Levas Tolstojus. Vienintelis pavergtųjų išsigelbėjimas
teorija

tolstojus taikus pasipriesinimas       Maloningoji ponia! Gavau jūsų laišką, kuriame priekaištaujate, kad aš, pareiškęs nuomonę apie Bosnijos ir Hercegovinos prijungimą, nieko nekalbu apie tuos žiaurumus bei neteisybes, kurie buvo padaryti ir tebedaromi Lenkijai. Be to, smerkiate mane už neva mano sugalvotą nesipriešinimo blogiui filosofiją, sakydama, kad šis mokymas sužlugdė ir sužlugdys Rusiją. Rašote, kad Skarga, Kochanovskis, Kosciuška, Slovackis ir Mickevičius mokė kitko – mokė kautis, ir kad tik kova gali išgelbėti Lenkiją.

 

Prieš kelias dienas gavau laišką iš vieno indo, kuris kitais žodžiais perteikia tą pačią mintį ir tą pačią baimę bei pasibjaurėjimą mokymu apie nesipriešinimą. Kartu su laišku indas atsiuntė ir žurnalą „The Free Hindustan“, kurio epigrafe įrašyta mintis, kad kova su prievarta ne tik galima, bet ir būtina, o nesipriešinimas prieštarauja ir altruizmo, ir egoizmo reikalavimams: „Non resistance hurts both altruism and egoism“.

 

Žurnale reiškiamos mintys visiškai panašios į jūsų mintis. Tos pačios mintys būdingos ir visiems kovotojams su priespauda – ne tik tautų, bet ir luomų. Visi su ypatingu pykčiu žiūri į nesipriešinimo mokymą, tarytum šis mokymas būtų pagrindinė žmonių išsilaisvinimo klūtis. Tačiau, kad ir kaip keistai atrodytų, ir pavergtų tautų, ir pavergtų luomų žmonės gali išsilaisvinti tik nesipriešindami, ką taip atkakliai neigia jums bei man žinomas indas ir visi pavergtų tautų bei išnaudojamų darbininkų luomų vadovai. Nesipriešinimas ne tik neigiamas, bet ir sukelia patį didžiausią pasipiktinimą tais, kurie jį siūlo. Pasipiktinę jie primena šunį, piktai kandantį tam, kuris bando jį atrišti.

 

Visų pavergtų žmonių, luomų, tautų, tarp jų ir lenkų, išsilaisvinimas slypi anaiptol ne kovoje su nekenčiamomis rusų, austrų vyriausybėmis ir siekyje jėga išsivaduoti iš jų, o visiškai priešinguose dalykuose. Išsilaisvinti galima tik nustojus laikyti lenkus ypatingais, mylimais, engiamais broliais ir pripažinti visus žmones, tiek savus lenkus, tiek svetimus rusus ar vokiečius, vienodai artimais broliais, su kuriais, kas jie bebūtų, negalimi jokie kiti santykiai, tik meilės, atmetančios bet kokią prievartą. Išsilaisvinimas pasiekiamas tik pripažinus meilės įstatymą visose jo apraiškose, t.y. pripažinus ir tiesiogiai su juo susijusį nesipriešinimą.

 

Žinau, kad idėja, jog tik nesipriešinimas blogiui jėga gali išgelbėti pavergtuosius iš vergijos, mūsų laikų žmonėms atrodo tokia beprotiška ir nepritaikoma, kad žmonės nesivargina apie ją net pagalvoti, o tik niekinamai gūžčioja pečiais ir šypsosi paminėjus tokį nepraktišką, fantastišką būdą kovoti su blogiu. Žinau ir vis dėlto tvirtinu, kad išsilaisvinimas – ne tik lenkų, bet ir visų žmonių – galimas tik žmonėms pripažinus būtinybę laikytis meilės įstatymo, nesuderinamo su jokia prievarta prieš savo artimą, t.y. su nesipriešinimo būtinybe.

 

„E pur si muove“. „O ji vis dėlto sukasi“. Nemanau, kad Galilėjus buvo tvirčiau įsitikinęs atrastos tiesos tikrumu, nei aš esu esu įsitikinęs tikrumu tiesos, atrastos ne vien mano, ne vien Kristaus, bet ir visų didžiųjų pasaulio išminčių, skelbiančios, kad blogis nugalimas ne blogiu, o tik gėriu.

 

Taip, nuostabus dalykas: vienintelį išsigelbėjimą nuo blogio, dėl kurio kenčia visos pavergtos tautos ir luomai, tos tautos ir luomai atkakliai atmeta ir nukreipia visas jėgas poelgiams, atrodytų, akivaizdžiai negalintiems turėti jokių kitų pasekmių, tik vergijos, kuria skundžiasi, sustiprinimą.

 

Iš tikro meilės įstatymas suteikia didžiausią gėrį tiek atskiram žmogui, tiek ir mažesnei ar didesnei žmonių grupei. Žmonės, išpažįstatys krikščionišką meilę savo artimui, t.y. visiems žmonėms, nekęsdami vienų ar kitų tautų, tiesiog išsižada savo tikėjimo. Sveikas protas turėtų žmonėms parodyti, kad prievarta, ypač silpnųjų prieš nepalyginamai stipresnius, gali tik pabloginti pavergtųjų padėtį, ir niekaip jų neišvaduos. Tačiau tokiai silpnųjų kovai jėga prieš stipriuosius kusto žmones visi revoliuciniai vadovai.

 

Atrodytų reikalas toks paprastas ir aiškus, kad net gėda aiškinti tai, kas akivaizdu. Juk lenkų tauta pavergta ir išnaudojama, kaip ir indų tauta bei kitos pavergtos tautos, taip pat mažo turtingųjų skaičiaus pavergti dirbančiųjų luomai, bet visa ta vergystė kyla anaiptol ne iš imperatorių, karalių, ministrų, generolų, žemės savininkų, turtingų pirklių ar bankininkų. Juk negali dešimtys žmonių, sakykim, kad ir tūkstančiai, pavergti milijonų. Juk vergystė įmanoma tik dėl to, kad patys pavergtieji leidžiasi pavergiami ir net stiprina ją mokėdami pavergėjams mokesčius, eidami tarnauti į administracines, finansines, policines tarnybas, rinkdami parlamentus, kurie gyvuoja tik tam, kad palaikytų esamą santvarką, ir, svarbiausia, stodami kariuomenėn bei virsdami bevaliais žudymo įrankiais.

 

Juk šiandien lenkus pavergę rusai, austrai ir prūsai valdo juos anaiptol ne dėl pirmojo, antrojo, trečiojo ir ketvirtojo Lenkijos padalijimo, o tik dėl to, kad Lenkijos žmonės, nepripažindami meilės įstatymo, apimančio ir nesipriešinimą, sutinka prieš savo brolius taikyti tokią pačią prievartą, kuria skundžiasi, ir, apgaudinėdami save, dalyvauja parlamentuose, pateisinančiuose šią prievartą.

 

Juk reikalas labai paprastas. Nuo seniausių laikų vieni žmonės pavergia kitus, o vienos tautos – kitas. Žmones pavergę pavergėjai, pasitelkę žmonių siekį naudoti smurtą savo naudai, sukūrė tokią santvarką, kurioje pavergtieji, kiekvienas siekdamas asmeninės naudos, rėmia ir įtvirtina pavergėjų valdžią.

 

Taip buvo elgiamasi su visomis pavergtomis tautomis. Taip buvo ir yra daroma Lenkijoje, taip itin išmoningai daroma Indijoje, kur dešimtys siauro akiračio pirklių pavergė dviejų šimtų milijonų išsivysčiusią bei apsišvietusią tautą ir laiko ją vergijoje. Taip daroma ir nedirbantiems pavergiant dirbančiųjų luomus. Tokia vergystė įmanoma tik todėl, kad kiekvienas atskiras žmogus iš pavergtųjų tarpo, neišpažindamas meilės priesako, kuris neleistų jam dalyvauti pavergime, pasako „Ne aš tai kitas“ ir dalyvauja prievartoje. Tą patį daro ir antras, ir trečias. Viskas baigiasi tuo, kad pavergėjų rankose atsiduria milijardai pavergtųjų uždirbtų pinigų ir vien iš pavergtųjųsudaryta kariuomenė.

 

Tada atsiduriame tokioje santvarkoje, kai pavergėjų rankose sutelkti milijardai ir milijoninės ginkluotos kariuomenės, o iš kitos pusės – šiaip taip sukrapštyti grašiai, sudarantys 0,0001 priešininko piniginių lėšų, šimtai, galbūt tūkstančiai neįpratusių, blogai ginkluotų žmonių ir pavergtųjų inercija, žmonių įprotis paklusti valdžiai. Esant tokiai visuomenės santvarkai pavergtieji, nekeisdami prievartos principo, tapusio jų vergystės priežastimi, nori ta pačia prievarta arba dar juokingiau – parlamento oratorių kalbomis kovoti su pavergėjais ir kaip kažką keisto, beprotiško, nereikalingo atmeta vienintelę priemonę, kuri tikrai juos išlaisvins, kaip atvertos durys išlaisvina kalinius.

 

Išsilaisvinimo kelias toks paprastas. Išsilaisvinti norintys žmonės turi pasakyti: „Jūs reikalaujate, kad mes tiesiogiai dalyvautume jūsų blogio ir prievartos reikaluose, jūs reikalaujate iš mūsų, kad atiduotume jums dalį savo darbų, idant jūs galėtumėte tęsti prievartą prieš mus ir kitus žmones. Labai apgailestaujame, bet negalime įvykdyti jūsų noro. Išpažindami meilės įstatymą, neleidžiantį jokios prievartos, tiesiog negalime to daryti. Galite jėga atimti mūsų turtą, galite atimti ir mūsų gyvybę, bet savanoriškai dalyvauti jūsų reikaluose, prieštaraujančiuose mūsų supratimui, mūsų tikėjimui bei mūsų naudai, mes ne tik nenorime, bet ir niekaip negalime. Negali būti nė kalbos apie tai, kad mes patys sutiktume tapti žudikais tų žmonių, kuriuos jūs norėtumėte nužudyti.“

 

Pakanka žmonėms pradėti laikytis tokio požiūrio (o krikščionių pasaulio žmonės negali nesilaikyti šio mūsų laikų žmonių jausmus bei pažiūras atitinkančio požiūrio) – ir prievartos karalystė, atrodžiusi taip didingai ir galingai, savaime sugrius kaip kortų namelis.

 

Mūsų pavergtųjų, ne tik lenkų, bet visų tautų, visų pavergtų luomų išsivadavimo paslaptis slypi ne lenkiško, indiško, slaviško patriotizmo arba revoliucinės nesantaikos kurstyme ir ne vadinamojoje parlamentinėje kovoje, t.y. gražbylystės varžytuvėse; išsilaisvinimo paslaptis slypi atgyvenusios, jau nebenaudingos kovos bei prievartos atsisakyme ir meilės įstatymo, atmetančio galimybę dalyvauti bet kokioje prievartoje, pripažinime.

 

Atgyvenusio prievartos dėsnio pakeitimo meilės įstatymu būtinybę seniai pripažino visi pasaulio religiniai mokymai ir ypač krikščioniškasis mokymas. Prieštaravimas tarp krikščioniško pasaulio žmonių sąmonės ir krikščioniškų tautų gyvenimo sąlygų darosi toks akivaizdus, kad būklė, kurioje gyvena tos tautos, jau nebegali blogėti. Esu visiškai tikras, kad šis pasikeitimas įvyks labai greitai, bet greta šio įsitikinimo dar turiu svajonę. Svajoju, kad šis didžiulis žmonijos gyvenimo perversmas prasidės būtent tarp mūsų slavų tautų, mažiau karingų nei kitos, labiau krikščioniškų ir todėl galinčių gyviau suvokti tą naują meilės įstatymą, kuris pakeis atgyvenusį.

 

Kita vertus, kodėl gi šiam žmonijos likimą nulemsiančiam judėjimui neprasidėjus Lenkijoje? Jei jis prasidėtų vienoje iš slavų tautų, natūralu būtų prisijungti ir kitoms slavų tautoms, dabar ištvirkintoms vastybinėmis vilionėmis. Jei toks judėjimas apimtų slavus, jis neišvengiamai užkrėstų ir visas krikščioniškas tautas.

 

Tokios mano svajonės. Atsakymas į jūsų laišką toks: Lenkijos, kaip ir visų pavergtų tautų bei visų žmonių išlaisvinimo kelias vienas – pripažinti meilės įstatymą, apimantį ir nesipriešinimą jėga, todėl neleidžiantį nei prievartos, nei jokio dalyvavymo joje.

 

Krešinas, 1909 m. rugsėjo 8 d.

 

http://az.lib.ru vertė E. Balčiūnas

2011 11 23

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti