Feminizmas – tai radikali idėja, kad visi yra lygūs
teorija

feminizmasl       Nors Lietuvos viešojoje erdvėje vis garsiau pradedama kalbėti apie diskriminuojamas tautines mažumas, imigrantus ir visus „kitus“ ne lietuvius bei diskriminaciją dėl lytinės orientacijos, tačiau nesunku atkreipti dėmesį, su kokiu priešiškumu sutinkamos diskusijos, susijusios su moterų problemomis ir lyčių lygybe.

 

Kad pastaroji yra įgavusi „tabu“ statusą, patvirtina ir tai, kad kalbinti asmenys nepanoro iki galo atskleisti savo tapatybes, nors dvi iš jų šiuo metu net negyvena Lietuvoje. Savaime suprantama, kad nepatogu kalbėti viešai apie savo asmeninius išgyvenimus, bet, kita vertus, ar tai tam tikra prasme neverčia suabejoti žodžio laisve mūsų šalyje? Ar tikra tai - laisvė, jei vėliau už išsakytą poziciją gresia bausmė, pasireiškianti įvairaus pobūdžio patyčiomis?

 

Šio straipsnio tikslas – trumpai pasiaiškinti, kas yra feminizmas, lyčių lygybė, ar ji apskritai reikalinga Lietuvai, ir jei taip, kodėl. O gal tai tik dar vienas būdas supriešinti visuomenę? Pasitelkiant tiek teorines žinias, tiek asmenines patirtis, kurios turėtų padėti identifikuoti tam tikrus kasdieninius reiškinius ir jais susijusius klausimus.

 

Pradėkime nuo objektyvių faktų: vyrų ir moterų atlyginimai pagal 2010 m. duomenis už tą patį darbą skiriasi 21,6 proc., o ateityje jos gaus mažesnę negu vyrai pensiją, todėl 22 proc. 65 metų ir vyresnių moterų gresia skurdas (palyginti su 16 proc. vyrų), nors kolegijose ir universitetuose moterų vidutiniškai 12, 4 proc. ir 20,2 proc. mokosi daugiau negu vyrų. „Tačiau moterų profesorių mokslo ir technologijų srityje dalis Lietuvoje sudaro tik 4,9 proc. Rektoriaus pareigų neina nė viena moteris ir tik viena buvo pripažinta visateise Lietuvos mokslų akademijos nare.“ Seimo narės moterys taip pat sudaro vos 18, 4 proc. visų Seimo narių.

 

Smurtą šeimoje patiria kas trečia moteris Lietuvoje, pernai nužudytos savo šeimos narių buvo 26 moterys. Profesionalai, dirbantys su smurto šeimoje problematika, teigia, kad tai yra patriarchato (plačiąja prasme: hierarchinė visuomenės santvarka, kai aukščiausią galios poziciją turi vyriausias vyras, tada – kiti vyrai ir galiausiai – moterys.) padarinys.

 

Apie visas šias ir kitas problemas buvo pakalbintos Eglė, Simona ir Goda. Visos jos – iš skirtingų sričių, skirtingo išsilavinimo, netgi skirtingose šalyse gyvenančios lietuvės (tai paminiu neatsitiktinai), savanoriškai sutikusios papasakoti apie lyčių stereotipus ir diskriminaciją, su kuria teko susidurti joms pačios ir jų artimiems žmonėms.

 

Pokalbis apie feminizmą su Egle, Simona ir Goda


Visos trys laiko save feministėmis. Kaip sako Simona, „šiaip aš, kaip žmogus, turiu poziciją, ir aš negaliu jos nuslėpti. Aš esu feministė, nes negaliu ja nebūti.“

 

Vienas iš pseudojuokelių, sklandančių po internetą apie feminizmą, yra toks: „Feminism is the radical notion that women are people.“ (liet. fFeminizmas – tai radikali mintis, kad moterys yra žmonės.” – A. P.). Kaip vertinate tokį pasakymą?


Simona:  Aš į feminizmą žiūriu kaip į elementarų žmogiškumą. Aš esu prieš pasakymą, kad „moteris – irgi žmogus“, nes ką tai reiškia? Kad ji ką – ne žmogus?

 

Eglė:  Būti moterimi – taip, visų pirma tai būti žmogumi, todėl tas juokelis turi labai skaudžią priešistorę, nes moteris patriarchalinėje visuomenėje toli gražu nebuvo ir, tikrai galima teigti, nėra lygi vyrui. Todėl tam tikra prasme ji nėra visavertis žmogus. Feminizmas teigia, kad moteris visų pirma yra žmogus.“

 

Goda: Manau, kad posakis labai taikliai ironiškas ir gerai atspindi, nuo ko prasidėjo feminizmas (sakykime, galvojant apie S. De Beauvoir). Tačiau, jei galvotume apie dabartinį feminizmą, turbūt reikėtų perfrazuoti: „Feminism is the radical notion that everybody is equal.” (liet. „Feminizmas – tai radikali mintis, kad visi yra lygūs.“ – A. P.) O šiaip šitas juokelis man visai patinka. Kaip ir šitas: „People call me a feminist whenever I express sentiments that differentiate me from a doormat.” (liet. „Žmonės vadina mane feministe visada, kai išreiškiu kitokius jausmus negu durų kilimėlio.” – A. P.)”

 

Atsakymai į antrąjį ir trečiąjį klausimą šiek tiek demaskuoja tam tikrą pavojų, slypintį tapatinant save su feminizmu, ir galėtų tapti rodikliu, nusakančiu tolerancijos lygį: Ar viešumoje, tarkim, ne itin pažįstamoje aplinkoje, kalbate apie „buvimą feministe“? Ar verčiau pamačiusi, kad aplinka ne itin draugiška, nutylite, o gal net slepiate, „maskuojate“? Dėl kokių vienokių ar kitokių priežasčių taip elgiatės? O gal niekada neteko susidurti su priešišku požiūriu į feminizmą, ir tai tėra mitas?

 

Goda:  Priklauso nuo aplinkos. Dažniausiai bandau žmonėms paiškinti, kas yra feminizmas. Tai „žiauriai” vargina, bet, manau, taip pat yra „žiauriai” svarbu, nes stebėtinai daug žmonių tiesiog nežino, kas yra feminizmas, arba įsivaizduoja jį labai iškreiptai. Žinoma, kartais, kai matau, kad nieko nebus arba kad bus konfliktas, apie tai nešneku. Galiausiai, feministe pirmiausia reikia būti, reikia elgtis atitinkamai, o ne tik apie tai šnekėti. O susidurti su tokiu požiūriu, žinoma, teko. Nors galbūt ne tiek priešišku, kiek skeptišku ir pašiepiančiu. Ir ne tik Lietuvoje, Olandijoje padėtis nėra labai jau geresnė. Net ir čia filosofijos profesorius gali leisti sau pareikšti besididžiuojantis, kad jo fakultete tokios pseudofilosofinės disciplinos kaip feminizmas nedėstomos.

 

Simona:  Kalbant apie patį feminizmą, tai iš tikrųjų trūksta informacijos, nes, jeigu pasakai „feminizmas“, tai automatiškai: „Ai, tai čia šita prieš vyrus...Nes vis mažai kažko.“ Čia elementarus žmonių nesidomėjimas. Tarkim, yra buvę tokių situacijų iš seniau, kai pasigirsta „juokeliai“: bet, žinai, aš irgi žodžio kišenėje neieškau, bet, kai tai tampa ne juokeliu, o principo klausimu, yra liūdna. Tada reikia labai daug sėdėti su žmogumi, kalbėti. Labai daug kam atrodo, kad tos feministės yra aršios, rūsčios, prieš viską absoliučiai, kas tik kvepia vyrais. Aš čia šiurkščiai taip sakau, nes žmonės taip įsivaizduoja, bet taip nėra.“

 

Ar tenka sutikti vyrų feministų?

 

Simona:  Taip, turbūt visi mano darbe, nes visi labai palaiko. Kalbame apie tai, kiek pats patriarchatas sukelia nepatogumų vyrams. Tarkim, šoki – tai „nevyriška“, eini su gitara groti - tai kitas „tikras vyras“ dar prieis ir į galvą duos, nes „tai nerimta“.

 

Eglė:  Yra tekę susidurti su neigiamu požiūriu į feminizmą – juk augau Lietuvoje. Pamenu, kažkas paniekinamai atsiliepė apie A. M. Pavilionienę, neva senmergė ir lesbietė, visada pikta ir pan. Toks ir buvo mano pirmas įspūdis, išmoktas toje antifeministinėje ir gana mizoginiškoje kultūroje, kad tai – kai kas blogai, per daug „radikalu“, karinga, priešiška (tai man visada atrodė negerai, juk reikia paklusti ir būti „gera mergaite“, o ne „draskyti akis“). Mielai diskutuoju su intelektualiais žmonėmis, bet, jei matau, kad nėra jokios prasmės atskleisti savo idėjas, pasilieku jas sau. Lietuvoje apskritai vyrauja tokia mitų apie feminizmą seka: lesbietė – feministė – senmergė. Sakyčiau, eilės tvarka pagal neigiamumą: neva lesbietė – apskritai blogis, senmergę dar galima „suremontuoti“ suradus jai vyrą, o feministė yra arba jau žlugusi senmergė, arba lesbietė (arba pakeliui į vieną iš šių kategorijų). Dabar tai kelia man juoką, tačiau suprantu, kad toks neigiamas požiūris atbaido daugumą žmonių nuo feminizmo ar bent jau pažinties su jo idėjomis. Feminizmas suvokiamas kaip moterų „skundas“ esama padėtimi, neva skundžiasi tik tos moterys, kurios nieko nepasiekė savo gyvenime, kuriom kažkas nepavyko, o gal jos tiesiog negražios ir pyksta ar pavydi. Skųstis juk negražu. Retai kada pagalvojama, kad tas „skundas“ yra esamos padėties kritika ir kad keistis turi ne tos moterys, kurios kritikuoja patriarchalinę sistemą, o sistema, kuri žaloja ir subordinuoja joje gyvenančius žmones. Juk lengviau pasakyti: „Vėl tos plaukuotos vyrų nekenčiančios lesbietės, senmergės rėkauja“, negu pripažinti: „Taip, iš tiesų ši sistema nėra gera, jei tam tikros žmonių grupės gyvena nelygiomis sąlygomis. Kaip aš galiu pakeisti savo požiūrį, elgesį, kad padėtis pasikeistų?“.

 

Simona: Visur esama baimės. Baimė gimdo pyktį ir neapykantą. Bijai kitokio, bet iš tikrųjų bijai savęs. Bijai, nes nežinai, kaip bendrauti, ir pradedi vengti, užuot ieškojęs ryšio. Žmonėms į pasąmonę įeina tam tikros sąvokos, ir jie tada reaguoja aršiai į jas. Tu gali su vyru labai normaliai šnekėti apie moteris ir t.t., bet tik pasakysi žodį „feminizmas“ – jis užsiplieks, nes yra girdėjęs iš savo tėvų ar draugų, kad tai yra blogai, kad feministės niekina vyrus.

 

Kaip galėtumėte apibrėžti „feminizmą“, kas tai, prieš ką ir už ką kovoja, ko siekia? Ar galima tai vadinti vyrų ir moterų, kitaip tariant, lyčių kova? Apskritai ar lytys savaime turi kokį nors ryšį su feminizmu?

 

Simona:  Feminizmas gimė tada, kai moterys sukilo. Kai iš pradžių jos norėjo net ne lygių, o elementarių teisių, ir tai buvo kova už moterų teises. Mūsų visuomenėje gyvenant, aš manau, kad feminizmas „perėjo“ į kitą lygį: tai kova už žmogų, už žmogaus savigarbą, orumą, už žmogaus teisę būti tuo, kas jis yra. Tai apima moteris, vyrus, homoseksualius žmones, tautines mažumas. Tai apima visus.

 

Goda:  Kaip ir minėjau, manau, kad feminizmas – tai veikimas ir pasisakymas už lygias teises. Feminizmas taip pat yra lęšis, per kurį galima pastebėti ir nagrinėti visuomenėje egzistuojančius galios santykius – ne tik tarp vyrų ir moterų, bet ir tarp socialinių sluoksnių, rasių, kultūrų ir t.t.

 

Eglė:  Feminizmas – tai kova už įvairialypę socialinę lygybę. Feminizmas atvedė moteris į universitetus, darbo vietas, rinkimus, mokslinius darbus ir daugybę kitų reikšmingų socialinių ir kultūrinių pozicijų. Tai vyko per kovą – gatvėse, namuose, lovose, universitetuose, mene. Tačiau ta kova ne prieš vyrus, o prieš žalojančius „vyriškumo“ ir „moteriškumo“ apibrėžimus ir socialinę santvarką, kuri skaldo visuomenę ir didelę jos dalį subordinuoja.

 

Simone de Beauvoir „Antrojoje lytyje“ teigia, kad „moterimi ne gimstama, o tampama“. Kaip galėtumėte pakomentuoti šią mintį?

 

Goda:  Socialiniai vaidmenys nėra įgimti. Žmonės negimsta, pavyzdžiui, gerais tėvais – jie tokiais tampa. Būtent dėl to žmonės vartoja tokius būdvardžius kaip „geri tėvai“ arba „pavyzdingi tėvai“ ir „netikę tėvai“. Moterys irgi apibūdinamos kaip „tikros moterys“ ir „netikros moterys“. Vadinasi, buvimas moterimi yra išmokstamas dalykas.

 

Eglė:  Moterimi tampama – be abejonės, moterį kaip socialinį reiškinį suformuoja aplinka, kultūra, socialinės normos, istorinės aplinkybės. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie vyrą. Abi šios sąvokos yra socialiniai konstruktai ir egzistuoja visuomenėje dėl gajaus dviejų priešingų lyčių diskurso.

 

Dažnai lyčių tematikos literatūroje yra išskiriamos savotiškos dvi lytys: biologinė (angl. „sex”) ir socialinė (angl. „gender”). Ką apie tai manote? Gal galėtumėte pateikti jas atskleidžiančių pavyzdžių iš savo asmeninio gyvenimo/auklėjimo/aplinkos?

 

Eglė: Biologinės ir socialinės lyties atskyrimas buvo pirmas rimtas žingsnis (1949 m.) į daugelį šiuolaikinių lyties ir feminizmo teorijų. Judith Butler ne veltui nagrinėja Beauvoir, tik gerokai išplečia tas sąvokas ir jas kritiškai analizuoja.

 

Goda:  Manau, kad toks atskyrimas tam tikrais atvejais naudingas, nes leidžia pamatyti visuomenės įtaką „tapimui moterimi“. Taip, biologiniai skirtumai egzistuoja, tačiau žmogus turbūt kaip joks kitas gyvūnas yra socialinis padaras. Ir tas sociumas šiam padarui yra tiek ribojantis, tiek ”įgalinantis”.

 

Eglė:  Man kyla klausimas, kaip mums, lietuviams, kalbėti apie lyčių problemas ir sąvokas, kai net neturime tam tinkamų žodžių? Reikia tam tikra prasme išrasti naują žodyną, kuris leistų dalintis mintimis ir kritika, analizuoti esamus reiškinius, ir juos keisti. Augant šioje visuomenėje, biologinė ir socialinė lytis buvo suplakta į vieną „lyties“ sąvoką. Kuo gimei (arba, kitaip tariant, ką turi tarp kojų), tuo ir turi būti. Tai yra visiškai ribotas ir žalojantis suvokimas.

 

Augdama nebuvau „berniukiška“, sakyčiau, buvau gana „mergaitiška“, nes mėgau minkštus žaislus, gyvūnus, lėles, sukneles, rožinę spalvą, turėjau ilgus plaukus, žaidžiau mokytoją, nemėgau muštis, daug skaičiau ir piešiau. Buvau paklusni, drovi, protinga, kūrybinga, negabi sportui. Juk tokios ir turi būti mergaitės, pasak tvarkingos lyčių sistemos, ar ne? Tačiau kartu niekada nesijaučiau labai mergaitiška, nes mano keliai („kelėniai“) buvo „kaip berniuko“, todėl ypač vėliau, ankstyvoje paauglystėje, nemėgau sijonų nešioti. Bet kartais karstydavausi po medžius, kaip ir dauguma vaikų. Mėgdavau berniukišką ar vyrišką kompaniją, ypač tėvų draugų, nes man atrodydavo, kad tik vyrai labai protingi ir intelektualūs. Skaitydama daugiausiai vyrų autorių knygas, tapatindavausi su pagrindiniu veikėju vyru. Jausdavausi suprantanti pasaulį „kaip vyras“, nes maniau, kad esu protinga, o protas ir intelektas, reikšminga kūryba – tai vis vyro sritys.

 

Taigi mano santykis su „vyriškumu“ ir „moteriškumu“ buvo gana komplikuotas, ir gyvendama Lietuvoje nepriėjau prie konstruktyvios (greičiau – dekonstrukcinės) šių sąvokų analizės. Nors ir neaugau „tipiškoje“ šeimoje (mano abu tėvai iš „meno pasaulio“), tačiau buvau auginama „kaip mergaitė“, o mano brolis – „kaip berniukas“. Dabar jaučiu tokio auklėjimo neigiamas pasekmes (nekaltinu savo tėvų, greičiau čia kultūrinė terpė padarė didelę įtaką), su kuriomis turiu kovoti kasdieną. Drovumas, noras (ir pareiga) visiems padėti, įtikti, nesipykti su niekuo, būti nuolankiai, atsiklausti leidimo – tai „mergaitės“ auklėjimo palikimas, kuris, mano nuomone, yra žalingas ir stabdantis asmenybės augimą.

 

Simona:  Nors mūsų šeimoje berniukus ir mergaites auklėjo gana lygiai, bet „užklumpa“ paauglystė ir kyla visos tos paaugliškos bėdos, keičiasi charakteriai, atsiranda simpatijos ir antipatijos. Taip pajunti, nori ar nenori, kad moteris yra mėsa, o nenori, kad taip būtų. Tada elementariai pradedi aiškinti: „Ne, taip nėra. Mes, moterys, taip pat norime mokytis, norime pasiekti, norime kurti, nesislapstyti po vyriškais pseudonimais.“ Bet tu vis tiek susiduri ilgainiui su spaudimu: iš draugų, pavyzdžiui, beveik visos draugės jau ištekėjusios, turi vaikų. Visos klausia: „Tai kaip tu?“. Susidaro įspūdis, kad ir kokioje šeimoje augtum, anksčiau ar vėliau išeini į visuomenę ir suvoki, kad joje požiūris į moterį vis dar yra netoks, kokio norėtų feministės. Nes aš įsivaizduoju, kad feminizmas – tai kova už vyrų ir moterų teises, kad jos būtų lygios. Ir tai nėra, kad moteris turėtų būti „virš“ ar vyras „virš“. Aš į feminizmą žiūriu kaip į elementarų žmogiškumą.

 

Tikriausiai ne kartą esate girdėjusios populiarioje psichologijoje, žiniasklaidoje sklaidančias tokias sąvokas kaip „vyriškumas“ ir „moteriškumas“. Kaip jas vertinate ir apskritai ar galėtumėte paaiškinti, kas tai yra? Kaip manote, ar egzistuoja „amžinas moteriškumas“ ir „amžinas vyriškumas“? Jei taip, kas tai yra?

 

Goda:  Vyriškumas ir moteriškumas yra rinkinys savybių, ”prikabinamų” prie tam tikros lyties. Aišku, jų apibrėžti iki galo neįmanoma – būtent todėl jos ir yra tokios gajos, nes keičiasi atsižvelgiant į laikmetį ir kultūrą. Galbūt tik šia prasme jos yra amžinos kaip kategorijos, bet ne kaip konkrečios savybės. Kuo toliau, tuo labiau nebeskiriu moteriškų ir vyriškų savybių bei nematau tam reikalo. Mano tikslas nėra būti „gera moterimi“, kaip tai apibrėžia visuomenė, bet „geru žmogumi“, kaip tai apibrėžiu pati.

 

Eglė:  Atvirai pasakius, tos sąvokos ir beatodairiškas jų vartojimas mane vimdo ir piktina. Norėčiau, kad žmonės kritiškiau žiūrėtų į brukamas idėjas, kas yra moteris, o kas – vyras ir kokie jie turi būti. „Moteriškumas“ ir „vyriškumas“ nėra absoliučios kategorijos, jos kinta su visuomene, istorinėmis aplinkybėmis, kultūros ypatumais. Jos tėra idėjos, o ne materialiai apčiuopiama realybė. Visuomenė, atkartojanti ir skiepijanti šias idėjas žmonėms, sukuria iliuziją, kad „vyriškas“ ar „moteriškas“ elgesys (išvaizda, kūnas, darbas, drabužiai) yra nedalomas, nekintantis ir „natūralus“. Analogiškai: jeigu tau kiekvieną dieną kartoja, kad esi kvailas, galiausiai imama tuo tikėti.

 

Simona:  Mane labiausiai erzina, kai mes skiriame tam, kad surastume neigiamus skirtumus. Visi mes esame žmonės, visi vienodi ir kartu skirtingi. Bet skirtingumas, man atrodo, ir yra gražiausias žmogaus bruožas: nerasi tokio paties niekur nei tarp vyrų, nei tarp moterų. Aš ir pati galvoju, kiek man pačiai daug kas yra „įsodinta“. Pavyzdžiui, kad, kai pasižiūri filmo, spektaklio, nutapyto paveikslo ar fotografijos autoriaus pavardes, ir pagalvoji: „O taip ir galvojau, nes yra labai „moteriška“.“ O, jeigu tai daro vyras, niekas nepasakys, kad tai yra labai „vyriška“. Kartą pastebėjau, kad mikroautobuso vairuotoja yra moteris, ką ne taip dažnai pamatysi, kaip ir taksi vairuotojas, nors troleibusų dauguma troleibusų vairuotojų yra moterys. Vadinasi, dar kiek dirbti su savimi ir su kitais. Tam, kad būtų normalu.“

 

„Normalu“ ir „nenormalu“ irgi stipriai neapibrėši...

 

Simona:  Žinai, tas „normalu“ – tai, kaip aš sakau, tai, kas yra bendražmogiška.

 

Kaip manote, tiesa ar mitas, jog būtent moteris yra siejama su vaikais, kad tarsi „geriausia“ jos saviraiška yra galima tik per juos? Ką tai iš tiesų reiškia „tarp eilučių“? Ar teko susidurti su neigiamu to aspektu?

 

Goda:  Iš esmės tiesa. Manau, tai susiję su ilga ribotų (žmogaus – A. P.) teisių istorija. Žinoma, kai neturi galimybės kitaip savęs realizuoti, vienintelė galimybė pasireikšti lieka vaikai. Ir tokia nuostata nėra lengvai kvestionuojama net ir pasikeitus aplinkybėms. Deja, mano nuomone, vaikams tai neretai kenkia: jis laikomas motinos nuosavybe, tarsi turi „gyventi už ją“. Tiek dukros, tiek sūnūs. Bet, tiesą sakant, manau, kad „vaikų klausimas” atsiremia į bendresnį reprodukcijos klausimą. Neseniai vienas sutiktas pažįstamas paklausė, ar noriu vaikų. Atsakiau, kad nebūtinai, kad galbūt kada nors norėsiu, bet nejaučiu didelio poreikio. Jis buvo gana nustebęs: „Tai kokia tuomet gyvenimo prasmė, jei neturi vaikų?“. Laimei, mano šeimoje niekada nebuvo spaudimo šiuo klausimu ir niekas nevertė manęs galvoti apie šeimą ir vaikus kaip vienintelį būdą įprasminti savo gyvenimą. Kaip vienas įžvalgus pažįstamas pasakė, „faktas, kad gali daugintis, dar nereiškia, kad privalai“.

 

Eglė:  Spaudimas egzistuoja, pradedant močiutėmis, klausiančiomis: „Tai kada anūkų bus?“, baigiant socialinėmis institucijomis (pavyzdžiui, Statistikos departamento teiginiai neva, jei viena moteris nepagimdys trijų vaikų, lietuvių tauta pasmerkta išnykti).

 

Simona: Kai vyksta skyrybos, vaikai paprastai paliekami motinai. Tai irgi yra neteisinga. Reikia žiūrėti pagal situaciją, negali sakyti, kad tik taip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, vien ta nuostata, kad vaikas turi augti su motina, mano galva, jau yra neteisinga iš esmės, nes taip yra diskriminuojamas tėvas.“ Mūsų visuomenėje yra svarbi materialinė gerovė. Pensijos yra mokamos po to, kai kažkur dirbai. O namų šeimininkė – tai čia ne darbas, o pareiga, „palikimas“.

 

Taip, ir jei ji „niekur nedirba“, paskui senatvėje gauna „minimumo minimumą“, o ką reiškia Lietuvoje 500–600 Lt pensija?

 

Simona:  Tai labai baisus dalykas: nežinai, kas gali „susišviesti“ tavo vaikams, tavo tėvams, vyrui, galų gale tau pačiai, o jei neturi nieko savo, esi priklausoma finansiškai.

 

O jei ir namie nevertina?

 

Simona:  Tada iš viso yra kraupus dalykas. Tada esi niekas, daiktas, savaime suprantamas reikalas.

 

Darbas, studijos, galų gale mokykla - tai ypatingos erdvės, kuriose tikimasi, jog būsi vertinamas ne pagal išorę (pvz., lytį), o pagal asmeninius gebėjimus. Ar teko susidurti su kokia nors su tuo susijusia diskriminacija?

 

Goda:  Taip. Labiausiai nustebino, kad tai buvo universitete. Kažkodėl kai kuriems dėstytojams atrodė, kad buvimas moterimi yra tam tikra protinio neįgalumo forma, todėl nesugebėjimas perprasti kokio nors dalyko joms tiesiog yra atleistinas (priešingai nei vyrams). Arba, priešingai, smerktinas, nes jos turėtų būti prie puodų ir meilės romanų, o ne filosofinių knygų. Be to, kažkodėl kai kurie dėstytojai visiškai nesijausdavo darą kažką neteisingo komentuodami studenčių išvaizdą, ir dažnai siedami tai su jų protiniais gebėjimais (suprask – kuo labiau akį traukianti išorė, tuo tuštesnis vidus).

 

Simona: Na, pavyzdžiui, aktoriams visada reikėjo ir reikia už save pakovoti - už savo profesiją, bet moterims visada buvo sunkiau. Dar mano močiutė mena tuos laikus, kai aktorė buvo (laikoma – A. P.) pasileidusi moteris. Kad gera aktorė išsikovotų ir apgintų savo orumą, ji turėjo dirbti daug daugiau negu vyras. Ir tai sklandydavo gandas, kad, jei ji gauna, pavyzdžiui, „Ledi Makbet“, vadinasi, ji miega su režisieriumi. O jei vyras gauna gerą vaidmenį – niekas nepasakys, kad jis jį gauna „kitais“ būdais. Šiandien tai egzistuoja mažiau, bet egzistuoja. Didelis pasikeitimas įvyko tada, kad moterys pradėjo rašyti pjeses, automatiškai atsirado moterims daugiau darbo. Jeigu kalbėtume apie klasikinę dramaturgiją, tai ji sukurta vyrams, dėl to iki šiol vyrauja toks mitas, kad vyrų teatre reikia daugiau, nes visi vaidmenys yra vyriški, bet tai netiesa. Nes tai priklauso ir nuo interpretacijos. Bet tokia atsiradusi dramaturgija buvo laikoma „feministine“. Aš už tai, kad būtų bendražmogiška literatūra, o ne „vyrų“ ar „moterų“, nes, jeigu jau mes taip skirstome, tai iškart yra nesąmonė.

 

Eglė:  Dažnai brukamas „gražios, bet kvailos“ arba „protingos (gal), bet negražios“ moters „personažas“. Ką reiškia apskritai ir kiek gali būti pagrįstos sąvokos: „graži/negraži“, „kvaila/protinga“ („Graži“ – kam? Pagal kokius kriterijus?). Toks mergaitės (ir vėliau moters) auklėjimas ir formavimas turi daug neigiamų pasekmių. Žalingi stereotipai, kuriais nesąmoningai vadovaujamasi augant: jei jautiesi graži, tikriausiai mažesnė tikimybė, kad norėsi būti labai protinga, kai aplink visi sako, kad protinga būti tau nereikia (netgi kenktų) ir viską pasieksi grožiu. Žinoma, primityvus pavyzdys, tačiau toks aplinkos spaudimas tikrai veikia. Antra, toks auklėjimas susiaurina asmenybės vystymosi ir savęs suvokimo galimybes: „gražios“ mergaitės mokomos nesijausti protingomis, o „negražios“ – jaučiasi nevisavertėmis, nes dėl išvaizdos jos patenka į žemesnę poziciją hierarchijoje („protinga, bet tokia negraži, ji juk niekada nesusiras vyro, nesukurs šeimos, t.y. jos gyvenimas bus nenusisekęs“). Galų gale pats faktas, kad visuomenėje esi moteris (vadinasi, „kvaila“), kartais verčia apsimesti menkiau išmanančia, nuleisti negirdomis replikas apie tavo nekompetenciją, kad išvengtum konflikto. Kartais bendraujant su vyrais, einančiais aukštas pareigas (darbe ar bendruomenėje), nejučia pasakoma ką nors menkinančio tavo autoritetą (pvz.: „Nežinau, tai čia tik man taip atrodo“; „Čia tik mano tokia nuomonė“), ar leidi „protingiems vyrams“ pasisakyti , nes juk jie: neva išmano geriau, negali būti užginčyti toje aplinkoje, būtent dėl jų aukštos pozicijos.

 

Toje pačioje žiniasklaidoje moters reprodukuojamas įvaizdis - tai jauna, bet aistringa, viliojanti, bet paklusni, jau nekalbant apie sudaiktinimą, ir t.t. Kaip manote, ar toks pateikimas turi kokį nors ryšį su realiais žmonių gyvenimais? Ar daro kokią nors žalą, ar yra tik būdas parduoti tam tikrą paslaugą, prekę?

 

Eglė:  Toks moters suvokimo platinimas viešojoje erdvėje su realiais žmonių gyvenimais turi stiprų ryšį. Tik tai nereiškia, kad šie stereotipiniai moters portretai atvaizduoja realių moterų išvaizdą ar charakterį. Priešingai, šie įvaizdžiai kaip tik formuoja savęs suvokimą ir subjektų tapatybes. Kitaip tariant, parduodamos reklamuojamos prekės, įvaizdis ir iliuzija, kad gali tokia tapti, formuoja moterų tapatybes, į kurias, žinoma, norisi lygiuotis ir su jomis tapatintis. Reklaminiai triukai veikia ne tik kad „pamačiau-nusipirkau“, bet daug subtiliau („pamačiau – noriu ir turiu tokia tapti“ ir „dar nesu tokia – dar daugiau perku“ ir t.t.), nes įsismelkia į žmonių pasąmonę ir ją pakeičia.

 

Goda: Deja, tai – uždaras ratas. Man teko sunkiai pakovoti su pačia savimi, kad nustočiau panikuoti dėl nejaunėjančio savo kūno ir jį pamilčiau. Turiu keletą draugių, kurios kenčia pilvo skausmus beveik kasdien, nes gėdijasi tuštintis, kai jų vaikinas yra tame pačiame bute, nes juk moterys nesituština – jos švarios, kvepiančios, neprakaituojančios, o maistą iš organizmo šalina senovinės moterų magijos būdu. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.

 

Simona:  Žaidi su mergaitėmis tomis lėlytėmis, nes taip mergaitei dera, jos segi sijonukus, nes taip tarsi gražu, nors nepatogu ir šalta galų gale. Bet jos tokios „lelios“, jos taip auga, joms gerai ir jos tarsi mėgaujasi pasyvumu. Kaip, pavyzdžiui, kokios „Facebooko“ nuotraukos: kaip aš save pristatau. Vadinasi, aš pasiduodu tam, man patinka būti objektu.

 

Galbūt todėl, kad daug sunkiau išvažiuoti iš tų „vėžių“?

 

 Simona: Aš kartais galvoju, kad joms patogiau taip yra, nes čia ir nuo mentaliteto priklauso. Joms atrodo, kad yra toleruojamos, patogu. Kai gyveni tokioje visuomenėje, patriarchatas nesitraukia ir taip greit nesitrauks.

 

Ką Jūs laikote tiesiogine ir netiesiogine diskriminacija? Ką manote apie brėžiamą šių diskriminacijų skirtį? Ar sutinkate, kad netiesioginė diskriminacija yra neabejotinai tokia pat diskriminacija kaip ir tiesioginė?

 

Goda: Mano nuomone, visa diskriminacija yra tiesioginė.” Pavyzdžiui: „Valgyk, valgyk, berniukas turi augti sveikas“ versus: „Nekimšk šitiek maisto, sustorėsi, kaip paskui vyrą susirasi?“. „Jūsų amžius suteikia jums solidumo, pone“ versus: „Atleiskite, bet mums reikia reprezentatyvios sekretorės iki 25 metų.“

 

Eglė:  Manau, kad šios diskriminacijos rūšys yra tarpusavyje susijusios ir nėra paprasta atskirti, kada diskriminuojama tiesiogiai ar netiesiogiai. Tiesioginė diskriminacija galėtų pasireikšti galimybių ribojimu tiesiogiai šiuo atveju dėl lyties, pavyzdžiui, nepriimant moters į „vyrišką“ darbo vietą. Netiesioginė diskriminacija turbūt veiktų darbo aplinkoje, „subtiliai“, tarkime, organizacijoje, informacijos slėpimas, darant motyvuojant kompetencijos stoka, dėl to būtų apribotas moters darbuotojos dalyvavimas priimant svarbius sprendimus. Tačiau abi diskriminacijos turėtų būti vertinamos kaip lygiavertės.

 

Simona: Manęs anksčiau yra klausę, ar esu patyrusi tiesioginę diskriminaciją. Atsakiau, kad lyg ir ne, nes teatre, kad galėtum kurti, turi kovoti – nesvarbu, vyras ar moteris. Bet, kai po tam tikro mano spektaklio, jau nekalbant apie tai, koks jis turėtų ar galėtų būti, nes kiekvieną kūrinį vertini subjektyviai, kas yra tavo teisė, bet, kai komentaruose aš pamatau savo asmenybės analizę, kai esi vadinama „mergaite“, tai labai savotiškas jausmas. Pateikiama, tarsi „mergaitė leido sau“. Aš baigiau visus įmanomus mokslus, ko dar reikia, kad nebūčiau vadinama „mergaite“?

 

Nežinau, ar su tuo susiduria šiuolaikinė karta, bet mano karta susidūrė, kai berniukas visą laiką gali išeiti kur nori ir nebūtinai pranešti, kada jis grįš. Mergaitė visąlaik turi pranešti tėvams, kada ji grįš. Iš dalies tai yra teisinama dėl jos pačios saugumo, o berniukui tai nesvarbu, berniukui mažiau nesaugu, kad jis gali gauti į galvą? Tai irgi yra didelis nesusipratimas, nes vaiką tu saugai bet kokiu atveju arba nesaugai apskritai. Kokią įtaką augančiai mergaitei daro, kai ji mato, kaip yra diskriminuojama jos mama, močiutė? Mano mama labai ilgą laiką negalėjo gauti nuolatinio darbo, nes visi žinojo, kad ji turi daug vaikų. Dirbdavo puse etato ar ketvirčiu, kad nors kiek prisidurtų. Ir nieko negalėjo dėl to padaryti. Baigusi aukštąją, tą patį, kaip ir tėvas, bet pagal specialybę niekada nedirbo, todėl turėjo visiškai kardinaliai keisti savo profesiją. Baigė kirpėjų kursus ir iki šiol dirba kirpėja. Pati sau susikūrė darbo vietą ir dabar išlaiko šeimą, o ne tėtis, nes, prasidėjus krizėms, jam atlyginimą stipriai sumažino.

 

Smurtas šeimoje, tarkim, prieš šešiasdešimt metų, buvo tarsi normalus dalykas, apie tai niekas nešnekėdavo. Esu iš močiutės girdėjusi istorijų, kaip, pavyzdžiui, išteka mergina ir ją tas vyras muša, ji pasisako šiaip ne taip savo seserims, o jos „gatavos ją užėsti“: „Kaip tu taip gali? Tai gal tu nepadarai ko nors?“ Jau nekalbant apie „jeigu muša – tai myli“, kas iš viso yra baisu. Neduok tu Dieve, pabandysi ką nors pasakyti. O baisiausia, kokie vaikai užauga tokioje šeimoje. Kai jie mato, kokia yra „pagarba“ motinai? Kokios tos mergaitės užauga? Jos gi suvokia, kad moteris yra nuolankumas - „kaip mama“. Trenkia tėvas – tyliu, nes čia yra „vyras“. Ką tam sūnui galų gale kalbėti? Tai yra toks būdas aiškintis santykius su kitu žmogumi?

 

Tarsi ne tai, kad normalu, bet savaime suprantama. Jei ji gauna į galvą, vadinasi, ji to nusipelnė, nes kažko nepadarė.

 

Simona: Tai čia – tradicinė šeima, kuri paremta „vyriškąja“ galia? Baisiausias dalykas, kurį suteikia smurtas, tai yra parodoma galimybė sprendimui, nors tai nėra sprendimas.

Ko palinkėtume Lietuvos moterims? Vyrams?

 

Goda:  Mažų mažiausiai – nuolat klausti savęs: „Kodėl aš taip elgiuosi ir kodėl turėčiau taip elgtis?“. Moterims ypač linkiu nenutilti, kai jaučiatės diskriminuojamos. Net jei jus palaikys rėksnėm ar piktom raganom, bet verčiau būti pikta ragana nei geru durų kilimėliu. O galiausiai tiesiog linkėčiau nustoti būti vyrais bei moterimis ir būti tiesiog žmonėmis.

 

Eglė: Vyrams taip pat palinkėčiau suvokti savo privilegijuotą padėtį sistemoje, kurioje gyvename, bei suprasti, kad patriarchalinė sistema žaloja ir juos. Taip pat tiek moterims, tiek vyrams, tiek žmonėms, kurie nepriskiria savęs nė vienai iš šių kategorijų. Linkiu pasidomėti feminizmo istorija, teorijomis ir ugdyti kritinį mąstymą, nepasiduoti stereotipiniam mąstymui ir rėmams, kurie labai energingai spaudžia iš visų pusių. Linkiu visiems atsisakyti baimės, stabdančios nuo ėjimo ten, kur iš tiesų gali būti geriau.

 

Simona: Visą laiką, kai yra sunku, reikia ieškoti teigiamų pavyzdžių. Nes pavyzdys ne veltui yra, tai rodo, kad įmanoma bet ką padaryti. Palinkėčiau eiti į teatrą, apskritai šviestis, daugiau skaityti. Taip pat palinkėčiau savigarbos. Jeigu negali gerbti savęs, negerbsi kito. Ir elgtis ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų, jei jau jų turi, galvok apie kaimynų vaikus, klasiokes, nes tu esi jiems pavyzdys. Aš suprantu, kad dabar yra labai daug kalbama, kad moteris turi galvoti labai smarkiai apie save. Pridurčiau: galvok dar apie kitas moteris. Apie save galvoti yra labai sveika, kaip ir sakoma: pirmiausia mylėk save, kad galėtum mylėti ir kitą. Turėk sveiką požiūrį į save, kad nekeltų paskui tokio klausimo: „Ar susitaiko moterys su savo likimu, ar ne“. Nesmerkti reikia. Vyrams reikėtų nebijoti būti savimi, tokie, kokie yra iš tikrųjų, o ne tokie, kokius juos nori matyti visuomenė. Tokių asmenybių sutinki, bet dėl spaudimo negali atskleisti.

 

Straipsnio komentarai priklauso nuo straipsnio autoriaus lyties?


Vietoj apibendrinančių išvadų šio straipsnio autorė atliko nedidelį tyrimą: „Ar skiriasi komentarai, kai yra žinoma autoriaus lytis ir kai nėra?“ Tai atvejais, kai skaitytojai žinojo, kas rašė straipsnį, komentarai būdavo, pavyzdžiui, tokie: „Kas įvedė autorei internetą į virtuvę?“, „Boba ir Afrikoje boba... Straipsnį irgi boba rašė... Na, kas rašė, toks ir straipsnis išėjo...“ Tais atvejais, kai tapatybė nebuvo žinoma, o tematika – „vyriškesnė“, dažniau galima sulaukti ir tokių komentarų: „Ačiū už labai gerą tekstą, autoriau.“ Ir labai dažnai tokių: „Iš straipsnio matyti, jog jį parašė nuskriaustas gėjus (Lietuvos gėda).“, „Autorius akivaizdžiai liberastinių ar žydrųjų grupuočių funkcionierius.“

 

Parengė Agnė Patackaitė

atgimimas.lt

2011 11 10