Gintautas Mažeikis. Po pono ir tarno. Įvadas
teorija

Mazeikis-virselis      Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis knygoje „Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika“ dialektiškai tiria simbolinius pono ir tarno santykius, kuriuos šiandienos visuomenėje įkūnija lyderystės ir savanorystės idėjos. Autorius teigia, kad visuotinai paplitusi lyderystės mada tęsia pono statuso išlaikymo tradiciją, o savanorystės idėja kyla iš seno tarnystės ponui reiškinio. Savanoriai patys išsiugdo nesavarankišką protą, išmoksta suvaržyti mąstymą taip pasiduodami korporacijų bei susvetimėjusių valdymo sistemų priklausomybei, o lyderiai tampa svarbiais pavyzdžiais, kaip turi elgtis nesavarankiškas protas.


      Remdamasis T. Adorno negatyviosios dialektikos principais, J. Baudrillard´o, G. Deleuze´o visuomenės kritika, apšvietos ir mito, instituciškai toleruojamų samprotavimų ir laisviausių fantazijų, racionalaus sprendimo ir fantazmo dialektika, G. Mažeikis įtaigiai parodo, kad būtent lyderio ir savanorio, t. y. pono ir tarno, santykiai postmodernioje visuomenėje įtvirtina nelygiavertę galios struktūrą ir įteisina silpnesniųjų priklausomybę. Šią priklausomybę didina ne tik neoliberali lyderystės bei savanorystės ideologija, bet ir jai pajungtas švietimas bei kūrybinės industrijos, sėkmingai asistuojančios propagandai ir socialinei inžinerijai.

      Gintautas Mažeikis. Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika

      Įvadas

      Šiandien populiaru kalbėti apie lyderius, prieš porą dešimtmečių – apie vadovavimą, o tai iš dalies paslepia pono ir tarno (vergo) dialektiką bei kolektyvinės hegemonijos formas, pakeistinio mąstymo raidą. XX a. antroje pusėje, šioje spektaklio, arba reginių, visuomenės (1), vienmačio žmogaus, ketmano, simuliakrų (2) epochoje, iškelta ir išpuoselėta lyderystės idėja padėjo užgožti kontrolės, režimo, prievartos, prievartinio paklusimo, engimo, susvetiminimo ir manipuliacijos temas, atitolino diskusijas apie sekėjų nesavarankiškumą, apolitiškumą. […]

      Simuliakrinės lyderystės lėlės ir pasakos slepia apgailėtiną standartizuoto vartotojo, įbauginto anoniminių tvarkų liudytojo, būseną bei pateisina įvairiausias naujas viešpatavimo formas. Klasikiniai lyderiai, atstovavę valstiečių ar darbininkų, tautų svajonėms, vis dar turėjo aiškų pono ir tarno dialektinio susipriešinimo supratimą ir neretai gebėjo išplėtoti pono ir tarno dialektiką iki asmens savimonės aiškinimo, eksploatacinės santvarkos supratimo ir hegemoninės valstybės kritikos. Priešingai, šiandien pono ir tarno santykiai yra paslėpti po spindinčios ir visur laiminčios kaukės, vardu lyderis, šviesa ir jau nei vidiniai sąmonės prieštaravimai, nei susiję objektiniai politiniai prieštaravimai nėra tiesiogiai diskutuojami. Simuliakrinio lyderio užduotis – skatinti ir pateisinti turėjimą, priešingą buvimui. Erichas Frommas knygoje Turėti ar būti (Fromm 2005) parodo, kaip turėjimas per vartojimą, prekinį fetišizmą pamažu užgožia būties dramatizmą. Lyderiai pirma ideologijos apakintų minių, o šiandien vartojimo masių, atitolina žmones nuo būties dramatiškumo ir prasmingumo ir kartu užtikrina naujų hegemonų viešpatavimą.

      Slepianti ir naikinanti XVIII–XIX amžiaus pirmųjų masių lyderių šviesa, siekusi laisvinti ir kurti, šiandien yra didžiausio įkalinimo garantas, kai nuslepiama priespaudą ir segregaciją skatinanti įvairiausių politinių santvarkų, valstybės, didžiųjų ir mažųjų korporacijų prigimtis. Industrijos, tenkinančios vartotojiškos visuomenės siekinius ir didžiųjų korporacijų pelno siekį, šiandien ne tik valdo švietimą, bet ir žmonių apsisprendimus ir tikėjimus. Aklumas kyla iš naujosios formaliosios, neformaliosios ir invisible curriculum šviesos, ir simuliakriniai lyderiai yra socialinio apakimo garantai.

      Šiandieninės ponystės kūnas remiasi ne tiek asmenine prievarta, ne tik kolektyviniais, biurokratinės nomenklatūros sprendimais, t. y. sprendimais sluoksnio, kuris glaudžiai suaugo su naująja kapitalistų banga, bet ir slepiasi po kasdienio švietimo skraiste ir simuliakrinės lyderystės propaganda. Miniai yra dovanojamas lyderio-žvaigždės pažadas, kad ir jis, šis standartizuotos baikštus sistemos varžtelis, gali laimėti didįjį meilės ir pripažinimo prizą. Pažadintas ir skrupulingai išugdytas vartotojų visuomenės nario godumas premijoms, laimėjimams, nuolaidoms, žvaigždžių ligai turi paskatinti jį sekti tokiais lyderystės modeliais, kurie nekelia didesnės grėsmės politinei santvarkai, teisei, valstybei, korporacijoms, t. y. visam tam, kas įkūnija naujausius pono ir tarno santykius.

      Kolektyvinio kovojančio hegemono idėja ir jos personifikacijos: klasė, tauta, iš dalies religija, hegemonijai atstovaujančios partijos panaikino klasikines pirmaujančiųjų hierarchijas ir rangus, juos pakeisdami iš masių kylančio spontaniško lyderio idėja, kuri nepabrėžia nei edukacinių, nei stiliaus ir skonio, nei kultūringumo ir civilizuotumo reikalavimų. Tiesa, partinė lyderystė dar yra siejama su hierarchija, disciplina, o ne su kiekvieno lenktyniavimu dėl populiarumo ir nuolatiniu grimasų keitimu. Sovietinio ar autoritarinio tipo ideologija buvo artima religinei vieno viešpaties aukštinimo doktrinai, tačiau stokojo sakralumo gelmės ir tenkinosi ne šventumo malone, o klasiniu, nomenklatūriniu solidarumu. Tačiau tik nusilpus šiems partijos ideologijos suvaldytiems lyderiams, visas režimas, valdžios vertikalė susvyravo, o nauji autoritarinės šlovės ištroškę grobuonys ėmė draskyti atgyvenusius partinius vadus. Šiandien vienos žvaigždės, vieno dievo statusas netenkina įvairesnės vartotojiškos visuomenės, o masių poreikius ramina daugelio žvaigždžių buvimas ir pažadėta loterija kiekvienam kaupti ir disponuoti simboliniu kapitalu. Postmoderniosios filosofijos siūloma išeitis: įvairovės bei susiskaidymo gausinimas ir alternatyvių gyvenamųjų arba simbolinių pasaulių pripažinimas skatina kitokį solidarumą, susiejantį ne tik „komunikacinį visuotinio istorijos solidarumo sąryšį“ (Habermas 2002: 25), bet ir naujų vaizduotės pasaulių komunikacinius ryšius, įveikiant vienpusį atsakingumą prieš menamas praeities šmėklas. Naujų vaizduotės pasaulių įgalinimas atveria daugelio istorijos raidų galimybę, naujų labirinto kelių galimybę.

      Simuliakrinės lyderystės industrija tenkina ne visus viešumo ištroškusius galimus herojus. Vis dėlto tokios industrinės pirmavimo ir pranašumo simuliacijos pakankamai gerai užtikrina tai, kad jokia charizmatinė revoliucinga, su savimi gebanti vesti minias, keisti tikėjimą, santvarkas ir istoriją asmenybė nepasirodys, neprasiskverbs pro šį tariamos lyderystės prekybos centrą. Geriausias būdas sunaikinti alternatyvių istorijos vingių vedlius yra sukurti klounų ir pseudopranašų armiją, pavyzdžiui, lyderių partiją ar, dar baisiau, lyderių tautą.

      Kažkas panašaus šiuo metu vyksta Kinijos Liaudies Respublikoje, kur KLR komunistų partijos lyderis Hu Jintao partijos metinių proga ilgoje programinėje kalboje pareiškė, kad plečiant socialistinę demokratiją Kinijoje „partija vaidina pagrindinį lyderystės vaidmenį“ visuose atsakingiausiuose veiklų baruose, taip pat koordinuojant visų pastangas „plėtoti mokslinį, demokratinį ir įstatymais grįstą valdymą“ (Hu Jintao 2011). Kinija siekia sukurti ne tik kolektyvinį partijos lyderio įvaizdį, bet ir kiekvieną partijos narį bandyti paversti lyderiu. Tokia politika neišvengiamai skatina ne visos viešosios erdvės cenzūravimą, o klounadą, kuri, tiesa, jau kita forma vyksta ir pas mus.

      Ši vaidybos, masinio lyderių rengimo universitetuose, kolegijose, prekybos centruose, televizijoje, laikraščiuose situacija lemia tai, kad jokie realūs lutheriai, dantonai, kosciuškos ar leninai, kad ir turėdami charizmą ir viziją, ypač svarbią misiją ir apimti istorijos kūrimo patoso bus neefektyvūs, o gal net juokingi. Masiniai lyderystės išpardavimai, kartu su tenkinamais masių erotiniais troškimais užtikrina valstybės ir režimo stabilumą geriau nei imperinė kariuomenė ar caro režimas.

      Industriškai platinama ir įgyvendinama lyderystės idėja yra nuolatos derinama su senu ir nauju tarnystės kultu. Senąją tarnystės idėją dar rasime šiandieninėje, likutinėje, tarnystėje dievui, tautai, žemei, šaliai, partijai, bendruomenėms, darbo kolektyvui. Tačiau šio savaimingo nusižeminimo ir engimo pasirinkties patosas yra iškreipiamas spektakliškos tarnystės ir simuliakrinės savanorystės, kai menamai aukojamasi dėl įsivaizduojamos bendruomenės, vaidinamos tautos, pagal užsakymą šlovinamos nūdienos partijos. Ši simuliacinė tarnystė neslepia po savimi jokio suasmeninto pono, o veikiau tokius pat engėjiškus valstybės, korporacijos, klanų ar naujosios nomenklatūros interesus.

      Šiandien vieša pagyra įvairiausioms tarnystės formoms – ir senosioms, klasikinėms, ir simuliacinėms, t. y. viešųjų ryšių, – kritiškai neapmąstant prievartos ir segregacijos formų pateikiama kaip socialinio bendrabūvio esmė, kaip bendros gerovės prielaida, kaip sraigtelio įsitikinimas savo verte ir pasaulio stabilumu, kaip būdas suskliausti, suspenduoti ir pamiršti savo orumą, savo būties ir gyvenimo riziką, gyvenimo beprasmybės nuojautą ir nuolatinį mirties alsavimą į nugarą.

      Išaukštinta tarnystė tautai, partijai, liaudžiai, klasei dažniausiai buvo priedanga ideologiškai maskuojamiems ir kita forma – įvairių politinių ir ekonominių organizacijų – reiškiamiems pono ir tarno santykiams realizuoti. Šiandieninė simuliakrinė tarnystė nebemaskuoja jokių pono ir tarno santykių, kaip ir nebeturi klasikinio engimo pavidalo, o yra minios elgesio forma pakliūti į viešą spektaklį ir dėl to patirti pasitenkinimą, ko ir siekia šią „tarnystės“ pramogą plėtojančios šiuolaikinės socialinės industrijos.

      Svarbiausia klasikinei tarnystei, kaip ir bet kokiai kitai į totalumą pretenduojančiai ideologijai, buvo virsti mokslu, įgauti esmės pavidalą, apie kurį dogmatiškai kalbėtų šimtai magistrų ir doktorantų. Tikėjimas mokslo tiesa su kaupu kompensuoja bažnyčios mokymo apie tarnystės reikšmę netektis. Universitetai, kolegijos, o iš dalies ir nevyriausybinių organizacijų tinklai tapo fabrikais, industrijomis, gaminančiais ne tik lyderystės lėles, bet ir tarnystės nuolankumą ir imitaciją. Ir jei tik yra poreikis vaizduoti ir kaupti kapitalą rodant, kaip tarnauji visuomenei, nedelsiant užgimsta didelės socialinės industrijos, kurios, reikia pripažinti, gali efektyviau šį tarnystės fenomeną išplėtoti nei valstybė ar politinės partijos.

      XX amžiaus viduryje universitetai buvo savarankiškai mąstančių, išskirtinių žmonių raiškos vieta, šiandien jie yra simuliuojančių tarnų, svajojančių laimėti lyderio kaukės prizą, produkavimo vieta. Štai kodėl vis daugiau laimi universitetinių studijų specializacijos, adekvatumo rinkos poreikiams idėja, o ne arte liberales principai, ne pasirinkimo ir laisvo susitarimo gebėjimas, lygiai kaip ir gebėjimas nesutarti, nepaklusti, saugoti savo ir kitų orumą ir skirtingumą. Egzistencinė laisvės problema, susijusi su asmens raida ir saviraiška, būties prasmės suvokimu, buvo atidedama į šalį, laikant ją antrine, palyginti su normatyvumu, disciplina, kolektyvumu.

      Pono ir tarno dialektika pakeičiama lyderio ir pasekėjo, simuliakrinės (štai kas dažniausiai slepiasi po žodžiu – pilietinės) tarnystės idėjomis ir teorijomis, remiantis tam tikra meistrystės veikla. Pačios lyderystės lėlės ne visada geba organizuoti net savo šlovės kaupimo, ką jau kalbėti apie simuliakrinės tarnystės populiarinimą ar sekėjų ir pritarėjų suvaldymą. Lyderis, ypač kolektyvinis, savo populiarumui plėsti ar užlaikyti, pasekėjams (vartotojams) inspiruoti nuolatos stokoja meistro veiklos: įrašant ir viešai, kokybiškai skelbiant kalbas, prižiūrint asmeninę internetinę žiniasklaidą, personalizuotus viešus puslapius, organizuojant susitikimus su gyventojais, rūpinantis jo įvaizdžiu, verčiant pasisakymus ir t. t. Inversijos atvejis – kai laidų režisieriai, reklamos kūrėjai, renginių kuratoriai, viešųjų ryšių specialistai, partijos ar organizacijos vadybininkai tiesiog „gamina“ regimąjį lyderį, jų grupę ar išaukština (simuliakrinį) lyderį-partiją, (simuliakrinį) lyderį-tautą. Šie meistrai gerai išmano ir geba diskutuoti kultūrinius bei politinius kontekstus, įvykių raidą, įvairiausias kolektyvinio geismo formas ir jas tenkinančias galias. Tačiau meistro savimonė, esanti tarnystės ideologijos apsuptyje ir veikiama lyderystės vaidybos, dažnai yra nepajėgi pati išsilaisvinti iš paklusimo ir taikomųjų gebėjimų rato, neturi tam pakankamos laisvės nuo galios.

      Egzistencializmo filosofija rodo, kad meistras išsilaisvina per egzistencinę dramą, nevaržomą spontaniškumą ir maištingą ribų įveikimą, per naujų socialinių ir ekonominių sąlygų veiksmui sudarymą ir reikšmingų alternatyvų įkūnijimą. Subjektyvios laisvės kam prielaidos, kurias slepia meistro gebėjimai, stokoja laisvės nuo patoso ir savarankiškumo teigimo. Subjektyvios, vadinasi, ne tiek asmeninės, o paklūstančios, dažniausiai nesąmoningai, tam tikrą subjekciją (subjection, Butler 1997) užtikrinančiam diskursų veikimui. Butler teigia: „Subjekcija“ yra tapsmo subordinuotam valdžiai ir tapsmo subjektu procesas“ (Butler 1997: 2). Vietoj sąmoningos laisvės nuo savarankiškumas, kuriuo disponuoja meistras, taip ir lieka siaura profesine, subordinuota nuo subjekto veikla, kurios jis neišdrįsta paversti platesne gyvenimo praktika, bijodamas universalių kontrolės sistemų. Jis tik tarp ekspertų tyliai kalba apie alternatyvias galimybes, užgniauždamas savo asmeninį maištą.

      XIX amžių ir dalį XX amžiaus jaudinęs pono ir tarno santykio įveikos (Aufheben) klausimas, itin svarbus klasikiniam lyderio tipui ir jo vedamoms minioms, ilgainiui, XX a. pabaigoje, buvo primirštas, lygiai kaip ir dialektika, imta laikyti veikiau sofistikos požymiu, nei racionaliu samprotavimu. Dialektika visados tarnavo akivaizdybėms demaskuoti. Kiekviena religija, mokslas, biurokratija, ideologija stengiasi remtis hegemoniškai įtvirtintomis akivaizdybėmis (evidencijomis), kurios laikomos aksiomomis, racionalumo požymiu, filosofijos ar sociologijos prielaidomis, sveiko proto, apšvietos ženklais. Visa žmonijos istorija nužymėta gausybės tokių funkcionalių, normatyvinę vertę turinčių akivaizdybių, kurios įkalina ir pavergia kartais labiau dei didžiausi ponai. Šiandien lyderystės vertė laipsniškai prilyginama akivaizdybei. Kartu yra nušalinamos maišto, revoliucijos, radikalių alternatyvų idėjos, tiesiogiai susijusios su pono ir tarno, hegemonijos santykių įveika. Šiandien dialektinė įveikos idėja arba yra mažai interpretuojama socialiniu ar klasiniu požiūriu, arba yra kritikuojama kritinės dialektikos (Jean Paul Sartre) ar negatyviosios dialektikos (Theodor Adorno, Jürgen Habermas) požiūriu. Pagaliau yra neaišku, ar ši pono-meistro dialektika kokiu nors modifikuotu būdu atitinka naująsias simuliakrinės lyderystės industrijas, renovuotą tarnystės kaukę, iliuzinę vartotojų savimonę ir meistrų apolitiškumą? Keistas ir beprasmis būtų kvietimas pasekėjams, fanams ir viešųjų ryšių tarnams sukilti prieš savo garbinamas žvaigždes-lėles, nebent tik filmo labui ar dėl butaforinio susipriešinimo. […]

      Šiuolaikinės simuliakrinės lyderystės atveju susiduriame su situacija, kai tikruoju ponu išlieka hegemoninė kultūra, įkalinantys kolektyviniai santykiai, besislepiantys po tautine ar demokratijos kauke, korporatyvinis nacionalizmas, turtingiausi akcininkai. Daugelis jų plėtoja ne stipriąsias, o silpnąsias tarnystės formas – pusiau tarnystę, kai darbe vergaujantis asmuo paliekamas menamai vartotojiškai laisvei po darbo. O kompanijos lyderiai, būdami viešųjų ryšių ir universitetinio lavinimo konstruktai, ištikimai tarnauja įvairiausioms hegemonijos formoms, retai kada siūlydami nepopuliarias alternatyvas, negindami skirtybių lenktynių. Jais sekdami gerbėjai tik patvirtina santvarkų, propagandos, korporacijos viešuosius veidus-kaukes.

      Taip ne tik tarnas, bet ir – plačiau – gamybiniai santykiai, norminės institucijos, galios režimai, įtikinėjimo procedūros užtikrina suvereno savimonės menamą savipakanką ir gyvenimo dramatizmo ignoravimą. Ištobulintas socialinis konstruktyvizmas, kolektyvinio hegemono dvasia, viešosios manipuliacijos formos tikruosius ponus paslepia po teisine kapitalo ar valstybės valdymo skraiste, o minios džiaugsmui pateikia autonomiškas marionetes, valdomus atstovus, kurių populiarumo kaita, minios gebėjimas jais žavėtis ar niekinti leidžia deramai orientuoti politinių ir ekonominių organizacijų veiklas. Šiuolaikinis lyderis daugeliu atvejų pasirodo kaip moderni pono ir tarno dialektikos falsifikacija, kaip galimybė vienam iš tarnų, turinčiam tam tikrų gebėjimų ir hegemonijai naudingos iniciatyvos, remiantis charizma tapti prievaizdu, entuziastingai prižiūrinčiu ir vedančiu vartotojus, laisvus samdinius, skolininkus ar užslėptus lažininkus. Tačiau lyderystės vardas slepia kitą, neprijaukintą, maištaujančią, antagonistinę lenktyniavimo, nuolatinę situacijų keitimo dvasią.

      Šiuolaikinės tarnystės sampratos, pavyzdžiui, plėtojamos mokymosi tarnaujant bendruomenėms (service learning) (3) (žr. Vandzinskaitė 2011) arba kooperuotų studijų metu (žr. Mažeikis 2007), atskleidžia įvairiausių tarnystės formų perspektyvą: tarnystė ne tik bendruomenėms, visuomenei, valstybei, tautai, šaliai, bet ir darbdaviui, verslininkams, organizacijoms, išskyrus tarnystę simuliacijoms, kuri šiandien tampa vis svarbesnė, bet ne vienintelė. Nepriklausomai nuo tarnystės formos, stiprumo ir įgalinamo atsidavimo hegemonui (bendruomenei, tautai, tėvynei...), tai visados yra priklausoma, nesavaiminga, sąmonė. Tačiau skirtingai nei stipriosios tarnystės formos, būdingos vergovei ar baudžiavai, šiuolaikinės silpnosios tarnystės formos atitinka menamą vartojimo laisvę, kai rinkodaros specialistų ir viešųjų ryšių meistrų kuriama aplinka užtikrina valdomą desublimaciją, erotiškumo patenkinimą ir laisvės iliuziją. Silpnoji tarnystės forma įgalina simuliakrinę tarnystę, kurią propaguoja daugelis kapitalistų, nomenklatūros darbuotojų, hegemoninio biurokratinio aparato atstovų, kartu su darbininkais kartkartėmis dalyvaujančių prieš kameras savanoriškose akcijose, parodomosiose talkose, ekologiniuose projektuose, NVO ar klubų labdaros veikloje. Silpnosios ir simuliakrinės tarnystės formos ne tik pačios susipina, bet ir supainioja tarnystės kritiką, demonstruojant spektaklišką lygybę, bendradarbiavimą, nurodant darbuotojo laisvo laiko trukmę ir jo vartotojiško pasirinkimo mastą, o hegemoninės viešpatavimo priemonės yra perkeliamos į patį vartojimo turinį ar į sveiko proto propagavimą.

      Šiandieninės simuliakrinės tarnystės nesavaimingumas įgalina naują pono nesavaimingumą: vis sunkiau poną kaip tokį identifikuoti, ar jis yra asmuo, akcininkų grupė, politikų ir partijos žmonių klanas? Juk negali pasakyti tiesiogiai: ponas yra visa korporacija, nes ten daugelis dirba samdomais darbuotojais; ar tarti, kad ponas yra akcininkai, nes bet kuris gali juo tapti. Bet jie neturi tiesioginio santykio nei su korporacijos darbuotojais, nei juo labiau su kompanijų alinamais ar apgaudinėjamais vietiniais žmonėmis ar vartotojais. Ši ištirpusio, išskydusio, išsklaidyto pono situacija gerokai skiriasi nuo to pono, kurį apmąstė Hegelis (plg.: Hegel 1997: 158–160).

      Šiuolaikinės tarnystės studijos ir praktikos nors ir plėtoja meistrystę, vis dėlto paslepia ją po silpnosios tarnystės ideologija, o lyderio pasekėjo kritikai apskritai skiriama mažai dėmesio. Atitinkamai daugelis lyderystės ir vadovų studijų slepia meistriškumo svarbą bei sekėjų, garbintojų funkciją. Kitaip tariant, ir vienu, ir kitu atveju dialektiniai pono / tarno, vadovo / lyderio / meistro / sekėjo santykiai ir jų įvairiausi modeliai bei precedentai nėra pakankamai atskleidžiami. […]
      ________________

      (1) Terminai spektaklio visuomenė ir reginių visuomenė vartojami sinonimiškai; remiamasi Guy Debord’o knygoje Spektaklio visuomenė (Debord 2006) išskleista šių terminų reikšme.
      (2) Skiriami terminai simuliakrinis ir simuliacinis. Simuliakrai ne tyčia apsimeta, o įgyvendina tariamas tikroves, o simuliacija yra tyčinis apsimetimas. Simuliakrinis lyderis tiki, kad jis yra tikras vedlys, o simuliacinis – tik apsimeta, vaidina lyderį, nors negali vesti nei masių, nei būti popžvaigžde. Terminas simuliakrinis vartojamas panašia reikšme, kaip ir Jeano Baudrillard’o tekstuose.
      (3) Tiesą sakant, originali JAV service learning koncepcija apskritai nenumato net tarnystės bendruomenėms, o tik mokymąsi tarnaujant, t. y. mokytis, ugdyti save įsisavinant savo priklausomumą kitam. Tai ir yra ryški, nors bendruomeniškai ir sušvelninta tarnystės savimonės ugdymo forma, kilusi dar iš XIX amžiaus tarno savimonės stereotipų.

      Tekstas sutrumpintas

      Gintautas Mažeikis. Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika. K.: Kitos knygos, 2012.

     Mazeikis-virselis