Levas Tolstojus. Laiškas revoliucionieriui
teorija

valdzia_yra_prievartaGavau įdomų Jūsų laišką ir labai džiaugiuosi galimybe į jį atsakyti. Pirmiausia Jūs sakote, kad teisingai suprastas egoizmas – tai gėris visiems ir kad ši tiesa tuojau pat pasieks žmonių samonę, jei sugrius senoji santvarka. O kai tik ji pasieks žmonių sąmonę, iškart įsivyraus visuotinis gėris. Taip pat sakote, kad žmogaus protas gali sugalvoti tokias bendro gyvenimo sąlygas, kad vieno žmogaus egoizmas nekenktų kitam. Ir trečia – kad norint sukurti tokias bendro gyvenimo sąlygas, tam tikru mastu galimi ir prievartos elementai, t.y. galima ir reikia taikyti prievartą, kad žmonės vykdytų teoretikų sugalvotos geriausios santvarkos reikalavimus.

 

Šie trys teiginius vienodai teisingais pripažįsta mūsų laikų mokslininkai, politikai ir ekonomistai. Mokslininkai teoretikai sako tą patį, ką ir Jūs, tik ne taip atvirai. Tais trimis teiginiais grįsti samprotavimai šimtų, tūkstančių žmonių, laikančių save žmonijos vadovais.

 

Tuo tarpu visi trys teiginiai iš esmės yra ne kas kita, o tik keisti ir niekuo nepagrįsti prietarai. Teiginys, kad egoizmas, t.y. kvirčų ir nesutarimų pradžia, gali atvesti į santarvę ir vienybę, yra visiškai nepagrįstas, o teiginys, kad nedidelė grupelė žmonių, dažniausiai ne pačių geriausių, o blogiausių, gali sugalvoti geriausią santvarką milijonams žmonių, yra tik keistai išplitęs prietaras. Visą šių prietarų nepagrįstumą aiškiai rodo vien tai, kad įvedant sumanytą santvarką bus taikoma prievarta, nors tų sumanytų santvarkų, priešingų vienų kitoms, yra ištisi šimtai.

 

Žmonės mato neteisybę ir varganą darbo liaudies, neturinčios galimybės naudotis savo darbo vaisiais, atimtais valdančiųjų ir kapitalistų, padėtį ir išgalvoja būdus, kaip ją pakeisti. Įvairūs žmonės siūlo įvairius visuomenės pertvarkymo būdus. Vieni siūlo konstitucinę monarchiją su socialistiniu darbininkų organizavimu. Yra tokių, kurie giną absoliutinę monarchiją. Kiti siūlo respubliką su įvairiomis santvarkomis: menševikai, bolševikai, trudovikai, maksimalistai, sindikalistai. Treti siūlo tiesioginius liaudies leidžiamus įsakymus. Ketvirti – anarchiją su komunaline santvarka ir dar daug ko kito.

 

Kiekviena partija, neva žinodama, ko reikia žmonių gerovei, sako: tik duokite man valdžią, ir aš sukursiu visuotinę gerovę. Nepaisant to, kad daugelis iš tų partijų buvo ar netgi dabar yra valdžioje, pažadėtos visuotinės gerovės joms niekaip sukurti nepavyksta ir darbininkų padėtis toliau blogėja. Taip atsitinka todėl, kad valdančioji mažuma, kaip ji besivadintų – absoliutine monarchija, konstitucija ar demokratine respublika, kaip Prancūzijoje, Šveicarijoje ar Amerikoje, – būdama valdžioje ir vadovaudamasi sau būdingu egoizmu, natūraliai naudoja prievartą siekdama išlaikyti tą naudą, kurią įgijo išnaudodama dirbančią liaudį.

 

Taip per visas revoliucijas ir perversmus keičiasi tik valdantieji: į vienų vietą sėda kiti, o dirbančiųjų žmonių padėtis lieka nepasikeitusi. Žmonėms, abejojantiems, kad dirbančios liaudies padėtis iš esmės visur vienodai neteisinga ir bloga, kad ji ne gerėja, o blogėja, patariu perskaityti puikią Lozinskio knygą „Parlamentarizmo rezultatai“. Taip buvo Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, taip dabar akivaizdžiai bus Rusijoje.

 

Šiandien Rusijoje įsigalėjo despotiška partija, ir ji, žinoma, pasitelkia visas savo jėgas kovai su sau priešiškomis partijomis ir nesirūpina liaudies padėties gerinimu. Jeigu viršų paimtų konstitucininkai, būtų tas pats: jie kovotų su reakcionieriais bei socialistais ir lygiai taip pat nesirūpintų liaudies padėtimi. Tas pats būtų viršų paėmus respublikonams, kaip atsitiko Prancūzijoje per Didžiąją ir visas kitas revoliucijas, kaip atsitinka ir vyksta visur.

 

Kai tik reikalas sprendžiamas prievarta, smurtas negali sustoti. Prievartaujami įniršta ant smurtautojų ir, kai tik turi galimybę, sukaupia visas savo jėgas kovai prieš tuos, kurie juos skriaudė. Taip atsitinka nuolat, nes reikalą sprendžiant prievarta pergalė visada atitenka ne geriausiems žmonėms, o egoistiškiems, klastingiems, nesąžiningiems ir žiauriems. Egoistiški, nesažiningi ir žiaurūs žmonės neturi jokių paskatų atsisakyti tos naudos, kurią įgijo ir kuria naudojasi, o nauda, kuria naudojasi valdantieji, visada žalinga liaudžiai.

 

Išvaduoti liaudį nuo engimo ir apgavysčių, kuriose ji paskendusi, trukdo ne blogai sugalvota vienokia ar kitokia visuomenės santvarka, o tai, kad vienokia ar kitokia santvarka įvedama ir palaikoma prievarta. Todėl atrodytų akivaizdu, kad žmonėms, norintiems išsilaisvinti, reiktų rūpintis ne geriausios santvarkos išradimu, o ieškoti būdų, kaip apsaugoti liaudį nuo prievartos, kuri ją pavergia.

 

Kokia gi ta prievarta, pavergianti liaudį, ir kas ją vykdo? Akivaizdu, kad šimtai valdančiųjų, valdovų ir turčių negali priversti paklusti daugelio milijonų darbininkų. Jeigu šimtai valdo milijonus, tai tokia prievarta yra vykdoma ne tiesiogiai saujelės valdančiųjų, o pačios liaudies, kuri tam tikrų sudėtingų, gudrių ir meistriškų manipuliacijų pagalba pastatoma į keistą padėtį, kurioje jaučia būtinybę engti save.

 

Todėl būtų natūralu, kad žmonės, norintys išlaisvinti liaudį nuo pavergimo, pirmiausia turėtų išnagrinėti to saviišnaudojimo priežastis ir jas pašalinti. Tuo tarpu Marxas, Jaurèsas, Kautskis ir kiti teoretikai rašo kalnus knygų apie tai, kokiais jų atrandamais istoriniais dėsniais turi vadovautis žmonių visuomenė ir kaip ją tvarkyti. Apie tai, kaip pašalinti svarbiausią blogio priežastį – prievartą, kurią darbininkai nukreipia prieš save, ne tik niekas nekalba, bet ir pripažįsta jos būtinybę.

 

Taigi, kad ir kaip keista būtų tą sakyti, bet negalima nepastebėti, kad visi kalnai socialistinių, politinių ir ekonominių kūrinių, kupinų erudicijos ir proto, iš esmės yra ne kas kita, kaip tušti, niekam nereikalingi, be to, dar ir žalingi raštai, atitraukiantys žmonių mintis nuo natūralaus bei protingo kelio ir stumiantys į dirbtinį, klaidingą ir pražūtingą akligatvį. Visi tie raštai aiškina, kad žmonės, neturėdami kitokios žemės, tik mišką, vietoje to, kad iškirstų tą mišką, turi svarstyti ir ginčytis, kokiais augalais apsodinti tą žemę, kai ji pati savaime, pagal siūlomus istorijos dėsnius, taps tinkama žemdirbystei. Išsilavinę žmonės bando išrasti geriausią santvarką žmonėms, pavergtiems prievartos, kruopščiai svarsto visas būsimos santvarkos smulkmenas ir karštai ginčijasi tarpusavyje, kokia turi būti ši santvarka, bet nė žodžio nesako apie tą prievartą, kuri užkirs kelią visoms būsimoms visuomeninėms santvarkoms ir neleis pagerinti darbo liaudies padėties.

 

Norint pagerinti darbo liaudies padėtį reikia vieno: ne svarstyti apie būsimą santvarką, o tik išsilaisvinti nuo prievartos, kurią liaudis valdančiųjų valia naudoja prieš save pačią. O kaipgi liaudžiai išsivaduoti nuo tos prievartos, kurią ji mažumos įnoriu naudoja prieš save pačią? Atsakymas gali būti tik vienas: išsivaduoti nuo prievartos darbo liaudis gali tik tada, kai bet kokiomis sąlygomis nustos dalyvauti bet kokioje prievartoje. O kaip padaryti, kad žmonės nesmurtautų, nedalyvautų prievartos veiksmuose?

 

Yra tik vienas būdas: reikia, kad žmonės įsisamonintų, kas jie tokie, ir pripažintų, ką jie niekada, jokiomis sąlygomis neturi imtis prievartos prieš žmogų, nesuderinamos su žmogaus orumo suvokimu. O kad žmonės suprastų, kas jie tokie, ir jokiais būdais nesiimtų prievartos prieš kitus žmones, reikia to paties, ką ir jūs ir jūsų mokytojai neigiate: reikalinga religija, atitinkanti laikmetį, t.y. žmonių protinį išsivystymą.

 

Darbo liaudis negali išsivaduoti iš priespaudos jokiais geriausios santvarkos projektais ir bandymais tokią santvarką įvesti prievarta. Yra tik vienas kelias: diegti ir platinti tarp žmonių religinę sąmonę, kuri užkirstų kelią bet kokiems vienybės ir pagarbos savo artimui pažeidimams. Tada prievarta prieš savo artimą morališkai būtų neįmanoma. Tokią religinę sąmonę, atmetančia bet kokios prievartos galimybę, galėtų lengvai įsisavinti ne tik krikščioniškoji, bet ir visa mūsų laikų žmonija, jeigu tik neliktų pseudoreliginių ir pseudomokslinių prietarų.

 

Jūs sakote, kad teisingai suvoktas egoizmas – tai gėris visiems. Sakote, kad žmogus negali mėgautis savo laime, jei visuomenė kenčia. Sakote, kad būsima visuomenė turi būti grindžiama darbu ir solidarumu. Visa tai visiškai teisinga, bet pasiekiama tik religiniu jausmu, kurio pagrindas yra meilė, o anaiptol ne prievarta, kuri kaip tik užkerta tokiai visuomenei visus kelius.

 

Kad liaudis galėtų išsivaduoti nuo prievartos, kurią ji valdančiųjų valia nukreipia prieš save, reikia, kad įsigalėtų laikmetį atitinkanti religija, visuose žmonėse pripažįstanti vienodą dievišką pradą ir todėl neleidžianti vieno žmogaus prievartos prieš kitą žmogų. Kai liaudis išsivaduos iš prievartos, ji pati susitvarkys savo reikalus ir be mokytų profesorių pagalbos atras tą santvarką, kuri jai tinka ir yra reikalinga.

 

Jūsų išsakytoms mintims pritaria daugybė mūsų amžininkų, todėl savo atsakymą atiduodu ir spaudai, apie ką jums ir pranešu.

 

Jasnaja Poliana 1909 m. sausio 30 d.

 

http://az.lib.ru vertė E. Balčiūnas

2011 10 21

 

valdzia_yra_prievarta

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti