Michail Bakunin. Laiškai apie patriotizmą (3). Trečiasis laiškas
teorija

bakunin foto       1869 m. pradžioje Šveicarijos miesto Le Loklio „Internacionalo” grupės nariams M. Bakuninas (1814-1876) perskaitė paskaitą, pavadintą „Liaudies filosofija”. Šią paskaitą jis vėliau suskirstė į straipsnius, kuriuos išspausdino šiame mieste leistas „Le Progrés” laikraštis. Rusų kalba M. Bakunino „Laiškai apie patriotizmą” pasirodė 1873 m. Ciuriche išleisto rinkinio „Istorijis Internacionalo vystymasis” I-ajame tome. Į lietuvių kalba tekstas verstas iš 1920 m. išleistų M. Bakunino „Rinktinių raštų”.  


***

 

Anksčiau sakiau, kad nešvari buržua sąžinė šimtmečio pradžioje paralyžiavo visą intelektualinį ir moralinį buržuazijos judėjimą. Dabar pasitaisau ir žodį „paralyžiavo” keičiu žodžiu „iškreipė“, nes būtų neteisinga pavadinti „paralyžiuotu” tą protą, kuris, perėjęs nuo teorijos prie pozityvių mokslų, sukūrė visus šiuolaikinės pramonės stebuklus, garlaivius, geležinkelius ir telegrafą, kuris atrado naują mokslą – statistiką ir, atvedęs politinę ekonomiją ir turto bei civilizacijos istorinę kritiką iki galutinių išvadų, padėjo pagrindus naujai filosofijai – socializmui, kuris buržuazijos požiūriu yra ne kas kitas, o kilniadvasiška savižudybė, viso buržuazinio pasaulio paneigimas.

 

Paralyžius prasidėjo tik kiek vėliau, 1848 metais, kai buržuazija, išsigandusi savo ankstesnių darbų rezultatų, sąmoningai metėsi atgal ir, vardan savo turtų atsižadėjusi bet kokių minčių bei valios, pakluso kariniams globėjams bei atsidavė kūnu ir siela pačiai didžiausiai reakcijai. Nuo to laiko ji jau nieko daugiau neišrado, kartu su drąsa ji prarado ir kūrybinę galią. Ji netgi nebeturi savisaugos instinkto, nes viskas, ką ji daro norėdama save išgelbėti, fatališkai stumia ją į prarają.

 

Iki 1848 metų ji dar buvo stiprios dvasios. Tiesa, ši dvasia jau nebeturėjo tos gyvybinės jėgos, kurios dėka nuo XVI iki XVIII amžiaus buržuazija sukūrė ištisą naują pasaulį. Tai jau nebebuvo didvyriška įžūlios, trokštančios viską užkariauti klasės dvasia: ji tapo protinga ir santūria naujo savininko dvasia – savininko, kuris, įsigęs trokštamo turto, dabar turėjo rūpintis jo klestėjimu ir verte. Būdingas pirmosios šio šimtmečio pusės buržuazinės dvasios bruožas yra utilitarinė tendencija.

 

Buržuazijai daug priekaištavo, tačiau šie priekaištai neteisingi. Aš, priešingai, manau, kad buržuazija padarė žmonijai paskutinę didžią paslaugą propaguodama ir savo pavyzdžiu, o ne teorijomis kurdama pagarbą materialiniams interesams bei jų kultą. Iš esmės šie interesai pasaulyje dominavo visada, bet ankščiau jie buvo maskuojami veidmainišku ir nesveiku idealizmu, kuris vaizdavo materialinius interesus kaip piktybiškus ir atstumiančius.

 

Tas, kas bent truputį domėjosi istorija, negalėjo nepastebėti, kad pačių abstrakčiausių, aukštų ir idealistiškų religinių bei teologinių rietenų priežastis visada buvo koks nors stambus materialinis interesas. Visi rasiniai, nacionaliniai ir valstybiniai karai niekada neturėjo kito tikslo, tik viešpatavimą, kuris yra būtina sąlyga valdyti turtus ir jais naudotis. Žmonių istorija, nagrinėjama šiuo atžvilgiu, yra ne kas kita, o didžios kovos už išlikimą, anot Darwino, sudarančios pagrindinį organinės gamtos dėsnį, tęsinys.

 

Gyvūnų pasaulyje ši kova vyksta be idėjų ir be žodžių, ir ji niekada nesibaigs. Kol gyvuos žemė, tol gyvūnai ės vienas kitą. Tai natūrali gyvūnų gyvenimo sąlyga. Žmonės, daugiausia žolėdžai, savo istoriją pradėjo nuo žmogėdrystės. Dabar jie siekia pasaulinės asociacijos, kolektyvinės gamybos ir vartojimo.

 

Kokia kruvina ir siaubinga tragedija vyko tarp šių dviejų kraštutinių taškų! Ir ji dar nesibaigė. Po žmogėdrystės prasidėjo vergija. Po vergijos – baudžiava. Po baudžiavos – samdomasis darbas. Dabar turi prasidėti, pirmiausia, baisi atpildo diena, o vėliau, gerokai vėliau – brolybės era. Štai fazės, kuriomis istorijoje pasireiškia gyvuliška kova už išgyvenimą, pamažu virsdama į žmogišką gyvenimo sandarą.

 

Šis brolžudiškas žmonių karas prieš žmones, šis vienas kito rijimas, ši vergija ir tarpusavio išnaudojimas, keisdamas pavadinimus ir formas, driekėsi iš amžiaus į amžių iki mūsų dienų. Kokį vaidmenį jame vaidino religija? Ji visada šventino prievartą ir pavertė ją teise. Ji perkėlė žmoniškumą, teisingumą ir brolybę į fiktyvų dangų, kad paliktų žemei neteisybės ir grubios jėgos karalystę. Ji laimino banditus ir norędama padaryti juos dar laimingesniais, jų nesuskaičiuojamoms aukoms skiepijo nuolankumą bei paklusnumą. Kuo kilnesnis ir gražesnis atrodė idealas, kurį ji garbino danguje, tuo siaubingesnė darėsi žemės tikrovė. Nes bet kurio idealizmo – ir religinio, ir metafizinio – pamatas yra realaus pasaulio niekinimas, o niekindamas jį tuo pačiu išnaudoja, todėl bet koks idealizmas būtinai gimdo veidmainystę.

 

Žmogus – materialus ir negali nebaudžiamas niekinti materijos. Jis – gyvūnas ir negali sunaikinti savo žvėriškumo. Bet jis gali ir privalo jį pakeisti ir sužmoginti per laisvę, t.y. per kombinuotą teisingumo ir proto veiklą, kuri savo ruožtu gali turėti įtakos tik todėl, kad teisingumas ir protas yra jos [laisvės] produktas ir aukščiausia išraiška. Priešingai, kaskart žmogus panorus atitrūkti nuo savo žvėriškos prigimties, jis tapdavo jos žaisliuku ir vergu, o dažniausiai – veidmainiu tarnautoju, ką liudija katalikybės – pačios idealistiškiausios ir pačios kvailiausios iš religijų – šventikai.

 

Palyginkite jų gerai žinomą pasileidimą su skaistybės įžadais. Palyginkite jų nepasotinamą godumą su jų mokymu apie šio pasaulio gėrybių atsisakymą, ir pamatysite, kad pasaulyje nėra didesnių materialistų už šiuos krikščioniško idealizmo propaguotojus. Netgi dabar koks klausimas labiausiai domina bažnyčią? Savo turto išsaugojimo klausimas, kuriam visur gresia valstybės, tos naujos politinio idealizmo bažnyčios, konfiskacija.

 

Politinis idealizmas ne mažiau beprasmis, ne mažiau kenksmingas, ne mažiau veidmainiškas už religinį idealizmą. Jis yra tik pasaulietiška ir žemiška religinio idealizmo atmaina. Valstybė – tai jaunesnė bažnyčios sesuo; o patriotizmas – ta valstybinė dorybė, tas valstybės kultas – yra tik dievo kulto atspindys.

 

Doras žmogus, besivadovaujantis idealistinės religinės ir politinės mokyklos nuostatais, turi tarnauti Dievui ir aukotis vardan valstybės. Ir štai šią doktriną nuo šio šimtmečio pradžios ėmė itin vertinti buržuazinis utilitarizmas.

 

Ženeva, 1869 m. balandžio 14 d.

„Le Progres”, Nr. 8 (1869 m. balandžio 17 d.), 2-3 psl.

 

http://az.lib.ru vertė E. Balčiūnas

2011 11 25