Daniel Pinchbeck. Neįmanoma alternatyva
teorija

 

daniel pinchbeckŽaidimas dėl pinigų... Patinka ar nepatinka, visi mes esame verčiami jį žaisti. Kai kurie entuziastingai šuoliuoja per „Monopolio“ lentą, kurdami ir plėsdami įmones, godžiai rydami resursus ir mineralus, spekuliuodami valiutomis. Kai kurie prekiauja naujais kultūriniais produktais – vaizdais, knygomis, programinių kodų eilutėmis, muzikiniais kūriniais – mesdami kauliukus pasauliniame kazino.

 

Dar kitiems ne taip nuskilo, jiems tenka žaisti žiauresnę žaidimo versiją tamsiuose trečiojo pasaulio miestų skersgatviuose, prašinėjant bakšišo, pardavinėjant savo kūną už niekingus grašius, siunčiant savo vaikus dirbti į gamyklas ar rinkti nikelį ir aliuminį iš nuodingų šiukšlių krūvų. Vien dėl to, kad gimėme šioje globalioje sistemoje, šioje visapusiškai engiančioje pasaulio tvarkoje, visi mes privalome nuolatos kovoti šitame nesibaigiančiame šurmulyje.

 

Nuo tada, kai iškraipytos filosofo Karlo Marxo idėjos atvedė į klaikias paskutinio amžiaus diktatūras ir genocidinius režimus, jos išėjo iš mados, buvo neigiamos ir draudžiamos. Tai suprantama, bet apgailėtina, nes daugelis jo įžvalgų apie mitines pinigų prasmes ir kapitalo veiklą vėl vertos gilinimosi. „1844 metų ekonomikos ir filosofijos raštuose“ K. Marksas apibrėžė pinigus kaip mūsų kapitalistiniame pasaulyje „regimą dievybę“:

 

„Galėdami pirkti viską, galėdami nusavinti visus objektus, pinigai tampa aukščiausiu nuosavybės objektu. Jų savybių universalumas yra ir visaapimančios galimybės, todėl jie egzistuoja kaip visagalė būtybė. Pinigai yra tarpininkas tarp žmogaus poreikių ir objektų, tarp jo gyvenimo ir gyvenimo priemonių. Tačiau tai, kas tarpininkauja mano paties gyvenimui, taip pat tarpininkauja ir kitų žmonių egzistavimui. Man pinigai yra kaip kitas asmuo.“

 

Nuo pat gimimo mes kaip cirko ruoniai mokomi gėrėtis piktojo burtininko triukais, keičiančiais bet kokią kokybę į kiekybę – į didesnes ar mažesnes pinigų krūveles. Nematydami alternatyvų, daugelis mūsų susitaiko su sistema, kurioje viskas ir visi turi savo kainą, ir už bet kokios šventės slypi ciniškos kalkuliacijos.

 

Užhipnotizuoti kultūros, daugelis žmonių tiki, kad dabartiniai pinigai yra vienintelis racionalus būdas keistis vertybėmis, kad skolomis paremta valiuta, nesusieta su jokiu apčiuopiamu turtu, yra lygiai taip pat organiška ir neišvengiama, kaip ir anglies molekulės, ledas ar fotosintezė. Mes užmirštame, kad pinigai yra tik įrankis. Žmonės sukūrė pinigus tam, kad jie atliktų tam tikras funkcijas ir tenkintų tam tikrus poreikius.

 

Tačiau, lygiai taip pat, kaip inžinieriai ir programuotojai atsisako netobulų, pasenusių įrankių ir renkasi geresnius, mes irgi galime pereiti prie tobulesnių, veiksmingesnių, teisingesnių būdų perskirstyti daiktus ir paslaugas. Mes galime taikyti naujus keitimosi vertybėmis mechanizmus, sukurtus siekiant apsisaugoti nuo žalingų socialinių ir ekologinių pasekmių, sukeltų dabartinės finansinės sistemos. Pinigai, kaip operacinė visuomenės sistema, turi būti patobulinti. Tai neįvyks savaime. Tam reikės mūsų išminties ir kūrybiškumo. Tam reikės daugelio žmonių valios ir tikėjimo.

 

Asmeniškai aš augau kultūrinėje Niujorko terpėje ir niekada per daug negalvojau apie ekonomiką, laikydamas ją ypatingai nuobodžia, nenaudinga ir priešiška viskam, kas tuo metu man buvo įdomu. Maždaug prieš penkerius metus pradėjau suvokti, kad mūsų ekonominės sistemos loginis pagrindas yra neišvengiama sisteminė griūtis, kad mūsų begalinio augimo ribotoje planetoje modelis veda prie masinio gyvybės rūšių išnaikinimo ir totalaus užterštumo, kad tai tiesiogiai siejasi su nihilistine vertybių sistema, užstačiusia planetos ateitį vardan greito kelių laimingųjų pasitenkinimo.

 

Per kelis pastaruosius dešimtmečius meinstryminė kultūra institucionalizavo hipsterių maištą, pritaikė jį korporacijų poreikiams ir pakeitė šūkiais „Just Do It“, „Think Different“ ir pan. Korporacijos nusavino mūsų įgimtą polinkį nepritarti ir trokšti prasmingų pokyčių ir pakeitė juos į veiksmingą jų produktų reklamą. Naujoji kontrkultūra, abejodama ir tyrinėdama esminius mūsų griaunančios socialinės tvarkos elementus, lengvai peržengia asimiliuojamus maišto požymius. Mes tikime, kad jau nebepakanka siūlyti alternatyvas – mums reikia pritaikyti jas, o ne laukti, kol kas nors kitas padarys tai už mus. Mes sakome, kad visuomenės perkūrimas sąmoningu bendradarbiavimu yra mūsų laikų avangardinio meno forma.

 

Nors ir retai aptariamas pagrindinėje žiniasklaidoje, pabudimas jau prasidėjo. Vis daugiau žmonių suvokia, kad mūsų naudojami pinigai yra ne natūrali jėga, o magiškas užkeikimas, kurį pasitelkia finansų orakulai ir aukštieji šventikai iš savo gerai saugomų šventyklų – bankų ir saugyklų. Čia jie, naudodami okultinius simbolius ir skaitmeninius abrakadabra, alchemiškai keičia mažus popieriaus gabalėlius ar duomenų baitus į vertingus artefaktus. Šie finansų kerėtojai labiausiai baiminasi, kad žmonės praras kolektyvinį tikėjimą nesuprantamais ir slaptais instrumentais, kuriais jie, lyg nematomomis skolų, prievolių ir nepritekliaus grandinėmis, supančioja žmonių veržlumą.

 

Politinis filosofas Antonio Negri demistifikavo kapitalą paprasčiausiai apibrėždamas jį kaip „socialinį santykį“. Ką tai reiškia? Kai į kambarį įžengia milijardierius, visi reaguoja taip, lyg jo neapčiuopiamas turtas, cirkuliuojantis kaip duomenų srautai investicijų portfelyje, yra lygiai taip pat realus, kaip ir Tony Starko užsidedami šarvai, kai jis virsta Geležiniu Žmogumi. Šie virtualių duomenų srautai leidžia milijardieriui kontroliuoti tarnus, privačias apsaugos pajėgas, pilis, jachtas, čiurlionius ir visa kita. Tačiau tokiam asmeniui priskiriama išskirtinė supergalia egzistuoja tik vaizduotėje.

 

Jei netikėtas saulės radiacijos pliūpsnis sunaikintų visus kietuosius diskus, netrukus visi pamatytų, kad sukauptas kapitalas buvo tik kultūrinis susitarimas, tik tikėjimo sistema padarinys. Milijardierius netektų visos savo supergalios ir lyg bliūkštantis balionas sugrįžtų į normalią būseną. Milžiniškas šiuolaikinės žiniasklaidos aparatas ir žvilganti korporacinių dangoraižių architektūra sukurti tam, kad palaikytų neabejotiną paklusnumą ir tikėjimą šia kapitalizmo sistema, kuri keliems privilegijuotiems suteikia galią spręsti, kaip gyvens ir mirs dauguma.

 

Antiglobalizacijos aktyvistai dažnai tvirtina, kad „kitoks pasaulis įmanomas“. Jie skelbiasi tikintys, kad dabartinis tragiškai neteisingas kapitalo viešpatavimas nėra vienintelis būdas organizuoti mūsų planetos bendruomenę, net ir esant dabartiniam sudėtingumo lygiui. Dauguma žmonių mano, kad yra beveik neįmanoma įsivaizduoti kitą sisteminę alternatyvą. Korporatyvinė žiniasklaida nuolatos diegia ir stiprina neabejotiną tikėjimą, kad šiandieninė tvarka yra vienintelė įmanoma. Sistema mūsų sąmonę laiko įkalintą tam tikrų nuostatų ir uždarytą ankštuose, realybę ribojančiuose rėmuose. Žiniasklaida ignoruoja jau šiandien egzistuojančias alternatyvas ir nuolatos kursto žmonių baimę prarasti menką jiems likusį gerbūvį. Sugebantiems žvelgti už kalėjimo sienų nepakanka vien reikalauti kitokio pasaulio galimybės. Turime suprasti, kaip galime sukurti alternatyvą, o tada dirbti kartu ir ją įgyvendinti.

 

Buvo laikai iki dabartinės monetarinės sistemos, nesustos gyvenimas ir jai pranykus. Galime be sentimentų ir nostalgijos pažvelgti į ikicivilizacines kultūras, kada nereikėjo teisininkų, buhalterių, sąskaitų Šveicarijos bankuose ar nuosavybe paverstos žemės. Šios kultūros organizavosi naudodamos keitimąsi dovanomis, o ne finansinius pavedimus. Vietiniams Australijos ar Pietų Amerikos žmonėms galia yra ne tai, ką galima kaupti. Jiems galia gali būti išreikšta tik dabartyje, ceremonijų, iniciacijų ar veiksmų metu.

 

Savo knygoje „Visuomenė prieš valstybę“ antropologas Pierre‘as Clastres aiškina, kad genties vadas dažniausiai yra tas, kuris turi mažiausiai, kadangi pagarbą jis įgyja išdalindamas viską, ką gauna, vardan harmonijos ir pusiausvyros tarp savo genties žmonių. Jo dosnumas yra jo galios šaltinis. Šios kultūros gali pasiūlyti mums sprendimą, modelius ateičiai, kai reikės perkurti institucijas ir technologijas taip, kad jos palaikytų ilgalaikį kiekvieno Žemės gyventojo gerovę.

 

Kai staiga sutrinka Tailando bahtų funkcionavimas, kai iki dugno smunka Meksikos pesai, šios niokojančios traumos neturi nieko bendra su vietinių žemių derlingumu ar žmonių kvalifikacija. Nei jų namai ar fermos, nei staklės jų gamyklose staiga nesutirpsta. Vienintelis pokytis - tai pokytis finansinio elito valdomuose abstrakčių duomenų srautuose. Mažai godžių spekuliantų klikai mes atidavėme galimybę per kelias valandas sugriauti šalies ekonomiką vien dėl jų baimės ir godumo.

 

Dabartinė pinigų monokultūra, kurdama dirbtinį trūkumą, skatina agresyvumą, konkurenciją ir aplinką niokojantį elgesį. Suteikdamas jums paskolą, bankas įspėja, kad reikės grąžinti palūkanas, bet pačių palūkanų neduoda. Todėl jūs esate verčiami eiti į visuomenę ir kovoti prieš visus kitus, kad gražintumėte augančius procentus. Panašiai ir korporacijos verčiamos didinti pelną, kad patenkintų akcijų turėtojus – jos privalo taikyti pačius efektyviausius pajamų didinimo metodus, net jei naikinama aplinka ir skurdinamos vietinės bendruomenės.

 

„Laisvosios rinkos“ kapitalizmas garantuoja, kad atsiras stambūs laimėtojai ir dar stambesni pralaimėtojai. Pati didžiausia lūzerė, žinoma, yra pati Žemė. Dominavimo ir išnaudojimo sistemoje didėjant technologinėms galioms, iš esmės garantuojama, kad bus dar didesnių katastrofų nei Golfo naftos išsiliejimas, Černobylis ar Bhopalas. Augant technologijų galiai tokios negandos taps tik dar baisesnės, kol mes neatidengsime ir nebandysime pakeisti pūvančių mūsų socialinės tvarkos pamatų.

 

Valiuta yra ne neutralus įrankis, kristalizuota tik tikėjimo sistema. Pinigai yra ideologijos išraiška, aklas priežastingumas ar „iracionalus racionalumas“, užstatantis dabarties momentą dėl ateities atlygio, kurio niekada nebus. Tuo tarpu didžioji masė dirbančiųjų sunkiai dirba kiekvieną valandą ir kiekvieną dieną. Keisdami požiūrį į pinigus ir vertės prigimtį, keičiame ir požiūrį į darbą. Netrukus mes pakeisime ir supratimą apie tai, kas yra progresas, ir net savo požiūrį į laiką. Kai tik laikas nebebus pinigai, galėsime pradėti keisti savo gyvenimą.

 

Daugelis progresyvių žmonių ir socialinių kryžiuočių teigia, kad bedarbystė yra pagrindinė socialinė problema. Jie reikalauja daugiau darbo vietų, „žalių“ darbo vietų ar garantuotų darbo vietų. Šis susitelkimas į bedarbystę yra klaidinantis, nes remiasi ribotu priežasčių suvokimu. Tiesą sakant, problema yra ne nedarbas, o darbas. Žvelgiant giliau, niekas nenori švaistyti savo laiko darbovietėje. Mes norime įkvepiančios misijos.

 

Dizaino mokslininkas Buckminsteris Fulleris pastebi, kad dauguma darbų mūsų visuomenėje nekuria realios naudos Žemei ir, tiesą sakant, ją apiplėšinėja. Daugelis mūsų atliekamų darbų beprasmiškai švaisto energiją, o gauname tik dar daugiau šiukšlių. Galvodami apie planetos klestėjimą, neturėtume versti žmonių vairuoti į darbą, išnaudoti nesuskaičiuojamą daugybę putplasčio dėžių bei spausdintuvų kasečių, būtų pigiau subsidijuoti juos, kad jie liktų savo bendruomenėse, paremti maisto savo šeimai auginimą, skatinti permakultūrinius projektus, savišvietą ir vaikų mokymą namuose, meninę kūrybą ir ritualus, ar paprasčiausiai leisti jiems švęsti paslaptingą būties šventę ir kuo mažiau trukdyti.

 

Neidealizuoju praeities, bet mes žinome, kad daugelis pirmykščių žmonių „nedirbo“ taip, kaip mes įsivaizduojame. Kolonistai buvo pasipiktinę, kad vietiniai gyventojai būtinai veiklai, tokiai kaip medžioklė, rinkimas, laikinų būstų statymas ir pan., skirdavo vos kelias valandas per dieną. Nors uolus protestantų etikos diegimas ir suteikė žmonių bendruomenėms vakarietiškus modernios medicinos bei aukštų technologijų privalumus, tačiau jis pavertė mūsų pasaulio sodą didžiuliu gulagu.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Žmogaus sugalvota idėja „Laikas yra pinigai“ sukūrė nihilizmo ir nuobodulio dykvietę. Kaip taikliai pastebėjo kritikas Lewisas Mumfordas, daugelis mūsų verčiami kiekvieną rytą pažvelgti į veidrodį ir pasiklausti, kurią savo asmenybės dalį šiandien galėtume parduoti. Tokioje sistemoje patys sėkmingiausi manipuliatoriai yra tie natūralūs sociopatai, kurie nejaučia sąžinės priekaištų vogdami iš kitų (prisiminkime kiečiausius vyrukus iš amžiams pranykusios „Enron“ korporacijos), ar savimi patenkinti generaliniai direktoriai – tokie kaip „BP“ vadovaujantis Tony Haywardas, kuris laimingas plaukiojo jachtų regatoje tuo metu, kai jo įmonė naikino ištisas povandenines ekosistemas. Šiuolaikinis kapitalizmas sociopatinį elgesį pavertė banaliu ir įprastu. Ko dar galime tikėtis iš tokios korporacijos kaip „Walmart“, kuri savo įbaugintų ir žeminamų darbuotojų atžvilgiu vykdo įslaptintą gyvybės draudimo politiką ir taiko statistinę „kvantų“ analizę vien tam, kad pasipelnytų iš aukšto darbuotojų mirtingumo?

 

Dabartinė ekonominė sistema yra institucionalizuota psichopatologija, parazitinis virusas, o jos tolesnė plėtra spartėjant klimato pokyčiams, be saiko semiant resursus ir technologijai užgožiant gamtą greičiausiai baigsis dažnėjančiomis katastrofų serijomis ir žmonijos eksperimento pabaiga. Alternatyvą įsivaizduoti yra nepaprastai sunku tol, kol mes jos neįgyvendinome. Albertas Einsteinas kartą pasakė, kad problema niekada neišsprendžiama tame pačiame sąmonės lygyje, kuris ir sukūrė problemą, tai tampa įmanoma tik pasiekus kitą sąmonės lygmenį. Mes greitai artėjame prie ribos, kur lūžis ir proveržis gali įvykti beveik vienu metu.

 

Faktas, kad visi mes esame griūnančios finansinės sistemos liudininkai, yra kartu ir gera, ir bloga naujiena – panašiai kaip sulėtintoje masinės automobilių katastrofos peržiūroje. Nors milžiniškas kapitalas ir toliau auga, realusis Žemės turtas sparčiai nyksta, ir ši gilėjanti praraja tarp abstraktaus ir realaus neišvengiamai sukels krachą, po kurio nebebus įmanoma palaikyti finansinio kapitalo iliuzijų. Pasaulinė sistema atsiskleidė kaip milžiniška Ponzi schema, skolų piramidė, ir mes artėjame prie to jaudinančio ir bauginančio bedugnės krašto, kada palaikyti fikcijas taps nebeįmanoma.

 

Iki šiol niekas nebuvo patekęs į tokią padėtį. Kas bus toliau, galime tik spėti, tačiau yra kelios tinkamos alternatyvos. Per pastaruosius dešimtmečius turtas kaupėsi kelių žmonių rankose. Naujausi tyrimai parodė, kad mažiau kaip 700 milijardierių valdo turtą, vertą 2 trilijonų JAV dolerių. Tuo pačiu metu apie 2,8 milijardo žmonių bando išgyventi už du dolerius per dieną, o 1,2 milijardo žmonių – už vieną dolerį per dieną. Knygoje „Who's running America? („Kas valdo Ameriką?“) politiką tyrinėjantis mokslininkas Thomas Dye pastebi, kad JAV mažiau nei 7500 žmonių iš 300 milijonų valdo beveik tris ketvirčius nacionalinės pramonės (ne finansų) turto, beveik du trečdalius bankų turto ir daugiau nei tris ketvirčius draudimo įmonių turto. Šios mažos grupės narius galima aptikti elitiniuose teisės įmonių, investicinių bankų, federalinės vyriausybės postuose ir karinės vadovybės aukščiausiose grandyse, iš kur jie gali kontroliuoti bandą.

 

Žlungant finansinei sistemai beveik nėra šansų, kad ši maža pasaulio finansinio elito klika kilniaširdiškai sutiks demokratizuoti turtą ir dalintis turimais resursais. Greičiausiai jie ir toliau sieks išlaikyti savo privilegijas ir užkariautus resursus, toliau stiprinti vis augantį autoritarinės valstybės aparatą, o skirtumas tarp turtuolių ir vargšų taps dar didesnis. Augant socialiniam spaudimui drakoniški apribojimai, besiremiantys išgalvotų teroristų, imigrantų ir kitų fiktyvių personažų baime, gali visiškai išstumti demokratines laisves. Korporacinė oligarchija, dešimtmečiais tobulinusi metodus, kaip neinformuotus, neišmanančius žmones nukreipti prieš jų pačių interesus, ir toliau skatins abejingumą ir minios valdžią. Griežtėjant apribojimams, kai apsauginiai ims patruliuoti gatvėse ir virš galvų suks ratus ūžiantys malūnsparniai, kai esminiams poreikiams patenkinti skirti dalykai, pvz., geriamasis vanduo, bus įgyjami už pinigus, kai hiperinfliacija paliks tik kelis megabankus, mums vėl ir vėl bus kartojama, kad visa tai daroma mūsų pačių labui, kad ši kultūra vis dar yra geriausia pasaulyje ir ją gali smerkti tik šėtono apsėstieji.

 

Kitas variantas: sparčiai gilėjanti globali sisteminė ekonomikos ir ekologijos krizė sukurs tinkamas sąlygas prabusti masėms ir sistemiškai perkurti ekonomiką, prisilaikant gamtoje veikiančių dėsnių. Ekonomistas Bernardas Lietaeras sakė, kad mums reikia atsitraukti nuo trapios monokultūros, besiremiančios viena pinigų forma ir pereiti prie daugelio valiutų teikiamų galimybių, kurios žmonėms siūlo pačius įvairiausius būdus keistis verte. Dabartinė Jang valiutos forma, palaikanti vyrišką konkurenciją ir agresiją, turi būti papildyta, o gal ir išstumta bendradarbiavimą skatinančios Jing valiutos.

 

Dar svarbesni už naują valiutą yra sąmonės pokyčiai, būtini, kad būtų sukurta lygiateisė globali visuomenė. Šie pokyčiai tarpusavyje persipynusiame pasaulyje jau vyksta daugeliu lygių, kai kurie jų yra matomi, kiti – tik nujaučiami. Užgimsta visuotinė evoliucinė perspektyva, kuri į žmonių kultūras, santykius ir socialines sistemas žvelgia kaip į gyvybės evoliucijos ir nuolat kintančios sąmonės išraišką. Mes nesame pasyvūs šio proceso stebėtojai. Mes įsijungiame į kolektyvinį protą, ir mūsų – individų ir bendruomenių – veiksmai bei intencijos brėžia ateities kultūros trajektoriją.

 

Žvelgiant iš šio evoliucinio požiūrio taško, pastarųjų dviejų šimtmečių kapitalizmas atrodo kaip būtinas, bet ne paskutinis etapas judant planetinės bendruomenės link. Kapitalizmas atnešė technologijų inovacijas ir sulydė pasaulio kultūras, tačiau neleido mūsų protams peržengti paaugliško proto ribų. Ryšių technologijos šiandien suvienijo žmoniją į pasaulinę gentį, gebančią bendrauti ir kaupti patirtį. Vis spartėjantis ekonominis ir ekologinis žlugimas primena vikšro virtimo drugeliu procesą. Vikšro forma pamažu yra ir nuolat atsiranda naujų ląstelių, kurios reguliuos mutaciją į naują gyvybės formą. Senai sistemai tai atrodo kaip pavojus, kaip mirtis, tačiau naujai atsirandančiai formai tai yra būtina gimimo proceso dalis.

 

Mes nepermaldaujamai judame žmonijos kaip vieningos organizmo, tampriai susieto su jautria planetos ekologija, link. Bruce‘as Liptonas ir Stevenas Bhaermanas knygoje „Spontaneous evolution“ („Gaivališka evoliucija“) teigia, kad žmogaus kūno ląstelės išsivystė taip, kad veiktų kartu nuostabioje simbiozėje ir atitinkamai dalintųsi resursais. Nerasite nė vienos ląstelės, sukaupusios dideles energijos atsargas, o kitos ląstelės būtų paliktos leisgyvės, visiškai be nieko. Jei žmonės yra kaip ląstelės didesniame Gajos organizme, mes galime pasiekti tokią būseną, kada pakankamai energijos bus suteikiama kiekvienam ir tokiu būdu žmonija galės efektyviai veikti kaip visuma.

 

Daugeliui žmonių tokia idėja, kad mūsų globali kapitalistinė sistema gali transformuotis į naują sisteminį modelį, iš pradžių gali pasirodyti neįmanoma ir keista. Vis dėlto žmogiškoji kultūra gali keistis stebėtinai greitai, kai tik atsiranda tokia būtinybė. Iki 1989 m. nė vienas iš gerai apmokamų analitikų bei politikos specialistų nepranašavo, kad Berlyno siena bus išardyta euforiško pilietinio maišto metu, nesikišant kariškiams. Nė vienas jų nenuspėjo, kad Rytai susijungs su Vakarais be branduolinio karo ir daugybės mirčių. Taip atsitiko todėl, kad žmonių sąmonė aukštesniame slaptame lygyje nebegalėjo taikytis su ideologijos sukurtomis ir dominavimu palaikomomis užtvaromis.

 

Šiandien Voltstrytas ir jo „banksterių“ sąjungininkai užsienio kapitalistinėse šalyse kontroliuoja kapitalo judėjimą ir žmonių bei tautų likimus. Ar įmanoma, kad pilietinės visuomenės bruzdėjimas galėtų nugriauti ir šitą idėjinę užtvarą? Jei kažkas panašaus įvyktų, geriausias modelis būtų grįstas keitimosi prekėmis ir paslaugomis sistema, veikiančia pagal kitus principus ir pasiruošusia veikti tuoj pat, kol socialinis chaosas neįvedė autoritarinės kontrolės.

 

Man priimtinas mąstytojo ir vizionieriaus José Argüelleso posakis „Laikas yra ne pinigai, o menas“. Kitas žmonijos vystymosi etapas turėtų būti sąmoninga evoliucija ir kūrybinis bendradarbiavimas suvokiant, kad pati visuomenė yra meno projektas. Mes turime jėgų, proto ir vaizduotės sukurti naują visuomenės operacinę sistemą, kuri patenkintų aukščiausias žmonijos viltis bei siekius. Jei mums pavyktų sugalvoti ir sukonstruoti naują ekonomikos pamatą, kuris suvienytų archajišką keitimąsi dovanomis ir greitą finansų judėjimą po visą pasaulį, tai būtų nuostabus meno projektas ir nuolatos kintanti socialinė skulptūra.

 

Tokia kolektyvinė žmogaus genialumo išraiška būtų naudinga mums, mūsų palikuonims ir apskritai visai gyvybei. Pergyvendami krizę, sukurtą žmogaus godumo ir nemokšiškumo, mes turime unikalią galimybę kurti naują visuomenę, kuri būtų žymiai patogesnė, harmoningesnė, taikesnė ir humaniškesnė.

 

www.realitysandwich.com vertė RB

2011 11 03

 

what comes after money