Michael Albert. Dalyvavimo ekonomika (2)
teorija

 parecon albertMichaelas Albertas – JAV rašytojas, aktyvistas, išsamaus kairiosios minties internetinio portalo ZNet įkūrėjas, knygos „Parekonas – gyvenimas po kapitalizmo” („Parecon – Life after Capitalism“, 2003) autorius. Š. m. spalio viduryje M. Albertas lankėsi Europoje ir skaitė paskaitas Ispanijoje, Britanijoje ir Airijoje. Supažindiname su jo paskaita, skaitytą Barselonoje per susirinkimą, kurį rėmė anarchosindikalistų profsąjunga CNT. Pirmoji paskaitos dalis.

 

SUBALANSUOTO DARBO KOMPLEKSAI


Trečiasis parekono požymis – dalyvavimo ekonomikai būtinas naujas darbo pasidalijimas. Naujoje ekonomikoje bus panaikintas pelnas, gaunamas iš privačios nuosavybės, bus įvestas teisingas atlyginimas ir sukurtos savarankiškai valdomos tarybos, bet jeigu mes išsaugosime dabartinį korporacinį darbo pasidalijimą – įsipareigojimas pakeisti ekonomiką bus nenuoseklus.

 

Pažvelgę į darbovietes tiek čia, tiek visame pasaulyje, ir palyginę jas su XX amžiaus socialistinėmis ekonomikomis – pamatysite šokiruojantį panašumą. Metodas, kurį pasitelkus padalijami darbai, visur išlieka toks pats.

 

Matome, kad viena darbo vieta, kurioje priimami sprendimai, suteikia asmeniui galios ir valdžios  (empowering tasks). Kitos keturios darbo vietos, kuriose atliekamos užduotys, reikalauja tik paklusti ir vykdyti nurodymus (disempowering tasks). Dar kitas darbas suteikia galią spręsti, o kiti keturi – vėl tik vykdyti užduotis, ir t. t. Taigi matome 20% darbo jėgos, kuri yra monopolizavusi galią suteikiančius darbus, ir 80% tų, kurie atlieka tik klusnumo reikalaujančius, mechaniškai pasikartojančius, bukinančius darbus. Tai ir yra korporacinis darbo pasidalijimas.

 

Toks pasidalijimas užtikrina, kad pirmoji grupė, kurią noriu pavadinti koordinatorių klase, beje, jai priklauso visi gydytojai, valdo kitą grupę – dirbančiųjų klasę. Koordinatoriai disponuoja visomis žiniomis, visuomeniniais įgūdžiais, pasitikėjimu ir netgi energija, kuri reikalinga diskusijoms ir sprendimų priėmimui. Iš dirbančiųjų atimtos žinios, jiems neleidžiama tobulinti savo visuomeninių įgūdžių ir jie visada atrodo išsekę.

 

Koordinatoriai dominuoja netgi formaliame savarankiškame valdyme. Jie visada dalyvauja sprendimų reikalaujančiose diskusijose; nustato diskusijos temą dirbančiųjų tarybose ir valdo visą informaciją, susijusią su debatų tema. Jie vieni yra įgavę bendravimo įpročius, kurie svarbūs debatuose, ir vieninteliai yra įgavę pasitikėjimą bei energiją, kuri reikalinga, kad dalyvavimas būtų visavertis. Tuo tarpu darbininkai, pervargę ir jausdami nuobodulį nuo monotoniško ir sekinančio darbo, kurį jie dirba, ateis į svarbią diskusiją prastai pasiruošę ir norės kuo greičiau eiti namo.

 

Koordinatoriai, be abejo, nulems sprendimų rezultatus. Ilgainiui jie pradės save vertinti aukščiau už kitus. Darbininkai, atliekantys vykdytojų darbą, pradės vengti susirinkimų. Koordinatoriai tuomet nuspręs pasididinti sau atlyginimą, supaprastinti susirinkimų eigą ir sprendimų priėmimą – neįsileisti esančių žemiau ir tokiu būdu nukreipti sprendimų priėmimo mechanizmą savo klasės intersų linkme.

 

Prieš keletą metų Argentinoje sėdėjau viename kambaryje su maždaug penkiasdešimčia darbininkų, kiekvienas jų buvo iš skirtingų užimtų fabrikų. Turėjau skaityti paskaitą, bet pirmiausia pasiūliau, kad esantys kambaryje pasidalytų savo patirtimi. Šie žmonės puoselėjo labai daug vilčių – juk jie visi buvo užėmę savo fabrikus, atkovotus iš buvusių savininkų, ir sėkmingai juose tvarkėsi. Tačiau pasisakius trečiajam asmeniui kambarys nuščiuvo ir pakili, viltinga nuotaika išsisklaidė. Pasisakius penktajam situacija ėmė daryti kvaila. Po septintojo pasisakymo žmonių akyse pasirodė ašaros, ir aš įsikišau sakydamas, kad jau išgirdau pakankamai ir galiu pradėti savo kalbą, ką ir padariau.

 

Visi darbininkai pasakojo panašias istorijas. Paskutinioji kalbėtoja pabrėžė: „Aš niekada negalvojau, kad pasakysiu ką nors panašaus, bet Margaret Thatcher turbūt buvo teisi. Mes užėmėme savo fabriką, suvienodinome atlyginimus, išlaikydami skirtumus tik pagal darbo trukmę. Įteisinome demokratiją ir savarankiško valdymo elementus. Bėgo laikas. Mes sėkmingai dirbome, bet dabar – aš nemėgstu to sakyti – visas senas šūdas grįžta atgal. Mūsų demokratija tampa apgaule. Pajamų dydis ima skirtis. Vyksta susvetimėjimas. Galbūt tai tiesiog neįmanoma.”

 

Taigi aš ėmiau pasakoti apie korporacinio darbo pasidalijimo, kurį jie išlaikė nepakeistą, efektą. Tai ir buvo priežastis, kodėl koordinatoriai įgauna daugiau valdžios ir pamažu ima gauti didesnes pajamas. Maždaug keturi penktadaliai atlieka darbininkų klasės darbus, o maždaug vienas penktadalis – koordinatorių klasės darbus. Pastarieji ima dominuoti, išsiugdo iškreiptą savivoką bei supratimą apie kitus ir tada senas šūdas sugrįžta. Tai skirtumas tarp žmonių, pasidavusių cinizmui bei desperacijai, ir žmonių, suvokusių, kad egzistuoja kelias pirmyn.

 

Mūsų pasaulyje toks pasidalijimas įvyksta dėl to, kad viena klasė, esanti aukščiau darbininkų, yra savininkų klasė. Turėdami dokumentais įteisintą nuosavybę, kapitalistai valdo darbo priemones. Jie samdo ir atleidžia atlyginimo vergus. Jie siekia pelno.

 

Bet šokiruojanti išvada yra ta, kad beklasė visuomenė nebūtinai sukuriama netgi panaikinus turtą valdančią klasę. Atsiranda įtakinga grupė, kurios vietą ekonomikoje nulemia ne turima nuosavybė, o  jos užimama aukšta pozicija darbo pasidalijime. Ji vis dar gali naudotis absoliučia galia ir iškelti save aukščiau dirbančiųjų.

 

Vadinasi, norint išvengti koordinatorių klasės valdymo, kuris egzistuoja ir vadinamosiose rinkos ekonomikose, ir centrinio planavimo socializme, mes turime pakeisti korporacinį darbo pasidalijimą ir apibrėžti darbo pareigas taip, kad vieniems nebūtų suteikta pribloškiamai daug valdžios, atėmus ją iš visų likusių.

 

Šį trečiąjį institucinį įsipareigojimą parekonas vadina subalansuoto darbo komleksais. Kiekvienoje visuomenėje visi mes atliekame tam tikrą skaičių užduočių. Tai ir yra darbas. Jeigu ekonomikoje naudojamas korporacinis darbo pasidalijimo principas, mūsų darbas suteiks valdžios, kai bus atliekamos įgalinančios valdyti užduotys, arba tą valdžią atims, kai bus atliekamos galios nesuteikiančios, tik vykdymo reikalaujančios užduotys.

 

Dalyvavimo ekonomikoje mes suderiname darbų užduotis taip, kad vieno dirbančiojo darbas suteiktų jam lygiai tiek pat galios, kiek ir kiekvieno kito darbas kiekvienam kitam dirbančiajam. Kiekvienas dirba subalansuotus darbus arba, kaip mes vadiname, turi subalansuoto darbo komleksą. Parekone mes neturime vadovų ir vykdytojų, redaktorių ir sekretorių, chirurgų ir medicinos seselių tokia prasme, kokia egzistuoja dabar. Funkcijos, kurias ekonomikoje dalyvaujantys asmenys šiuo metu vykdo, išlieka, tačiau darbas, kuris yra būtinas norint jas atlikti, yra padalijamas kitu būdu.

 

Savaime aišku, kad kai kurie žmonės vis dar atlieka chirurgines operacijas, nors dauguma jų neatlieka. Tačiau tie, kurie skalpeliu pasiekia smegenis, valo ir naktinius puodus, plauna grindis ir atlieka kitas pagalbinio ligoninės personalo funkcijas. Totali galia, kurią suteikia chirurgo darbas, parekone yra pakeičiama perskirsčius užduotis. Totali chirurgo galia kartu su nauju darbu perkeliama asmeniui, kuris anksčiau tik valydavo naktinius puodus.

 

Koordinatorių klasės dominavimas visų kitų dirbančiųjų atžvilgiu panaikinamas ne eliminuojant galią suteikiančius darbus ir ne atliekant tokius pačius darbus – abi šios sąlygos yra neįmanomos. Vietoje to, mes padalijame galią suteikiančias ir jos nesuteikiančias monotoniškas užduotis taip, kad visi ekonomikoje dalyvaujantys asmenys dalyvautų savarankiško valdymo sprendimų priėmime neturėdami pranašumo dėl jų ekonominio vaidmens. Yra tik žmonės, kurie dirba. Šioje didelėje dirbančiųjų grupėje nėra pasidalijimo į dvi klases.

 

Kai kurie sakys, jog toks metodas švaisto talentus, o galiausiai ims trūkti to, ko mums visiems reikia. Jie mano, kad taip mes prarasime dalį aukštos kvalifikacijos gydytojų, teisininkų ir inžinierių darbo, nes jie turės dirbti įvairius papildomus darbus, tarp jų ir tokius, kurie neprideda galios ir valdžios. Iš tiesų toks požiūris yra per daug jausmingas ir klasinis.

 

Taip, tiesa, kapitalizme Semas operacijas atlieka 40 valandų per savaitę, o parekone – tik 20 ar 15 valandų per savaitę. Tuomet mes iš tiesų prarandame 20 ar 25 Semo kvalifikuoto ir produktyvaus darbo valandas, nes tiek laiko Semas praleidžia atlikdamas valytojo ir kitus darbus. Ir jeigu taip atsitiks su visais gydytojais, jų bendras gydymui skirtas laikas sumažės per pusę ar netgi dar daugiau. Kritikai juoksis ir paskelbs, kad toks siūlymas nesuteikia to, ko mums visiems reikia.

 

Banalu, tačiau tokie kritikai paprasčiausiai negali įžvelgti to, kad mes keičiame visuomenę ir tie  80%, kurie anksčiau buvo mokomi kentėti nuobodulį ir paklusti nurodymams, parekone bus mokomi atskleisti visus savo talentus ir gebėjimus. Taigi atsiranda nauja didžiulė masė žmonių, iš kurių galima paruošti gydytojus, galėsiančių atlikti chirurgines operacijas.

 

Klasinį požiūrį išlaikę kritikai sakys, kad žmonės, patenkantys į 80% grupę, nesugebės gerai atlikti operacijų, jie nesugebės tapti gerais teisininkais, gydytojais, vadovais ir t.t. Kodėl toks požiūris yra klasinis? Todėl, kad jis pabrėžia, jog darbo žmonės iš principo nesugeba atlikti kvalifikacijos reikalaujančių darbų, ir ignoruoja faktą, jog tokiu būdu jie yra pažeminami.

 

Tikiuosi, kad nė vienas iš jūsų neturi būti įtikinėjamas, kad tai nesąmonė, bet jūs dažnai atsidursite tokioje situacijoje, kada turėsite įtikinti kitus. Yra du efektingi būdai, kaip tą padaryti.

 

Pirmasis būdas – aš paprašau jų įsivaizduoti, kad dabar 1955 metai ir mes visus JAV chirurgus sukvietėme į vieną didžiulį stadioną. „Pažiūrėk, – sakau aš, – ir pasakyk, į ką pirmiausia atkreipi dėmesį”. „Taip, – sako jie, – visi chirurgai yra vyrai”. Tuomet primenu, kad 1955 metais visi vyrai ir netgi labai didelis procentas moterų būtų pasakę, kad taip yra dėl to, jog moterys iš prigimties yra negabios atlikti chirurgines operacijas.

 

Dar primenu, kad šiuo metu JAV 51% mediciną studijuojančių žmonių sudaro moterys, taigi visuotinis tikėjimas moterų negebėjimu dirbti chirurgo darbą buvo ne išmintingas, o seksistinis. Tada paaiškinu, kad šiandieninis mūsų įsitikinimas, kad darbo žmonės niekada nebus geri chirurgai ir nesugebės dirbti kito galios suteikiančio darbo, yra lygiai taip pat neteisingas, tik ne seksitinis, o klasinis.

 

Antrasis būdas, kurį naudoju siekdamas paneigti tokius prietarus, yra pasakojimas apie Argentiną. Aš buvau stiklo fabrike, kuris buvo užimtas darbininkų po to, kai kapitalistas metė verslą ir nusprendė jį parduoti. Koordinatorių klasės atstovai taip pat paliko fabriką manydami, kad susiras sau ką nors geresnio kitoje vietoje. Bet darbininkai liko. Po kelių mėnesių, kada ten lankiausi, darbininkai turėjo veikiantį ir iš tiesų klestintį fabriką.

 

Kalbėjausi su moterimi, kuri atliko vyriausiosios finansistės darbą – tvarkė buhalteriją, vadovavo finansinei politikai ir pan.. Anksčiau ji dirbo prie atviros ugnies krosnies ir kiaurą dieną kartojo keletą veiksmų – varginančių, nereikalaujančių jokių įgūdžių, mirtinai nuobodžių. Kai fabrikas buvo užimtas, jai buvo pasiūlyta tvarkyti finansus.

 

Taigi jos paklausiau, kokį dalyką buvo sunkiausia išmokti. Ji nenorėjo man atsakyti, nes buvo drovi. Tada paklausiau, ar sunku buvo išmokti naudotis kompiuteriu. Ne. O tvarkyti kompiuteriu finansų išklotines? Ne. Išmokti buhalterijos sąvokas? Ne. Aš jau nesugalvojau, ko daugiau klausti, tad paprašiau atsakyti į pirmąjį klausimą. Ir ji atsakė: „Gerai, sunkiausias dalykas buvo tas, kad pirmiausia aš turėjau išmokti skaityti”. Tik pagalvokit – per keletą mėnesių ji ištrūko iš darbo klasės nuobodulio, išmoko skaityti ir tvarkyti finansus. Tai neįtikėtina, jei manysime, kad ji neturėjo jokių sugebėjimų.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

DALYVAVIMO PLANAVIMAS


Pagaliau mes priėjome prie ketvirtojo institucinio parekono įsipareigojimo.

 

Tarkime, mes turime daugybę darboviečių ir bendruomenių, kurios pasiryžusios įkurti dirbančiųjų ir vartotojų tarybas bei naudotis sprendimų priėmimo procedūromis, įgalinančiomis savarankiškai valdyti. Turime subalansuoto darbo kompleksus ir atlyginimą už darbą, priklausantį tik nuo pastangų ir pasiaukojimo. Tarkime, mes pasirenkame viueną iš dviejų planavimo metodų – arba centralizuotą planavimą, arba rinkos modelį.

 

Ar visa tai, kartu sudėjus, bus nauja ir vertinga vizija? Ne, mes siekėme ne to. Ir centralizuotas planavimas, ir rinkos modelis turės įtakos dirbančiųjų elgesiui ir sunaikins savarankišką valdymą, subalansuotus darbo kompleksus bei teisingą apmokėjimą.

 

Vadovaujantis autoritarine centralizuoto planavimo logika, pagal kurią duodami ir vykdomi nurodymai, vėl bus grąžintas koordinatorių klasės valdymas. Tas pats ir su rinkomis, kur galioja konkurencijos diktatas – jis  ne tik pažeis teisingo atlyginimo ir savarankiško valdymo principus, bet taip pat sugrąžins koordinatorių klasės valdymą.

 

Tokia baigtis yra numanoma ne tik remiantis logika (jei turėtume daugiau laiko, galėtume tai įrodyti), bet buvo akivaizdžiai pasitvirtinusi realaus pasaulio situacijose, ypač vadinamose centralizuoto planavimo ir rinkos socialistinėse ekonomikose, kurias, tiesą sakant, geriau būtų vadinti ne socialistinėmis, o koordinatoristinėmis. Bet kas tuomet pakeis rinkas ir centralizuotą planavimą?

 

Dalyvavimo planavimas yra ketvirtasis institucinis parekono bruožas. Jis iš esmės reiškia bendrų savarankiškai valdomų darbininkų ir vartotojų tarybų derybas dėl sąnaudų ir gamybos apimčių. Dabar nėra laiko detaliai nagrinėti, kaip atrodys dalyvavimo planavimas, pakaks pasakyti, kad nebus centro, nebus viršūnės ir nebus apačios.

 

Dalyvavimo planavimo dinamika parodo tikrąsias visuomenines išlaidas ir naudą. Dalyvavimo planavimas atskleidžia tikras paskatas, įgalinančias teisingą apmokėjimą. Jis suteikia motyvacijos solidariai siekti abipusės pagalbos ir naudos. Ir jo dėka efektyviausiu būdu priimami savarankiško valdymo sprendimai.

 

Gerai, tarkime, mes jau sukūrėme darbininkų ir vartotojų tarybas, įvedėme savarankišką valdymo sprendimų priėmimą, atlygį pagal pastangas ir pasiaukojimą, subalansuoto darbo kompleksus ir dalyvavimo planavimą. Tai yra dalyvavimo ekonomika arba parekonas.

 

Parekonas ne tik nedalija žmonių į klases, ne tik skatina solidarumą, įvairumą ir teisingumą, bet ir suteikia galimybę kiekvienam darbuotojui bei vartotojui įtakoti kiekvieną ekonomikos ir savarankiško valdymo sprendimą. Parekonas nesumažina valandinio darbininkų produktyvumo, kiekvienam dirnačiajam jis suteikia pakankamas ir tinkamas paskatas gerai dirbti. Parekonas nepasisako už ilgesnes darbo valandas, bet leidžia laisvai pasirinkti tarp darbo ir laisvalaikio. Parekonas nėra tai, kas krauna didžiausią pelną keliems žmonėms neatsižvelgiant į žalą dirbantiesiems, ekologijai ir vartotojams, jis nukreipia gamybos apimtis visų naudai atsižvelgiant į visuomenines ir ekologines išlaidas.

 

Parekonas nešvaisto talentų žmonių, šiuo metu atliekančių chirurgines operacijas ar kuriančių muziką, dėl to, jog reikalauja iš jų atlikti ir kitus, mažiau galios suteikiančius darbus. Tokiu būdu atsukamas milžiniško visuomenės talentų rezervuaro kranelis, kuris anksčiau buvo užsuktas. Galią suteikiančių ir kvalifikacijos nereikalaujančių darbų derinimas yra ne tik teisingas, bet ir atitinka savarankiško valdymo ir beklasės visuomenės principus.

 

Parekonas nemano, kad žmonės yra šventi. Jis tik sukuria tokias sąlygas, kad bendra visuomenės ir kitų žmonių gerove bus suinteresuoti netgi tie žmonės, kurie užaugo visiškais savanaudžiais ir antisocialiais žmonėmis.

 

Kapitalizme pirkėjas stengiasi apgauti pardavėją, o pardavėjas – pirkėją. Ekonomikos vadovėliuose mokoma antisocialumo. Kapitalizme geri vaikinai finišą pasiekia paskutiniai, kitaip tariant, kapitalizme iškyla šiukšlės. Parekone, priešingai, solidarumas tarp piliečių ekonominiame gyvenime yra gaminamas lygiai taip pat, kaip gaminami automobiliai, namai, drabužiai ir muzikos instrumentai. Mes visi asmeniškai laimėsime, jei visuomenė turės naudos dėl didesnio darbo našumo, dėl padidėjusio valandinio produktyvumo, dėl sunkių darbo sąlygų pagerinimo ar dėl to, kad galėsime gauti papildomų pajamų, jei dirbsime sunkesnį ar ilgiau trunkantį darbą.

 

Visi esame suinteresuoti ekonomikos pokyčiais, kurie pagerintų bendrą visuomenės gerovės vidurkį. Gavę naudos, mes ja ir dalijamės.

 

STRATEGINĖS PASEKMĖS


Kokią gi įtaką parekonas gali turėti dabartiniam mūsų elgesiui? Reakcinga britų ministrė pirmininkė Margaret Thacher kadaise pasakė: „Nėra kitos alternatyvos”. Tuo ji labai teisingai identifikavo pagrindinę kliūtį žmonėms, aktyviai siekiantiems geresnio pasaulio.

 

Jeigu nuoširdžiai tikima, kad geresnė ateitis neįmanoma, vadinasi, visiškai suprantamas tampa reikalavimas atmesti kovą prieš skurdą, prieš susvetimėjimą ir netgi prieš karą. Jeigu išrėžčiau pačią įspūdingiausią kalbą, kokią tik kada nors girdėjote, ašaras spaudžiantį pasakojimą apie žmonijos rykštę, kuri negailestingai naikina mūsų gyvenimus, ir paprašyčiau teisingumo bei jūsų pačių gerovės vardan jungtis į judėjimą prieš šį baisų žmonijos naikintoją – senėjimą? Jūs turbūt tik juoksitės iš manęs. Kai kurie pagalvos, kad man ne visi namie, ir patars susitaikyti su realybe. „Negali kovoti su senėjimu, tai kvailių išmislas”, – sakys jie.

 

Argi mes nesutikome žmonių, sakančių mums tą patį apie kitą dalyką? Juk dauguma žmonių nuoširdžiai tiki, kad kapitalizmas yra ir bus amžinai. Kapitalizmas yra kaip gamtos įstatymas ir, jų požiūriu, kova prieš kapitalizmą ir netgi prieš jo simptomus gali atrodyti iš tiesų kaip kvailių užsiėmimas. Mes raginame juos „Ateikite ir junkitės prie judėjimo prieš kapitalizmą”, o jie girdi „Ateikite ir tapkite idiotais – kovokite už tai, kas neįmanoma”. Todėl jie mums ciniškai atsako „Užaukite ir subręskite“.

 

Kaip parekono šalininkas tikiuosi atskleisti ekonominę viziją, kuri gali kardinaliai pakeisti mūsų supratimą ir paversti cinizmą viltimi bei protu. Aš nesitikiu, kad jūs, išklausę šią kalbą, jau tapote parekonininkais. Šiame mano pasisakyme nebuvo pakankamai detalių, įrodymų ir trūko laiko visa tai apmąstyti.

 

Tikiuosi tik vieno – jūs galbūt pajusite: „Ei, o ką, jeigu parekonas iš tiesų paneigia nuostatą, kad nėra jokios alternatyvos? O ką, jeigu jis yra įmanoma ir verta alternatyva kapitalizmui?”. Tokiu atveju jūs galbūt panorėsite sužinoti daugiau ir imsitės tolesnių parekono tyrimų.

 

Matydami ekrane filmus apie drąsias sielas, praeityje kovojusias prieš vergovę, prieš moterų diskriminaciją, prieš kolonializmą, prieš karą ir prieš diktatūras, mes teisėtai simpatizuojame jiems ir gėrimės jų veikla. Kovotojai, siekiantys laisvės ir išdidumo, mums yra herojai.

 

Bet jeigu mes žavimės kova prieš neteisybę, argi neturėtume patys kovoti prieš neteisybę? Jeigu mes žavimės siekiančiais geresnio pasaulio, argi neturėtume patys kovoti dėl geresnio pasaulio? Jeigu mes gėrimės tais, kurie atmeta išnaudojimą, susvetimėjimą, dominavimą ir prievartos aparatą, argi mes patys neturėtume ginti ir kovoti už ekonominį modelį ir visuomenės struktūrą, kuri panaikintų šiuos baisumus?

 

Aš tikiu, kad dalyvavimo ekonomika yra naujos visuomenės ekonomika.

 

http://mobile.zcommunications.org vert4 Eugenijus Misiūnas

2011 11 25