David Graeber. Anarchistinės „Okupuok Volstritą” judėjimo šaknys
teorija

occupy anarchizmas      Beveik kiekvieną kartą, kuomet masinių leidinių žurnalistai klausia apie „Okupuok Volstritą” judėjimą, man pateikiama tam tikra to paties pamokslo variacija: „Kaip jūs ko nors pasieksite, jei atsisakote kurti lyderystės struktūrą ir pateikti praktinį reikalavimų sąrašą? Ir kokiems velniams tos visos anarchistinės nesąmonės – konsensusas, išskėsti pirštai? Ar nesuvokiate, kad visa ši radikali kalba sukurs atskirtį tarp žmonių? Taip jūs niekuomet nesugebėsite pasiekti normalaus standartinio amerikiečio!“

 

Jeigu kas nors imtųsi sudaryti blogiausių patarimų rinkinį, tuomet šie patarimai galėtų jame pelnyti garbingą vietą. Juk tokiais metodais, kokius rekomendavo šitokie žurnalistai, nuo pat 2007 m. finansinės griūties bandyta daugybę kartų inicijuoti nacionalinį judėjimą prieš JAV finansinio elito grobuoniškumą, tačiau visi bandymai žlugo. Tik rugpjūčio 2 d., kuomet maža anarchistų bei kitų antiautoritarų grupelė pasirodė susitikime, įkalbėjo visus atsisakyti planuotų eitynių ir parodė iniciatyvą suburti autentišką demokratinį sambūrį, grįsta anarchistiniais principais, buvo paruošta dirva judėjimui, kurį amerikiečiai buvo pasirengę priimti nuo Portlendo iki Tuskalūzos.

 

Norėčiau paaiškinti, ką turiu omenyje kalbėdamas apie „anarchistinius principus“. Lengviausias būdas paaiškinti anarchizmą yra pasakyti, kad tai politinis judėjimas, kuris siekia sukurti laisvą visuomenę tikrąja šių žodžių prasme – t. y. visuomenę, grįstą tik tokiais tarpusavio ryšiais, kurie nebūtų primesti nuolatine smurto grėsme. Istorija parodė, kad didelė turto nelygybė ir tokie reiškiniai, kaip vergovė, vergovinis darbas už skolas arba samdomasis darbas, gali egzistuoti tik tuo atveju, jeigu jie yra palaikomi armijų, kalėjimų ir policijos. Anarchistai nori matyti žmonių santykius, kurie nebūtų palaikomi armijų, kalėjimų ir policijos. Anarchizmas įsivaizduoja visuomenę, kuri yra grįsta lygybe, solidarumu bei laisvu jos narių sutikimu.

 

Anarchizmas prieš marksizmą. Tradicinis marksizmas, žinoma, siekia to paties tikslo, bet tarp anarchizmo ir marksizmo egzistuoja esminis skirtumas. Dauguma marksistų atkakliai laikėsi nuomonės, kad visų pirma būtina perimti valstybės valdymą bei visus biurokratinio smurto mechanizmus ir panaudoti juos visuomenės transformavimui – iki tokio meto, kuomet, jų teigimu, tokie mechanizmai galiausiai taptų nebereikalingi ir išnyktų savaime. Dar XIX amžiuje anarchistai įrodinėjo, kad tai yra tik nepasiekiama svajonė. Jų teigimu, neįmanoma pasiekti taikos ruošiantis karui, lygybės – kuriant hierarchines vadovavimo piramides, o žmogaus laimės – tampant rūsčiais revoliucionieriais, aukojančiais visą savo asmeninę savirealizaciją bei gyvenimo malonumą bendram reikalui.

 

Esmė ta, kad tikslo siekiant tokiomis nepateisinamomis priemonėmis, jo niekados nepavyks pasiekti. Jį galima pasiekti tik tuo atveju, kai pačios priemonės yra naujos visuomenės, kurią norima sukurti, modelis. Taigi iš čia kilęs žinomas anarchistų raginimas pradėti „statyti naują visuomenę senosios griaučiuose“ ir keisti ją egalitariniais eksperimentais – nuo laisvų mokyklų iki radikalių darbo susivienijimų bei žemės ūkio komunų.

 

Anarchizmas irgi buvo revoliucinė ideologija, ir individualios laisvės siekis revoliucinio anarchizmo klestėjimo laikotarpiu (1875–1914 metais) kovą prieš valstybę ir kapitalistus transformavo į sprogdinimų ir teroro aktų pavidalą. Iš to kilo visuotinis anarchistų-sprogdintojų įvaizdis. Verta paminėti, kad anarchistinis judėjimas buvo ir pirmasis politinis judėjimas, kuris suvokė, kad terorizmas, net ir nenukreiptas prieš nekaltus žmones, visiškai neveikia. Jau ilgiau nei šimtmetį anarchizmas yra vienas iš nedaugelio politinių filosofijų, kurios šalininkai nieko nesprogdino (verta paminėti, kad XX amžiaus politinis lyderis, akivaizdžiai rėmęsis anarchistine tradicija, buvo Mahatma Gandis).

 

Grubios jėgos laikotarpiu nuo 1914 iki 1989 metų, kuomet pasaulis nuolat kovojo arba ruošėsi pasauliniams karams, anarchizmas nugrimzdo į antrą planą būtent dėl to, kad tokiu įnirtingu metu politiniai judėjimai turėjo gebėti organizuoti armijas, karinius laivynus ir balistinių raketų sistemas. Tai ir buvo viena iš sričių, kurioje gebėjo pasižymėti marksistai, o anarchistai niekados nebūtų galėję to įgyvendinti. Ir tik po 1989 metų, kuomet didžiųjų karų amžius atrodė pasibaigęs, politinių įvykių arenoje vėl pasirodė globalus revoliucionierių judėjimas, grįstas anarchistiniais principais, – globalus teisingumo judėjimas.

 

Kaip „Okupuok Volstritą“ judėjimas įkūnija anarchistinius principus? Būtų naudinga peržvelgti juos papunkčiui:

 

1) Judėjimas atsisako pripažinti egzistuojančių politinių organizacijų teisėtumą. Viena iš priežasčių, kodėl „Okupuok Volstritą“ atsisako pateikti reikalavimus, yra ta, kad reikalavimų valdžiai pateikimas reiškia jos teisėtumo pripažinimą. Atsisakydami pripažinti valdžios teisėtumą, anarchistai dažnai pabrėžia protestų ir tiesioginių veiksmų skirtumus: protestas, nesvarbu, koks jis būtų kovingas, yra tik raginimas, kad valdžia pakeistų savo elgesį, o tiesioginis veiksmas – bandymas užimti aikštę ar gamyklą (Gandžio pavyzdys – nepaklusti įstatymams ir kasti druską) – yra toks elgesio būdas, lyg egzistuojančios valdžios struktūros apskritai neegzistuotų. Tai įžūlus poelgiai, atliekami nekreipiant dėmesio į juos ribojančią valdžią, lyg asmuo jau būtų laisvas.

 

2) Judėjimas atsisako pripažinti egzistuojančios teisinės sistemos teisėtumą. Antrasis principas akivaizdžiai kyla iš pirmojo. Nuo pat pradžių, kuomet pradėjome planuoti susitikimus Tompkinso parke, jų organizatoriai sąmoningai ignoravo vietinius įsakus, kurie teigė, kad daugiau negu 12 žmonių susibūrimas be policijos sutikimo viešame parke yra nelegalus. Jie rėmėsi samprata, kad tokie įstatymai paprasčiausiai neturi egzistuoti. Žinoma, mes pasirinkome parką įkvėpti Pietų Europos pavyzdžių ir savo veiksmus grindėme įsitikinimu, kad visuomenei neturėtų reikėti leidimo užimti viešąją erdvę.

 

3) Judėjimas atsisako kurti vidinę hierarchiją, jis kuria konsensusu grįstas tiesioginės demokratijos formas. Nuo pat pradžių organizatoriai priėmė drąsų sprendimą veikti ne tik be lyderių, bet ir konsensuso būdu. Pirmasis sprendimas užtikrino, kad neegzistuos formali valdymo struktūra, kuri gali būti kooptuota arba pasiduoti spaudimui; antrasis užtikrino, kad daugumai netektų nusilenkti prieš mažumos valią ir visi esminiai sprendimai būtų priimami bendru sutikimu. Amerikos anarchistai konsensuso procesą (tradiciją, kuri kilo iš feminizmo, anarchizmo ir dvasinių tradicijų, pvz., kvakerių, samplaikos) jau seniai laiko kertiniu dėl tos priežasties, kad jis yra vienintelė sprendimų priėmimo forma, kuri gali veikti be prievartinio spaudimo. Kadangi dauguma neturi priemonių priversti mažumą klausyti jos diktato, visi sprendimai neišvengiamai turi būti priimami bendru sutarimu.

 

4) Judėjimas vykdo iš anksto neapibrėžtą politiką. Zuccotti parkas ir visos vėlesnės stovyklos tapo naujos visuomenės institucijų kūrimo eksperimento erdvėmis – ne tik demokratinėmis generalinėmis asamblėjomis, bet ir virtuvėmis, klinikomis, žiniasklaidos centrais bei kitomis institucijomis, kurios remiasi anarchistiniais savitarpio pagalbos ir saviorganizacijos principais. Tai unikalus bandymas kurti naujas visuomenės organizacijas senosios visuomenės griaučiuose.

 

occupy anarchizmas2

 

Kodėl tai pavyko? Kodėl tai prigijo? Viena iš akivaizdžių priežasčių yra ta, kad amerikiečiai yra labiau linkę priimti radikalias idėjas, nei kas nors norėtų pripažinti didžiojoje žiniasklaidoje. Esminė žinia, kad Amerikos politinė tvarka yra nepataisomai korumpuota, kad abi partijos yra nupirktos 1 procento gyventojų, todėl mes, norėdami gyventi iš tikro demokratinėje visuomenėje, turime ją sukurti iš naujo. Ši žinia susilaukė visuotinio pritarimo Amerikos gyventojų sąmonėje.

 

Nieko keista: mes susiduriame su sąlygomis, panašiomis į 1930-ųjų sąlygas. Esminis skirtumas tik tas, kad to nenori pripažinti žiniasklaida. O tai kelia intriguojančius klausimus apie pačios žiniasklaidos vaidmenį Amerikos visuomenėje. Radikalūs kritikai paprastai teigia, kad „korporacinė žiniasklaida“, kaip jie ją vadina, egzistuoja tik tam, kad įtikintų publiką, jog egzistuojančios institucijos yra teisėtos ir teisingos. Tampa vis labiau akivaizdu, kad žiniasklaida nelabai tiki, jog tai įmanoma; dabartinis jos vaidmuo yra paprasčiausiai įtikinti vis labiau piktėjančios visuomenės narius, kad niekas kitas nepadarė tokių pačių išvadų kaip jie. Rezultatas – ideologija, kuria niekas netiki, nors dauguma žmonių mano, kad ja tiki visi kiti.

 

Ši atskirtis tarp to, ką mano paprasti amerikiečiai, ir to, ką jiems teigia žiniasklaida ir politinis elitas, darosi dar labiau akivaizdi, kuomet mes prabylame apie demokratiją.

 

Demokratija Amerikoje? Pagal oficialią versiją, žinoma, demokratija yra sistema, sukurta JAV „tėvų“ įkūrėjų, grįsta kontrole ir balansu tarp prezidento, kongreso ir teismų sistemos. Iš tikrųjų nei Nepriklausomybės deklaracijoje, nei JAV konstitucijoje neteigiama, kad JAV egzistuoja „demokratija“. Šių dokumentų autoriai, beveik visi iki vieno, apibrėžė „demokratiją“ kaip kolektyvinę visuotinių asamblėjų savivaldą ir buvo absoliučiai priešiškai nusiteikę jos atžvilgiu.

 

Demokratija reiškė minios beprotybę – kruviną, triukšmingą ir nesuvaldomą. „Niekados dar nebuvo demokratijos, kuri nebaigė gyvenimo savižudybe“, – rašė Adamsas. Hamiltonas pateisino kontrolės ir balansų sistemą, teigdamas, kad buvo būtina sukurti visuomeninį „turtingų ir aukštos kilmės“ žmonių darinį, kad jis kontroliuotų demokratijos ar net tos apribotos formos, kuri būtų įleista į žemutinius atstovų rūmus, „neapgalvotus veiksmus“.

 

To rezultatas – respublika, sukurta remiantis ne Atėnų, bet Romos pavyzdžiu. Ji buvo apibrėžta kaip „demokratija“ tik ankstyvajame XIX amžiuje, nes paprasti amerikiečiai pasižymėjo itin priešingomis pažiūromis ir linko balsuoti (iš tų, kuriem buvo leidžiama balsuoti) už kandidatus, kurie save vadino „demokratais“.

 

Ką turi omenyje paprasti amerikiečiai, ištarę žodį „demokratija“? Ar jie iš tikro turi omenyje tik sistemą, kurioje jiems leidžiama pasirinkti, kokie iš siūlomų politikų jiems vadovaus? Tai atrodo neįtikima. Galų gale, juk dauguma amerikiečių jaučia pasibjaurėjimą politikais ir skeptiškai pasisako apie pačią valdžios idėją. Jeigu jie dabartinę „demokratiją“ laiko savo politiniu idealu, tai tik dėl to, kad vis dar ją mato kaip savivaldą, nors savivaldą JAV „tėvai“ įkūrėjai buvo linkę pasmerkti kaip „demokratiją“ arba, kaip jie kartais irgi pareikšdavo, – kaip „anarchiją“.  

 

Būtent tai paaiškina entuziazmą, kuriuo buvo sutiktas tiesioginės demokratijos principais grįstas judėjimas, nepaisant niekinamos JAV žiniasklaidos ir aukščiausiosios politinės klasės atmetimo reakcijos. Iš tikrųjų tai nėra pirmas kartas, kuomet Amerikoje iškilo judėjimas, grįstas anarchistiniais principais – tiesioginiais veiksmais, tiesiogine demokratija, politinių institucijų atmetimu. Panašią kryptį buvo pasirinkę pilietinių teisių (bent jos radikalesnės atšakos), antibranduoliniai ir globalaus teisingumo judėjimai, nors nė vienas jų taip stulbinamai sparčiai neišsiplėtė. „Okupuok Volstritą“ organizatoriai, judėjimo ašimi pasirinkę esminę visuomenės prieštarą, metė iššūkį valdančiojo elito pretenzijoms pirmininkauti demokratijai.

 

Kuomet kalba pakrypsta apie esmines politines sampratas, dauguma amerikiečių parodo gilius vidinius prieštaravimus. Dauguma jų savyje suderina gilią pagarbą individualiai laisvei ir susitapatinimą su tokiomis prievartos institucijomis kaip armija bei policija. Dauguma suderina entuziazmą parduotuvėms su neapykantą kapitalistams. Dauguma tuo pačiu metu yra ir nepaprastai aršūs lygybės šalininkai, ir aršūs rasistai.

 

Anarchistų nėra daug, nedaug žmonių supranta, ką reiškia „anarchizmas“. Nėra aišku, kiek žmonių panorėtų atmesti valstybę ir kapitalizmą, jeigu galiausiai sužinotų tikrąją jo reikšmę. Anarchizmas yra žymiai platesnis nei paprasčiausia liaudies demokratija: jis galiausiai taikosi sunaikinti visus nuolatine smurto grėsme palaikomus visuomeninius ryšius – nuo samdomojo darbo iki patriarchijos.

 

Absoliuti amerikiečių dauguma supranta vieną dalyką – kad kažkas yra nepaprastai negerai jų šalyje, kad jų pagrindinės institucijos yra kontroliuojamos arogantiško elito, kad reikalingi radikalūs pokyčiai jau seniai uždelsti. Jie – teisūs. Sunku įsivaizduoti labiau korumpuotą politinę sistemą, kurioje metodiškas kyšininkavimas visuose lygmenyse yra ne tik legalus, bet ir tapo etatiniu kiekvieno Amerikos politiko užsiėmimu. Pasipiktinimas yra teisingas. Problema ta, kad iki rugsėjo 17 d. vienintelė pusė, kuri buvo pasiruošusi teikti kokius nors radikalius pasiūlymus, buvo dešinieji.

 

Praeities judėjimų istorija akivaizdžiai rodo, kad JAV valdančiuosius labiausiai gąsdina pavojus „paleisti“ demokratiją iš savo gniaužtų. Net į kuklią demokratiškai organizuoto visuomeninio nepaklusnumo kibirkštėlę tučtuojau atsakoma paniška suteikiamų nuolaidų ir brutalių veiksmų kombinacija. Kaip kitaip paaiškinti neseniai vykusias nacionalines tūkstantines riaušių policijos akcijas, sumušimus, chemines atakas ir masinius areštus piliečių, kurie įsitraukė į demokratinius susibūrimus, saugomus teisių bilio, ir padarė vienintelį nusikaltimą (jeigu išvis padarė) – pažeidė vietines stovyklavimo taisykles?

 

Mūsų žiniasklaidos „visažiniai“ gali kiek nori tvirtinti, kad vidutinis amerikietis, kada nors suvokęs anarchizmo vaidmenį „Okupuok Volstritą“ judėjime, tučtuojau nuo jo nusisuktų sukrėstas ir apimtas baimės. Mūsų valdantieji atrodo apimti kankinančios baimės, kad daugeliui amerikiečių supratus, kas iš tiesų yra anarchizmas, jie galbūt irgi apsipsręstų, kad jokios rūšies valdantieji išvis nėra reikalingi.

______________

Davidas Graeberis dėsto kultūros antropologiją Londono Goldsmiths universitete.


www.aljazeera.com vertė J. V.

2011 12 18

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti