Emma Goldman. Anarchizmas – už ką jis iš tiesų kovoja
teorija

Emma Goldman - Anarchizmas - virselis       „Kitų knygų“ leidyklos išleista pirmoji E. Goldman knyga „Anarchizmas ir kitos esė“ iki šiol laikoma socialinės kritikos klasika. Prieš šimtmetį parašyti tekstai stulbina plačiu akiračiu ir užkrečia idealizmu. E. Goldman ateities vizijoje individui nebereikės valdžios, kalėjimai nežlugdys žmonių, moterys nebebus antrarūšės, menas sieks radikalumo, alternatyvus švietimas taps vertybe, o meilei nebereikės santuokos. Ši knyga paneigia daugybę su anarchizmu siejamų prietarų ir atiduoda duoklę legendinei litvakų kilmės asmenybei.

       E. Goldman buvo ne tik viena geriausių JAV oratorių, bet ir talentinga rašytoja. 12 knygoje pateiktų jos esė pasižymi itin turtinga, vaizdinga ir šmaikščia kalba. Ji tarsi pranašė skelbia varguoliams, jog ateina nauja karalystė, o brėkštančią žmonijos aušrą – lygybę, brolybę ir laisvę – vaizduoja įtaigiai tarsi geniali menininkė.

       Knyga prasideda 1910 m. anarchisto Hippolyte'o Havelo parašytu E. Goldman boigrafijos eskizu, o baigiasi istorikės Ugnės Marijos Andrijauskaitės „Post Scriptum“, kurioje iš istorinės perspektyvos apžvelgiama anarchistinės filosofijos sklaida Lietuvoje ir JAV išeivijoje.

       Knygos vertėja Lina Žigelytė įsitikinusi, kad knyga neprarado aktualumo iki šiol. „Ši knyga įvardija dabartinę situaciją Lietuvoje. Atrodo, tarsi šios knygos tekstai būtų parašyti šiandien ir mes juos matytume „Delfi.lt“ „Nuomonių ringe“, ypač turėdami omenyje šiuo metu Lietuvoje vykstančius debatus dėl abortų draudimo, dėl vadinamosios „homoseksualumo propagandos“, dėl smurto šeimose. Daugybė šitų dalykų, kurie vadinami kova už „doresnę ir moralesnę Lietuvą“, beveik pažodžiui iliustruoja tą atmosferą, kurioje prieš šimtą metų gyveno E. Goldman“, – sako knygos vertėja.

      

       Anarchizmas – už ką jis iš tiesų kovoja

      

       Anarchija

 

       Vis šmeižta, prakeikta, nesuprasta,

       Pasauliui šiurpą šiandien tu keli.

       „Žlugdai tu tvarką, – rėkauja minia, –

       Gimdai siaubus, karus, žudynes.“

       Lai gerklę laido. Kas nepabandė

       Anapus žodžio šio tiesos ieškot,

       Prasmės tikrosios ir nesužinos,

       Jie liks akli aklųjų minioje.

       Anarchija – gaiviausias žodis man

       Esi ir nusakai, ko aš siekiu.

       Didinga ateitis jau brėkšta mums,

       Tu neišnyksi, jei visi budės.

       Ar ji pakils kaip saulė? Trenks audra?

       To nežinau – bet žemė ją išvys!

       Aš – Anarchistas! Ir nevaldysiu,

       O man taipogi nieks nevadovaus.

      

       John Henry Mackay

      

       Žmonijos raidos istorija – tai istorija grumtynių, kylančių kaskart, kai nauja idėja skelbia artinantis šviesesnį rytojų. Grobuoniškai nepa-leisdama tradicijos, sena niekuomet nevengė pasitelkti šlykščiausių ir žiauriausių būdų užkertant kelią naujo atėjimui – nesvarbu, kokia forma ir kada naujovės mėgino pasireikšti. Net nereikia dairytis pernelyg toli tam, kad atsektume kiekvienai progresyviai idėjai ateiti trukdžiusios opozicijos, sunkumų ir išmėginimų mastą. Kankinimo suolas, pirštams traiškyti skirtas mechanizmas ir botagas neišnyko, kaip ir kalinio rūbai bei socialinis įtūžis – jie teberengia sąmokslą prieš vienišą, niekaip nepa-siduodančią dvasią.

       Anarchizmas negalėtų viltis kitokio likimo nei anksčiau naujoves skelbusios idėjos. Kadangi tai revoliucingiausias ir labiausiai į kompromisus eiti nelinkęs novatorius, anarchizmui buvo lemta susidurti su pasaulio neišmanymu ir pagieža, kuriuos jis siekia pertvarkyti.

       Norint bent šiek tiek reaguoti į visa tai, kas kalbama apie anarchizmą ir daroma prieš jį, tektų parašyti ištisą knygą. Todėl atsakysiu tik į du esminius priekaištus. Tai darydama, pamėginsiu paaiškinti, už ką iš tiesų kovoja anarchizmas.

       Kai priešinamasi anarchizmui, išaiškėja, kuo skiriasi vadinamoji iš-mintis ir neišmanymas. Tai nė kiek nestebina, jei sutariame, kad viskas yra sąlygiška. Neišmanėlių masė neapsimetinėja turinti žinių ar tolerancijos. Nuolat veikdama impulsyviai, ji apie priežastis mąsto tarsi vaikas. „Kodėl?“ – „Todėl.“ Tačiau dera atkreipti dėmesį ne tik į neišsilavinusiųjų pasipriešinimą anarchizmui, bet ir į išmintingo žmogaus pastabas.

       Tad kokie priekaištai išsakomi šiuo atveju? Pirma, anarchizmas yra gražus, tačiau nepraktiškas idealas. Antra, anarchizmas reiškia smurtą ir naikinimą, jį atmesti reikia, nes jis nedoras ir pavojingas. Ir išmintingas žmogus, ir neišmanėlių minia daro išvadas remdamiesi ne pagrįstomis žiniomis, o paskalomis arba klaidingomis interpretacijomis.

       Oscaras Wilde’as sako, kad praktišku planu reikėtų laikyti tokį, kuris jau egzistuoja, arba tokį, kurio neįmanoma įvykdyti esamomis sąlygomis; kadangi būtent šioms sąlygoms prieštaraujama, bet koks esamoms są-lygoms neprieštaraujantis planas yra klaidingas ir kvailas. Todėl tikrai praktiška ne tai, kas geba nesudrumsti to, kas yra klaidinga ir kvaila, o toks planas, kuris suteikia energijos išbristi iš stovinčiu vandeniu tapusio seno gyvenimo ir sukurti bei palaikyti naują. Taip vertinant, anarchizmas iš tiesų yra praktiškas. Labiau nei kitos idėjos jis padeda atsikratyti to, kas klaidinga ir kvaila, labiau nei kitos idėjos jis kuria ir palaiko naują gyvenimą.

       Kraują stingdantys pasakojimai apie anarchizmą audrina neišmanėlių emocijas. Kai oponuojama šiai filosofijai ir jos šalininkams, nelieka padorumo ribų. Jei nemąstoma, anarchizmas tampa tuo, ką vaikas laiko tipišku blogiečiu, – tai viską praryti norinti juoda pabaisa, trumpiau ta-riant – griovimas ir smurtas.

       Griovimas ir smurtas! Kaip paprastam žmogui sužinoti, kad pats smurtingiausias visuomenės veiksnys yra neišmanymas, kad anarchizmas kaunasi būtent prieš jo pajėgumą naikinti? Toks žmogus nesuvokia, kad anarchizmas remiasi gamtos dėsniais ir naikina ne sveiką audinį, o parazitus, kurie minta visuomenei gyventi leidžiančiais syvais. Jis apravi dirvą, kad joje neliktų piktžolių ir šiukšlių, kad čia galiausiai galėtų augti sveiki augalai.

       Sakoma, kad pasmerkimas reikalauja mažiau protinių pastangų nei mąstymas. Visuomenėje išplitęs proto išskydimas tą tik patvirtina. Užuot gilinęsi į bet kokios idėjos esmę, nagrinėję jos kilmę ir reikšmę, dauguma žmonių linkę arba ją apskritai pasmerkti, arba remtis paviršutiniškumais ir išankstinių nuostatų sukurtais neesminių dalykų apibrėžimais.

       Anarchizmas ragina žmogų mąstyti, tyrinėti, nagrinėti kiekvieną teiginį; norėdama pernelyg neapsunkinti vidutinio skaitytojo protinių pajėgumų, aš taip pat pradėsiu apibrėžimu ir jį išplėtosiu.

       ANARCHIZMAS – naujos socialinės tvarkos filosofija, kuri remiasi žmogaus sukurtais įstatymais nevaržoma laisve; teorija, teigianti, kad visos valdžios formos grindžiamos smurtu, todėl jos netinkamos, kenksmingos ir nebūtinos.

       Nauja socialinė tvarka, be abejo, grindžiama materializmo formuojamu gyvenimu; nors visi anarchistai sutinka, kad didžiausias šiandienos blogis yra ekonominio pobūžio, jie teigia, kad šį blogį įveikti įmanoma tik kreipiant dėmesį į visas gyvenimo sritis – individualią ir kolektyvią, vidinę ir išorinę.

       Kruopščiai skaitant žmogaus raidos istoriją, atsiskleidžia du tarpu-savyje aštriai konfliktuojantys elementai; šiuos elementus tik dabar imame suprasti ne kaip vienas nuo kito nepriklausančius, o kaip glaudžiai susijusius ir išties harmoningai veikiančius tik tada, kai jie atsiduria deramoje aplinkoje: tai individualūs ir socialiniai instinktai. Individas ir visuomenė, abu pavieniui siekdami viršenybės, ištisus šimtmečius gru-miasi neatslūgstančiame ir kruviname mūšyje nematydami vienas kito vertės ir svarbos. Individualus ir grupinis instinktai: pirmasis – tai ga-lingiausias veiksnys, skatinantis individo raidą, augimą, siekius ir savi-realizaciją; antrasis – tai lygiai toks pat galingas veiksnys siekiant abipusės pagalbos ir socialinės gerovės.

       Aiškinantis, kodėl individas išgyvena vidines audras ir kodėl jos siaučia tarp jo bei jo aplinkos, nereikia toli dairytis. Negebėdamas suvokti savęs, o tuo labiau – gyvenimo vienovės, primityvus žmogus jautėsi esąs absoliučiai priklausomas nuo aklų, pasislėpusių galių, kurios bet kurią akimirką galėjo jį išjuokti ar įsiutinti. Taip gimė religinė samprata, kad žmogus yra dulkės krislelis, priklausomas nuo antgamtinių galių, kurias galima nuraminti tik visiškai joms atsiduodant. Visi ankstyvieji epai pagrįsti šia idėja, ji išlieka biblinių pasakojimų apie žmogaus santykį su Dievu, valstybe ir visuomene leitmotyvas. Vėl ir vėl kartojasi tas pats – žmogus yra niekas, galios yra viskas. Todėl Jahvė gali pakęsti žmogų tik tuomet, kai jis visiškai atsiduoda. Žmogui gali tekti visos žemės gėrybės, bet jam nedera tapti sąmoningam. Valstybė, visuomenė ir moralės įstatymai suokia tą patį priedainį: žmogus gali gauti visas žemės gėrybes, tačiau jis neturi tapti sąmoningas.

       Anarchizmas yra vienintelė filosofija, dėl kurios žmogus tampa sąmo-ningas; anarchizmas teigia, kad Dievo, valstybės ir visuomenės nėra, kadjų pažadai yra tušti, nes juos įgyvendinti įmanoma tik pažeminant žmogų. Todėl anarchizmas moko gyvenimo vienovės – ne tik gamtoje, bet ir žmo-guje. Individualūs ir grupiniai instinktai yra lyg širdis ir plaučiai: širdis yra gyvybės esmės talpykla, plaučiai – šią esmę išgryninančio ir stiprinančio elemento saugykla. Individas yra visuomenės širdis, sauganti socialinio gyvenimo esmę, o visuomenė yra plaučiai, užtikrinantys, kad šis gyvenimo esmę palaikantis elementas, t. y. individas, būtų tyras ir stiprus.

       „Vienintelis vertingas dalykas pasaulyje, – rašo Emersonas, – yra aktyvi siela; ją turi kiekvienas žmogus. Aktyvi siela įžvelgia absoliučią tiesą ir kalba tiesą bei ją kuria.“ Kitaip tariant, individualus instinktas yra pasauliui vertingas. Tiesą matanti ir tiesą palaikanti siela yra vertinga, iš tokios sielos gimsta dar svarbesnė tiesa – atgimusi socialinė siela.

       Anarchizmas išvaduoja žmogų iš jį kalinusių šmėklų gniaužtų; siekdamas harmonijos tarp individo ir visuomenės, jis šias dvi jėgas teisia ir taiko. Siekdamas šios vienybės, anarchizmas skelbia karą kenksmingoms įtakoms, kurios iki šiol neleido harmoningai sueiti individualiems ir socialiniams instinktams, individui ir visuomenei.

       Žmogų vergovėje laiko ir jos patiriamus siaubus kursto šie mūrai: religija – tai žmogaus proto kontrolė, nuosavybė – tai žmogaus poreikių kontrolė, valdžia – tai žmogaus elgesio kontrolė. Religija! Ji valdo žmogaus protą, žemina ir engia jo sielą. Religija sako, kad Dievas yra viskas, o žmogus – niekas. Tačiau iš šio nieko Dievas sukūrė tokią despotišką, tironišką, žiaurią ir lupikaujančią karalystę, kad nuo tos akimirkos, kai atsirado dievai, vien tamsa, ašaros ir kraujas valdo pasaulį. Anarchizmas drąsina žmogų sukilti prieš šią juodą pabaisą. Anarchizmas žmogui sako: sutraukyk protą surakinusius pančius, nes kol pats nepradėsi mąstyti ir imtis sprendimų, viešpataus tamsa, o ji trukdo progresui.

       Nuosavybė – tai žmogaus poreikių kontrolė, nesuteikta teisė patenkinti savo poreikių. Buvo laikai, kai nuosavybė suteikė dievišką teisę, kai ją kaip ir religiją lydėjo tas pats priedainis: „Aukok! Atsisakyk! Atiduok!“ Anarchizmo dvasia prikėlė sugniuždytą žmogų. Dabar jis stovi išsitiesęs, veidu atsisukęs į šviesą. Jis išvydo nepasotinamą, alkaną, niokojančią nuosavybės prigimtį ir yra pasirengęs nudobti pabaisą.

       „Nuosavybė yra vagystė“, – pasakė didis prancūzų anarchistas Proudhonas. Taip, tačiau toks vagis nepatiria grėsmės ir pavojaus. Monopolizuodama žmogaus pastangų rezultatą, nuosavybė pavogė jo prigimtines teises ir pavertė jį skurdžiumi bei atstumtuoju. Privačiai nuosavybei net nebūdingas jau nusidėvėjęs teiginys, kad siekdamas patenkinti savo po-reikius žmogus nesukuria pakankamai. Net ekonomikos pradžiamokslį teįkertantis studentas žino, kad pirmaisiais dešimtmečiais darbo našumas viršija normalią paklausą. Tačiau ką nenormaliai institucijai reiškia normali paklausa? Vienintelis reikalavimas, kurio paiso nuosavybė, yra nepasotinamas turtų alkis, nes turtas reiškia galią – galią engti, gniuždyti, išnaudoti, galią pavergti, tyčiotis, žeminti. Amerika ypač giriasi savo didybe, stulbinamais nacionaliniais ištekliais. Vargšė Amerika, nes kokia nauda iš šių turtų, jei tautą sudaro apgailėtinai vargingi individai? Jie gyvena varge, purve, grimzta į nusikaltimus, netenka vilties ir džiaugsmo, tampa bename ir bežeme tykojama žmonių armija.

       Dažniausiai sutariama, kad verslo pajamoms neviršijant sąnaudų, nebus išvengta bankroto. Tačiau, tie, kurių verslu tapo turtų gamyba, kol kas neišmoko net šios elementarios pamokos. Kasmet žmonijos gamybos kaštai auga (pernai Amerikoje 50 000 žuvo, 100 000 buvo sužeista); turtus kuriančioms masėms grįžta vis mažesnės pajamos. Tačiau Amerika vis dar nemato, kad mūsų gamybos verslą neišvengiamai ištiks bankrotas. Ir tai nėra vienintelis šio verslo nusikaltimas. Dar žiauresnis nusikaltimas yra tai, kad gamintojas paverčiamas maža mašinos dalimi – jis turi mažiau valios ir sprendimo galios nei plieninis ir geležinis valdovas. Iš žmogaus pavagiamas ne tik jo darbo produktas, bet ir laisvos valios, originalumo galia ir domėjimasis gaminamais daiktais bei noras jų turėti.

       Tikruosius turtus atneša tai, kas yra naudinga ir gražu, tai, kas padeda kurti stiprius ir gražius kūnus ir tokią aplinką, kurioje norisi gyventi. Tačiau jei žmogus verčiamas trisdešimt metų aplink ritę vyti medvilninį siūlą, kasti anglį ar tiesti kelius, nėra ko net galvoti apie turtus. Pasauliui jis tiekia tik pilkus ir šlykščius daiktus, atspindinčius nykią ir šlykščią egzistenciją – jis pernelyg nusilpęs, kad gyventų, bet pernelyg bijo mirti. Keisčiausia, kad kai kurie žmonės šį marinantį centralizuotos gamybos metodą giria kaip didžiausią mūsų amžiaus pasiekimą. Jie nesuvokia, kad keliaklupsčiaudami mašinoms mes vergaujame labiau nei vilkdami karaliaus jungą. Jie nenori žinoti, kad centralizacija skelbia ne tik apie laisvės, bet ir apie sveikatos, grožio, meno ir mokslo mirtį – lyg laikrodis veikiančioje mechanizuotoje atmosferoje šitų dalykų net negali būti.

       Anarchizmas privalo atmesti tokį gamybos metodą: jo tikslas yra išreikšti snūduriuojančias individo galias jas kiek galima mažiau varžant. Oscaras Wilde’as apibūdina tobulą asmenybę kaip tokią, kuri „atsisklei-džia tobulomis sąlygomis, kurios nežeidžia, nežaloja, ir kuriai negresia pavojus“. Tobula asmenybė įmanoma tik tokioje visuomenėje, kur žmogus gali rinktis darbą, darbo sąlygas ir laisvę dirbti. Tokioje, kur stalo gamyba, namo statyba ir dirvos dirbimas reiškia tą patį, ką menininkui reiškia tapyba, o mokslininkui – išradimas, – kai tai atneša įkvėpimą, stiprų norą ir nuoširdų domėjimąsi darbu kaip kūrybine galia. Kadangi tai yra anar chizmo siekiamybė, jo ekonominiai santykiai turi remtis savanoriškos gamybos ir jos paskirstymo sąveika, kuri palengva taps laisvuoju komunizmu – tai geriausias gamybos būdas, jei siekiama išeikvoti kuo mažiau žmogiškosios energijos. Tačiau anarchizmas taip pat pripažįsta individo ir individų grupių teisę visuomet organizuotis ir kitoms darbo formoms, atitinkančioms jų skonius ir norus.

       Kadangi taip laisvai išreikšti žmogiškąją energiją įmanoma tik visiškos individo ir socialinės laisvės sąlygomis, anarchizmas savo jėgas meta į kovą su trečiuoju ir didžiausiu socialinės lygybės priešu, t. y. valstybe – organizuota valdžia ir statutine teise, – žmogaus elgesio kontrole.

       Religija supančiojo žmogaus protą, nuosavybė ir daiktų monopolija užvaldė ir uždusino žmogaus poreikius, o valstybė pavergė jo dvasią kvėpuodama į nugarą vos žmogui pajudėjus. „Iš esmės bet koks valdymas yra tironija“, – sako Emersonas. Ir nesvarbu, ar valdoma dieviškąja ar daugumos teise. Bet kokiu atveju jos tikslas yra absoliutus individo pajungimas sau.

       Kalbėdamas apie Amerikos valdžią, didis amerikiečių anarchistas Davidas Thoreau pasakė: „Valdžia – juk tai tik tradicija, tiesa, nesena, ji siekia būti perduota ateities kartoms nepakitusi, bet kaskart netenka vis daugiau doros; gyvybingumu ir stiprybe ji neprilygsta žmogui. Dėl teisės žmogus netapo teisingesnis, o gerbdami ją net geranoriškai nusiteikusieji kasdien vykdo neteisingumą.“

       Išties, pagrindinis valdžios argumentas yra neteisingumas. Valdžios tarsi arogantiškas ir savimi patenkintas karalius, kuris neva negali kenkti,sprendžia, teisia, pasmerkia ir baudžia net nereikšmingiausius pažei-dimus, o pačios vykdo patį sunkiausią pažeidimą – jos naikina individo laisvę. Taigi, Ouida yra teisi, kai teigia, kad „valstybė siekia visuomenei įdiegti tik tas savybes, dėl kurių jai paklūstama ir gali papilnėti iždas. Jos pagrindinis siekis yra žmonijos pavertimas laikrodžiu. Tokioje atmosfe-roje neišvengiamai išdžiūsta ir pražūsta trapios bei gležnos laisvės, ku-rioms reikia ypatingo dėmesio ir erdvės. Valstybė reikalauja nestringančios mokesčius mokančios mašinos, iždo be deficito ir tokios visuomenės, kuri yra monotoniška, paklusni, bespalvė, bedvasė, nuolankiai lyg avių banda judanti tiesiu taku tarp dviejų sienų“.

       Net avių banda priešintųsi valstybės sukčiavimui, tik pastaroji, siekdama įgyvendinti savo tikslus, imasi nešvarių, tironiškų ir engiančių metodų. Todėl Bakuninas nepripažįsta valstybės, nes ji reiškia individo ir nedidelių mažumų laisvių kapituliaciją – tai socialinių santykių sunaikinimas, paties gyvenimo suvaržymas ar net visiškas paneigimas vardan valstybės išaukštinimo. Valstybė yra politinės laisvės altorius, jos tikslas –kaip ir religinių apeigių altoriaus – žmogiškoji auka.

       Tiesą sakant, vargu ar atsirastų modernus mąstytojas, kuris nesutik-tų, kad valdymo, organizuotos valdžios ar valstybės reikia tik siekiant išlaikyti ar apsaugoti nuosavybę ir monopolį. Tai vienintelė funkcija, kurią pavyksta atlikti.

       Net George’as Bernardas Shaw, kuris tikisi iš valstybės stebuklų įsigalėjus fabianizmui, pripažįsta, kad „šiuo metu ji yra milžiniška mašina, kurios paskirtis – brutalia jėga apiplėšinėti vargšus ir versti juos vergais“. Kadangi taip ir yra, sunku suprasti, kodėl šis išmintingas žmogus, išgyvendinus skurdą, vis dar nori išsaugoti valstybę.

       Deja, daugybė žmonių vis dar pražūtingai tiki, kad valdžia remiasi natūraliais dėsniais, palaiko socialinę tvarką ir harmoniją, mažina nusi-kalstamumą ir neleidžia tinginiui apsukinėti aplinkinių. Panagrinėsiu šiuos teiginius.

       Natūralus dėsnis yra žmoguje laisvai ir spontaniškai be išorinės jėgos, neprieštaraujant gamtos keliamiems reikalavimams pasireiškiantis veiksnys. Tarkim, natūralūs dėsniai yra poreikis maitintis, patenkinti seksua-linį geismą, jausti šviesą ar orą, mankštintis. Tačiau šių natūralių dėsnių išraiškai nereikia valdžios aparato, nereikia lazdos, ginklo, antrankių ar kalėjimo. Norint paklusti šiems dėsniams – jei tą galima vadinti paklus-numu – tereikia spontaniškumo ir galimybės. Grėsmingas smurto, galios ir prievartos derinys, kurį bet kokia valdžia pasitelkia siekdama išlikti, įrodo, kad valdžios išsilaiko ne dėl harmoningos aplinkos. Todėl Blackstone’as yra teisus, sakydamas, kad „žmogiškieji įstatymai negalioja, nes jie prieštarauja gamtos įstatymams“.

       Sunku pripažinti net menkiausią valdžios gebėjimą siekti tvarkos ir socialinės harmonijos – nebent tvarka laikytume Varšuvoje po tūkstan-čių žmonių žudynių įsivyravusią atmosferą. Per pasidavimą pasiekta ir baimės palaikoma tvarka neužtikrina saugumo, bet būtent tokią „tvarką“ palaiko valdžios. Tikra socialinė harmonija natūraliai gimsta iš interesų solidarumo. Tokioje visuomenėje, kur nuolat dirbantieji niekada nieko neturi, o tie, kurie niekuomet nedirba, viskuo mėgaujasi, interesų solidarumas neegzistuoja – todėl socialinė harmonija išlieka mitu. Vienintelė priemonė, kurią pasitelkia organizuota valdžia reaguodama į šią slogią situaciją, yra dar didesnių privilegijų suteikimas tiems, kurie jau monopolizavo žemę, ir tolimesnis apiplėštų masių įkalinimas. Taigi visas valdžios arsenalas – įstatymai, policija, kariuomenė, teismai, valdžios institucijos, kalėjimai – atkakliai stengiasi „harmonizuoti“ labiausiai priešiškus visuomenės elementus.

       Ginant valdžią ir įstatymą absurdiškiausia teigti, kad jie skirti nusi-kalstamumui mažinti. Valdžia yra didžiausias nusikaltėlis, laužantis kiekvieną parašytą ir nerašytą įstatymą, vagiantis mokesčių forma ir žudantis karo ir mirties bausmės forma; be to, mėgindama susidoroti su nusikalstamumu, valdžia atsidūrė aklavietėje. Jai visiškai nepavyko su-naikinti ar net sumažinti pačios susikurtos negandos.

       Nusikaltimas tėra neteisinga linkme nukreipta energija. Išvengti nu-sikalstamumo bus neįmanoma ir visi priimami įstatymai tik didins jį, bet niekuomet nesunaikins tol, kol kiekviena šiandien veikianti institucija – ekonominė, politinė, socialinė ir moralinė – bus susimokiusios nukreipti žmogiškąją energiją klaidinga kryptimi, kol dauguma žmonių neras ramybės darydami tai, ko jie nekenčia ir gyvens apgailėtinomis sąlygomis. Šiandieninė visuomenė nežino, kad pakeliui į nusikaltimą ir degradaciją žmogaus siela išgyvena sielvartą, skurdą, siaubus ir bauginančias kančias. Žinantis apie šį baisų procesą negali nesutikti su šiais Piotro Kropotkino žodžiais:

       „Tie, kurie blaiviu protu svarsto apie dabar įstatymui ir bausmėms priskiriamus privalumus bei žmoniją žeminančias bausmių pasekmes; tie, kurie gali įvertinti korupcijos laviną, sukeliamą informatoriaus, kai jam valdžia su teisėjo palaiminimu moka šlamančiaisiais ir suokia apie kovą su nusikalstamumu; tie, kurie kalėjime matė, kuo tampa laisvės netekę žmonės, kai atsiduria brutalių prievaizdų rankose ir klausosi gru-bių, žiaurių žodžių bei tūkstančių geliančių, skausmingų niekinimų, – šie žmonės sutiks su mumis, kad visas kalėjimų ir bausmių aparatas yra pasibjaurėtinas ir jį reikia suardyti.“

       Manyti, kad įstatymas atgraso žmogų nuo tinginystės, yra taip ab-surdiška, kad apie tai nedera kalbėti. Jei visuomenei nebereikėtų pa-dengti tinginių klasei išlaikyti švaistomų išlaidų ir šios tinginių klasės išsireikalautų jai apsaugoti skirtų reikmenų kaštų, visuomenės stalai lūžtų nuo visiems skirtos gausos, kuria mėgautis galėtų net vienas kitas tingus individas. Be to, derėtų atminti, kad tingumas atsiranda arba dėl ypatingų privilegijų, arba dėl fizinių ar protinių trūkumų. Dabartinė beprotiška gamybos sistema puoselėja abu atvejus, o įstabiausia tai, kad dabar žmonės dar turi norėti dirbti. Anarchizmas siekia nuplėšti nuo darbo marinančias, bukinančias savybes, su darbu siejamą tamsą ir prievartą. Jis siekia, kad per darbą būtų patiriamas džiaugsmas, stiprybė, spalvos, tikra harmonija, kad net patiems paprasčiausiems žmonėms darbas teiktų pasimėgavimą ir viltį.

       Norint taip pertvarkyti gyvenimą, būtina atsikratyti valdžia ir jos pasitelkiamomis neteisingomis, sąlygiškomis, represyviomis priemonėmis. Geriausiu atveju, valdžia visiems primetė vieną gyvenimo režimą, ne-kreipdama dėmesio į skirtumus tarp individų ir grupių bei jų porei-kių. Sunaikindamas valdžią ir įtvirtintus įstatymus, anarchizmas siūlo išvaduoti individo savigarbą ir nepriklausomybę iš valdžios gniaužtų ir invazijos. Tik laisvėje žmogus gali išsitiesti visu ūgiu. Tik būdamas laisvas jis išmoks mąstyti, judėti ir atiduoti, ką turi geriausia. Tik būdamas laisvas jis suvoks tikrąją socialinių saitų, kurie sujungia žmones, galią ir tikruosius normalaus socialinio gyvenimo pamatus.

       O kaipgi žmogiškoji prigimtis? Ar įmanoma ją pakeisti? O jei ne, ar ji išliks įsitvirtinus anarchizmui?

       Vargšė žmogaus prigimtis, kokie siaubingi nusikaltimai padaryti jos vardu! Kiekvienas kvailys – nuo karaliaus iki policininko, nuo bukapročio klebono iki be vizijos laboratorijoje besikrapštančio mokslininko tariasi kalbąs apie žmogiškąją prigimtį. Kuo svarbesnis proto šarlatanas, tuo ryžtingiau jis tvirtina, kad žmogiškoji prigimtis yra pikta ir silpna. Tačiau kaip įmanoma apie ją šiandien kalbėti, kai kiekviena siela yra įkalinta, kiekviena širdis supančiota, sužeista ir suluošinta?

       Johnas Burroughsas teigia, kad eksperimentai su nelaisvėje esančiais gyvūnais yra nieko verti. Išplėšus juos iš jų įprastos aplinkos lauke ar miške, jų charakteris, įpročiai, norai visiškai pasikeičia. Kaip galima kal-bėti apie žmogiškosios prigimties galimybes, kai ji uždaroma ankštoje erdvėje ir siekiant paklusnumo kasdien plakama?

       Tik laisvė, plėtra, galimybė, o svarbiausia – taika ir ramybė – gali išmokyti mus tikrųjų svarbiausių žmogiškosios prigimties veiksnių ir jos įstabių galimybių.

     Taigi, anarchizmas kovoja už žmogaus proto išlaisvinimą iš religijos viešpatijos; už žmogaus kūno išlaisvinimą iš privačios nuosavybės viešpatijos; už išlaisvinimą iš valdžios pančių ir suvaržymo. Anarchizmas kovoja už tokią socialinę tvarką, kuri, siekiant kurti tikrą socialinę gerovę, grindžiama savanorišku individų telkimu; tokią tvarką, kuri kiekvienam žmogui garantuoja priėjimą prie žemės gėrybių ir pasitenkinimą gyvenimui būtinomis reikmėmis pagal individualius troškimus, skonius ir polinkius.

       Tai nėra patrakusi užgaida ar proto užtemimas. Tai išvada, prie kurios priėjo daugybė protaujančių vyrų ir moterų visame pasaulyje; išvada, kilusi atidžiai ir uoliai stebint modernios visuomenės tendencijas: individo laisvę ir ekonominę lygybę – lyg dvyniai susipynusias jėgas, kuriančias žmoguje tai, kas yra gera ir tikra.

       Apie metodus. Nors kai kurie taip mano, anarchizmas nėra teorija ateičiai, kurią bus galima įgyvendinti aplankius dieviškam įkvėpimui. Tai kasdienybėje slypinti gyvybinga galia, kuri nuolat kuria naujas aplinkybes. Todėl anarchizmo metodai nėra lyg akmenyje iškalta programa, kurią galima taikyti bet kokiomis sąlygomis. Metodai turi gimti iš kiekvienosvietos ir krašto ekonominių poreikių ir iš intelektualinių ir temperamento nulemtų individo reikmių. Romus, neaudringas Tolstojaus būdas socialinei pertvarkai norės pasitelkti kitokius metodus nei intensyvios, kunkuliuojančios Michailo Bakunino ir Piotro Kropotkino asmenybės. Todėl turėtų būti aišku, kad ekonominės ir politinės Rusijos reikmės diktuos drastiškesnes priemones nei padėtis Anglijoje ar Amerikoje. Anarchizmas nėra karinė programa ir pastovumas; jis reiškia maištingą dvasią, skirtingais būdais sukylančią prieš viską, kas stabdo žmogaus raidą. Su tuo sutinka visi anarchistai ir jie taip pat sutaria, kad priešinasi politiniam aparatui siekdami reikšmingų socialinių pokyčių.

       „Bet koks balsavimas, – teigia Thoreau, – yra lyg lošimas, tarsi šaškės ar nardai, žaidimas su gėriu ir blogiu; jo įsipareigojimai niekuomet nevir-šija praktinių sumetimų. Net balsuojant dėl teisingo dalyko nereiškia, kad kas nors bus daroma ta linkme. Išmintingas žmogus neperleis teisingu-mo atsitiktinumo malonei ir nenorės, kad jis pasireikštų dėl daugumos galios.“ Įdėmi politikos mechanizmo ir jo pasiekimų analizė patvirtins Thoreau logiką.

       Kas matyti žvelgiant į parlamentarizmo istoriją? Nieko, išskyrus ne-sėkmes ir pralaimėjimus – nė vienos reformos, sumažinusios ekonomi-nes ir socialines žmonių problemas. Priimti įstatymai dėl darbo sąlygų gerinimo ir darbo saugos, imtasi juos vykdyti. Tokiu būdu tik pernai įro-dyta, kad Ilinojaus valstijoje, kur esama pačių griežčiausių įstatymų dėl saugos anglies kasyklose, nelaimingų atsitikimų yra daugiau nei kur kitur. Tose valstijose, kur esama įstatymų dėl vaikų darbo, vaikai yra labiausiai išnaudojami, ir nors čia darbininkai mėgaujasi visomis politinėmis galimybėmis, kapitalizmas Amerikoje begėdiškai suvešėjo.

       Net jei darbininkai turėtų savo atstovus (dėl to klega mūsų stropieji socialistai), kas garantuos už jų dorą ir patikimumą? Jei išmanome politikos procesus, suvokiame, kad gerais siekiais pagrįstame take apstu vilk-duobių: manipuliacijos, intrigų, meilikavimų, melo, sukčiavimo ir bet kokios įmanomos apgaulės, kurią pasitelkdamas pradedantysis politikas gali sulaukti sėkmės. Dar nepamirškime, kad asmenybė ir įsitikinimai visiškai pašvinksta, taigi toks netikėlis nepalieka jokių vilčių. Žmonės vis naiviai pasitikėdavo, tikėdavo ir paskutiniais skatikais remdavo politikos naujokus, nors vis likdavo jų išduoti ir apgauti.

       Galima manyti, kad dorų žmonių politikos mėsmalė nesugadina. Galbūt, tačiau tokie žmonės yra bejėgiai daryti bent kiek įtakos darbo santykiams – tą matėme daugybę kartų. Valstybė yra ekonominis ponas jos tarnams. Sąžiningi žmonės, jei tokių esama, arba išlaiko politinius įsitikinimus ir praranda ekonominę paramą, arba įsikimba savo ekonominio pono skverno ir todėl visiškai negeba atnešti bent trupinėlį gėrio. Politikos ringe nelieka alternatyvų: tampi arba kvaileliu, arba niekšu.

       Su politika susiję prietarai vis dar užvaldę masių širdis ir protus, tačiau tikrieji laisvės mylėtojai jų sparčiai atsisako. Kaip ir Stirneris, jie tiki, kad žmogus turi tiek laisvės, kiek nori pasiimti. Todėl anarchizmas kovoja už tiesioginį veiksmą, atvirą nepaklusnumą ir pasipriešinimą visiems įstatymams ir apribojimams – ekonominiams, socialiniams, mo-raliniams. Tačiau nepaklusnumas ir pasipriešinimas yra neteisėti. Štai čia glūdi žmogaus išgelbėjimas. Tai, kas yra neteisėta, gimdo principingumą, pasitikėjimą savimi ir narsą. Trumpiau tariant, tai sušaukia laisvas, nepriklausomas sielas ir „drąsius žmones, kurių tvirto stuburo nepalauši“.

       Net visuotinė rinkimų teisė egzistuoja tik dėl tiesioginio veiksmo. Jei būtų apmirusi sukilimo dvasia, jei Amerikos revoliucijos šaukliai nebūtų priešinęsi, jų ainiai vis dar dėvėtų karaliaus apsiaustą. Jei ne Johno Browno ir jo bendražygių tiesioginis veiksmas, Amerika vis dar prekiautų juodaodžio žmogaus kūnu. Tiesa, vis dar prekiaujama baltojo žmogaus kūnu, tačiau ir tai netrukus bus sustabdyta tiesioginiu veiksmu. Profesinės sąjungos – modernaus gladiatoriaus ekonominė arena – gyvuoja tik dėl tiesioginio veiksmo. Pastaruoju metu įstatymu ir valdžia mėginama sužlugdyti profesinių sąjungų judėjimą, o už žmonių teisę jungtis agituojantys asmenys buvo pasmerkti kalėti kaip sąmokslininkai. Jei profesinės sąjungos būtų mėginusios pagrįsti savo siekius maldavimais, prašymais ir kompromisais, šiandien gyvuotų tik sauja profesinių sąjungų. Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje ir net Anglijoje (atkreipkite dėmesį į vis stiprėjantį anglų profesinių sąjungų maištą), tiesio-ginis, revoliucingas, ekonominis veiksmas tapo tokia galinga jėga siekiant ekonominės laisvės, kad pasaulis suvokė milžinišką darbininkų svarbą. Dar visai neseniai Amerikoje buvo juokiamasi išgirdus, kad visuotinis streikas yra reikšmingiausia darbininkų ekonominės sąmonės išraiška. Šiandien kiekvienas didesnis streikas, jei juo norima pasiekti laimėjimų, turi suvokti solidariai vykdomo bendro protesto svarbą.

       Tiesioginis veiksmas keičia ekonomiką ir gali keisti individo aplinką.Ją veikia šimtai išorinių jėgų ir tik nuolatinis pasipriešinimas išlaisvins individą. Tiesioginis veiksmas prieš valdžią darbe, tiesioginis veiksmas prieš įstatymo valdžią, tiesioginis veiksmas prieš grobikišką, įkyrią moralės kodo valdžią – tai logiški, nuoseklūs anarchizmo metodai.

       Kaipgi jis neįvykdys revoliucijos? Be abejo, taip ir bus. Jokie sociali-niai pokyčiai neįvyko be revoliucijos. Žmonės arba nežino jų istorijos, arba dar neišmoko, kad revoliucija yra veiksmu virtusi mintis.

       Anarchizmas – tai mąstymą brandinantis pradas, jis šiandien skver-biasi į visas žmonių veiklos sritis. Mokslas, menas, literatūra, teatras, mėginimai pagerinti ekonominę padėtį, tiesą sakant, bet kokios individualaus ir grupinio pasipriešinimo esamai netvarkai apraiškos švyti anarchizmo dvasios skleidžiama šviesa. Tai individo suverenumo filosofija. Tai socialinės harmonijos teorija. Tai didi, auganti, gyvybe pulsuojanti tiesa, kuri keičia pasaulį ir jau artina mus prie brėkštančios Aušros.

      

       Emma Goldman. Anarchizmas ir kitos esė. Iš anglų k. vertė Lina Žigelytė. Kaunas: Kitos knygos, 2013.      

 

      Emma Goldman - Anarchizmas - virselis