Levas Tolstojus. Keistos būtybės
teorija

 

keistos butybes 0Gyvena pasaulyje tokios būtybės, kurios minta žemės gėrybėmis, bet norėdamos kuo sunkiau pramisti, jos savo žemę pasidalino taip, kad ja naudotis gali tik tos, kurios jos nedirba. O tos būtybės, kurios ją dirba, vargsta ir miršta karta po kartos, negalėdamos pramisti iš žemės. Be to, šios būtybės iš daugelio išsirenka vieną arba kelias šeimynas ir atsisako savo valios, kad vergiškai paklustų viskam, ką su jomis panorės išdarinėti tos išrinktosios. Išrinktosios gi būna visų pikčiausios ir kvailiausios, bet jas išrinkusios ir joms paklūstančios būtybės visaip jas šlovina.

 

Šios būtybės kalba skirtingomis kalbomis ir viena kitos nesupranta. Bet vietoj to, kad pasistengtų panaikinti tokią nesusipratimų ir kivirčų priežastį, jos susiskirsto į skirtingus darinius, vadinamus valstybėmis, ir dėl šių darinių žudo tūkstančių tūkstančius panašių į save bei skurdina viena kitą. Kad būtų patogiau plėšti ir žudyti kitas, šios būtybės apsirengia vienodais, dažniausiai margais drabužiais, išgalvoja įmantrias žudymo priemones ir mokosi pačių geriausių žudymo būdų.

 

Tuo pat metu šios būtybės, norėdamos pateisinti savo gyvenimą, jo prasmę ir paskirtį, įtikinėja save ir viena kitą, kad egzistuoja būtybė, tokia pat, kaip ir jos, tik apdovanota jų trokštamomis savybėmis, todėl galinti krėsti visokias kvailystes ir niekšybes. Būtybės prisigalvoja visokių niekam nereikalingų būdų, kad įtiktų tai įsivaizduojamai būtybei, ir išeikvoja jai didelę savo darbo vaisių dalį, nors tų vaisių dažniausiai nepakanka pačioms prasimaitinti.

 

Kad ši išmonė nenustotų klaidinusi vaikų, tėvai kruopščiai moko savo vaikus visų išsigalvojimų apie tą būtybę, vadinamą Dievu, – kaip jis suvėrė pasaulį, kaip pavirto žmogumi, kaip pavalgydino žmones savo kūnu ir galiausiai pakilo į dangų, nors jos žino, kad jokio dangaus nėra. Visa tai nuolat kartoti jos verčia ne tik savo vaikus, bet ir kitus žmones, o jei šie nesutinka, žudo šimtus tūkstančių į save panašių.

 

Jos ne tik toliau krečia visas tas kvailystes bei niekšybes, nors ir žino, jog kenčia būtent nuo jų, bet ir išsirenka iš savo tarpo žmones, kurie privalo išgalvoti įrodymus, anot kurių, visos tos kvailystės bei niekšybės yra būtinos. Tokie įrodymai, patys painiausi ir niekam nesuprantami, labiausiai tiems, kas juos išgalvojo, vadinami mokslu. Visų tų niekšybių ir kvailysčių pateisinimai bei visokios niekam nereikalingos gudrybės laikomos pačiu reikalingiausiu dalyku, šito gudragalviavimo mokomi visi vaikai. Tėvai ir patys jaunuoliai laiko didele garbe mokytis tokio mokslo.

 

Dauginasi gi tos būtybės tokiu purvinu, šlykščiu ir išsigimusiu būdu, kad net patys jo gėdijasi ir daro tai visada paslapčiomis. Tokių pat būtybių gimimas sukelia ne tik skausmą toms, iš kurių isčių išlenda naujos, bet ir labai apsunkina gimdyves, todėl šios jų bodisi. Be to, nenutrūkstamas būtybių dauginimasis nuolat grasina bado nelaime, nes dauginamasi greičiau, nei žmonės gali suspėti priruošti visiems maisto. Būtybės visa tai žino, nuolat apie tai kalba, tačiau imasi tų pasibjaurėtinų veiksmų kada tik gali, nebodamos žalos sau, savo sveikatai ir bendrai gerovei, ir visaip juos aukština. Vieni šlovina juos nerišliais painiais žodžiais, vadinamais poezija, kiti ne tik šlovina, bet ir laimina šiuos niekingus veiksmus vardan minėtosios išgalvotos būtybės, vadinamos Dievu.

 

Nekalbėsiu apie milijonus šių būtybių kvailysčių ir niekšybių. Nekalbėsiu, kaip jos nuodija save nuodais, laikydamos tai malonumu; kaip susigrūda į jų pačių labiausiai užterštą vietovę ir stato 30 aukštų namus, nors aplink plyti didžiuliai plotai laisvos žemės. Arba kaip rūpinasi, kad kai kurie jų galėtų kuo greičiau važinėti bei skraidyti, nors daugelis to daryti negali. Arba kaip atrenka žodžius vienodomis galūnėmis, sudelioja juos ir žavisi, vadindami tai poezija. Arba kaip prisirenka kitokių žodžių, bet tokių pat kvailų ir nesuprantamų, pavadina juos įstatymais ir dėl jų visaip kankina, kalina ir žudo vienas kitą.

 

Visko neišvardinsi. Labiausiai stebina, kad būtybės ne tik nesimoko suprasti, kas kvaila ir negera, bet elgiasi priešingai – panaudoja savo protą tik tam, kad pateisintų savo kvailystes ir niekšybes. Maža to, kad pačios nenori matyti jas kankinančių kvailysčių ir niekšybių, bet ir niekam neleidžia jų rodyti bei aiškinti, ko nederėtų daryti ir ką būtų galima daryti užuot taip vargus. Jei tarp jų atsiranda tokia protinga būtybė, visi įsiunta, supyksta, pasibaisėja ir ima ją keikti kaip tik galėdami, o paskui ją sumuša, pakaria kartuvėse, nukryžiuoja, sudegina arba sušaudo.

 

Keisčiausia, kad pakorusios ar kitaip nužudžiusios šitą tarp bepročių pasitaikiusią protingą būtybę, jos ima pamažu užmiršti nužudytosios žodžius ir prisigalvoti, ką ji neva sakė. Kai protingosios būtybės žodžiai pasidaro visiškai užmiršti ir iškraipyti, tos pačios būtybės, kurios ankščiau jos nekentė ir pačios nukankino, ima visaip aukštinti nukankintąją ir, norėdamos parodyti didelę pagarbą, kartais net pripažįsta ją lygia tam piktam ir kvailam Dievui, kurį jos garbina.

 

Šios keistos būtybės vadinamos žmonėmis.

 

1909

 

http://az.lib.ru vertė Evaldas Balčiūnas

2011 10 09

 

keistos butybes

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti