David Edwards: „Planetos neišgelbės pastangos būti geru ir teisingu žaliuoju“ (2)
teorija

david edwards       DJ: Kokios iliuzijos verčia mus likti savo susikurtame kalėjime?
      
      DE: Manau, kad svarbi yra romantiškos meilės idėja. Dažnai ieškoma „to (-s) vienintelio (-ės)“, kuris (-i) privers jaustis idealiai laimingu. Visada maniau, kad daina „All you need is love!“ yra puiki vertinant iš stabilumo siekiančiųjų požiūrio taško.

     
      Suprask mane teisingai, meilė gali būti nuostabi. Nelaimei, jokia romantika negali pasiūlyti adekvataus atsakymo į problemas visuomenėje, kurioje dramatiškai ribojama laisvė. Taigi pasakyčiau, kad romantiška meilė, panašiai kaip žaliasis vartotojiškumas, korporacinė atsakomybė ar Vakarų „laisvės ir žmogaus teisių“ troškimas, dažnai tarnauja nukreipdama nuoširdų susirūpinimą ir nuoširdų sprendimų ieškojimą į nieko nekeičiančią aklavietę, kartu atrodydama kaip nuoširdi viltis visai žmonijai. Dar kita iliuzija yra pasitikėjimas savo lyderiais.
      
      DJ: Rašei: „Tikėjimas, kad mūsų lyderiai prisilaikys esminių racionalumo ir moralumo standartų yra tam tikra antropomorfizmo forma, nes jie to negali net ir norėdami“.
      
      DE: Nemenką dalį politikų ir generalinių direktorių veiklos sudaro pastangos atrodyti kaip paprasti ir nuosaikūs žmonės. Bet jie šiuose viešuose vaidmenyse jaučiasi nejaukiai. Iš tikro visai nesvarbu, ar lyderis yra moralus, ar ne, nes viešumoje jiems neleidžiama veikti remiantis užuojauta ar kitomis priežastimis, kurias mes siejame su žmogiškumo idėja. Jie visada turi teikti pirmenybę pelno išsaugojimui, todėl prie šios nuostatos turi prisitaikyti ir jų moralė, ir logika. Kai esminė logika ir argumentai pradeda kelti grėsmę pelnui, lyderiai paprastai įžūliai atmeta bet kokią logiką ir argumentus, viską kuo labiau supainiodami, kad realybė būtų kuo geriau užmaskuota. Tas pats tinka ir moralei. Kai padorumas trukdo pelnui, mūsų lyderiams nelieka nieko kito, kaip pastumti į šoną savo humaniškumą arba rizikuoti amžiams pranykti iš visuomenės akiračio.
      
      Nors visi individai, išskyrus visiškas padugnes, sutinka, kad vogti iš vaikų, juos kankinti ir žudyti yra blogai, tačiau mūsų lyderiai verčiami su tuo nesutikti ir atitinkamai elgtis, pavyzdžiui Irake. Pelno troškimas turi būti užmaskuotas, todėl maisto grobimas iš mirštančių vaikų ir jo perdavimas turtingiesiems kapitalistinėje sistemoje yra institucionalizuotas. Tai geras pavyzdys tiesos, kuri negali būti tiesa, nors tai ir yra tiesa.
      
      Tikėtis humaniškumo iš mūsų politinių bei korporacinių lyderių ir yra antropomorfizmas. Vėl ir vėl mes puoselėsime viltis, kurios neišvengiamai žlugs. Daugelio politikų tikslas yra sužadinti viltis ir tada leisti joms subyrėti į šipulius, pavirsti į „įprastus reikalus“.
      
      Kartą per televiziją mačiau kristalų susiformavimo eksperimentą. Jei ant grindų padėsite kvadratinę dėžę, o virš jos įtaisysite piltuvą su tūkstančiais stalo teniso kamuoliukų ir leisite jiems  byrėti į dėžę, kamuoliukai automatiškai suformuos piramidę. Niekas to sąmoningai neplanuoja. Manau, kad svarbu suprasti, kad politikai kaip teniso kamuoliukai krenta į šią sistemą. Tie, kurie atsiduria piramidėje, prisiderina prie struktūros. Nusisekę politikai reprezentuoja ribojančias sąlygas. Neatitinkantys šių sąlygų politikai nepatenka į piramidę ir nusirita į nežinomybę.
      
      DJ: Kodėl kai kurie žmonės pajunta savo sąstingį ir bando kažką daryti?
      
      DE: Nežinau. Tikrai ne dėl proto. Galbūt tai drąsa, noras įvertinti padėtį, kad visas tavo daug metų kurtas gyvenimas buvo tik laiko švaistymas. Galbūt tikėjimas, kad tiesa, kokia gąsdinanti ji bebūtų, visada duoda naudos. Ši mintis tam tikra prasme yra bauginanti. Bertrandas Russellas yra gerai pasakęs: „Žmogus bijo minties labiau nei viso kito. Labiau nei griuvėsių ir net labiau nei mirties. Mintis yra griaunanti ir revoliucinga, naikinanti ir baisi. Mintis negailestinga privilegijoms, sukurtoms institucijoms ir patogiems įpročiams. Mintis yra anarchistiška ir antiįstatymiška, abejinga valdžiai ir nerūpestinga tūkstantmečiais išbandytos išminties atžvilgiu.“ O štai mano mėgiamiausia posakio frazė: „Tačiau jei mintis taps visų, ne tik kelių privilegijuotų, nuosavybe, visos baimės išnyks. Baimė supančioja žmones – baimė, kad jų puoselėjami tikėjimai pasirodys apgaulingi, baimė, kad gyvenimus reguliuojančios institucijos pasirodys kenksmingos, baimė, kad jie pasirodys verti mažiau pagarbos nei patys apie save manė.“
      
      DJ: Ir kas toliau?
      
      DE: Galime pradėti abejoti idėja, kad gyvenimas, besisukantis vien apie asmeninės naudos troškimą, gali atvesti mus prie gero. Tokias abejones patvirtina akivaizdus ir visiškai aiškus aplinkos nykimas, žiaurios Trečiojo pasaulio kančios, susvetimėjimas, visiškas Vakarų kultūros ir dirbančiųjų gyvenimo apmirimas. Tada, kai žmonės pamatys, kad darbas dėl godulio sukelia metaforinę ir realią jų pačių bei juos supančios aplinkos mirtį, tuomet gal pradėsime vertinti budistų argumentus, kad mūsų gyvenimas ir laimė geriausiai kuriami tuomet, kai dirbama kitų labui, ne sau. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad šios idėjos junginys su mano paties patirtimi buvo pats netikėčiausias atradimas. Tačiau didžiausia kliūtis yra pasiekti, kad žmonės atpažintų fundamentalias problemas. Dėl anksčiau aptartų priežasčių jie mano, kad gali per daug visko prarasti vien apie tai galvodami.
      
      DJ: Rašei: „Nėra didesnės kliūties laisvei nei prielaida, kad laisvė jau pasiekta“.
      
      DE: Koks kalėjimas galėtų būti saugesnis nei įsivaizduojamas „pasaulis“, kuriame veiksmų ir minčių apribojimai vertinami ne kaip leistinos ribos, o kaip galimybių ribos? „Demokratinė“ visuomenė remiasi šia iliuzija. Tai yra tobuliausias kalėjimas, nes niekas net nesiruošia bandyti ištrūkti iš to, kas vadinama laisve. Ir mes privalome būti laimingi, nes jei esame laisvi, vadinasi, galime daryti ką norime savo laimei pasiekti.
      
      DJ: O jei nesi laimingas – pats kaltas.
      
      DE: Jei gyvenimas sunkus, tai turėtų būti dėl paties gyvenimo, taip jau yra! Žmogus gimsta, kenčia ir miršta. Tai labai giliai įsispaudę žmonių sąmonėje. Aš manau, kad mūsų visuomenė iš tikro netiki, kad įmanoma būti laimingam, tačiau tai atspindi tik mūsų kultūroje, o ne gyvenime.
      
      DJ: Ir tai yra išsipildanti pranašystė.
      
      DE: Žinoma, kad tai yra kvailas būdas organizuoti mūsų kultūrą, bet taip jau yra. Mes turime sistemą, kuri vystėsi ilgus šimtmečius, kurios esmė – patenkinti galios poreikius, ir kuo toliau, tuo veiksmingiau tai daroma. Todėl totalitarinės sistemos taip pat buvo sukurtos galios poreikių tenkinimui, tačiau žmonės žinojo, kad nėra laisvi ir todėl negali būti laimingi. Jie siekė pakeisti padėtį ir stipriai destabilizavo sistemą. Taigi, nenatūralios atrankos būdu galios sistema ištobulino savo strategijas bei taktikas ir sukūrė sistemą, kuri sukūrė laisvės iliuziją, ir tai buvo daroma taip galingai, kad žmonės patikėjo ta iliuzija.
      
      Vienas iš dalykų, palaikančių tą visur prasismelkiantį cinizmą, yra tas, kad kažkur giliai giliai, tame lygyje, kur protas mato moters krūtinę, kad būtų išvengta žvilgsnio į ją, mes negalime meluoti patys sau. Mes tikime, kad gyvenimas yra baisus, tačiau savo cinizmą turėtume kreipti į kultūrą, o ne į gyvenimą. Būtent todėl cinizmas kultūros atžvilgiu neleidžiamas...
      
      DJ: Nes jis sukeltų abejones visu tuo melu, kuriuo remiasi mūsų gyvenimai.
      
      DE: Todėl cinizmas nukreipiamas į gyvenimą.
      
      DJ: Visada maniau, kad žmonės, kurie mano, kad pasaulis buvo sukurtas prieš 6000 metų, yra tik nemokšos, bet dabar suprantu gilų psichologinį tokios pozicijos poreikį. Iš tikro jie apibrėžia šios kultūros pradžią kaip gyvenimo pradžią. Alternatyvos paprasčiausiai neegzistuoja. Jos buvo pašalintos.
      
      DE: Dirbu su Helena Norberg-Hodge, kuri daugybę metų praleido Ladakhe, Kašmyro Himalajų regione. Savo knygoje „Ancient futures“ ji sako, kad pirmą kartą ten patekusi negalėjo patikėti, kad žmonės iš tikro yra tokie laimingi kaip atrodo. Ji galvojo: „O dieve, kaip jie sugeba gyventi su tokiomis šypsenomis? Tai kvaila socialinė patologija.“ Netikėtai ji suvokė, kad jie iš tikro yra tokie laimingi. Apie tai galima perskaityti daugybėje europiečių kelionių aprašymų. Pavyzdžiui, tainos, kuriuos skerdė ispanai su Kolumbu priešakyje. Pirmasis Kolumbo aprašytas įspūdis skelbė apie jų neribotą laimę.
      
      DJ: Tai ko gi mes bijome?
      
      DE: Visų pirma – jausmų, antra – gerumo. Panašu, kad mes, vakariečiai, neabejodami priimame idėją, kad jausmai ir mąstymas yra konfliktuojantys dalykai. Mes manome, kad būti racionaliu yra lyg būti Spocku iš Star Trek ir kad buvimas bejausmiu leidžia aiškiai vertinti faktus. Dažnai tai matome verslo pasaulyje ar mokslininkų tarpe. Kai jie nori, kad juos vertintų rimtai, kalba šalta ir bejausme kalba.
      
      Man įdomi Rytų idėja, kuri puikiai tinka mūsų jau aptartam tikslingam nedėmesingumui, kad kai kurie jausmai, tiesą sakant, padeda aiškiau suvokti pasaulį. O kai kurie jausmai nepadeda. Kitaip tariant, jei godulys, ambicijos ir savanaudiškumas blokuoja pasaulio, tokio, koks jis yra, suvokimą, tai tų trukdžių pašalinimas padės suvokti pasaulį gerokai tiksliau. Ir čia prieiname prie kito klausimo: kaip atsikratyti tų trukdžių?
      
      DJ: Ar galėtum apibrėžti užuojautą?
      
      DE: Užuojauta yra troškimas pašalinti kitų kančias, o meilė – troškimas stiprinti ir saugoti jų laimę. Taigi abu jie susiję. Bet kuriuo atveju, stiprindami gebėjimus užuojautai ir meilei, koncentruodamiesi į kitų žmonių, o ne savo poreikius, mes galime panaikinti šį tikslingą nedėmesingumą palaikančią energetinę sistemą, kuri kuria sąlygas saviapgaulei. Apie tai budistai kalbėjo prieš 2500 metų: užuojauta, gerumas ir meilė suteikia jėgų protui, nes pašalinama tikslingą nedėmesingumą maitinanti energija. Manau, kad tai ypatingai svarbu ne tik asmeniškai man, bet ir visiems disidentams.
      
      DJ: Užuojauta kartais atrodo gana abstraktus žodis. Ką turėtų daryti žmonės?
      
      DE: Reikėjo nemažai laiko, kol suvokiau, kad užuojauta yra ne pasyvi, bet aktyvi. Kaip jau minėjau, reikia mesti iššūkį savanaudiško gyvenimo rezultatams, tada galbūt pasimatys gyvenimo tarnaujant kitiems privalumai. Kas konkrečiai daroma norint padėti kitiems, galbūt yra ne taip jau ir svarbu. Manau, kad svarbu skleisti idėjas, metančias iššūkį naikinančioms iliuzijoms, tačiau tai tik vienas iš būdų. Aktyvistai visada koncentruojasi į kančias, sukeltas politinio neteisingumo, ir panašiai, tačiau gyvenimas yra pilnas kančios, kuri yra tiesiog gyvenimo kančia: mylimųjų netektys, senatvė, liga, mirtis. Darbas lengvinant tokias kančias yra ir vertingas, ir svarbus. Pavyzdžiui, man bet koks darbas, skirtas kitiems, yra politinis veiksmas, nes mūsų politinės problemos glūdi kultūroje, persisunkusioje egoizmu ir savanaudiškumu. Kai mes mąstome apie politinį veiksmą, paprastai turime mintyje protestus, skrajučių dalinimą ir panašiai, ir tai yra labai svarbu, tačiau gerai pagalvojus, gyvenimo perorientavimas nuo savanaudiškos laimės prie laimės padedant kitiems gali reikšti pokyčius visuose kituose veiksmuose, nukreiptuose prieš mus naikinančią godulio sistemą.
      
      Sakyčiau, kad iš pradžių reikėtų paprasčiausiai suvokti problemas, o vėliau klausti savęs, kaip su jomis susitvarkyti. Tada dar būtų galima pagalvoti, kaip su jomis tvarkytis nesivadovaujant vakarietiškos kultūros tradicijomis.
      
      Tikrai nenoriu pasakyti, kad turėtume sėdėti rankas sudėjęs, kartoti „Dabar aš galvosiu apie užuojautą“ ir gyventi lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Gailestingos mintys turi atsispindėti veiksmuose ir elgesyje. Kaip galima siekti užuojautos ir dirbti ginklų gamykloje? Reikia suprasti, kokios iš tikro yra problemos. Man svarbu suvokti užuojautai atvirus judėjimus ir filosofijas. Manau, kad vakariečiams čia yra ko pasimokyti. Turėtume stengtis būti kuklesni, o tai labai sunku, nes mes tokie išdidūs, tokie pasipūtę. Aš pats toks esu ir matau, kaip padeda mąstymas apie savo nemokšiškumą.
      
      Man patinka sunkumų kilnotojo analogija. Žinau, kad skamba banaliai, tačiau manau, kad  gebėjimai jausti užuojautą ir meilę gali būti išlavinti mokantis ir praktikuojantis. Lygiai taip pat, kaip niekas nesitiki, kad po pirmos svorių kilnojimo treniruotės galėsi pakelti automobilį, atsiras tokių situacijų, kai bandymas jausti užuojautą tiesiog viršys tavo jėgas. Užuojauta taip pat nereiškia, kad leisi sau tapti bokso kriauše, leisi, kad tave užgauliotų ar žalotų. Bandau paaiškinti, kad bandymas jausti užuojautą kartu reiškia ir buvimą pačiu savimi.
      
      Jei pavyks peržengti nežabotą hedonizmą – statusą, nuosavybę, vartojimą, prabangą – pamatysi, kad įgauni daugiau laisvės, daugiau laiko savo veiklai. Tai lyg koks sandėris su visata: atiduodu savo godulį už laisvę. Ir tada tą laisvą laiką galėsi panaudoti geriems tikslams.
      
      Manau, kad viena iš priežasčių, stabdančių daugelį žmonių nuo panašios veiklos, yra bejėgiškumas. Ką gali vienas žmogus? Turiu du atsakymus. Pirma, kai tik suprasi, kad pagalba kitiems taip pat yra pagalba pačiam sau, bendrų problemų mastas nebetenka prasmės. Tu nebesi kaip vieno žmogaus armija, gelbėjanti visą pasaulį. Tai paprasčiausiai gerai kitiems ir tau, ir tu jauti, kad tai yra gerai. Tarp kitko, tai yra gerai ir tavo fizinei sveikatai. Atlikti tyrimai rodo, kad rūpestis kitais, net jei tai tėra tik mintys, veikia teigiamai tiek fizinę, tiek protinę sveikatą. Tai nėra jokia paslaptis. Kiekvienas, kuris kada nors stebėjo savo mažą dviejų metų dukterėčią, iki užsimiršimo įsitraukusią į savo žaidimus, juto tą puikų šiltą ir švelnų jausmą, kad ji yra tokia nuostabi, tokia miela maža būtybė, dėl kurios galėtum mirti, žino, kad gerumas ir asmeninė laimė žengia koja kojon, o godumas, neapykanta ir nemokšiškumas paverčia mus šaltais ir niekingais. Tai absoliučiai aišku, tačiau mūsų vertybės dažnai kuriamos remiantis į visai kitokį požiūrį į laimę.
      
      Antra, vienas motyvuotas žmogus gali nuveikti neproporcingai daug gerų darbų. Savanaudiškos iliuzijos remiasi tik į melą, todėl net vienas nuoširdus, troškimu palengvinti kančias besiremiantis siekis gali sunaikinti daugybę apgavysčių. Būtent todėl galingieji taip paranojiškai kontroliuoja viską, ką mes žinome ir kuo tikime.
      
      Klausimas, kaip tą pasiekti. Jei mūsų kultūra remiasi privalomomis iliuzijomis, tai visų pirma turime demaskuoti šias iliuzijas. Jei pirmoji disfunkcinės sistemos taisyklė skelbia „Ne“, mes turime ją pakeisti į „Taip“.Todėl kalbėkite!
      
      Sakant tiesą juntama tam tikra palaima. Manau, kad tikrasis tikslas yra sakyti tiesą, būti kiek įmanoma nuoširdesniam stengiantis pagelbėti. Žinoma, greičiausiai tai sumažins galimybes publikuoti savo darbus ir, greičiausiai, turėsite mažiau pinigų, tačiau jei įvertinsite tikrąsias kančių apimtis, suprasite, jog tikrai nėra nepakeliama nerašyti šūdinų straipsnių dėl pinigų.
      
      Manau, kad žmonės nepakankamai vertina jėgą tų, kurie nori kalbėti tiesą, nes ne tiek jau ir daug žmonių pergyvena dėl to, ar sugebės susimokėti nuomą, ar turės ką pavalgyti, ar galės išspausdinti savo knygą. Tačiau visata turi daugiau magijos nei atrodo, todėl tai neveikia taip paprastai. Žmonės galvoja, kad jiems reikia veikti pagal rinkos poreikius. Net radikalai tai daro, bet tai yra visiškai klaidinga.
      
      Kas yra tiesa? Kas iš tikro įkvepia mane, kas mane žavi? Kas iš tikro padės žmonėms, kas pašalins visus jų nepatogumus ir kančias? Rašykit apie tai, ir velniop juos su savo rinkos poreikiais. Tai kiek juokingas, beprotiškas ir žiaurus būdas, tačiau manau, kad tai vienintelis būdas palaistyti tą dykynę, apie kurią kalbėjau.
      
      Perskaitęs ką nors teisingo, ką nors realaus, giliai atsikvėpiu ir sakau: „Didelis tau ačiū, galų gale aš nesu vienišas beprotis, galvojantis apie tai“. Pernelyg dažnai mes liekame vieni tamsoje ir kovojame su šia visa išorine sistema bei įsisąmoninta propaganda, todėl kai kas nors kitas pasako tiesą, tai yra lyg dovana. Pasaulyje, kur daugybė žmonių malą šūdą keldami sumaištį (o tokia sumaištis yra milžiniškų kančių priežastis), tai yra tikras gėris.
          
      Iš Derricko Jenseno knygos „How shall I live my life“ vertė RB

      2012 01 10

 

      david edwards burning


 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti