Prieš demokratiją („Wildcat“, 1993)
teorija

wildcat0Pirmiausia norėčiau atsakyti į galimus priekaištus dėl žodžių reikšmės. Daugelis žmonių sutiks su tuo, ką pasakysiu, bet greičiausiai ims prieštarauti: „Taip, tu teisus, bet kalbi apie buržuazinę demokratiją. Aš gi demokratiją suvokiu kitaip...“ Man atrodo, kad žmonės, kalbėdami apie „realią“, „tiesioginę“ ar „darbininkišką“ demokratiją, neva priešingą „buržuazinei“ ar „atstovaujamąjai“ demokratijai, ją savokia būtent taip pat, kaip ir buržuazija, tik su kai kuriais paviršutiniškais skirtumais.

 

Pats žodžio „demokratija“ vartojimas pasako daug daugiau, nei tie žmonės galvoja. Štai kodėl svarbu kartoti šūkį „Mirtis demokratijai!“. Panašiai ir su daugeliu kitų žodžių, pavyzdžiui „ekonomikos vystymusi“. Kiekvienas kairysis pasakys, kad jis už ekonomikos vystymąsi. Jeigu paklausite „Argi TVF nenori to paties?“, jie atsakys: „Ne, mums reikia realaus ekonomikos vystymosi“. Tačiau įsigilinus į diskusiją paaiškės, kad jie nori būtent to paties, kaip ir TVF, tik pastarasis daug realistiškiau suvokia šį terminą.

 

Aš laikausi požiūrio, kad pasisakantieji už demokratiją – nesvarbu, kad jie pasisako prieš nuosavybę (kaip marksistai) arba prieš valstybę (kaip anarchistai), – galų gale pasisako ir už nuosavybę, ir už valstybę.

 

Kas yra demokratija?


Pačia bendriausia prasme demokratija – tai teisių ir lygybės viešpatavimas. Nesunku susivokti, kad tai radikali kapitalistinė idėja. „Teisių“ doktrina projektuoja atomizuotus individus, konkuruojančius su kitais individais, ir valstybę ar pusiau valstybę, kuri garantuoja šių teisių laikymąsi. „Lygybės“ doktrina numato visuomenę, kurioje žmonės turi vienodą kainą, t. y. visuomenę, grįstą abstrakčiu darbu. Žodis „demokratija” dažnai verčiamas kaip „liaudies valdžia“, o „liaudis“ visada suvokiama kaip masė atomizuotų piliečių, turinčių viekokias ar kitokias teises.

 

Galima sakyti, kad kapitalizmas visada demokratiškas, o demokratija atspindi kapitalizmo esmę – lygybę kaip prekių ekvivalento išraišką.

 

K. Marxas demokratiją vadino krikščioniška fikcija: „Politinė demokratija yra krikščioniška, nes joje žmogus, – ne koks nors atskiras žmogus, o bet kuris žmogus, – yra svarbus kaip suvereni, kaip aukščiausia esybė, tačiau šis žmogus pasirodo savo nekultivuotu, nesocialiu pavidalu, savo atsitiktiniu būviu. Tai žmogus, sugadintas mūsų visuomenės santvarkos, praradęs save, susvetimėjęs, atiduotas nežmoniškiems santykiams ir stichijoms, vienu žodžiu, tai žmogus, kuris nėra gentinė būtybė. Tai, kas krikščionybei yra fantastinis vaizdinys, postulatas, svajonė, – suverenumas žmogaus kaip svetimos esybės, netrinčios nieko bendra sutikruoju žmogumi, – demokratijoje yra apčiuopiama tikrovė, dabartis, pasaulietinis principas.“ (K. Marx „Žydų klausimu“)

 

Kokios praktinės demokratijos doktrinos pasekmės?

 

Mes esame klasių karo būsenoje ir, norėdami judėti pirmyn bei nugalėti, privalome be gailesčio slopinti ir naikinti savo priešus – klasinė galia (class power) turi būti griaunamojo pobūdžio. Jūs negalite gerbti policininkų teisių juos mušdami! Jeigu profsąjungos bosas bando savavališkai pakreipti susirinkimo eigą, o mes jį nušvilpiame ir nutempiame nuo pakylos, tada absurdiška sakyti, kad mes tikime žodžio laisve. Revoliucijos nerodys per televiziją, Tarptautinė amnestija jos irgi nestebės...

 

Mes nesuteikiame teisių savo priešams ir nereikalaujame teisių iš jų. Žinoma, gyvenime ne viskas taip lengva ir suprantama, juk būna labai sunku atskirti kokio nors daikto reikalavimą nuo teisės į tą daiktą reikalavimo. Nesigilinsiu į visus šio klausimo aspektus, kaip pavyzdį pateiksiu tik teisę į streiką. Kaip sakė, atrodo, Hegelis, kiekvieną teisę atitinka sava pareiga. Todėl mes turime teisę naudotis visuomeniniu transportu ir pareigą mokėti už kelionę. Teisė į streiką numato, kad darbininkams leidžiama taikiai atsisakyti dirbti mainais į tvarkos laikymąsi ir nedarymą nieko, kas galėtų streiką padaryti kuo efektyvesniu. Naudodamiesi savo teisėmis, jūs neturite pažeisti kitų piliečių teisių, taigi policija kažin ar padės jums deginti streiklaužių automobilius.

 

Apskritai bet koks teisių reikalavimas atspindi mūsų klasės silpnumą. Vietoje to, kad pasakytume priešams „Jeigu jūs bent pirštu mus paliesite, mes jums akis per užpakalį ištrauksime” ar tiesiog sudaužytume jiems snukius, mes sakome: „Prašome gerbti mūsų teises, mes žadame jums nepakenkti“. Žinoma, mūsų klasė šiuo metu yra blogesnėje padėtyje, ir tą padėtį labai nelengva ištaisyti. Bet pirmuoju žingsniu pergalės link turėtų tapti supratimas fakto, kad vidurinės klasės geradėjai, kovojantys už pilietines teises, nėra mūsų pusėje netgi tada, kai jie kartais padeda ištraukti mus iš bėdų.

 

Tai, ką pasakiau, iš tikro yra visai primtina demokratams. Žmonių atsiskyrimas nuo demokratijos visiškai dera su demokratiniais įsitikinimais: daugelis liberalų pasakys, kad jie besąlygiškai remia žodžio laisvę visiems... išskyrus žodžio laisvės priešams (pavyzdžiui, fašistams).

 

Daugiau ginčytinų klausimų kyla, kai pradedame kalbėti apie demokratiją mūsų tarpe, tai yra kovojančių proletarų tarpe. Pavyzdžiui, „darbininkų demokratijos“ šalininkas pasakys: „Gerai, mes nesuteikiame demokratijos buržuazijai, bet tarp mūsų turi viešpatauti lygybė ir pagarba teisėms“. Manoma, tai leis išvengti subiurokratėjimo ir klikų dominavimo bei užtikrins maksimalų žmonių įsitraukimą į kovą. Manoma, kad jeigu žmogus turės teisę pasisakyti, balsuoti ir t.t., tai reiškia, jis galės savarankiškai pasirodyti susirinkime ir iš karto pasijusti demokratiško kolektyvo dalimi.

 

Ką klasių kovos demokratizacija reiškia praktikoje? Praktikoje išeina štai kas:

 

1) Ima veikti mažoritarinė sistema. Nebus daroma nieko, kol tam nepritars dauguma.

 

2) Sprendimo priėmimas atskiriamas nuo veiksmo. Nebus daroma nieko, kol visi nepasisakys. Čia matome akivaizdų panašumą su valdžios padalijimu į vykdomają ir įstatymų leidžiamąją, todėl nenuostabu, kad diskusijos demokratinėse organizacijose primena parlamentinius debatus.

 

3) Visuotinai įsitvirtina nuostata, kad niekuo negalima pasitikėti. Demokratinės struktūros „visų karą prieš visus“ suvokia kaip normą ir įtvirtina šį įprotį. Juk turi būti galimybė bet kuriuo metu atšaukti delegatus, kad pastarieji negalėtų įgyvendinti savo „slaptų planų“, kurių, kaip žinome, turi visi.

 

Visi tie principai atspindi visuomenės atomizaciją. Klesti mažoritarizmas, nes visi lygūs ir turi po vieną balsą. Sprendimo priėmimo procesas atskiriamas nuo veiksmo, nes jei nesi gavęs visų pritarimo, tai tavo veiksmas pažeis kieno nors teises. Vienu kvailiausių trečiojo principo – „niekuo negalima pasitikėti“ – pavyzdžiu yra trockistinė „teisė kurti frakciją”. Paprastai ši teisė realizuojama, kai mažumą ruošiamasi išmesti iš organizacijos. Ši teisė suteikia laisvę intriguoti ir kurti sąmokslus prieš likusius organizacijos narius. Akivaizdu, kad tikra komunistinė organizacija negali užsiimti tokiu „frakciniu“ farsu.

 

Šie demokratiniai principai yra visiškai priešingi klasių kovai, nes klasių kova pagal apibrėžimą yra posūkis nuo visuomenės atomizacijos prie naujos bendruomenės – nesvarbu, kokia ribota, trumpalaikė ir neaiški ji bebūtų.

 

Antrasis iš šių principų yra svarbiausias, todėl jį verta panagrinėti nuodugniau.

 

Dideli klasių kovos aktai beveik niekada neprasideda balsavimu ar visuotine darbuotojų apklausa. Praktiškai jie visada prasideda tam tikros mažumos veiksmais, kurie padeda daugumai savo kolegų įveikti pasyvumą ir izoliuotumą. Ta mažuma siekia išplėsti veiksmą savo pavyzdžiu, o ne žodiniu įtikinėjimu. Kitais žodžiais tariant, padalijimas į sprendimo priėmimą ir veiksmą niekada nebuvo įgyvendinamas praktikoje. Dešinieji populistai (ir kai kurie anarchistai) sako, kad vandenį drumsčia apsišaukėlių aktyvistų gaujos, neatstovaujančios nieko, tik save pačius... Ir, žinoma, jie teisūs!

 

Šachtininkų streikas Didžiojoje Britanijoje 1984–1985 m. pateikė daugybę ryškių pavyzdžių to, kad klasių kova savo esme yra antidemokratiška. Streikas neprasidėjo demokratiškai – nebuvo nei balsavimo, nei masinių susirinkimų. Jis prasidėjo darbą nutraukus kelioms šachtoms, kurioms grėsė uždarymas, ir per „skrajojančius” piketus išplito po visą teritoriją. Streiko metu susikūrė vimdantis aljansas tarp dešiniųjų leiboristų ir revoliucinės komunistų partijos (trockistų), raginęs šachtininkus surengti visos šalies gyventojų balsavimą. Kovingiausi darbininkai nuolat atmesdavo šią idėją sakydami, kad „streiklaužiai neturi teisės balsuoti dėl mano atleidimo“. Ši frazė savo forma, žinoma, yra demokratiška, bet už jos slypintys motyvai remiasi anaiptol ne į demokratinius principus. Streikininkai ne kartą apkūlė balsavimą remiančius trockistus ir vadino juos „toriais“.

 

Mes matėme daugybę sabotažo ir Nacionalinės anglies pramonės valdybos nuosavybės niokojimo aktų, vykdomų pusiau legalių „smogiamųjų grupių“. Akivaizdu, kad tokia veikla dėl savo pobūdžio negali būti organizuota demokratiškai, jai negali pritarti ar nepritarti dauguma streikininkų.

 

Kovos bendruomenė


Koncepcija, kurios laikausi ir kurią įvardijau, yra „kovos bendruomenės“ (community of struggle) koncepcija. Kyla akivaizdus klausimas – kaip formuojama kovos bendruomenė, jei ji nėra formuojama demokratiškai? Į šį klausimą nėra paprasto atsakymo, galima tik pasakyti, kad jungiamąja grandimi bus žmonių pasitikėjimas ir solidarumas, o ne teisės ir lygybė. Pavyzdžiui, užsinorėję pasiųsti velniop emisarą (man nepatinka man žodis „delegatas“), mes neimsime kruopščiai skaičiuoti 51% balsų ir nelaikysime jo nuolat pririšto prie mobiliojo telefono, kad atšauktume ir pakeistume jį kitu emisaru. Greičiausiai mes išsirinksime patikimą draugą – vienas išbandytas draugas vertas tūkstančio atšaukiamų delegatų! Žinoma, kad toks pasitikėjimas yra ir politinis – mes nepasitikėsime leiboristu, nes jo politinės pažiūros anksčiau ar vėliau privers jį veikti prieš darbininkų klasės interesus.

 

Komunistinė visuomenė


Norisi pasakyti ir kelis žodžius apie demokratijos principo ir komunistinės visuomenės santykį.

 

Įsivaizdavimas, kad komunistinė revoliucija yra plati demokratiška visuomenės reorganizacija, iki šiol yra labai gajus ir paplitęs net tarp pačių radikaliausių politinių srovių. Tarybų komunistai (tokie kaip Pannekoekas) žiūrėjo į darbininkų tarybas tiesiog kaip į darbininkų klasės parlamentą. Ypatingą nuostatą demokratijos klausimu, turbūt paveldėtą iš tų pačių tarybų komunistų, turėjo netgi situacionistai. Straipsnyje apie užgrobimų judėjimą jie ne kartą pabrėžė, kaip jų veiksmai išreiškė Sorbonos asamblėjos valią, nors suprantama, kad jie nuolat pažeisdavo asamblėjos sprendimus arba tiesiog pažymėdavo asamblėjos štampu jau įvykdytas akcijas.

 

Visiškai neatsitiktinai žmonės, pasisakantys už demokratiją, laikosi ir savivaldos koncepcijos, t. y. pasisako už atskirų visuomenės teritorijų užgrobimą ir jų valdymą be viršininkų. Toks ryšys akivaizdus, nes komunizmas reiškia socialinių santykių transformaciją, o ne vien politinio režimo pakeitimą, ko siekia demokratai.

 

Tarybų komunistų atveju savivalda lengvai paaiškinama, jos koncepcija atitinka tų laikų dvasią. Socialistų internacionalo atveju greičiausiai taip yra dėl to, kad jie ne visiškai nutraukė saitus su savivaldos siekusiais savo pradininkais.

 

Dar vienas šalutinis demokratinio mentaliteto produktas yra „planavimo“ koncepcija, kurios daugelis laikosi ir šiandien. Man planavimas reiškia, kad mes susirenkame kartu ir nusprendžiame, ką darysime artimiausius penkerius metus, po to išsiskirstome ir tai darome. Planavimo kocepcija panaši į eilinio sprendimų priėmimo fetišizavimą, todėl mes – komunistai, demokratijos priešai – turime itin įtariai žiūrėti į planavimo koncepciją. Būti socialdemokratijos priešininku reiškia ryžtingai atmesti ir socializmą, ir demokratiją.

 

Grupė „Wildcat” (UK), 1993

 

www.prole.info vertė E.B.

2012 01 07

 

wildcat

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti