Iš arčiau. Slavojus Žižekas: 99 procentai žmonių yra nuobodūs idiotai
teorija
Trečiadienis, 11 Liepa 2012 09:03

 

zizekas1   Slavojus Žižekas yra šiuo metu turbūt populiariausias naujausių laikų filosofas ir kultūros kritikas visame pasaulyje. Kontraversiški pasisakymai, lengvai atpažįstama paskaitų maniera ir provokuojantis požiūris į socialinius bei šiuolaikinės kultūros reiškinius, suteikė Slavojui Žižekui pavydėtinai platų gerbėjų ratą ir akademinės žvaigždės statusą. Pateikiame Guardian leidinyje išspausdintą žurnalistės Decca Aitkenhead interviu su ekscentriškuoju filosofu.

 

     Slavojus Žiekas nežino savo paties buto numerio Liublijanoje. „Nesvarbu“, sako fotografui, kuris nori išeiti laukan. „Grįžk pro pagrindines duris ir tuomet mąstyk radikalios politinės dešinės terminais - pasisuk iš kairės į dešinę, tuomet priėjęs galą, vėl į dešinę“. Bet koks yra numeris, tuo atveju, jeigu jis pasiklystų? „Aš manau, kad 20-tas“, garsiai mąsto Žižekas. „Bet kas žino? Patikrinkime“. Taigi jis eina žemyn koridoriumi, praveria duris ir žvilgteri į ant jų esantį numerį.

 

     Išlydėdamas fotografą, jis pirštu rodo į Slovėnijos sostinėje toliau esančius pastatus. „Va ten yra savotiškas kontrakultūros establišmentas – jie nekenčia manęs, aš nekenčiu jų. Tai yra tokio tipo leftistai, kurių negaliu pakęsti. Radikalūs leftistai, kurių tėvai yra labai turtingi“. Dauguma kitų pastatų, jis prideda, yra vyriausybės ministerijos. „Aš to nekenčiu“. Dabar jis grįžta į svetainę, klinikiniu švarumu pasižyminčią funkcinės erdvės atskalą, kuriai trūksta kokios išskirtinos estetikos, vienintelėmis išimtimis esant žaidimo Call of Duty: Black Ops plakatams ir Josifo Stalino portretui. Žižekas įsipila Zero kolos į plastikinius Makdonaldo puodelius, kurie dekoruoti Disnėjaus simbolika, bet kuomet jis atidaro virtuvės spintelę, pastebiu, kad ji yra pilna drabužių.

 

     „Aš gyvenu kaip beprotis!“ jis pareiškia ir veda mane į ekskursiją po savo butą, kad parodytų, kodėl jo virtuvės spintelėse vien drabužiai. „Matot, niekur daugiau nėra vietos!“. Ir iš tikro, kiekvienas kambarys yra pripildytas nuo grindų iki lubų DVD įrašų bei knygų. Vien jo paties 75 leidinių tomai, išversti į nesuskaičiuojamą kiekį kalbų, užpildo visą kambarį.

 

     Jeigu jūs perskaitėte visus Žižeko veikalus, tuomet jūs įvykdėte gan nelengvą užduotį. Gimęs 1949 m., slovėnų filosofas ir kultūros kritikas užaugo Broz-Tito režimo metu buvusioje Jugoslavijoje, kur įtarinėjimai disidentiškumu privertė jį pasitraukti į akademinį pogrindį. Vakarų pasaulio susidomėjimo kontraversiškas filosofas susilaukė 1989 metais – išleidęs  knygą anglų kalba „The Sublime Object of Ideology“, Žižeko didžiojo herojaus Hegelio filosofijos nauja interpretacija per kito jo herojaus, psichoanalitiko Žako Lakano prizmę. Nuo to laiko S. Žižekas parašė daugybę knygų, straipsnių, nusifilmavo filme „Perversiškas kino gidas“ („The Pervert‘s Guide To Cinema“). Pagal kultūros teorijos standartus Žižeko veikalai priklauso labiau „pasiekamų“ eiliniam skaitytojui kategorijai, tačiau nepaisant to jiems būdinga gana sudėtinga filosofinė kalba ir prieštaravimai. Bet jis rašo su gaiviu ambicingumu ir net kritikai pripažįsta, kad kontraversiški ir aštrūs Slovėnijos filosofo pasisakymai duoda peno apmąstymams. Jis teigia, kad niekas nėra toks, kaip atrodo ir visur slypi prieštaravimas. Didžioji dalis to, ką laikome radikaliu, turinčiu griaunamąjį poveikį arba netgi etišku, iš tikrųjų negali nieko pakeisti.

 

     „Pavyzdžiui, kuomet jūs perkate ekologišką obuolį, jūs tai darote dėl ideologinių priežasčių, tai priverčia jus pasijusti gerai: „aš darau kažką dėl motinos gamtos“ ir taip toliau ir taip toliau. Bet kokia viso to prasmė? Tai klaidingas įsipareigojimas. Paradoksalu, bet mes darome šiuos dalykus, kad išvengtume tikrų dalykų darymo. Tai priverčia mus pasijusti gerai. Rūšiuojate šiukšles, siunčiate 5 dolerius kas mėnesį Somalio vaikams, taip atliekate savo pareigą“. Bet ar iš tikro mes buvome apgaule priversti operuoti saugumo vožtuvais, kurie leidžia dabartinei padėčiai išlikti nekvestionuotai? „Taip, būtent“, - aiškino Slavojus Žižekas. Vakarų liberalų apsėdimas identiteto politika tik atittraukia dėmesį nuo klasių kovos ir nors Žižekas negina nei vienos komunizmo versijos, kuri buvo praktikuojama realybėje, jis išlieka, savo žodžiais tariant, „komplikuotu marksistu“ su revoliuciniais idealais.

 

     Žižeko kritikams, kaip vienas jų įsimintinai pareiškė, jis yra filosofijos Boratas, nuolat rėžiantis vis labiau provokuojančius pasisakymus, siekiant skandalingos reakcijos. Pavyzdžiui, jo teiginiai: „problema su Hitleriu yra ta, kad jis buvo nepakankamai žiaurus“, arba „aš ne žmogus. Aš monstras“. Kai kurie žmonės laiko jį paprasčiausiu kvailu provokatoriumi, kiti jo bijo kaip neomarksizmo totalitarizmo agitatoriaus.

 

     

     Tačiau prasidėjus finansinei krizei S.Žižekas tapo globalios recesijos įžymybe, dabar jis turi begalę pasekėjų, kurie jį garbina kaip intelektualinį genijų. Jo populiarumas yra tokiu paradoksu, kuris jį džiugina, tačiau jeigu viskas priklausytų nuo jo paties, tai jo žodžiais tariant, jis iš viso su niekuo nekalbėtų.

 

     S.Žižekas šiltai pasitinka svečius, tačiau teigia, kad jo dėmesingumas slepia mizantropiją. „Aš pragarą įsivaizduoju kaip amerikietiško tipo vakarėlius. Arba kuomet jie paprašo manęs paskaityti paskaitą ir tuomet sako: „po paskaitos bus nedidėlis priėmimo vakarėlis.“ Žinau, kad laukia tikras pragaras. Tai reiškia, kad tada kiekvienas idiotas, kuris nesugebėjo užduoti tau klausimo paskaitos pabaigoje, prieis prie manęs ir paklaus: „Profesoriau Žižekai, suprantu, kad jūs esate pavargęs, tačiau...“. Na, eik po velnių. Jeigu žinai, kad aš esu pavargęs, kodėl manęs klausi? Aš tikrai vis labiau ir labiau tampu stalinistu. Liberalai visada sako, kad totalitarinio režimo ideologams patinka žmonės kaip tokie, tačiau jie nejaučia empatijos konkretiems žmonėms. Prisipažįstu, kad man tai idealiai tinka. Žmonija? Taip, tai puiku - yra gerų pašnekesių, yra puikaus meno. Konkretūs žmonės? Ne,  99 procentai jų yra nuobodūs idiotai.“

     

     Labiausiai jis negali pakęsti studentų: „Kartą po paskaitos JAV universitete (daugiau to niekada nedarysiu) prie manęs priėjo studentas ir tarė: „Mane sudomino jūsų kalba vakar ir aš pagalvojau, kad nežinau, apie ką turėtų būti mano rašto darbas. Ar galėtumėte pasakyti dar keletą minčių ir tada galbūt iškils galvoje aiškesnė idėja?“. Tegu eina jis po velnių. Kas jis mano aš esu, kad turėčiau tai daryti?“

 

     Kad išvengtų susidūrimo su nekenčiamais studentais, S.Žižekas nustojo dėstytojauti daugelyje Europos ir Amerikos aukštųjų mokyklų: „Labiausiai mane nervina, kai studentai ateina pas mane su asmeninėmis problemomis. Mano standartinis atsakas yra: „Pažiūrėkite į mane, pažiūrėkit į mano nervingas manieras, negi nematote, kad esu pamišęs? Kaip jums net šauna į galvą prašyti tokio bepročio kaip manęs pagalbos dėl jūsų asmeninių problemų?“. Galima nesunkiai suvokti, ką jis turi omenyje, nes Žižekas turi gana gluminančią fizinę išvaizdą – grizlio meškos fizionomiją, nerviškai grabinėjančią veidą, šnirpščiančią, šnarpščančią ir gestikuliuojančią tarp kiekvieno skiemens. „ Tačiau tai neveikia! Jie vis tiek pasitiki manimi. Ir aš to nekenčiu, nes tai yra tai, kas man nepatinka Amerikos visuomenėje, man nepatinka tas atvirumas, tarkim kuomet sutinki kokį vyruką pirmą kartą gyvenime ir jis pradeda tau iškart pasakoti apie savo seksualinį gyvenimą. Nekenčiu, nekenčiu to!“.

 

     Tačiau tai išspaudė šypseną, nes Žižekas iškėlė savo paties intymaus gyvenimo temą jau mūsų pirmo susitikimo pradžioje. Kylant į viršų liftu, jis neklaustas pareiškė, kad jo buvusi mergina jo prašydavo to, ką jis vadindavo „išprievartavimu su sutikimu“. Atrodė, kad jis norės aptarti savo naują knygą apie Hėgelį, bet atrodo, kad tai, apie ką jis iš tiesų entuziastingai buvo nusiteikęs šnekėti, yra seksas.

 

     Taip, nes aš ypač romantiškas šitoje sferoje. Žinot, kokia mano baimė?Tas postmodernus, liberalus, pragmatiškas etiketas sekso atžvilgiu. Tai siaubinga. Jie tvirtina, kad seksas yra sveika: tai gerai širdžiai, kraujo cirkuliacija, jis atpalaiduoja. Jie netgi pradeda teigti, kad bučiavimasis yra gerai, nes išvysto ten raumenis – tai siaubinga, o Dieve! Filosofą gąsdina pažinčių agentūrų pažadai rasti tinkamą partnerį: „Tai nebėra ta absoliuti aistra. Man patinka ta idėja, kad seksas yra meilės dalis, žinot: „Aš pasiruošęs parduoti savo motiną į vergiją, vien tik tam, kad galėčiau pisti tave amžinai“. Yra kažkas tame gražaus, transcendentinio. Aš lieku nepagydomai romantiškas.

 

     Nesuspėjus įsiterpti su klausimu, Žižekas toliau tęsia: „turiu keistas ribas. Aš labai... gerai dar viena detalė, tiek jau tos. Aš niekada negalėjau to padaryti – net jeigu moteris to norėjo - analinio sekso. Žinot, kodėl ne? Nes negaliu įtikinti savęs, kad jai tai tikrai patinka. Visada turiu įtarimą, kad ji tik apsimeta ir nori atrodyti man patrauklesnė. Ta pati problema su oraliniu seksu. Niekada negalėjau baigti moters burnoje, nes ir vėl, galvoju, kad tai nėra pats skaniausias skystis. O kas, jei ji tik apsimeta?“

 

     Jis gali ant rankų pirštų suskaičiuoti su kiek moterų miegojo, nes jis visą tą reikalą laiko reikalaujančių stiprių nervų: „Negaliu turėti vienos nakties nuotykių. Pavydžiu žmonėms, kurie tai gali, tai būtų nuostabu. Jaučiuosi puikiai, einam į lovą, pyst pyst – štai ir viskas! Bet man tai yra kažkas absurdiškai intymaus, tarkim, o Dieve, yra siaubinga apsinuoginti prieš kitą žmogų, žinot? Jeigu tas kitas yra blogiukas su pikta replika – „ha ha, tavo pilvas“ ar dar kas nors. Visas vakaras gali būti sugadintas, žinot?“ S.Žižekas prisipažino, kad negali miegoti su jokia moterimi, jei netiki, kad su ja gyvens amžinai. „Visi mano santykiai su moterimis – štai kodėl jų buvo tiek mažai – buvo pasmerkti amžinybės atžvilgiu. Tai, ką turiu omenyje šiuo gremėzdišku terminu, reiškia: galbūt jie tęsis“.

 

     Bet Žižekas išsiskyrė tris kartus. Kaip jis tai išgyveno? „A, dabar jums pasakysiu. Žinot, jauną Marksą -neidealizuoju Karlo Markso, jis buvo asmeniniame gyvenime bjaurus tipas - tačiau turėjo nuostabią logiką. Jis sako: „Tu ne šiaip išsiskyri, skyrybos reiškia, kad tu retrospektyviai įtvirtini, kad meilė net nebuvo tikra meile“. Ar tai yra tai, ką jis padarė? „Taip! Aš tai ištrynu totaliai. Aš ne tik nebetikiu, kad aš esu įsimylėjęs. Aš tikiu, kad aš niekada nebuvau įsimylėjęs“.

 

     Lyg kad tai iliustruotų, jis pažiūri į savo laikrodį, jo dvylikametis sūnus, kuris gyvena netoliese, neužilgo atvyks. Kaip seksis tęsti pokalbį, kuomet jis čia atvyks? Nesijaudinkit, sako Žižekas, jis vėluos dėl savo motinos lėtumo: „kalės, kuri tvirtina, kad buvo mano žmona“. Bet ar jie nebuvo vedę? „Deja, taip.“

 

     S.Žižekas turi du sūnus, tačiau jis teigia, kad niekada nenorėjo būti tėvu: „Pasakysiu, kodėl myliu savo du sūnus. Dėl to kalta mano liberalioji, gailestingoji pusė. Negaliu pasipriešinti, kai pamatau ką nors silpną ir pažeidžiamą. Todėl nors nenorėjau turėti sūnų, juos dabar dar labiau myliu.“

 

     Atrodo, kad taip ir neprieisime prie Žižeko naujosios knygos „Mažiau už nieką: Hėgelis ir Dialektinio materializmo šešėlis“. Vietoj to jis pasakoja apie atostogas, kuris praleido su jaunuoju sūnumi. Paskutinės buvo praleistos Burj Al Arab viešbutyje, groteskiškoje Dubajaus parodomojo prašmatnumo šventykloje. „Kodėl ne? Kodėl ne? Man patinka daryti pamišusius dalykus. Bet aš atlikau savo marksisto pareigą. Aš susipažinau su pakistaniečiu taksi vairuotoju, kuris man ir mano sūnui aprodė realybę. Buvo paaiškinta visa struktūra, kaip darbininkai čia gyvena, kaip viskas kontroliuojama. Mano sūnus buvo pasibaisėjęs“. Šią vasarą jie vyks į Singapūrą, dirbtinę salą su plaukiojimo baseinais, kurie įrengti ant 50 aukštų dangoraižių viršūnių. „Tam, kad galėtumėm ten plaukioti ir žiūrėti žemyn į miestą: ha ha, eikit visi po velnių“. Tai yra tai, ką mėgstu daryti – visiškai pamišusius dalykus.“ Nebuvo taip linksma, kuomet sūnus buvo jaunesnis. „Bet dabar mes susikūrėme tam tikrą ritmą. Mes miegame iki pirmos valandos, tuomet pusryčiaujame, tuomet einame į miestą – jokios kultūros, tik vartotojiškumas arba panašūs kvaili dalykai – tuomet grįžtame papietauti, tuomet einame į kino teatrą, tuomet žaidžiame žaidimus iki trečios valandos ryto“.

 

     Gali kilti klausimas, ką visi rimti jauni Žižeko pasekėjai apie tai pagalvos ir ar jie nebus nepatenkinti, kad nepavyko iš jo išgauti kokios rimtesnės žinios. Bet Žižekui Dubajus papasakoja apie pasaulį daugiau nei,  tarkim, debatai apie deficitus. Kuomet atvyko jo mielai atrodantis, mandagus jaunas sūnus,  aš bandžiau pasukti pokalbį finansinės krizės temos ir rolės link, kurią jo gerbėjai tikisi jis atliks, suformuluodamas radikalų atsaką.

 

     „Aš visuomet pabrėžiu: nesitikėkite to iš manęs.  Aš nemanau, kad tokio žmogaus kaip aš užduotis yra pasiūlyti pilnus sprendimus. Kuomet žmonės klausia, ką daryti su ekonomika, ką po velnių aš žinau? Manau, kad tokių žmonių kaip aš užduotis yra nesuteikti atsakymus, bet pateikti teisingus klausimus“. Jis nėra nusistatęs kategoriškai prieš demokratiją, jis tiesiog mano, kad mūsų demokratinės institucijos nebesugeba kontroliuoti globalų kapitalizmą. „Subtilios su visų sutarimu daromos progresyvios reformos gali būti sėkmingos, greičiausiai vietiniame lygmenyje“. Bet vietiniai reiškiniai priklauso tai pačiai kategorijai kaip ekologiški obuoliai ir šiukšlių rūšiavimas. „Tai daroma, kad pasijaustumėt gerai. Bet didysis šių dienų klausimas yra surasti būdus kaip veikti globaliai, milžiniškame tarptautiniame lygyje, tačiau negrįžtant atgal prie kokio nors autoritarinio valdymo modelio“.

 

     Kaip tai įvyks? „Esu pesimistas tuo būdu, kad, manau, jog mes artėjame prie pavojingų laikų. Bet esu optimistas dėl tos pačios priežasties. Pesimizmas reiškia, kad situacija keblėja. Optimizmas reiškia, kad tai būtent tai yra laikai, kuomet įmanomi pokyčiai“. Ir kokie yra šansai, kad reikalai nepasikeis? „A, jeigu tai įvyks, tuomet mes lėtai artėjame prie naujojo apartheido tipo autoritarinės visuomenės. Tai nebus –privalau tai pabrėžti – senas kvailas autoritarizmas. Tai bus nauja forma, bet vis dar vartotojiška.“ Visas pasaulis atrodys kaip Dubajus? „Taip ir Dubajuje, žinot, žmonės už fasadinės pusės yra tikrąja to žodžio prasme vergai“.

 

     Yra kažkas nepaaiškinamai jaudinančio, kas liečia Žižeko šelmišką pompastiką. Nesitikėjau, kad jis bus toks simpatiškas, bet jis sudaro tikrai puikią draugiją. Aš tikėjausi sužinoti ar jis yra genijus ar lunatikas, bet bijau, kad likau ne kažką tepešųsi. Aš klausiu jo, kiek rimtai jis rekomenduotų žiūrėti į jo asmenį, ir jis sako, kad mieliau norėtų, kad jo būtų bijomasi nei kad būtų laikomas klounu.

 

     „Dauguma žmonių galvoja, kad aš pasakoju juokelius ir viską perdedu. Tačiau nėra taip. Pirmiausia pajuokauju, paskui kalbu rimtai. Perduoti rimtą žinią juokų forma yra menas“.

 

     Prieš du metus iškrito jo priekiniai dantys. „Mano sūnus žino, kad turiu gerą draugą. Nei vienas iš mūsų nėra gėjai, tiesiog geri draugai. Taigi kuomet jis pamatė mane be dantų, jis pasakė: „Aš žinau kodėl“. Mano sūnus! Jis buvo  10 metų amžiaus! Žinot, ką jis man pasakė? Pagalvokit apie pačias nepadoriausias asocijacijas“. Manau, kad galėčiau spėti. „TAIP! Čiulpimas! Jis pasakė, jog mano draugas skundėsi, kad mano dantys nuolat užkliūdavo.“ Žižekas pratrūko riaumoti juoku, didingu tėviško pasididžiavimo juoko pliūpsniu.

 

     „Ir žinot, kas buvo tragikomiška? Po to, kuomet jis tai man pasakė, jis tarė: „Tėti, ar gerai pasakiau šį juoką?“

 

     Parengta pagal originalų interviu Guardian dienraštyje: 

     2012 06 10 

 

     anarchija.lt

     2012 07 13

     slavoj zizek

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti