Petras Dargis. Keletas būdų, kaip nepasiekti laimės
teorija

bananai     Ką man daryti, kad būčiau laimingas? Vos tik spėjau paklausti, apstojo būrys laimės pardavėjų ir mokytojų. Būsi laimingas, sako jie man, jeigu turėsi soni televizorių, jeigu nusipirksi tojotą, jeigu gersi kokakolą, jeigu lankysi teniso klubą, jeigu įstosi į skautus, jeigu uždirbsi daug pinigų, jeigu padarysi karjerą, jeigu tapsi čempionu, jeigu gausi mokslų daktaro laipsnį, jeigu laimėsi grožio konkursą, jeigu turėsi didelį namą su garažu, jeigu priklausysi prestižiniam sluoksniui, jeigu...

     Kiek daug pasiūlymų!.. Reikia labai, labai daug padaryti, kad būčiau laimingas. Viena interneto aštrialiežuvė laimę matuojasi taip: „Nusipirkau batus – nėra sijono. Nusipirkau sijoną – nėra palaidinės. Nusipirkau palaidinę – nėra striukės. Nusipirkau striukę – nėra tašės. Nusipirkau tašę – batai netinka...”

     Laimė – tarsi vaivorykštė: bėgi, bėgi, bet niekaip nepaveji. Tai viso gyvenimo rūmas, kurio niekaip negali pastatyti... Gal nė nevargti? O gal laimė – visai ne daiktas, kurį nusipirktumei lizingu, ne prizas, kurį laimėtum, atbėgęs pirmas?

     – Taip, taip! – sušunta dvasiniai mokytojai. – Laimė – tai ne kažkas, ką nusipirktum už pinigus! Norint pasiekti laimę, reikia lipti į dvasines aukštumas. Yra daugybė taisyklių, kurias įvykdęs, pasieksi dvasinį rojų. Kai kurias žinai iš vaikystės: eiti išpažinties, aukoti bažnyčiai, žegnotis ir melstis, o siekiant didesnės laimės, reikėtų pėsčiam nueiti į Kryžių kalną, nuvažiuoti į šventąją žemę, užsidaryti kur nors vienuolyne, atsisakyti moterų ir kitos niekingos žemiškos laimės... O svarbiausia taisyklė – viską daryti iš meilės ir žemišką turtą, kurio taip trokšta širdis, iškeisti į dvasinius lobius.

     – Turi paniekinti žemišką lobį, – sako sielų ganytojas, atsisėdęs ant dolerių maišo. O tie, kurie moko taikos ir meilės, daugelį amžių skelbė šventuosius karus. Net mūsų parapijos dvasinis tėvas, kuris į namus pristato neįkainojamą dvasinį turtą, prie mano lūšnelės atvažiuoja pačios aukščiausios markės naujausiu limuzinu. Pažiūriu į limuziną, į riebų švytintį veidą, ir tie barteriniai mainai žemiškieji – į dvasinius man pasidaro neaiškūs. Tuo labiau – be detalios sutarties... Jeigu dvasinė prekė tokia gera, kodėl pardavėjas neima pats? Ar neteks man visą amžių kentėti be laimės?

     – Taip, taip, mes pasmerkti kančiai! – sako naujos vados laimės žinovai. Tai indiškų smilkalų pauostę naujieji laimės prekeiviai, kurie siūlo dar vieną laimingą kelią. Atsirado netgi nauja profesija – laimės mokytojas. Interneto naršyklėje parašykite tuos du paieškos žodžius, ir surasit bent kelis uždarbiaujančius laimės mokytojus, kurie žino geriausiai, ko trūksta jums iki laimės.

     Pirmiausia jūs turit suprasti prigimtinę savo nelaimę, kuri veda į kančią. Iš tiesų žmogui užtektų visai mažai, bet jis iš prigimties nori daug, labai daug, vis daugiau ir daugiau, jis ima norėti visko, o visko tai juk negaus! Tie norai, šitas troškimas – štai jums kančios šaltinis!

     O kaip nugalėti prigimtį? Tai ilgas dvasinis kelias, kurį žino guru. Jeigu seksi tuo uždarbiaujančiu laimės mokytoju, atliksi daugybę visokių ritualų, mintinai išmoksi kažkokias vedas, atsisakysi mėsos, nuraminsi kitus troškimus, tai vieną dieną pats nugalėsi save. Tu pargriausi save ant žemės ir išplėši sau iš širdies kažkokį duriantį ego. Tas ego – tai ne visai iš Froido teorijų, tai kažkokia mistinė tavo dalis, kurią turi sunaikinti.

     Ar taip, ar kitaip – turi save nugalėti. Ar eisi į Rytus, ar eisi į Vakarus, turi nugalėti save. Arba sunaikinti netikusį ego, arba išvalyti nuo Ievos laikų subjaurotą prigimtį. Tavo didžiausias priešas – tu pats.

     Bet nesinori griauti savęs ant žemės, užsimūryti vienuolyne, išsiplėšti netikusį ego ar išsikastruoti. O jeigu pasukčiau kur nors kitur – į Šiaurę arba į Pietus?.. Ar ten – tokia pat prigimtis?

     Ar elnių ganytojas svajoja apie tojotą, ar jo žmona negali be perlų apyrankės, ar jų jauniausia dukra žino ką nors apie grožio karalienės karūną? Ar džiunglių pavėsyje snaudžiantis negras sapnuoja mokslų daktaro laipsnį, ar jis negali be limuzino, ar jis nelaimingas be auksinės kreditų kortelės?.. Ar jie trokšta pačio naujausio samsung telefono, ar juos valdo troškimas įsigyti indų plovyklą ir mikrobangę krosnelę?

     O taip, jiems niekas nesiūlo! Jiems niekas dar neparodė naujausių blizgučių ir neįtraukė į nesustabdomą gaminu–perku–vartoju ratą. Tas didžiulis socialinis ratas pastatytas seniai, bet visada jį suko tie patys darbiniai žmonės ir gyvuliai. Kad eitų greičiau ir prisuktų daugiau naudos, šeimininkai anksčiau visiems užpliekdavo rimbu. Dabar jie rimbą naudoja tik arkliams, asilams ir kitiems gyvuliams paskatinti, o žmogui turi geresnę priemonę. Kad šunys bėgtų greičiau, eskimai po nosimi pakabina dešrelę, o turtingų šalių šeimininkai žmonėms pakabina laimės iliuziją.

     Tai gali būti ir limuzinas, ir jachta, ir naujas kompiuteris, ir čempiono titulas, ir švyturio bambalis. Bet vos tik pasieki vieną laimės objektą, tuoj pakiša kitą, dabar jau tikrai patį, patį geriausią. Ir taip negali sustoti, turi sukti gamybos–prekybos–vartojimo ratą ir duoti grynąjį pelną.

     Reklamos gundomam žmogui ima atrodyti, kad jam tikrai reikia gražesnės, brangesnės mašinos, kad jis tikrai turi išmesti dar gerą kompiuterį ir pirkti kitą, naujesnį. Turi dirbti daugiau, turi šokti aukščiau, turi aplenkti savo kaimyną. Kaip sako šeimininkų filosofai, tokia tavo prasmė, toks pašaukimas, tokia, po velniais, prigimtis! Nusipirkau batus – nėra sijono, nusipirkau sijoną – nėra palaidinės...

     O laukinis guli štai po medžiu be sijono ir be palaidinės. Nukrito bananas – suvalgė ir guli toliau. Prieina turistas iš Vakarų, kažkoks apsukrus vadybininkas, ima jam pamokslauti:

     – Kaip tau ne gėda? Ko nieko nedirbi?

     – O kam?

     – Šitiek bananų, o tu jų nerenki!

     – Kam?

     – Surinktum, nuneštum į turgų, parduotum, gautumei pinigų...

     – O kam?

     – Karučius nusipirktumei, į turgų nuvežtum daugiau bananų, uždirbtum daugiau pinigų. Paskui sutaupytumei didelę sumą, įsteigtumei įmonę, pats būtumei bosas, eksportuotumei bananus į Europą. Tu žinai, kokios Europoj bananų kainos? Tau dirbtų šimtai, tūkstančiai negrų, o tu vieną dieną galėtumei ir nebedirbti. Išvyktum pailsėti kur nors į šiltuosius kraštus, parkristum kur nors po bananų medžiu. Guli sau laimingas tada... – įsisvajojo vadybininkas. – Nukrito bananas – suvalgei, ir niekas daugiau nerūpi!

     – O ką aš darau? – paklausė jo mokinys.

     Atrodo, užteks apie prigimtį. Užteks apie kančias. Štai mano bičiulis Alius Sakinis neturi prestižo, brangaus kostiumo ir limuzino, nedaro karjeros, nėra čempionas, nematė jis Vatikano dvasinių lobių, bet kenčia tiktai nuo slogos.

     2012 m. kovas

     http://www.petrasdargis.lt/


     prisma bananai
   

 

Komentarai  

 
0 # CBAABC Y-m-d H:i
Jo, mes kapitalistiniam e pasaulyje savo laime suprantame kaip reguliarų ir pastovų vartojimą, kurio pristabdyti ar sumažint beveik negalime, nes visada norime patenkinti savo poreikius.
 
 
-3 # ATS: Petras Dargis. Keletas būdų, kaip nepasiekti laimėsHipis Y-m-d H:i
Kokakola tikrai sukelia laimės būseną ,jug neveltui Koka :D .O kad žmogus būtų laimingas jam reikia nedaug -geros muzikos ,vežančių dalykėlių ir kitų žmonių su kuriais būtų galima klausytis tos muzikos bei dar kaiką padaryti
 
 
0 # HipiuiUpe Y-m-d H:i
Smagu :) Pvz. man patinka kinas, bet nenorėčiau visą gyvenimą praleist kine...
 
 
0 # ATS: Petras Dargis. Keletas būdų, kaip nepasiekti laimėsIron Tara Y-m-d H:i
Jau kaip aš tau pritariu..
 
 
+2 # ne visai taip...šiaip žmogas Y-m-d H:i
Pradžiai pacituosiu: „Turi dirbti daugiau, turi šokti aukščiau, turi aplenkti savo kaimyną“. Šituo viskas ir pasakyta. Kol žmogai save vertins komparatyvistiš kai, t.y. lygindami save su aplinkiniais, tokia vartojimo sistema ir bus. Juk gerai pagalvojus daug daiktų, kuriuos žmonės turi, buvo įsigyti tik todėl, kad „nebūti blogesniam už kitus“. Turbūt niekada nesuprasiu pasakymo „morališkai pasenęs telefonas, kompas ir t.t.“. Tas daiktas arba veikia taip kaip turi veikti, arba ne. Kai žmogai susipras save vertinti nesižvalgydami į šonus, o pagal tai iki kokio laipsnio jis pats „самодостаточны й“ (atleiskit, neradau lietuviško atitikmens taip pat tiksliai išreiškiančio sąvoką), px jam bus „morališkai pasenęs, kaimynas turi o aš ne“ ir panašios nesąmonės... Vienu žodžiu – kol žmogai nepradės daugiau žiūrėt savo subinės ir mažiau kitų, tol tokią vartojimo visuomenę ir turėsim ir nepadės čia jokios politinės, religinės, ateistinės ir pan. ideologijos...
 
 
0 # šiaip žmoguiip Y-m-d H:i
Tas "komparatyvisti škas" elgesys įgimtas ar išmoktas? Jei jo galima nusikratyt, reiškia - išmoktas. Bent jau aš tai nežinau nei vieno įgimto elgesio, žinau tik kad pas kiekvieną yra poreikiai, kurie labai aiškiai sugrupuoti Maslow piramidėje. O elgesys tai įrankis poreikiams patenkinti.
 
 
0 # ip'uišiaip žmogas Y-m-d H:i
Atsakau: manau šis elgesio modelis visgi išmoktas, tačiau tos pamokos prasidėjo labai seniai - dar gentinės visuomenės laikais - kai atsirado genties vadai, taigi labai senas reikalas... Tačiau dabartiniais laikais, kai genties kaipo tokios nėra - manau pilnai įmanoma atsisakyti šio modelio. Tačiau šis atsisakymas įmanomas tik kiekvieno konkretaus žmogaus iniciatyva, nesąlygota nieko kito išskyrus paties -mogaus norus. Atsisakymas dėl išorinės iniciatyvos, ko gero nėra įmanomas (bent jau aš neįsivaizduoju kaip galima inicijuoti iš išorės tokias paskatas). Tikiuosi atsakiau.
 
 
0 # šiaip žmoguiip Y-m-d H:i
o gal pradžiai reiktų nuimti paskatas formuojančias dabartinį elgesį, prieš kuriant naujas?
 
 
-1 # ip'uišiaip žmogas Y-m-d H:i
Kokias paskatas turite omenyje? Noro gyventi besilygiuojant į kitus? Juk rašiau - nereikia nieko nuiminėti žmonės nusiims patys (kiekvienas asmeniškai sau), arba nenusiims (šitas variantas labiau tikėtinas). Tačiau negalima neigti, kad ir dabar tokių žmonių tikrai yra (pažįstu tikrai ne vieną, nors , kaip bebūtų gaila, ne tiek, kiek norėtusi). O pasiūlymas pirmiausia griauti, o po to ant griuvėsių statyti kažką iš naujo, kiek pamenu prie gero neprivedė. Asmeniškai man labiau patiktš palaipsninio perstatymo variantas ( jis mano nuomone visgi optimaliausias sanaudų/laiko santykio prasme).
P.S. Perspėju, aš turiu omenyje tik kiekvieno asmeninį savęs paties keitimą, nes kaip jau rašiau keitimas, inicijuotas iš išorės - a priori pasmerktas.
 
 
+1 # šiaip žmoguiip Y-m-d H:i
na berods jau sutikom kad elgesys yra išmokstamas. Joks mokymosi procesas neapsieina be paskatų, tad belieka išsiaiškinti kas skatina vieną ar kitą elgesį. Manau aplinkoje, kurioje žmogui tenka konkuruoti su kitais jo rūšies individais dėl vienų ar kitų poreikių (fizinių, saugumo, socialinių ir t.t.)patenkinim o, "komparatyvus" vertinimas yra neišvengiamas. O pati socioekonominė santvarka tik skatina konkurenciją, kaip neabejotiną gėrį. Gamintojai konkuruoja dėl ribotos rinkos, nes tie kas nekonkuruoja žlunga, ir taip jie skatina konkurenciją tarp vartotojų savo produktais per gausią reklamą sukurdami dirbtiną laimingo žmogaus įvaizdį, ir dirbtinius poreikius. Kita vertus gal ir nieko blogo jei konkuruojama ne dėl išgyvenimui būtinų išteklių, kaip pvz. moksle arba sporte.

Nieko griaut ir nereiks, viskas ir taip jau griūna savaime :) Tik geriau, kad griūtų greičiau ir nesavaime, nes riboti ištekliai senka greitai, o iš senojo pasaulio perimti elgesio modeliai nesukurs nieko doro. Kad tik nebūtų taip kaip Viktoro Buto fantazijose :D
 
 
-1 # ip'uišiaip žmogas Y-m-d H:i
Atleiskit, bet kalba manau eina apie tai, kad žmonės susikuria sau dirbtinius poreikius su reklamos, komparatyvistin io požiūrio pagalba. Jiema reikia daugiau, gražiau, "kiečiau" negu kaimynams. Jei žmonės konkuruotų tik dėl išgyvenimo, konkurencijos kaipo tokios prie dabartinio žmonių skaičiaus išvis nebūtų - resursų tam kol kas užtenka (netmenu tiksliai, bet atrodo pgl. paskaičiavimus Žemė gali išmaitinti apie 17 mlrd.) Bet tame ir problema, kad ta sistema negriūna ir negrius - senkant resursams paprasčiausiai turės mažėti bekonkuruojanči ų skaičius...
O kad pakeisti sistemą bent jau aš matau vienintelį (kiek fantastinį) variantą: surinkti visus (ar beveik visus) vaikus iki, tarkim 2 metų amžiaus, juos nuvežti kažkur į prieš tai paruoštą salą (techniškai paruoštą, kad jiems garantuoti išgyvenimą) ir juos ten palikti kurti visuomenękurioj e pakanka maisto, rūbų ir t.t., o visą likusią žmoniją likviduoti (tokiai likvidacijai galutinai nesuniokojant gamtos, tecninių galimybių manau yra)...
 
 
0 # šiaip žmoguiip Y-m-d H:i
Mano supratimu tokio poreikio kaip atrodyti kiečiau už kaimyną iš vis nėra. Bet yra poreikis būti gerbiamam ir pripažintam visuomenėje. O kapitalistiniam e pasaulyje paprastai kuo daugiau turi, tuo labiau gerbiamas ir taip, tą skatina reklamos ir mass media - kapitalistinio pasaulio produktas, o ne žmogaus prigimtis. Sistema griūna ir grius, nes jos veikimui yra būtinas augimas ir šį kartą augimą stabdo būtent išteklių trūkumas, kuris bent kol kas yra neišvengiamas.
 
 
0 # ip'uišiaip žmogas Y-m-d H:i
Neturėjau galvoje tiesiogiai kaimyno - "kaimynas" šiuo atveju kitas sociumo narys. Sistema visgi mano nuomone negriūna - ji paprasčiausiai darosi "griežtesnė", t.y. senkant resursams visos materialinės gėrybės darysis brangesnės ir automatiškai prieinamos vis mažesniam kiekiui žmonių, taigi žmonių populiacija turės mažėti - natūraliai (nors atvirai pasakius tą "natūralų" būdą mažai įsivaizduoju) arba bus sumažinta techninėmis priemonėmis. Pati sistema, kaip bebūtų gaila nesugrius ir radikaliai tikrai nepasikeis...
P.S. Tai, žinoma mano asmeninė nuomonė, kuri gali būti klaidinga su ne mažesne nei 50 proc. tikimybe.
P.P.S. Šiaip rekomenduočiau pasiskaityti Belloc'o "Vergovinė valstybė" (yra lietuviškai) - gan įdomus ir kas įdomiausia teisingas požiūris.
 
 
-1 # ^Upe Y-m-d H:i
Pati sistema tikrai nesugrius. Ir toliau klibės, svyruos, bet nesugrius. Kapitalizmas gajus. Buržujai dantimis įsikabinę laikysis šitos santvarkos. Todėl reikia išlaukti kada kapitalistinė ekonomika pasieks žemiausią vystymosi ciklo tašką, tuomet smogti per "centrus" taip, kad neatsitiestų.
 
 
0 # Upeišiaip žmogas Y-m-d H:i
1. Kad tas smūgis būtų nors kiek efektyvus, smogta turi būti vienu metu į praktiškai visus "centrus".
2. Smogiant reikia žinoti bei būti susitarus tarpusavyje (turiu galvoje smogiančiųjų lokalias grupes) ką ir kaip toliau daryti. Tai jau implikuoja mintį kad turės būti vienas koordinuojantis centras, kurio teikiama informacija turi būti laikoma besąlygiškai teisinga, todėl tas centras bus praktiškai vienintelis sprendžiantis. Situacija, manau pažįstama... Nebaugina?
P.S. Įdomu būtų sužinoti kaip Jūs įsivaizduojate situaciją ir veiksmus po to "smūgio centrams"?
 
 
0 # >šiaip žmogasUpe Y-m-d H:i
Koordinuojantis centras nereikalingas - yra internetas... grandininė reakcija. Pakaktų sukelti bruzdėjimą pagrindinėsė kapitalizmo citadėlese... Manęs niekas jau nebaugina. Kas bus, tas. Iš chaoso atsiranda tvarka.
 
 
-1 # Upeišiaip žmogas Y-m-d H:i
Šiaip pagal paskutinius duomenis chaosas taip pat yra determinuotas tam tikrų matematinių dėsnių. Dėl interneto - ganėtinai įdomi laida: http://nstarikov.ru/blog/17009#more-17009 Verčia susimąstyti apie bruzdęjimų kilmę... Be to kur Jūsų nuomone tos citadelės? Nemanau kad jomis galima laikyti galingųjų (dominuojančių) kapitalistinių valstybių valdžias...
 
 
0 # CitadelėsUpe Y-m-d H:i
NYSE, LSE, Goldman Sach, Morgan Stanley, UBS, Santander, HSBC, Wal-Mart, bp, Chevron, Газпром etc.
 
 
0 # P.S.Upe Y-m-d H:i
Dar siūlyčiau visus milijardierius išgaudyti jų pačių miegamuosiuose.
 
 
0 # Upeišiaip žmogas Y-m-d H:i
"sturm und drang"? Na, na... Sėkmės, bet kažkodėl tokia taktika man nekelia pasitikėjimo...
 
 
0 # šiaip žmoguiip Y-m-d H:i
Griežtesnė netaps, nes žmonės tam jau priešinasi, ir vis didesniais kiekiais. Islandams pavyko ir valdžia pasiūlė kompromisą. Pažiūrėsim kaip bus Pietų Europoje.
 
 
0 # ip'uišiaip žmogas Y-m-d H:i
Taip, priešinasi, tačiau sumažinkite žmonių kiekį, palikite mažiau besipriešinanči us, leiskite jiems gyventi taip kaip gyveno iki šiol (jokiais būdais ne blogiau materialine prasme) ir viskas eis toliau taip kaip ėjo... Nepamirškite, kad revoliucijas kaip taisyklė kelia ir palaiko alkani, o jei toji po sumažinimo likusi populiacijos dalis bus soti, jokių pavojų sistemai ir jos operatoriams tikrai nebus.
 
 
+1 # ^Upe Y-m-d H:i
Žmogaus vertybės vystosi ir kinta sąveikaujant su socialine aplinka. Ideologijos formuoja socialines idėjas, standartus, įvaizdžius ir t.t. Individas gyvenanantis bendrame informaciname lauke gali tik įsivaizduot, kad gali pasirinkti. Iš tiesų pasirinkimo laisvė tėra tik iliuzija, ypač kapitalistinėje santvarkoje.
 
 
+1 # Upeišiaip žmogas Y-m-d H:i
Iš principo galima sutikti su Jūsų nuomone, bet tikrai nedrįsčiau teigti kad pasirinkimo laisvės tam tikroje santvarkoje (kapitalistinėj e, komunistinėje, anarchistinėje ,kitokioje -istinėje) nėra. Nes tokiu atveju niekaip neįmanoma paaiškinti, pavyzdžiui Jūsų pasaulėžiūros tokios kokia ji yra susiformavimo (juk bent jau kiek galima spręsti iš Jūsų pasisakymų, Jūsų pasaulėžiūra gerokai skiriasi nuo dominuojančios, nors Jus supa kapitalistinis informacinis laukas). Taigi, jei jau pasirinkimo laisvės nėra, tai Jūsų, tokios (tokio), kokia (koks) esate irgi neturėtų būti... Taip kad pasirinkimo laisvė egzistuoja - bent jau galimybė rinktis tarp "mainstream'inė s ir savos pasaulėžiūros. Tai galima matyti vien iš Jūsų egzistavimo.
 
 
0 # ^Upe Y-m-d H:i
Gali pasirinkti. Kalinys kalėjimo kameroje irgi gali pasirinkti - bet esmės tai nekeičia.
 
 
0 # upeišiaip žmogas Y-m-d H:i
O ką,reikia iškarto ir maksimum to, kas įmanoma? Nebūna šitaip (nors ir labai gaila). Rinkis iš to iš ko gali rinktis, yra didelė tikimybė, kad darant vis naujus pasirinkimus laisvės laipsnių skaičius didėja. Be to, juk turėtų būti įprasta rinktis iš ribotų resursų, gi bet kuris žmogus yra apribotas fizinių, dvasinių galimybių. O jei ribos netenkine -bandykit išeiti iš sansaros, gal nirvanoje geriau (bet bent jau kol kas asmeniškai man ir sansaroje visai įdomu).
 
 
0 # ^Upe Y-m-d H:i
А ежли поймёшь, что сансара нирвана, то всяка печаль пройдёт :)
 
 
0 # Gerbiu...šiaip žmogas Y-m-d H:i
Exactly!!! O jums kaip sakoma "Респект и уважуха!!!" ("Akvariumui" taip pat)
 
 
0 # upeišiaip žmogas Y-m-d H:i
Įmetu vieną link'ą, pasiskaitykit, gal ir ne visai į šitą temą, be sąsajų yra nemažai: http://lib.ru/CULTURE/DYAKONOW/kirkeness.txt rekomenduoju perskaityti....
 
 
0 # Kur yra laimėViktoras Butas Y-m-d H:i
Ten kur nuneša sapnai. Kai pradedu galvoti ir gilintis kas yra laimė, kažkaip visada prisimenu filmą ,,What Dreams May Come"
http://www.youtube.com/watch?v=THL6yWFf5-s
 
 
0 # ATS: Petras Dargis. Keletas būdų, kaip nepasiekti laimėsIron Tara Y-m-d H:i
Laimė = laisvė
 
 
-1 # gerosmintys Y-m-d H:i
Mes ištvirkinsime jūsų sūnus - jūsų apgailėtino vyriškumo, lėkštų svajonių ir vulgaraus melo simbolius - paversdami juos pederastais. Suviliosime juos jūsų mokyklose ir bendrabučiuose, sporto salėse, persirengimo kambariuose, sporto aikštelėse, seminarijose, jaunimo grupėse, kino teatrų tualetuose, kareivinių barakuose, automobilių aikštelėse, visuose vyrų klubuose, Kongresų rūmuose, visur, kur tiktai vyrai sutinka vyrus. Jūsų sūnūs taps mūsų paklusniais tarnais ir vykdys visa, ką mes liepsime. Jie bus perdirbti pagal mūsų atvaizdą ir pavidalą. Jie geis mūsų ir dievins mus.

Moterys, jūs šaukiatės laisvės? Sakote, kad jūsų vyrai blogi ir kad jūs su jais nelaimingos? Mes, vyriško veido ir kūno žinovai, atsiimsime jūsų vyrus iš jūsų. Mes pralinksminsime juos, mokysime juos, apkabinsime, kai jie verks. Moterys, sakote, kad norite gyventi viena su kita, be vyrų? Tad ir eikite viena pas kitą, o mes suteiksime jūsų vyrams malonumų, kurių jie niekada nėra patyrę, nes mes esame pirmarūšiai vyrai. Tik vyras teišmano, kaip iš tikrųjų patenkinti kitą vyrą, tik jis supranta kito vyro jausmų gilumą, jo protą ir jo kūną.
 
 
+1 # ATS: gerosšiaip žmogas Y-m-d H:i
Gal kas nors gali paaiškinti kodėl bet kokia kalba bet kokia tema, jei joje dalyvauja pedika, būtinai pasisuka apie dulkinimąsį? Vienintelis jų požiūriu vertas dėmesio užsiėmimas? Ar tokia ligos simptomatika?
 
 
0 # šiaip žmogui ir kitiemkumpis Y-m-d H:i
As skaitau cia jusu nusisnekejimus ir matau kad pastoviai minit kazkoki "sumazinima". Nebetie laikai kad milijonai zmoniu kazkur dingtu be zinios. Informacijos kiekis ir mobilumas iskarto demaskuotu betkokius didesnius "sumazinimus" to pasekoje visa liaudis butu ant tiek pasipyktinus kad kiltu pasauliniai bruzdejimai.

O kalbant i tema viskas priklauso nuo tikejimo, pradzioj zmones tikejo i dvasine palaima, amzina gyvenima etc. dabar i vartotojiskuma, materialine gerove ir petkeliu. Kiekvienas tikejimas turejo savo pliusu ir minusu, savo laiku. Tikejimas i vartotojiskuma jau bliuksta del senkanciu resursu ir nuzmogejimo, o kai bus pasiektas dugnas, visi bus priversti mazint savo lukescius atsiras kitas tikejimas i kitokia laime kuri dalinai remsis naujom ekonominem ir socialinem salygom.
 
 
0 # Tamstelė optimistas...šiaip žmogas Y-m-d H:i
Niekas ir nekalba apie koncentracijos stovyklas ar kažką panašaus, dabartinių technologijų galimybės didelės: staigi mirinos ligos pandemija, dirbtinai sukeltas nevaisingumas, keletas lokalių tik gyvybę o ne materialines gėrybes naikinančių bombų panaudojimų ir t.t. ir pan. ir žmonių populiacija gerokai apkarpyta. Juk čia ne tas atvejis kai reikia viską daryti labai greitai, procesas gali būti ištempiamas laike į kelių karų gyvenimo trukmę - sistema palauks.
 
 
0 # Paprasti judesiaiViktoras Butas Y-m-d H:i
Jo žmoniems kartais užtenka tiek mažai iki pilnos laimės, na gal ne visiškos bet. Kartais kas vienų yra nesuprantama ir smerktina kitiems tai tikra atgaiva širdžiai ir dvasiai. Štai, koks nuostabus klipas. http://www.youtube.com/watch?v=g46NZha8rWw&feature=related
 
 
-4 # klausimastikras lietuvis Y-m-d H:i
Į mistiką autorių patraukė?
 
 
0 # stopnemirsetas Y-m-d H:i
nagi nagi ir "tikras lietuvis"apsire iske...Laukite red. fludo ir spamo...oi dabar bus pribezdeti komentarai...
 
 
0 # ATS: Petras Dargis. Keletas būdų, kaip nepasiekti laimėsLebara Y-m-d H:i
Straipsnis teisingas, bet nelabai unikalus savo dėstomų pasekmių vaizdavimu. Kur priežastys šių idiotiškų varžybų žmonių pasaulyje „laimės prizui“ laimėti? Kas sąlygoja visas tas absurdiškas lenktynes dėl „medalių“? O gal egzistuoja „neišvengiamumo dėsnis“? Kiekviena gyvybės rūšis šioje planetoje pradedant mikroorganizmai s baigiant homo sapiens‘o pasauliu, konkuruoja tarpusavyje. Planetos evoliucija žmogui dovanojo protą, kitos rūšys tokios privilegijos nebegavo, pasekoje visų kitų (ne žmonių) rūšys gyvena, kovoja griežtai laikydamiesi dėsnių, gi pasekoje ne žmonių pasaulyje vyrauja harmonija. Žmogus kartu su protu gavo ir fantazijos dovaną, ko pasekoje jo kaip rūšies atstovo konkurencinės kovos fronte atsirado be galo milžiniškas „ginklų asortimentas“. Žmogaus proto dėka planetos populiacija tapo nebekontroliuoj ama ir čia jau chaosas – konkurencinės kovos tik didėja, tai ir karai dėl išteklių, karai dėl išlikimo, plamai ir t.t.. Dorai nesuvokiant šių bazinių dalykų, sunkiai ims aiškėti dėl to kaimyno noro turėti naujesnį, brangesnį, prestižiškesnį automobilį. Žmogus tik dalis šio milžiniško žmonių pasaulio organizmo – ne automobilyje esmė – tas daiktas tik sąlygoja jo kaip rūšies individo svorį bendruomenėje, nes kiekviename iš mūsų (įskaitant bites ir uodus) yra „įrašyta“ dominavimo programa ir jau nuo tos kultūrinės evoliucijos fazės priklauso – kokia forma ir kokiais „ginklais“ bus siekiama pergalės šiose varžybose. Pati kultūros evoliucija (arba degradacija) formuoja žmogaus supratimą, poreikius, vertybių kriterijus ir t.t. Žmogus beveik neturi šansų nepaklusti bendruomeniniam s įstatymams, kokie jie mums neatrodytų idiotiški (kas labai panašu į tiesą stebint mūsiškus). Jei „outsider‘is“ bus itin aktyvus bendruomenės įstatymų priešininkas – jis bus sunaikintas (tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis). Be galo plati tema, ne kometaro formatui. Baigiant - planetos kultūrinės fazės nesiformuoja pačios evoliucijos kontekste, jos formuojamos dominantų grupių turinčių daugiau jėgų tam, pasekoje – rezultatai. Istorija mums dėsto šiuos faktus – Romos Imperijos klestėjimo metu raštingumas siekė šalyje 90%, o jau viduramžių Europoje raštingumo tarp populiacijos teliko ...visi 3%. Šis fenomenas pakankamai vaizdžiai iliustruoja kultūrinės evoliucijos niuansus – tik masinis švietimas pajėgus taisyti situaciją. O ką matome dabar? Juk dažnas skaitantis šias eilutes prisimena tą laiką kada bepradedančio formuotis mažo žmogeliuko ėjimas mokyklon buvo privalomas ir griežtai baudžiamas už šios prievolės ignoravimą. Kokioje švietimo evoliucijos fazėje gyvename dabar?