Levas Tolstojus. Artinant griūtį
teorija

tolstojus pacifistasŠiais 1896 metais Olandijoje gyvenantis jaunuolis Van der Veeras buvo pašauktas į nacionalinę gvardiją. Į karininko įsakymą Van der Veeras atsakė laišku „Nežudyk“.

 

***

 

Ponui Hermannui Schneidersui

Midelburgo nacionalinės gvardijos vadui

 

Mielaširdingas pone!

 

Praėjusią savaitę gavau raštą, kuriuo man įsakoma atvykti į miesto magistratą ir pagal įstatymą įstoti į nacionalinę gvardiją. Kaip Jūs tikriausiai pastebėjote, aš nenuvykau. Šiame laiške boriu atvirai ir be išsisukinėjimų pranešti Jums, kad nė neketinu vykti į komisiją. Gerai žinau, kad man gresia sunki bausmė, kad Jūs galite mane nubausti ir netrukus pasinaudosite šia teise, bet tai manęs nebaugina. Priežastys, paskatinusios mane šiam pasyviam atkirčiui, smarkiai nusveria šią atsakomybę.

 

Būdamas, jeigu norite, ne krikščionis, aš geriau nei dauguma krikščionių suvokiu priesaką, užrašytą šio laiško antraštėje, – priesaką, būdingą žmogaus prigimčiai ir protui. Būdamas dar vaikas, aš leidau mokyti save kareivio amato, – meno žudyti, bet dabar to atsisakau! Ypač nenoriu žudyti pagal komandą, nes tai eina prieš savo sąžinę, be jokio asmeninio motyvo arba kokios nors priežasties. Ar galite man paminėti ką nors labiau žeminančio žmogišką būtybę, nei tokios žudynės ir pjautynės? Aš negaliu nei žudyti, nei matyti kokio nors gyvūno žudymo. Kad nežudyčiau gyvūnų, tapau vegetaru. Jei būčiau įstojęs į gvardiją, man galėtų „įsakyti“ šaudyti į žmones, niekada nepadariusius nieko blogo. Žinau, kad kareivius moko šaudyti ne tam, kad jie pataikytų į lapus ar medžių šakas.

 

Galbūt pasakysite, kad nacionalinė gvardija turi pirmiausia palaikyti vidaus tvarką?

 

Pone vade, jei mūsų visuomenėje tikrai viešpatautų tvarka, jei visuomenės organizmas iš tikro būtų sveikas, kitais žodžiais – jei nebūtų tokių baisių piktnaudžiavimų visuomeniniuose santykiuose, jeigu nebūtų leidžiama, kad vienas mirtų iš bado tuo metu, kai kitas gali sau leisti visus prabangos įgeidžius, – tada pamatytumėte mane pirmosiose tokios tvarkos gynėjų gretose. Bet aš, be abejo, atsisakau prisidėti prie dabartinės „tvarkos” palaikymo. Kam, pone vade, pūsti vienas kitam į akis miglą? Juk abu mes puikiai žinome, ką reiškia šitos tvarkos palaikymas: paramą turčiams ir skurdžių dirbančiųjų, imančių suvokti savo teises, slopinimą. Argi mes nematėme vaidmens, kurį per pastarąjį streiką Roterdame suvaidino jūsų nacionalinė gvardija? Gvardija turėjo ištisas valandas stovėti sargyboje ir saugoti pavojų patyrusių prekybos firmų turtą. Ar galite bent minutei įsivaizduoti, kad aš imsiu ginti žmones, kurie, mano nuoširdžiu įsitikinimu, remia kapitalo ir darbo karą? Kad šaudysiu į darbininkus, veikiančius savo teisių ribose? Jūs negalite būti toks aklas! Kam apsunkinti reikalą? Iš tikro negaliu leisti savęs paversti klusniu gvardiečiu, kokio Jūs norite ir koks Jums reikalingas.

 

Dėl visų tų priežasčių, bet ypatingai dėl to, kad nekenčiu žudymo pagal komandą, atsisakau nacionalinio gvardiečio tarnybos, prašydamas Jūsų nesiųsti man nei munduro, nei ginklo, nes esu tvirtai įsitikinęs jų niekada nenaudoti.

 

Likite sveikas, pone vade.

I. K. Van der Veeras

 

***

 

Šis laiškas, mano nuomone, yra labai svarbus. Atsisakyti karo tarnybos krikščioniškų šalių gyventojai pradėjo nuo tų laikų, kai tose šalyse buvo įvesta karinė tarnyba, tiksliau – nuo tų laikų, kai valstybės, kurių valdžia grindžiama prievarta, priėmė krikščionybę, tačiau neatsisakė prievartos.

 

Iš esmės negalėjo būti kitaip: krikščionis, kurio mokymas liepia susitaikyti, nesipriešinti blogiui ir rodyti meilę visiems, netgi priešams, negali būti kariškiu, t.y. negali priklausyti luomui žmonių, kurių paskirtis yra žudyti panašius į save. Todėl tikri krikščionys visada atsisakydavo ir dabar atsisako karo tarnybos.

 

Bet tikrų krikščionių visada buvo mažai. Didžiulė krikščioniškų valstybių gyventojų dauguma tik laikė save krikščionimis, išpažindami bažnyčios tikėjimą, neturintį nieko bendra su tikra krikščionybe. Dešimtims tūkstančių, stojančių į karo tarnybą, retkarčiais tekdavo vos vienas, jos atsisakęs, todėl tai nė kiek neglumino tų žmonių, kurie kasmet eidavo tarnauti karo tarnybon.

 

„Negali būti, kad klystų didžiulė dauguma krikščionių, stojančių į karo tarnybą, o teisūs būtų tik tie, dažnai menkai išsilavinę žmonės, kurie atsisako tarnybos, nors vyskupai ir mokyti žmonės pripažįsta, kad ji suderinama su krikščionybe“, – sakė žmonės ir ramiai stojo į žudikų gretas, nors laikė save krikščionimis.

 

Bet štai atsirado žmogus, kaip jis pats sako – ne krikščionis, ir atsisakė karo tarnybos ne dėl religinių, o dėl pačių paprasčiausių priežasčių, suprantamų bet kuriam žmogui, kad ir kokios religijos ar tautybės jis būtų – katalikas, musulmonas, budistas, Konfucijaus sekėjas, ispanas, arabas, japonas...

 

Van der Veeras karo tarnybos atsisakė ne dėl to, kad laikėsi priesako „Nežudyk“, ir ne dėl to, kad jis krikščionis, o dėl to, kad mano, jog žudymas prieštarauja žmogaus protui. Jis rašo, kad tiesiog nekenčia bet kokio žudymo, ir nekenčia jo taip smarkiai, kad tapo vegetaru, kad tik nebūtų gyvūnų žudymo bendrininku. Svarbiausia, kad jis atsisakė karo tarnybos, nes mano, kad žudymas pagal įsakymą, t.y. įsipareigojimas žudyti tuos žmones, kuriuos jam lieps žudyti (o tai, tiesą sakant, ir yra karo tarnybos esmė), yra nesuderinamas su žmogaus orumu. Į įprastą priekaištą, kad jam atsisakius tarnauti, jo pavyzdžiu paseks kiti, ir tada sugrius esama tvarka, jis atsakė, kad nenori remti esamos tvarkos, nes tai bloga santvarka, tokia, kurioje turtingieji valdo vargšus, o to neturėtų būti. Atsisakyti karo tarnybos jį privertė vien mintis, kad tarnaudamas jis ginklu rems turtinguosius ir žudys vargšus.

 

Jeigu Van der Veeras kaip atsisakymo priežastį nurodytų, kad jis yra kokio nors krikščioniško tikėjimo, žmonės, kuriems tektų stoti karo tarnybon, galėtų pasakyti: „Aš ne sektantas ir nepripažįstu krikščionybės, todėl nematau reikalo taip pat elgtis“. Bet priežastys, nurodomos Van der Veero, yra tokios paprastos, aiškios ir bendros visiems žmonėms, kad jų nepritaikyti sau tiesiog neįmanoma. Dabar kiekvienas, norėdamas pripažinti, kad šios priežastys jam yra neprivalomos, turės pasakyti: „Aš mėgstu žudyti ir esu pasiruošęs žudyti ne tik priešus, bet ir savus engiamuosius ir nelaimingus tėvynainius, ir nematau nieko blogo tame, kad pasižadėjau pagal pirmo sutikto viršininko įsakymą žudyti visus tuos, kuriuos jis įsakys žudyti“.

 

Juk reikalas labai paprastas. Kad ir kokioje aplinkoje būtų užaugęs jaunuolis, jį išmoko suprasti, kad labai blogai ne tik mušti ir užmušti žmogų, bet ir gyvulį. Moko jį to, kad žmogus turi branginti savo garbę ir elgtis pagal savo sąžinę. Šitų dalykų išmoko ir kiną Konfucijaus sekėją, ir japoną – šintoistą arba budistą, ir turką musulmoną. Ir tada jis patenka į karo tarnybą, kur iš jo reikalaujama daryti priešingai nei jį mokė. Jam liepia žudyti ne gyvulius, o žmones; liepia atsisakyti savo žmogiškosios garbės, paklusti ir žudyti jam nepažįstamus žmones. Ką į tai gali atsakyti mūsų amžininkas? Akivaizdu, tik viena: „Nenoriu ir nedarysiu“.

 

Taip ir padarė Van der Veeras. Ir sunku sugalvoti, kaip būtų galima paprieštarauti jam ir visiems tiems žmonėms, kurie pasielgtų taip pat būdami tokioje pat padėtyje, kaip ir jis. Galima nematyti ir nesuprasti poelgio reikšmės, kol ji neišaiškinta, tačiau ją išaiškinus jau negalima apsimetinėti, kad nematai to, kas visiškai aišku.

 

Dabar gali atsirasti žmonių, kurie nemąstė stodami karo tarnybon. Gali atsirasti ir tokių žmonių, kurie trokšta kariauti su kitomis tautomis ir nori engti darbininkus; gali atsirasti ir tokių, kuriems patinka žudyti vardan žudymo. Tokie žmonės gali tarnauti, bet ir jie negali nežinoti, kad yra žmonių, ne tik krikščionių, bet ir musulmonų, induistų, budistų, Konfucijaus sekėjų, kurie su pasibjaurėjimu ir panieka žiūri į karą bei kariškius, ir kad tokių žmonių kas valandą daugėja. Jokie argumentai negali paneigti paprastos tiesos, kad save gerbiančiam žmogui netinka vergauti nepažįstamam ar pažįstamam, bet turinčiam žudikiškų tikslų šeimininkui. O kaip tik tai ir yra karo tarnybos bei jos disciplinos esmė.

 

„O kaip dėl atsakomybės, kuri tenka atsisakiusiam tarnauti? – klausia manęs. – Gera propaguoti kankinystę viskuo apsirūpinusiam seniui, kuriam jau neberūpi šis išbandymas. O ką daryti tiems, kuriems jūs pamokslaujate, ir kurie, jumis patikėję, atsisako tarnauti ir aukoja savo jaunystę?“ „O ką gi man daryti? – atsakau man priekaištaujantiems. – Nejaugi vien dėl to, kad esu senas, negaliu kalbėti apie blogį, kurį aiškiai matau, nes ilgai gyvenau bei mąsčiau? Argi žmogus, stovintis kitoje upės pusėje ir matantis, kaip plėšikas verčia žmogų žudyti, neturi rėkti žudančiam žmogui, kad to nedarytų, netgi jei tai dar labiau įsiutintų plėšiką? Be to, vyriausybė, persekiodama tuos, kurie atsisako karo tarnybos, savo persekiojimus gali nukreipti ir prieš mane, pripažindama mane kurstytoju. Aš ne toks senas, kad negalėčiau patirti persekiojimų ir visokių bausmių, ir mano padėtis manęs visiškai neapsaugo. Bet kokiu atveju – ar persekios mane, ar persekios tik tuos, kurie atsisako karinės tarnybos, aš, kol esu gyvas, nenustosiu kalbėjęs, nes galiu elgtis tik taip, kaip liepia mano sąžinė.”

 

Krikščionybė, mokanti tiesos, yra galinga ir nenugalima, nes ji, kad paveiktų žmones, negali vadovautis jokiais pašaliniais sumetimais. Žmogus, įsisamoninęs krikščionišką, t.y. teisingą gyvenimo supratimą, negali nusižengti savo sąžinės reikalavimams. Tai krikščionybės esmė, kuria ji skiriasi nuo kitų religinių mokymų ir tame jos neįveikiama galybė.

 

Van der Veeras sako, kad jis nėra krikščionis, bet jo atsisakymo motyvai ir jo poelgis – krikščioniški. Jis atsisako tarnauti, nes nenori žudyti savo brolių. Nepaklūsta, nes jo sąžinės balsas jam svarbesnis už žmonių įsakymus. Dėl to Van der Veero atsisakymas ypač svarbus. Jis rodo, kad krikščionybė nėra kokia nors sekta arba tikėjimas, kurio gali laikytis vieni žmonės ir nesilaikyti kiti. Krikščionybė yra ne kas kita, o gyvenimas vadovaujantis ta sąmone, kuri nušviečia visus žmones. Krikščionybės esmė ne ta, kad ji nurodė žmonėms vienaip ar kitaip elgtis, o ta, kad ji parodė kelią, kuriuo turėjo eiti ir nuėjo visa žmonija.

 

Žmonės, dabar besielgiantys dorai ir protingai, taip daro ne dėl to, kad seka Kristaus priesakais, o dėl to, kad įsisąmonino prieš 1800 metų nurodytas veiklos kryptis. Štai todėl Van der Veero poelgis yra labai svarbus.

 

Kaip stepėje ar miške uždegta ugnis negęsta tol, kol nesudegina visko, kas sausa, negyva ir kam dėl to lemta sudegti, taip ir kartą pasakyta tiesa nesustoja veikti, kol nesunaikina viso melo, verto sunaikinti, kuris iš visų pusių supa ir slepia tiesą. Ugnis ilgai rusena, bet įsižiebusi ji labai greitai sudegina viską, kas dega. Taip pat ir mintis ilgai prašosi į išorę, nerasdama išraiškos. Bet jai radus aiškią žodinę išraišką, melas bei blogis sunaikinami labai greitai.

 

Vienas iš konkrečių krikščionybės apraiškų – mintis, kad ši žmonija gali gyventi be vergijos, – nors ir pateko į krikščionybės sąrangą, bet aiškiai buvo išreikšta tik XVIII amžiaus rašytojų. Iki to laiko ne tik senovės pagonys Platonas ir Aristotelis, bet ir krikščionys, gyvenę mums artimais laikais, negalėjo įsivaizduoti žmonių visuomenės be vergijos. Ir štai praėjo šimtas metų nuo to laiko, kai buvo išreikšta mintis, kad žmonija gali gyventi be vergijos, ir tarp krikščionių jau nebėra vergijos.

 

Lygiai taip pat šio šimtmečio pradžios žmonės negalėjo įsivaizduoti žmonijos gyvenimo be karo. Tik po Napoleono karų buvo aiškiai išreikšta mintis, kad žmonija gali be jo apsieti. Nepraeis nei šimtas metų, ir karo nebus. Labai gali būti, kad karinė prievarta dar išliks, kaip liko samdomasis darbas sunaikinus vergiją, tačiau karas ir kariuomenė bus sunaikinti tomis grubiomis, priešiškomis protui ir dorai formomis, kokiomis jie gyvuoja dabar.

 

Požymių, kad toks laikas artėja, labai daug. Tai aklavietė vyriausybių, vis didinančių ir didinančių savo ginkluotę, vis didėjantys mokesčiai ir augantis tautų nepasitenkinimas; tai taikos kongresų ir draugijų veikla, o svarbiausia – atskirų asmenų atsisakymas tarnauti. Šiuose atsisakymuose ir slypi problemos sprendimo raktas.

 

„Jūs sakote, kad karinė tarnyba būtina – jei jos nebūtų, mus ištiktų baisios nelaimės. Galbūt, bet vadovaudamasis ta gėrio ir blogio samprata, kuri bendra viems mūsų laikų žmonėms, aš negaliu žudyti žmonių kieno nors įsakymu. Tad jeigu karo tarnyba, kaip jūs sakote, labai reikalinga, tai sutvarkykite ją taip, kad ji taip neprieštarautų mano sąžinei. Kol jos nesutvarkėte ir reikalaujate iš manęs, kas prieštarauja sąžinei, aš niekaip negaliu paklusti.“

 

Taip turi atsakyti visi sąžiningi ir protingi žmonės ne tik mūsų krikščioniškame pasaulyje, bet ir musulmonai ir vadinamieji pagonys – induistai, budistai ir Konfucijaus sekėjai. Galbūt iš inercijos karo amatas dar kurį laiką išsilaikys, bet klausimas jau išspręstas žmonių sąmonėje. Kasdien, kiekcieną valandą vis daugiau ir daugiau žmonių priima tokius sprendimus, tad sustabdyti šį judėjimą jau nėra jokios galimybės.

 

Kokia nors tiesa pripažįstama, arba tiksliau – žmonės išsilaisvinami iš kokios nors klaidos (taip mūsų akyse įvyko su vergija) vykstant kovai tarp žmonių sąmonėjimo ir inercijos. Iš pradžių inercija tokia stipri, o sąmoningumas toks silpnas, kad pirmas bandymas išsivaduoti sukelia tik nuostabą. Nauja tiesa atrodo beprotiška. „Argi galima gyventi be vergijos? Kas gi tada dirbs? Argi galima gyventi be karo? Bet kas galės ateiti ir mus užkariauti.“ Bet sąmoningumas vis stiprėja, inercija silpsta – ir nuostabą pakeičia pašaipa ir panieka. „Šventasis raštas pripažįsta ponus ir vergus. Tokie santykiai buvo amžinai. Ir staiga atsiranda gudročiai, kurie nori pertvarkyti visą pasaulį“, – buvo sakoma apie vergiją. „Visi mokslininkai ir išminčiai pripažino karo teisumą ir net šventumą, ir staiga mes patikėsime, kad nereikia kariauti!” – dabar sakoma apie karą.

 

Bet sąmoningumas vis auga. Žmonių, pripažįstančių naują tiesą, vis daugiau ir daugiau, ir pašaipą bei panieką keičia gudrybė ir melas. Žmonės, remiantys šį paklydimą, pripažįsta, jog karas yra netinkama ir žiauri priemonė, bet mano, kad panaikinti kariuomenių dabar negalima, ir atideda tai neapibrėžtam laikui. „Kas nežino, kad vergija yra blogis, bet žmonės dar nepasirengę laisvei, ir išlaisvinimas atneš baisias nelaimes“, – apie vergiją kalbėjo prieš 40 metų. „Kas gi nežino, kad karas yra blogis? Bet kol žmonija tokia žvėriška, kariuomenių panaikinimas atneš daugiau žalos nei gėrioo“, – dabar sako apie karą.

 

Bet mintis daro savo darbą, auga ir naikina melą, ir ateina laikas, kai klaidos, pamišimas, beprasmybė, žala ir pasileidimas pasidaro tokie aiškūs (taip, kaip septintajame dešimtmetyje buvo su vergija Rusijoje ir Amerikoje), kad jau nebegalima jos ginti. Taip dabar yra karo reikalu. Kaip seniau nebandė pateisinti vergijos, o tik ją rėmė, taip ir dabar nebando pateisinti karo ir kariuomenės, o tik tyli naudodamiesi ta inercija, kuri remia karą ir kariuomenę, labai gerai žinodami, kad visa ta galinga, žiauri ir nedora žudymo organizacija gali bet kurią minutę griūti ir jau niekada nebeatsikurti.

 

Pakanka pro užtvanką prasiveržti vos vienam vandens lašui, iš didžiulio pastato iškristi vos vienai plytai, iš pačio tvirčiausio tinklo ištrūkti vos vienam mazgui, ir prasiveržia užtvanka, sugriūva pastatas, išyra tinklas. Tokiu lašu, tokiu akmeniu, tokiu iširusiu mazgu man atrodo Van der Veero atsisakymas, motyvuotas priežastimis, bendromis visai žmonijai. Jei tokių pat atsisakymų vis daugės ir daugės, tie patys žmonės, kurie dar vakar sakė (jų vardas – legionas), kad be karo gyventi neįmanoma, tuojau pat pasakys, kad jie jau senai skelbia karo beprasmybę ir nedorumą, pataria elgtis taip, kaip pasielgė Van der Veeras. Tada iš karo bei kariuomenės tokiu pavidalu, kokiu jie yra dabar, liks tik prisiminimas. Ir tas laikas arti.

 

Jasnaja Poliana, 1896 m. rugsėjo 24 d.

 

http://az.lib.ru vertė E. Balčiūnas

2011 12 10

 

kariuomene zudiku mokykla

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti