungą. Kitas IWW narys pažymėjo su IWW veikla susipažinęs klausydamas anarchisto, folko muzikanto Utah Philipso (buvo jo didelis gerbėjas). Vėliau, keliaudamas po šalį, jis sutiko Čikagos skyriaus sekretorių, užsiėmusį intensyviais organizacijos kūrimo darbais. Jis pasakojo, kad jam tai padarė stiprų įspūdį, ir jis vėliau prisijungė prie organizacijos.

 

IWW narė pasakoja, kaip ji įsitraukė į profsąjungą dalyvaudama anarchistų grupėje: „Per pirmąjį anarchistų susitikimą, kuriame dalyvavau, išgirdau, kad kitą šeštadienį vyks IWW mitingas. Pagalvojau ir paklausiau, ar galiu nueiti. O jie sako: „Jo, žinoma“. Dar vienas narys pasakoja, kad daug IWW veiksmų yra aprašomi vietinėje anarchistų spaudoje, kur pažymimas stiprus ryšys tarp anarchistų grupių ir IWW.

 

Bet anarchistinės grupės nėra vien tik žmonių telkimo priemonė, IWW taip pat teikia praktines idėjas, kurių gali imtis anarchistai. Vienas pavyzdys – IWW narė, kurios paprašiau papasakoti savo mėgstamą istoriją. Ji sako: „Man patinka istorija, kurią ypač mėgstu pasakoti per savišvietos užsiėmimus „Žinokite savo teises“ (ji dirba Anarchistiniame Juodajame Kryžiuje). Kai IWW Pirmojo pasaulinio karo metu rengė žodžio laisvės kampanijas ir kai vis daugiau voblių buvo areštuojama, jų prisirinko visas kalėjimas ir jie tiesiog gerai leido laiką – nes ką dar galima daryti kalėjime – tik gerai, po velnių, keisti laiką. Jie plojo delnais ir trepsėjo, vėliau pradėjo sutartinai šokinėti... O sinchroniškas judėjimas, žinote, gali sugriauti struktūras – taigi visas kalėjimo aukštas subyrėjo, o jie visi pabėgo. Mėgstu pasakot šitą istoriją.“

 

Šis prisiminimas apie praeities kovas dėl žodžio laisvės dar sykį parodo, kokie būna IWW veiksmai. Ši organizacija vertina tiesioginio veiksmo būtinybę ir kolektyvinio veiksmo jausmą, kuris būtinas, kad narių veiksmai sukeltų kokius nors pokyčius. Pasakotojai – Anarchistinio Juodojo kryžiaus, kaliniams padedančios organizacijos, aktyvistei – ši istorija tampa galimybe suvokti savo ir anarchizmo reikšmę ilgoje profsąjungos tradicijoje. Istorija kalba apie tiesioginio veiksmo ir solidarumo – dviejų profsąjungos veikloje ir anarchizme labiausiai vertinamų dalykų – svarbą. Taigi šiame pasakojime mažytis veiksmas pateikiamas kaip abipusiai reikšmingas anarchistams ir IWW, kurie kartais kurdavo bendrą istoriją.

 

Šie pavyzdžiai liudija, kad prisijungimą prie organizacijos gali sąlygoti kokios nors kitos organizacijos ar kultūrinio pasakojimo – istorinių knygų ir pan. – tarpininkavimas. Tuo IWW nepanaši į daugelį profsąjungų ar socialinių judėjimų. Tokie pasakojimai – tai pavyzdys, kaip IWW gali skleisti savo „kerus“ anapus organizacijos ribų. Tokie „kerai“ ypač pastebimi anarchistų organizacijose, iš kurių į IWW ateina daug narių, tuo tarpu IWW su anarchistais dalijasi jiems mielais pasakojimais apie kovas ir siūlo praktiškų būdų organizuotis.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Įtampos tarp anarchistų ir IWW


Tačiau santykiai tarp anarchistų ir IWW ne visada yra geri. Yra keletas dalykų, dėl kurių šių dviejų grupių keliai buvo išsiskyrę – dėl to šios grupės gali turėti ir priešiškų interesų.

 

Žinoma, palankiausias būdas valdžiai ir verslui atitolinti potencialius narius nuo profsąjungos – tai jos kaltinimas komunizmu, bolševizmu ir pan. JAV istorijoje buvo daug epizodų, kai valdžia socialistams ir ypač anarchistams taikė griežtas represijas. Daugelis pilietybės neturėjusių anarchistų buvo deportuoti, o imigrantai anarchistai Sacco ir Vanzetti‘s buvo nuteisti už politines pažiūras, o ne už jiems primestą išgalvotą žmogžudystę. Dėl šios priežasties daugeliui profsąjungų buvo patogiau atsiriboti nuo anarchizmo ir socializmo.

 

IWW šis atsiribojimas buvo skausmingesnis negu anarchistams – daug iškilių anarchistų pridėjo prie jos sukūrimo. Taip pat daugelis jų veiksmų buvo susiję su anarchizmu. Vienas narys apie IWW plakate atsispindėjusią sabotažo propagandą kalba taip: „Tuo metu IWW viešai pritarė sabotažui, ir aš tebemanau, kad tiesioginis veiksmas yra puiki taktika, bet dabar žodis „sabotažas“ yra įgijęs šiurpių konotacijų. Ir apie jį, manau, neprotinga kalbėti viešai. Žinot, žmonės mano, kad jis reiškia griovimą ir niekšybes“.

 

Įdomu, kad tiesioginio veiksmo ir sabotažo sąvokos šioje organizacijoje yra susipynusios, kaip matėme aukščiau esančioje citatoje, tačiau dažniau linkstama vartoti ne sabotažo, o tiesioginio veiksmo sąvoką. Toks „sabotažo“ varžymasis ir jo pakeitimas mažiau pavojingai skambančiu „tiesioginiu veiksmu“ liudija, kad varžomasi paties anarchizmo ir su juo siejamos taktikos.

 

Buvo ir praktiškesnių priežasčių nesutarti. Nors daugelis šiuolaikinių anarchistų vertina IWW kaip labai atvirą profsąjungą, kuri organizavo moteris, mažumų atstovus ir imigrantus, kai kitos profsąjungos to nedarė, kai kurie anarchistai kritikuoja organizacinę šios profsąjungos struktūrą ir kai kuriuos jos įvaizdžio aspektus. Pavyzdžiui, ginčo objektu tampa tai, kad IWW nariai plakatuose vaizduojami daugiausiai kaip baltieji vyrai. Štai kaip tai vertina vienas voblis anarchistas: „Jei baltieji darbininkai vyrai iš savo drumzlinų profsąjungų perbėgtų į IWW, ar jie mus visus išgelbėtų? Taip, man patinka šitie plakatai, bet jie labai senoviški... Jei šiandien užlipintum tokį plakatą, žmonės paklaustų, ką po velnių čia padarei.“

 

Kai kuriems anarchistams nepatinka ne tik organizacijos įvaizdis, bet ir tai, kaip profsąjunga funkcionuoja – juk anarchistai vertina tiesioginę demokratiją ir nebiurokratinį sprendimų priėmimą. Tas pats voblis pasakoja: „Ne visada mėgstu eiti į susirinkimus... Gal tai anarchistinis verkšlenimas, bet organizacija yra biurokratinė, joje daug centralizmo, kurio nelabai mėgstu, o ir funkcionuoja organizacija ne taip, kaip aš norėčiau.“

 

Taigi, nors daugelis anarchistų dalyvauja IWW veikloje, o ir pačiai organizacijai palanku bendradarbiauti su anarchistais, tarp šių dviejų judėjimų esama ir įtampų. Tai itin pastebima tada, kai IWW atsisako tam tikrų kovingesnių, radikalesnių savo veiklos elementų. Įtampų kyla ir tada, kai suvokiama, kad IWW nėra grynai anarchistinė organizacija.

 

libcom.org vertė

http://raudonajuoda.blogspot.com/

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti