Gilles Dauvé. Kapitalizmas ir komunizmas – tik provokuojantys žodžiai? (1)
teorija

Dove-virselis     „Iš rankų į rankas press“ ir „Juodraščio“ leidybos grupė išleido itin svarbią kairiojo prancūzų komunisto Gilles‘io Dauvé knygą „Kapitalizmas ir komunizmas – tik provokuojantys žodžiai?”. Knygą galima įsigyti Vilniaus knygų festivalyje, kuris rugsėjo 14-16 dienomis vyks VDA dizaino inovacijų centre „Titanikas”, Maironio g. 3, Vilniuje.

     Gilles‘is Dauvé (g. 1947) – Prancūzijoje gyvenantis komunizacijos teoretikas, sąmoningai ir netgi konspiratyviai vengiantis didelių auditorijų, tačiau tam tikruose sluoksniuose puikiai žinomas dėl sklandžiai dėstomų radikalių idėjų apie tai, kaip veikia šiuolaikinė kapitalistinė visuomenė, ir darantis nemažą įtaką tiek komunistams libertarams, tiek anarchistams.

     G. Dauvé darbai radikaliai oponuoja ne tik kapitalizmui, bet ir autoritarinei marksistinio-leninistinio „komunizmo“ krypčiai. Juose teoriškai apjungtos ir kritiškai išplėtotos įvairios kairiojo komunizmo – po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje užgimusio tarybų (council) komunizmo, Amadeo Bordigos įkvėpto Italijos komunistų judėjimo – srovės ir 6–7 dešimtmetyje Prancūzijoje susibūrusių socialistų libertarų grupės „Socialisme ou Barbarie“ bei Situacionistų Internacionalo idėjos.

     Esė „Kapitalizmas ir komunizmas – tik provokuojantys žodžiai?“ autorius suformuluoja aiškią alternatyvą kapitalizmui – komunizmą kaip antipolitinį socialinį judėjimą, siekiantį panaikinti samdomuoju darbu paremtą sistemą. G. Dauvé apibrėžia komunistinę revoliuciją kaip iš apačios kylančią ir saviorganizacijos mechanizmais paremtą klasių kovą, panaikinsiančią rinkas, pinigus, valstybes, priverstinį samdomąjį darbą, socialines klases, net ir pačią dirbančiųjų klasę...

     ŠIAME PASAULYJE, BET NE ŠIO PASAULIO

     Lietuviškojo leidimo pratarmė

      Nugalėtojams – trofėjai

      Istoriją rašo nugalėtojai. 1970-aisiais komunizmas buvo SSRS santvarkos ir panašių režimų sinonimas. Nūdien vienintelė socialiai priimtina šio žodžio reikšmė nurodo SSRS ir panašiose valstybėse buvusią santvarką. Žmonėms, gyvenantiems buvusiose biurokratinėse šalyse, komunizmas tapo nekenčiamu žodžiu – priespaudos (savaiminio blogio) laisvės vardan (kas yra dar blogiau) simboliu.

      Tačiau painiavos netrūksta net ir Vakarų šalyse, niekada nepriklausiusiose „socialistiniam“ blokui. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kurioje vis dar yra (nors ir apvytusi) vadinamoji komunistų partija, arba Didžiojoje Britanijoje, kur vietinė komunistų partija (CPGB – Communist Party of Great Britain) iširo po 1991-ųjų, taip pat sudėtinga kalbėti apie komunizmą, kaip ir Lietuvoje. Kasdieniuose pokalbiuose, žiniasklaidoje ir akademiniame diskurse apstu kapitalizmo kritikos, tačiau komunizmas nėra traktuojamas kaip rimta grėsmė ar perspektyva. Prie painiavos prisidėjo ir neaiškumo migla.

      Dar apie SSRS

      Kadangi beveik neliko šalių, save vadinančių socialistinėmis, daugelis žmonių, įskaitant ir nemažai radikalų, yra linkę diskusijas apie SSRS laikyti atgyvena.

      Jie daro klaidą. Santvarka, kuri 45 metus buvo primesta Lietuvai ir 70 metų gyvavo Rusijoje, iš tiesų buvo biurokratinė, policinė ir totalitarinė, tačiau kartu ji buvo ir viena iš kapitalizmo versijų. Jei norime suvokti, kokia galėtų būti revoliucija Lietuvoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje ar JAV, privalome suprasti, kodėl ši santvarka buvo kapitalistinė.

      Kapitalizmas – tai ne tik dominavimo sistema, kurioje mažuma verčia daugumą dirbti jos naudai. 1950-aisiais ir Vilniuje, ir Pitsburge už pinigus buvo perkama darbo jėga, kuri buvo naudojama pinigų, sukauptų vertės poliuose (kompanijose ar korporacijose), valorizacijai (1).

      Vilniaus ir Pitsburgo įmonės galėjo gyvuoti tik kaupdamos vertę socialiai priimtina pelno norma. Žinoma, ši norma abiejuose miestuose buvo ne tokia pati. Kaip ir Jungtinių Valstijų, Lietuvos įmonės buvo valdomos kaip savarankiški vienetai, tačiau jokie (kitaip nei Pitsburge) privatūs savininkai negalėjo jų pirkti ar parduoti. Vis dėlto, Lietuvos avalynės gamykla ne tik gamino batus, skirtus tam tikrai funkcijai, – ji privalėjo kuo pelningiau panaudoti visas į avalynės gamybą investuotas lėšas. „Vertės kūrimas“ buvo svarbus tiek Vilniuje, tiek Pitsburge. Batai nebuvo veltui atiduodami šių miestų pėstiesiems, kad apsiavę jie eitų savo keliais. Abiejuose miestuose žmonės privalėjo mokėti už avalynę arba vaikščioti basi.

      Žinoma, Lietuvos valstybė galėjo nuspręsti subsidijuoti avalynę ir ją pardavinėti maža, už produkcijos kaštus mažesne kaina. Tačiau kiekvienoje šalyje vertė galiausiai buvo realizuojama rinkoje. Rusijos, Rytų Vokietijos ir Lietuvos ekonomikos planuotojai nuolatos laužė pelningumo taisykles, tačiau šis žaidimas negalėjo tęstis amžinai. Galų gale, tos taisyklės paėmė viršų – pašlijo produkcijos kokybė, atsirado deficitas, išsivystė juodoji rinka, buvo atleidžiami gamyklų vadovai ir t. t. Valstybė saugojo Vilniaus kompaniją nuo bankroto, tačiau tokia situacija buvo dirbtinė. Niekas nėra pajėgus ilgai prieštarauti valorizacijos logikai. Viena, dešimt, gal net tūkstantis kompanijų buvo išgelbėtos nuo žlugimo, tačiau vieną dieną bankrutavo visa visuomenė. Jei Didžiosios Britanijos, Belgijos ar Prancūzijos valstybės būtų rėmusios kiekvieną nepelningą kompaniją nuo pat industrializacijos pradžios, šiandien šiose šalyse kapitalizmo nė su žiburiu nerastume. Kitaip tariant, „vertės dėsnis“ veikė skirtingai „biurokratinio“ ir „rinkos“ kapitalizmo sąlygomis, tačiau jis buvo neišvengiamas abiejose sistemose. (Niekas neabejoja kapitalistine Bahreino ar Kongo prigimtimi, kur kapitalizmo formos gerokai skiriasi nuo Kanados ar Italijos sistemų) (2).

      Kaip ir vakarietiškose jo versijose, valstybinio kapitalizmo atsiradimas ir žlugimas priklausė nuo klasių konfliktų bei kompromisų, kurių centre buvo poreikis įtraukti darbo jėgą į pelningą produktyvią veiklą. Po Antrojo pasaulinio karo SSRS ir Rytų Europoje tai pasireiškė savita forma – nuolatinės politinės priespaudos ir garantuotų darbo vietų (tiek gamyklose, tiek kolūkiuose) deriniu, kuris sudarė sąlygas kaupti vertę nepaisant menko našumo. Visgi sovietinis biurokratinis kapitalizmas išsilaikė gana ilgai.

      Ši sistema subyrėjo ne tada, kada tapo ypač represyvi ir įgriso žmonėms, o tada, kai kompromisas tarp klasių tapo socialiai neproduktyvus ir, juo labiau, kai ji nebegalėjo atsilaikyti prieš pasaulinės rinkos, kurioje dominavo daug dinamiškesnės Vakarų valstybės, spaudimą.

      Megamašina

      Nuo tada, kai 1972-aisiais parašėme pirmąjį „Kapitalizmo ir komunizmo“ variantą, (populiarioji arba „giluminė“) ekologinė kapitalizmo kritika gan plačiai paplito. „Antiindustrializmas“ atsirado „turtinguose“ Vakaruose, kur nevaldomo vartojimo ir švaistymo rezultatai akivaizdūs. Tačiau palanki dirva jo vystymuisi yra ir (daugeliu atvejų skurdžiai gyvenančios) Rytų Europos šalys, kuriose nežabotas „gamybinių jėgų augimas“ taip pat atneša nelaimes – Černobylio katastrofa įvyko anksčiau nei Fukushimos.

      Antiindustrinė kritika nurodo esminį kapitalizmo bruožą, bet neaprėpia problemos visumos. Tiesa, kad pramonė suka šiuolaikinį pasaulį apie ašį ir būtų sunku įsivaizduoti nepramoninį kapitalizmą. „Postindustrinė visuomenė“ šiandien toks pat mitas kaip ir 1970-aisiais. Vis dėlto pramonė nėra kapitalizmo ašis. Prieš mus – ne savaeigė megamašina, o darbo jėgos ir kapitalo santykis, kuris yra nevaldomo techninio, biurokratinio ir pramoninio susidūrimo su ateitimi priežastis ir rezultatas. Toks padėties paaštrėjimas arba esamų ribų nepaisymas visgi nėra savaiminis (kaip ir spektaklis situacionistiškąja prasme). Pagrindinis šios megamašinos variklis yra kapitalo ir darbo jėgos santykis. Valstybinė Prancūzijos elektros energijos tiekimo kompanija EDF laikoma vienu geriausių (iš tiesų vienu siaubingiausių) biurokratinės technostruktūros ir ypač sėkmingo lobizmo atominės energetikos srityje pavyzdžių – net prieš ją privatizuojant ir paverčiant transnacionaline korporacija ji privalėjo būti valdoma vadovaujantis darbo produktyvumo ir pelningumo kriterijais. Didysis verslas nori plėsti gamybą ir didinti įrenginių skaičių tik tokiu atveju, kai šie garantuoja vertės augimą; kitu atveju gamybos priemonės paliekamos trūnyti, perkeliamos į kitą vietą arba tiesiog „nepaleidžiamos“. Kapitalizmui reikia išradėjų, tačiau sprendimus priima investuotojai.

      (Panašią klaidą darytume pinigus laikydami šiuolaikinio pasaulio varomąja jėga. Pinigai yra visur, tačiau jie nėra sistemos esmė – viską lemia produktyvaus darbo kuriama vertė ir jos akumuliacija. Pinigai ateina iš (ir keliauja) ten, kur jie tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja dirbančius proletarus. Bankininkai gyvena mūrininkų sąskaita, o ne atvirkščiai.)

      Šis polinkis į beribiškumą, žmonijos istorijoje pastebimas nuo senų laikų, reiškėsi įvairiais pavidalais: statytos piramidės, kurtos imperijos, pasitelkta religija, menas ir pan. Pramonė ir samdomasis darbas tam suteikė beprecedentį postūmį: darbo jėgos kaip prekės (kas leidžia manyti apie sąlygiškai laisvą rinką) atsiradimą lydėjo maksimalaus produktyvumo manija, darbo laiko sąnaudų taupymas, pinigai kaip begalinis srautas, masinis vartojimas ir užprogramuotas susidėvėjimas. Šiandien beribiškumo pavidalą įgavęs būtent kapitalas. Kovodami su pramoniniu monstru, perprodukcija ir perdėtu vartojimu, mes neišardysime biurokratinio, karinio ir pramoninio komplekso. Vienintelis būdas pasiekti šį tikslą – atsisakyti pinigais bei samdomuoju darbu grįstos vertės sistemos.

      Ekologiškai pertvarkytas kapitalizmas yra neįmanomas. Nekurkime iliuzijų apie ekonominę sistemą, kurios augimas būtų atbulinis ar jo nebūtų apskritai. Kapitalizmas yra plėtra, trauktis jam neįmanoma. Savikontrolė nėra kapitalistinis įprotis ar vertybė.

      Klasės ir klasių kova

      Santykis tarp kapitalo ir samdomojo darbo valdo šiuolaikinį pasaulį, tačiau į pagrindinę sceną tiek Afrikoje, tiek Niujorke dažnai užlipa kiti, menkesni, valdovai. Bet kuriuo atveju didžiausias mūsų dėmesys sutelktas ne į klases ar klasių kovą. Adamas Smithas (1776) ir Davidas Ricardo (1817) pripažino klasių sambūvį. XIX a. pradžioje šviesaus proto buržuaziniai istorikai Prancūzijos revoliuciją vadino klasių konflikto branduoliu (žr. 1852 m. kovo 5 d. Karlo Marxo laišką Josephui Weydemeyeriui). Klasių kovos išlikimas (ar jos paaštrėjimas) nepriklauso nuo mūsų. Įrodinėti plika akimi matomą konfrontaciją beprasmiška. Mūsų „problema“ – ne tai, ar toji konfrontacija yra, ar ne, o tai, kad ją galima nutraukti sukėlus komunistinę revoliuciją, kuri turi kilti proletarų ir buržuazijos santykių nulemtoje visuomenėje. Mums rūpi klasių kova, galinti sukurti kažką kita, ne vien tik savo pačios tęstinumą.


      Argi čia neslypi prieštaravimas, ir nemenkas?
      TAIP. Tačiau klausimo esmė – ar yra galimybių išspręsti šį prieštaravimą.

      Tai kurgi tie proletarai?

      Argi nemažėja dirbančiųjų gamyklose? Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas yra akivaizdus. 1950-aisiais fizinį darbą atliekantys dirbantieji Didžiojoje Britanijoje sudarė ne mažiau kaip 70 % visos darbo jėgos; prabėgus keturiasdešimčiai metų šalyje buvo daugiau universiteto dėstytojų nei šachtininkų (3). Didele dalimi taip įvyko todėl, kad gamyba buvo perkelta į Aziją ir (daug mažesnė dalis) į Lotynų Ameriką. Vis dėlto nesileiskime įtikinami, kad senosiose pramoninėse šalyse dabar visi mokytojauja, rašo kompiuterio klaviatūra, komunikuoja, programuoja... arba gyvena iš pašalpų.

      Šiuolaikinė modernioji visuomenė nėra ta, kurioje vis gausėja vidurinioji klasė ir vis labiau skursta bei menkėja dirbančiųjų klasė. Išeinant iš mados „klasinės visuomenės“ terminui, neatsitiktinai paplito terminas „varguomenė“ (anglų k. underclass): dirbančiųjų klasės buvo (pagrįstai) bijomasi kaip istorinių pokyčių iniciatorės, tuo tarpu varguomenę galima saugiai laikyti apgailėtina išnykusios praeities atgyvena, su kuria tvarkomasi pasitelkiant socialines pašalpas ir policijos veiksmus. Proletarų nykimas nėra patvirtintas faktas. Prancūzijoje fizinį ir žemiausio rango biuro darbą atliekantys dirbantieji (juos galėtume vadinti „proletarais“) sudaro 60 % visų dirbančiųjų. Be to, praeityje tik nedaugelyje šalių (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje) gamyklų dirbantieji sudarė daugumą.

      Tačiau statistika nepateikia viso vaizdo. Vos pasirodęs istorijos scenoje, pramonės proletariatas paskelbė savo programą. Jau 1840-aisiais, nepaisant negausių gretų (išskyrus Didžiąją Britaniją), buvo nubrėžta komunistinė perspektyva – reikalavimas panaikinti samdomąjį darbą, kapitalą, pinigus, valstybę. Šiuo požiūriu Didžiosios Britanijos šachtininkas ar proletarizuotas Paryžiaus amatininkas 1845-aisiais iš esmės nesiskiria nuo Indijoje įsikūrusio klientų aptarnavimo centro darbuotojo ar Kalifornijos tolimųjų reisų vairuotojo 2011-aisiais. Visa tai („objektyvios“ ar „subjektyvios“ sąlygos), kas paskatino šachtininką ar amatininką imtis komunistinių veiksmų ar trukdė jiems 1845-aisiais, viena ar kita forma aktualu 2011-aisiais ir klientų aptarnavimo centro darbuotojui, ir tolimųjų reisų vairuotojui. Istorinių galimybių ir visuomeninių kliūčių ar inercijos prasme šį ketvertą siejantys dalykai svarbesni už jų tarpusavio skirtumus. Ši aplinkybė mums atrodo esminė. Jokia nauja revoliucinė teorija jos nei pagrįs, nei paneigs, kaip ir niekas negarantuos, kad šių laikų proletarai bus geresni ar atkaklesni už praeities revoliucionierius.

      Dirbančiųjų proporcija nėra nereikšmingas faktorius, tačiau svarbi pokyčių galimybė glūdi kitur. Pastaruosius trisdešimt metų Vakarų Europos, Amerikos ir Japonijos darbo jėgos įtaka kapitalui žymiai sumažėjo. Taip nutiko ne todėl, kad jie prarado savo ekonominę funkciją, o todėl, kad jie pralaimėjo savo nerevoliucinę, bet karingą kovą 1960–1980 metais. Iš tiesų, būtent todėl, kad dirbantieji pralaimėjo (ir gamyklose, ir gatvėse), buržuazija įgijo galimybę perkelti rangos sutartis ir gamybą į kitas šalis. Honkongo kapitalistai ir Kinijos biurokratai neįsiveržė į Vakarų rinkas – Azija tapo (dalies) pasaulio dirbtuvių šeimininke po to, kai Vakarų ir Japonijos dirbantieji patyrė pralaimėjimą 1960–1970 metais. Tačiau žaidimas dar nėra baigtas.

      Negalima sakyti, kad Kanados ar Italijos proletarai dabar turi daugiau nei „savo grandines“, nes yra įtraukti į vartojimo bei kredito sūkurį ir tokiu būdu „integruoti“ į kapitalizmą, o Bangladešo ar Kinijos proletarai turi tik grandines, todėl geriau atitinka revoliucingo proletariato apibrėžimą „Komunistų manifeste“. 1919 m. Berlyno metalo pramonės dirbantieji gyveno „geriau“ už Lankašyro tekstilės pramonės dirbančiuosius 1850-aisiais, tačiau jie vis dėlto sukilo prieš savo šeimininkus ir valstybę. Šiandien Europoje ar JAV, kaip ir Azijoje, problema – galima garantuoto ir nenuolatinio darbo, „privilegijuotų“ ir užguitų dirbančiųjų jungtis. Revoliucija gali įvykti tik kaip reakcijos į kapitalizmo sukeltą skurdą ir reakcijos į to paties kapitalizmo parduodamus turtus derinys.

      Komunistinė revoliucija – blogiausio, ką yra sukūręs kapitalizmas, ir geriausio, ką jis siūlo bei verčia mus siekti, atmetimas. Šis junginys suponuoja socialinį kontekstą, kuriame konfliktuoja du tikrovės variantai – skurdas ir turtai, kad proletarai galėtų pakilti į kovą su jais abiem. Labiau tikėtina, kad tai išsilies Denveryje, o ne Kinšasoje ar Dubajuje, Šanchajuje, o ne atokiame Kinijos provincijos kaimelyje, kur prekių ir samdomojo darbo sistema dar nėra visuomenės pavertusi kapitalistinių santykių verpetu. (Tai nereiškia, kad kaimo ar „atsilikusios“ vietovės labiau nutolusios nuo komunizmo nei „moderniosios“. Tam tikra prasme jos netgi arčiau, nes pinigų pasaulis ten dar nėra taip giliai įsismelkęs, tad jų gyventojai turės mažiau kuo atsikratyti. Esmė ta, kad tose vietovėse greičiausiai nebus pradėtas komunistinis poslinkis, tačiau jos atliks savo (nepakeičiamą) vaidmenį revoliucijos procese.)
      __________________
      1 Valorizacija – marksistinis terminas, apibrėžiantis procesą, kai kapitalo vertė didėja dėl įtraukiamos žmonių darbo jėgos. Red. past.
      2 Išsamiau apie vertės kūrimą ir jos iškraipymą SSRS žr. žurnale Aufheben, Nr. 9, 2000.
      3 Žr. Mike Savage ir Andrew Miles, The Remaking of the British Working Class 1840–1940, Routledge, 1994.

      Versta iš: Jean Barrot (aka Gilles Dauvé), François Martin. The Elipse and Re-Emergence of the Communist Movement, Antagonism Press, London 1997.
      Iš anglų k. vertė Gediminas Stanionis
      Išleido: „Iš rankų į rankas press“ ir „Juodraščio“ leidybos grupė,  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai


      Dove-virselis