6 klausimai, kuriuos dažnai užduoda kapitalizmo ir liberalios demokratijos šalininkai
teorija

sesi_klausimai1. Kapitalizmo pamatas – tai žmonių teisė laisvai susitarti, kaip geriau tvarkyti savo turtą, ir šią teisę sauganti juridinė sistema. Kaip žmonės susitars – kurs kolektyviai valdomus kooperatyvus ar korporacijas su diktatoriškais direktoriais, – taip ir bus. Tai jų reikalas. Argi ne?


Ne. Kapitalizmo pamatas – tai visuomenės kontrolė, kurią vykdo valstybė ir korporacijos, sutelkusios valdžią negausaus elito rankose. Kapitalizmas, kaip teigia daugelio mokslininkų darbai, išaugo ne iš laisvos amatininkų bei pirklių konkurencijos Viduramžių laikais. Kapitalizmas susiformavo kaip valstybės ir verslo monopolijų sistema, kontroliavusi prekybos kelius, siurbusi resursus iš likusios visuomenės dalies, telkusi savo rankose nuosavybę, finansus bei kapitalą. Visi kiti – nuvaryti nuo žemės Europos valstiečiai, savo cechų netekę amatininkai, savivaldos teises praradę miestiečiai ir įžūliai apiplėšti gausių kolonijų gyventojai – buvo priversti dirbti naujiesiems šeimininkams.

 

Viduramžių miestuose daugelis žmonių dirbo sau, o samdomasis darbas buvo laikomas gėdinga vergyste. Tuo tarpu šiandien absoliuti Vakarų Europos gyventojų dauguma neturi sau priklausančių gamybos priemonių ir yra priversti dirbti samdomąjį darbą. Tokia yra ilgos prievartinės kapitalizmo plėtros pasekmė.

 

Kapitalizmas grįstas monopoline saujelės žmonių teise į visuomeninį turtą, sukurtą kolektyviniu milijardų žmonių darbu. Šią monopolinę teisę negausiam elitui užtikrina valstybė su savo prievartos aparatu. Jūs negalite naudotis savo sukurtais produktais, nes jie priklauso įmonių savininkams, kurių teises gina įstatymai. Už šių įstatymų – jų įstatymų – pažeidimą jus nubaus policija, kariuomenė arba specialiosios valstybės tarnybos.

 

2. Kapitalizme ginamos žmonių teisės, čia viešpatauja demokratija. Visuomenė susitaria dėl žaidimo taisyklių, o laisvi rinkimai leidžia žmonėms patiems nustatyti politikos kursą.


Žmonių teisės kapitalizme yra tokia pat išmonė, kaip kriminalinio pasaulio įstatymai, kurie veikia tik tada, kada teikia naudą kriminalinio pasaulio autoritetams. Vos tik šie įstatymai atsisuka prieš autoritetus ir ima kenkti, jie yra pakeičiami arba išaiškinami autoritetų naudai paminant bet kokią logiką. Žmonių teisės yra elito valdžioje ir jis daro su jomis ką tik panorėjęs. Taip yra su politinėmis žmonių teisėmis, t.y. galimybėmis įtakoti politiką.

 

Demokratija ir lygiateisiškumas įmanomas tik tokioje visuomenėje, kurioje visi jos nariai turi panašias ekonomines galias. Tuo tarpu kapitalizme klesti baisi socialinė nelygybė – vieni žmonės turi milijardus, kiti neturi nieko. Todėl jų galimybės įtakoti teismus, įstatymų leidėjus bei vykdytojus yra labai skirtingos.

 

Rinkimai yra elito organizuojama apgavystė, atrišanti elitui rankas ir leidžianti jam veikti savo nuožiūra. Žmonių išrinkti deputatai ir prezidentai, manipuliuodami jiems suteiktų įgaliojimų teise, priima tik sau ir kitiems elito atstovams palankius sprendimus. Tokia „demokratija“, dažnai vadinama atstovaujamąja demokratija. yra melaginga parodomoji demokratija. Tikra demokratija gali būti tik tiesioginė demokratija, kai žmonės sprendimus priima patys, be jokių atstovų.

 

3. Demokratinėse šalyse rinkėjai gali atšaukti deputatą, jei šis nepateisina jų lūkesčių.


Atkreipkite dėmesį į labai svarbią detalę – teisė atšaukti deputatą iš tikro formaliai galioja, tačiau praktikoje ja beveik niekas nesinaudoja, nors nepasitenkinimas politikų veiksmais kartais pasiekia stulbinamą mastą. Reikalas tas, kad kapitalistinėje sistemoje rinkėjai yra atomizuoti, suskaldyti ir supriešinti vienas su kitu ne tik dėl to, kad turi skirtingas ekonomines galias, bet ir pačios į konkurenciją bei varžymąsi nukreiptos kapitalizmo ideologijos. Taigi rinkėjai deputato niekaip nekontroliuoja. Sistema sukurta taip, kad išrinktą politiką galėtų atšaukti ne jį rinkę žmonės, o kiti politikai, pasisavinę atšaukimo galias.

 

Be to, demokratinių rinkimų sistemą kapitalizme smarkiai iškreipia partinė valdžios siekiančių žmonių struktūra ir lobizmas. Kiekvienas deputatas yra tampriai susijęs su viena ar kita partija, o ši – su tam tikromis stambiojo verslo struktūromis. Ši įtakos grandinė praktikoje virsta realia politinių partijų, valstybės įstaigų ir privačių verslo korporacijų vadovų diktatūra.

 

4. Norite pasakyti, kad kapitalistinėse šalyse egzistuoja diktatūros, panašios į Pinočeto diktatūrą? Bet dauguma kapitalistinių šalių yra demokratinės.


Kapitalizmas ir demokratija tarpusavyje nesusiję. Kapitalistinė sistema automatiškai atmeta demokratiją. JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Japonija, Rusija, Indija ir pan. – tai tipinės diktatūros, kuriose aukščiausioji valdžia priklauso saujelei oligarchų: partijų lyderių, valstybės, stambių bankų ir korporacijų vadovų. Taip šiandien yra visame pasaulyje, kur klesti kapitalizmas.

 

Korporacinė žiniasklaida sako, kad diktatūra šiandien yra tik Baltarusijoje, Kinijoje ir Šiaurės Korėjoje, na, dar Rusijoje ar Venesueloje. Tačiau esminio skirtumo tarp Kinijos ir JAV nėra. Skirtumas nėra esminis: JAV rinkėjas gali rinktis iš dviejų panašių oligarchų klanų, o Kinijoje tokio pasirinkimo nėra. Rezultatas tas pats – ir JAV, ir Kinijos gyventojus valdo tokia pat nedidelė elito grupelė.

 

5. Kapitalizme žmonės naudojasi laisva susirinkimų ir savanoriško jungimosi į organizacijas teise. Dirbantieji gali stoti į profesines sąjungas ir taip kovoti už savo teises.


Ši teisę nėra visavertė. Žinome, jums niekas netrukdys, jei panorėsite sukurti drugelių kolekcionavimo draugiją, tačiau dirbančiųjų teisės yra paminamos visose kapitalistinėse šalyse. Dirbančiųjų teises realiai ginančių įtakingų profesinių sąjungų nėra visame Vakarų pasaulyje, nekalbant apie Rusiją, Kiniją ar Nigeriją. Paskutinės įtakingos profesinės sąjungos buvo sutriuškintos R. Reagano ir M. Thatcher laikais, liko tik bosams lojalios profsąjungų imitacijos, pačios tapusios centralizuotais dirbančiųjų engimo įrankiais. Šiandieninės profsąjungos tik imituoja kovos už dirbančiųjų teises veiklą – rengia su valdžia suderintus įspėjamuosius vienos dienos ar kelių valandų streikus, kurie nekelia jokios grėsmės nei korporacijoms, nei politinei valdžiai.

 

6. Privati nuosavybė kiekvienam žmogui suteikia laisvę elgtis su savo turtu taip, kaip jis nori. Jei nėra nuosavybės – nėra ir laisvės.

 

Pasaulyje, kuriame į kiekvieną daiktą yra įdėtas ištisos civilizacijos darbas, o į kiekvieną produktą – tūkstančių dirbančiųjų triūsas, niekas neturi teisės ištarti „Tai mano daiktas, tai mano produktas“. Deja, kapitalizme nuolat uzurpuojama kolektyvinė teise laisvai naudotis bendrais daiktais (pvz., viešąja erdve) arba savo sukurtais produktais (pvz., programine įranga). Dirba tūkstančiai ir milijonai samdomų dirbančiųjų, o jų pagamintais produktais disponuoja dešimtys arba šimtai savininkų. Likusieji praranda teisę į šiuos produktus, kartu prarasdami teisę kontroliuoti gamybą, visuomenines gėrybes, politiką ir net savo gyvenimą.

 

Privati nuosavybė – tai svetimo turto uzurpacija, ribojanti teises žmonių, kuriems tas turtas kolektyviai priklauso. Nuosavybė iš tikrųjų yra vagystė, o savininkas yra vagis. Jis pavogė ir pasisavino teisę disponuoti tuo, kas priklauso visiems. Todėl kova prieš privačią nuosavybę – tai kova už žmonių teises.

 

P. S. Žinoma, nereiktų painioti asmeninės ir privačios nuosavybės. Būstas, automobilis, kompiuteris ir visi daiktai, kuriuos mes naudojame asmeniškai, yra asmeninė nuosavybė. Privati nuosavybė yra turtas, naudojamas komercinėje veikloje, siekiant išpešti kuo daugiau pelno iš kitų žmonių darbo (gamybinė įranga, biurų patalpos, įmonių akcijos).

 

Pagal http://anti-system.livejournal.com parengė N.K.

2011 10 21

 

valstybes_galia

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti