Gilles Deleuze: „Revoliucionieriams kyla užduotis panaikinti patį proletariatą”
teorija

 Gilles deleuze      Guattari teiginys „visi mes esame grupelės“ išties tampa pranašyste apie naująjį subjektyvumą, grupės subjektyvumą, kuris nesileidžia izoliuojamas ryžto atkurti savąjį aš (arba dar blogiau – superego), bet besiplečiantis keliose grupėse. Šios grupės išlaiko galimybę skaldytis, jos yra pagrįstos įvairove, pasiduoda įvairioms įtakoms, paremtos laisvo dalyvavimo (optional) principu.

 

Gera grupė nelaiko savęs unikalia, nemirtinga ir reikšminga, bet įsilieja į išorinį gyvenimą, kuris grupei meta iššūkį, suteikdamas jai galimybę išgyventi beprasmybę, mirtį ir išsiskaidymą; „būtent tokia yra atvirumo kitoms grupėms pasekmė“.

 

Guattari yra svarbus dėl skirtumo, kurį jis mato tarp pajungtų grupių ir grupių – subjektų. Grupes pajungia ne vien tik lyderiai, kuriems jos atsiduoda ar pareiškia apie savo prielankumą, bet ir masės. Hierarchija, vertikalia ar piramidine struktūra, kuria pasižymi pajungta grupė, siekiama apsisaugoti nuo bet kokios galimos beprasmybės, mirties ar išsiskaidymo, trukdyti bet kokiam kūrybingam proveržiui ir užsitikrinti savisaugos mechanizmus, kurių esmė – atsiskyrimas nuo kitų grupių. Jų centralizacija vykdoma pasitelkiant struktūrą, totalizaciją, unifikaciją. Grynosios kolektyvinės saviraiškos galimybę pakeičia stereotipinių pasakymų asambliažai, neatitinkantys tiek realybės, tiek subjektyvumo (taip nutinka, kai iškyla oidipizacijos, superegoizacijos ir grupinės kastracijos fenomenai).

 

Kita vertus, grupės-subjektai pasižymi transversalumu, saugančiu nuo totalumo ir hierarchijų. Jos yra saviraiškos agentai, geismo terpės, institucinės kūrybos elementai. Tačiau tokie klausimai kyla ne tiek dviems atskiroms grupėms, kiek dviems vienos institucijos pusėms – grupei-subjektui visuomet kyla pavojus leistis būti pajungtai, patirti paranojišką susitraukimą – taip nutinka, kai grupė siekia bet kokia kaina amžinai išlikti subjektu. Partija, kuri kadase buvo revoliucinė, o dabar yra pajungta dominuojančiam diskursui, masių akyse vis dar gali užimti vietą, kurį jau yra apleidusi, nepaisant savo pačios situacijos gali likti ne savo diskurso skleidėja – ji gali net išduoti tą diskursą, kai evoliucionuojantys galios santykiai sąlygos grįžimą į normalų būvį.

 

Savaime suprantama, kad jei apie grupės funkcionavimo problemas nekalbama pradžioje, po to apie tai kalbėti bus per vėlu. Daugybė grupelių, kurios mases įkvepia tik savo vaizduotėje, jau taiko pajungimu, lyderyste, „signalais iš viršaus“ ir narių branduoliu grįstas struktūras – taip jos pačios atkuria klaidas ir perversijas, kurioms siekia priešintis.

 

Išlieka geismo arba pasąmoningo subjektyvumo problema: kaip grupė išlaiko savo geismą, jungia jį su kitų grupių ir masių geismais, kaip šie geismai kuria atitinkamus kūrybinius diskursus ir sąlygas ne unifikacijai, bet daugialypumui, padedančiam diskursams tapti maištingiems?

 

Geismo nesupratimas ir represavimas iškelia pajungimo ir biurokratizacijos struktūras. Tokiose grupėse veikia išskirtinumo, atsirinkimo ir likusiųjų pašalinimo mechanizmai, iš kitų išsiskiria tariami avangardo ekspertai. Jie atsirenka disciplinuotą, organizuotą, hierarchizuotą proletariatą ir likusiąją dalį – subproletariatą, kuris turi būti pašalintas arba perauklėtas. Bet būtent toks suskirstymas į tris dalis atkuria padalijimus, kuriuos buržuazija pritaikė proletariatui ir kuriais pagrindė savo valdžią kapitalistinių gamybos santykių struktūroje.

 

Bandymas nukreipti tokius padalinimus prieš pačią buržuaziją – tai iš karto pralaimėta kova. Revoliucionieriams kyla užduotis panaikinti patį proletariatą – t. y. nedelsiant panaikinti pasidalinimą tarp avagardo ir proletariato, tarp proletariato ir subproletariato. Reikia veiksmingai kovoti prieš visus išskirtinumo, atsirinkimo ir likusiųjų pašalinimo mechanizmus, kad galėtų iškilti subjektyvumai ir paskirybės, galinčios megzti transversalios komunikacijos saitus.

 

Srautai, kapitalistinėje visuomenėje sukuriantys gausybę pabėgimų linijų, priartinantys proveržius, priverčiantys trūkinėti patį socialinį determinizmą bei istorinį priežastingumą; leidimas atsirasti kolektyvinei saviraiškai, gebančiai atrasti naujus geismu grindžiamus diskursus; ne avangardo, bet adekvačiai į socialinius procesus reaguojančių grupių, kurių tikslas – vesti tiesą tokiais takais, kuriais ji paprastai nevaikšto, kūrimas, – visa tai yra revoliucinio subjektyvumo kūrimas.

 

Ir nebėra reikalo klausti, kas turi eiti pirma – libidiniai, ekonominiai ar politiniai sprendimai, nes toks subjektyvumas peržengia ribas tarp tradiciškai atskirų sričių; pasiekiamas proveržio taškas, kai politinė ekonomija ir libidinė ekonomija tampa tuo pačiu. Pasąmonė yra ne kas kita nei grupės subjektyvumas, kai į struktūras įdiegiamos sprogdinančios mašinos – taip struktūros priverčiamos atsiverti ir išlaisvinti savo užslėptą potencialą, paverstą sprogimo atneštos ateities realybe.

 

Pagal Gilles Deleuze knygą „Desert Islands and Other Texts, 1953-1974“ parengė ir vertė KP

http://raudonajuoda.blogspot.com/

2011 11 21

 

geismo masina

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti