Emma Goldman. Mažumos prieš daugumas
teorija

Emma Goldman - Anarchizmas - virselis      Jei reikėtų trumpai nusakyti dabartiniams laikams labiausiai būdingą bruožą, jį apibūdinčiau žodžiu Kiekybė. Dominuoja minia, masės dvasia, o kokybė naikinama. Mūsų visas gyvenimas – gamyba, politika ir išsilavinimas – priklauso nuo kiekybės, nuo skaičių. Darbininką, kuris anksčiau didžiavosi savo darbo kruopštumu ir kokybe, pakeitė besmegeniai, nekompetetingi automatai, kurie gamina baisingus beverčių ir dažniausiai žmonijai kenksmingų daiktų kiekius. Todėl užuot suteikusi gyvenimui daugiau patogumo ir ramybės, kiekybė tik labiau apsunkino žmogų.


      Politikoje reikšminga tik kiekybė. Ją išpučiant, skaičiai užtvindo principus, idėjas, teisingumą ir sąžiningumą. Besigrumdamos dėl vadovavimo, įvairios politinės partijos viena kitą mėgina pranokti triukais, apgaule, klasta ir nešvariomis intrigomis neabejodamos, kad sėkmingiausią dauguma pripažins nugalėtoja. Sėkmė tapo vieninteliu dievu. Ir nesvarbu, kokia kaina ji pasiekiama ir kiek nukenčiama jos siekiant. Įrodyti šį graudų faktą nesudėtinga.

      Dar niekada korupcija ir visiškas mūsų valdžios supuvimas nebuvo tokie akivaizdūs; dar niekada amerikiečiai nebuvo patekę į akistatą su politinio organizmo išdavikiška prigimtimi, nors jis ilgus metus skelbė nepriekaištingumą, laikė save visų institucijų etalonu, tikruoju žmonių teisių ir laisvių sergėtoju.

      Tačiau kai tos partijos nusikaltimai ėmė taip rėžti akį, kad net neregiai galėjo juos matyti, jai tereikėjo sutelkti savo pakalikus ir jos viršenybė buvo užtikrinta. Ir štai apgautos, išduotos ir šimtus kartų pasipiktinusios aukos pasisakė ne prieš, o už laimėtoją. Keli suglumę balsai nusistebėjo, kaip dauguma galėjo išduoti Amerikos laisvės tradicijas. Kas nutiko  jos nuomonei, jos gebėjimui mąstyti? Bet būtent taip ir yra – dauguma negali mąstyti; ji nesugeba apsispręsti. Visiškai stokodama originalumo ir moralinės drąsos, dauguma visuomet atiduodavo savo likimą į kitų rankas. Negebėdama prisiimti atsakomybės, ji pakluso savo vadams net tuomet, kai jie vedė į pražūtį. Daktaras Stockmanas buvo teisus: „Patys didžiausi mūsų draugėje esantys tiesos ir teisingumo priešai – tai kampe užspeista dauguma, sumauta užspeista dauguma.“ Neturėdama ambicijų ar iniciatyvos, užspeista masė labiau už viską nekenčia naujovių. Ji visuo-met priešinosi, smerkė ir kiršino novatorių, naujos tiesos šauklį.

      Šiais laikais politikai (taip pat ir socialistai) vis kartoja, kad mūsų era yra individualizmo, mažumos era. Šiam teiginiui pritarti gali tik tie, kurie krapštosi ties paviršiumi. Juk pasaulio turtai sukaupti kelių asmenų rankose. Jie yra esamos padėties šeimininkai, absoliutūs monarchai. Tik jų sėkmę lėmė ne individualizmas, o masės inercija, bailumas, visiškas nuolankumas. Pastaroji tenori būti valdoma, vedama, prievartaujama. Pirmąkart žmonijos istorijoje beveik neliko progų išreikšti individualizmą, jo normalios, sveikos išraiškos beveik nerasta.

      Savo tikslo kilnumu neabejojantis pedagogas, originaliai mąstantis menininkas ar rašytojas, nepriklausomas mokslininkas ar tyrinėtojas, į kompromisus neinantys socialinių pokyčių šaukliai kasdien stumiami į kampą tokių žmonių, kurių imlumas mokslams ir kūrybinės galios bėgant laikui atbuko.

      Tokie pedagogai kaip Ferreras niekur netoleruojami, o pusfabrikačių gamintojai, panašūs į profesorius Eliotą ir Butlerį, nevaržomi ugdo niekines asmenybes, automatus. Literatūros ir teatro srityse masės dievina Humphrey Wardo ir Clyde’o Fitcho sekėjus, bet tik nedaugelis yra susipažinę ar geba mėgautis Emersono, Thoreau, Whitmano, Ibseno, Hauptmanno, Butlerio Yeatso ar Stepheno Phillipso kūrybos grožiu ir genialumu. Jie – lyg nutolusios žvaigždės, kurių minia neįžiūri.

      Leidėjai, teatrų vadybininkai ir kritikai prašo ne kūrybingumui būdingos kokybės, o klausia, ar darbą bus galima parduoti, ar jis atitiks žmonių skonį. Tačiau šie skoniai – lyg sąvartynas, jie jautrūs tik tam, ko protams nereikia apdoroti. Todėl didžioji dauguma literatūros yra vidutiniška, įprasta, banali.

      Nejau reikia sakyti, kad ir menuose akivaizdūs tokie patys liūdni faktai? Pakanka apžiūrėti mūsų parkus ir bulvarus tam, kad įsitikintume meno dirbinių šlykštumu ir vulgarumu. Tik daugumos skonis gali pakęsti tokį meno išniekinimą. Netikusiai sumąstytos ir barbariškai sukurtos statulos, kurios užkrėtė Amerikos miestus, susijusios su menu neką daugiau nei totemai su Mikelandželu. Tačiau tai vienintelis sėkmės susilaukiantis menas. Tikrasis meno genijus, kuris nepataikauja priimtinoms madoms, nesibaido originalumo ir siekia būti dėmesingas gyvenimui, yra pasmerktas nežiniai ir vargui. Jo darbai kada nors gali tapti madingi, tačiau tik iščiulpus paskutinius jo gyvybės syvus, tik šiam kelrodžiui nu¬traukus kūrybines paieškas, o idėjų neturinčiai, trumparegei gaujai nudo¬bus genijaus paveldą.

      Sakoma, kad šiandienos menininkas negali kurti, nes jis lyg Prome-tėjas yra prirakintas prie ekonominių poreikių uolos. Tačiau tai būdinga bet kokios epochos menui. Mikelandželas buvo priklausomas nuo savo geradario globėjo neką mažiau nei šiandienos skulptorius ar tapytojas, skirtumas tik tas, kad anų dienų meno žinovai labai skyrėsi nuo apkvaitu¬sios minios. Galimybę pagarbinti meistrą prie jo kapo jie laikė didžiausiu pagarbos ženklu.

      Šiandien mecenatas težino vieną kriterijų, vieną vertės matą – dolerį. Jam nė motais įstabių kūrinių kokybė, jam terūpi už pirkinį išleidžiamų dolerių kiekis. Todėl finansininkas Mirbeau komedijoje „Verslas yra verslas“ mosteli ranka į išplaukusį gėlių motyvą paveiksle sakydamas: „Matote, tai nuostabu, kainuoja 50 000 frankų.“ Taip elgiasi ir mūsų turčiai. Už jų didžiuosius meno atradimus paklojamos įspūdingos sumos kompensuoja jų varganą skonį.

      Didžiausia nuodėme visuomenė laiko minties laisvę. Kadangi tai ypač akivaizdu šalyje, kurios simboliu laikoma demokratija, milžiniška daugumos įtaka tik auga.

      Prieš penkiasdešimt metų Wendellis Phillipsas pasakė: „Mūsų abso-liučios, demokratiškos lygybės šalyje visuomenės nuomonė yra ne tik visagalė, bet ir visur prasiskverbia. Išvengti jos tironijos neįmanoma, neįmanoma pasislėpti nuo jos galios. Todėl tarp šimto amerikiečių jūs net su žiburiu nerasite nė vieno, kuris nebūtų patyręs ar nebūtų pasiruošęs patirti, kad vardan palankios aplinkinių nuomonės ir jų balso laimi arba kenčia jo ambicijos, socialinis gyvenimas ir verslas. Iš to išplaukia, kad esame ne individų masė, kurioje kiekvienas be baimės išsako savo įsitikinimus, o palyginti su kitomis tautomis, kaip tauta, esame bailių masė. Mes labiau nei kiti žmonės bijome vienas kito.“ Panašu, kad netoli pažengėme nuo tų aplinkybių, su kuriomis kovojo Wendellis Phillipsas.

      Kaip ir anuomet, šiandien visuomenės nuomonė yra visur esantis tironas; kaip ir anuomet, šiandien dauguma yra bailių masė – ji priima tik tuos, kurie lyg veidrodžiai atspindi jos sielos ir proto skurdą. Tuo galima paaiškinti precedento neturintį tokio žmogaus kaip Rooseveltas išpopuliarėjimą. Jis įkūnija pačius baisiausius masių psichologijos ele¬mentus. Jis yra politikas, todėl puikiai žino, kad daugumai nerūpi idėjos ir sąžinė. Daugumai terūpi reginiai. Ir nesvarbu, kokie – šunų paroda, kova dėl trofėjaus, „negro“ linčas, smulkaus nusikaltėlio sutramdymas, turtingos paveldėtojos santuoka ar buvusio prezidento akrobatiniai triukai. Kuo triukai beprotiškesni, tuo labiau jie tenkina ir stebina minią. Todėl idėjų skurdžius ir sielos stuobrys Rooseveltas šiandien populiaresnis nei kiti.

      Tuo tarpu visa galva už šiuos politinius pigmėjus aukštesni žmonės, išsilavinę, kultūringi, gabūs žmonės yra išjuokiami lyg ištižėliai. Teigti, jog mūsų era – tai individualizmo era, yra absurdiška. Mūsų era – tai aiškus visai istorijai būdingo bruožo pasikartojimas: kiekvieną pastangą pastūmėti progresą, žinias, mokslą, religinę, politinę ir ekonominę laisvę skleidė mažuma, o ne masė. Šiandien, kaip ir visuomet, ši mažuma yra nesuprasta, medžiojama, kalinama, kankinama ir žudoma.

      Brolystės principas, kurio mokė agitatorius iš Nazareto, išsaugojo gyvenimo, tiesos ir teisingumo grūdą tol, kol skleidė šviesą tik saujelei žmonių. Daugumai užgrobus šį didį principą, jis tapo kraują ir ugnį skelbiančiu ženklu, skleidžiančiu kančią ir nelaimę. Prieš Romos valdžią įvykdyta didžiųjų veikėjų Huso, Calvino ir Liuterio ataka buvo lyg tamsią naktį perskrodusi aušra. Kai tik Liuteris ir Calvinas tapo politikais ir ėmė pataikauti mažųjų vadukų vaidmenį atlikusiems kilmingiesiems ir masėms, jie sužlugdė Reformacijos galimybes. Jie sulaukė sėkmės ir dau¬gumos palaikymo, bet kai imta persekioti kitaminčius ir jų mokymą, ši dauguma pasirodė esanti žiauri ir kraugeriška kaip ir katalikybės pabaisa.

      Vargas laukė tų eretikų ir mažumos, kurie nenusilenkė diktatui. Nenumaldomai geisdamas pasikeitimų, ištvėręs sunkumus ir ne kartą pasiaukojęs, žmogaus protas pagaliau išsilaisvino iš religijos šmėklos gniaužtų; dabar mažuma siekia naujų pergalių, o dauguma velkasi iš paskos, suvaržyta ilgainiui melu tapusios tiesos.

      Politine prasme, žmonija iki šiol kęstų absoliučią vergovę, jei ne Johnas Ballas, Watas Tyleris, Tellis ir dar galybė į juos panašių milžinų, kurie po truputį kovėsi su karaliais ir tironais. Jei ne šių pavienių didvyrių pastangos, pasaulio pamatų niekad nebūtų supurčiusi ta galinga banga – Didžioji prancūzų revoliucija. Prieš didingus įvykius visuomet atsitinka tariamai mažesni. Todėl Camille’o Desmoulins’o iškalba ir ugningumas lyg Jerichą sudrebinę trimitai iki pamatų sugriovė kankinimų, smurto ir siaubo simbolį – Bastiliją.

      Visais amžiais iškildavo mažuma, kuri tapdavo didingų idėjų ir išsi-laisvinimo vėliavneše. Masėms tai niekada nepavyko – jų apsunkimas varžė jų judėjimą. Įtikinamiausiai tai vyksta Rusijoje. Šis kruvinas režimas jau prarijo tūkstančius gyvybių, bet soste sėdinčiam monstrui vis nega¬na. Kaip tai gali tęstis, jei po geležiniu jungu riaumoja idėjos, kultūra, literatūra, giliausios ir šilčiausios emocijos? Dauguma – ta tiršta, neju¬danti, apsnūdusi masė, t. y. Rusijos valstiečiai, po šimtmetį trukusios ko¬vos, aukų, nutylėto vargo vis dar tiki, kad kilpa smaugiamas baltarankis1 atneša laimę.

      Amerikos kovoje dėl laisvės dauguma tapo suklupimo akmeniu. Jef¬fersono, Patricko Henry, Thomaso Paine’o idėjos iki šiol neigiamos, ainiai bando jų atsikratyti. Miniai šių idėjų nereikia. Nors garbinama Lincolno didybė ir drąsa, užmirštama, kad šios savybės buvo būdingos ir tiems žmonėms, kurie paruošė dirvą to meto įvykiams. Tikrieji juodaodžių šventieji – tai sauja kovotojų Bostone – Lloydas Garrisonas, Wendellis Phillipsas, Thoreau, Margaret Fuller, Theodore’as Parkeris, o jų milžiniškos drąsos ir stiprybės kulminacija tapo tas niūrus milžinas Johnas Brownas. Jų neišsenkanti energija, iškalba, užsispyrimas supurtė pietinių valstijų ponų tvirtovę. Lincolnas ir jo pakalikai prisijungė tik tada, kai vergovės panaikinimas tapo praktišku klausimu, kurį pripažino dauguma.

      Maždaug prieš penkiasdešimt metų pasaulio socialiniame horizonte sušvito lyg meteoritas ryški idėja – tokia stulbinama, revoliucinga ir visa apimanti, kad įvarė siaubą tironams visuose pasaulio kraštuose. Kita ver¬tus, ši idėja milijonams pranašavo apie artėjantį džiaugsmą, linksmybes ir viltį. Pirmieji šaukliai žinojo apie jų lauksiančius sunkumus, nutuokė apie jų kelyje pasitaikysiantį pasipriešinimą, persekiojimus, negandas, bet savo žygį jie pradėjo išdidžiai, be baimės ir vis stūmėsi pirmyn. Dabar ta idėja jau tapo populiariu šūkiu. Šiandien beveik kiekvienas yra socialis-tas: ir turčius, ir jo nuskurdusi auka, ir įstatymo bei valdžios sargas, ir jiems nusižengę nelaimėliai, ir laisvamanis, ir religinio melo puoselėtojas, ir madinga dama, ir kukliai apsirėdžiusi mergina. O kodėl gi ne? Kadangi prieš penkiasdešimt metų nuskambėjusi tiesa tapo melu, kadangi ji neteko jaunatviškos vaizduotės, o jos ryžto, stiprybės ir revoliucingos vizijos ne¬beliko, – kodėl gi ne? Kadangi dabar ji nebėra graži vizija, o praktiškas, įgyvendinamas scenarijus, nulemiamas daugumos valios, – kodėl gi ne? Politinė klasta vis šlovina masę, vis viliojama nuskurdusi dauguma, pa¬sipiktinusi, išnaudota, milžiniškų galių turinti dauguma.

      Kam neteko anksčiau girdėti šios litanijos? Kas nežino šio nekintančio, visiems politikams būdingo refreno? Aš, kaip ir balsų lupikautojai, žinau, kad masė kraujuoja, kad iš jos vagia, ją išnaudoja. Tačiau aš atkakliai tvirtinu, kad ne sauja parazitų, o pati masė yra atsakinga už tokią apgailė-tiną situaciją. Masė įsikibusi savo ponų, myli botagą ir pati pirmoji šaukia „Nukryžiuok!“, kai tik išgirsta protesto balsą, kylantį prieš kapitalistinės valdžios neliečiamybę ar bet kokią kitą pūvančią instituciją. Jei masė nenorėtų savanoriškai tapti kariais, policininkais, kalėjimų prižiūrėtojais ir budeliais, valdžia ir nuosavybė ilgai neišgyventų. Socialistų demagogai tą žino ne prasčiau nei aš, bet seka pasaką apie daugumos dorybes, nes jų išgyvenimo formulė remiasi galios išlaikymu. O kaip pasiekti pastarąją be didelės minios? Taip, masės reikia norint išlaikyti valdžią, spaudimą ir priklausomybę, bet jos nereikia laisvei ar nevaržomai individo raidai, laisvos visuomenės gimimui.

      Niekada nepripažinsiu daugumos kaip kūrybingos jėgos ne todėl, kad man nerūpi engiamieji ar vargetos, ne todėl, kad nežinočiau apie gėdą, siaubą ir pažeminimą, kuriuos daugelis patiria diena iš dienos. Ne, ne! Kalbu taip, nes puikiai žinau, kad užspeista masė niekuomet nepasisakė už teisingumą ir lygybę. Ji tildė žmogaus balsą, engė žmogaus sielą, grandinėmis kaustė žmogaus kūną. Masė visada siekė gyvenimą paversti nuobodžia, tuščia, monotoniška dykuma. Masė visada naikins individualumą, ūpą ir originalumą. Pritardama Emersonui, aš tikiu, kad „masės dėl savo reikalavimų ir įtakos yra grubios, nerangios, kenksmin-gos ir jas reikia mokyti, o ne pataikauti joms. Nenoriu joms nieko perduo¬ti, o lyg varžtas įsiskverbti, padalyti ir suskaldyti jas tam, kad ištraukčiau iš jų individus. Masės! Masės yra neganda. Man apskritai nereikia masės, man reikia tik sąžiningų vyrų, mielų, malonių ir išprususių moterų“.

      Kitaip tariant, bet kokios kūrybingos ir teisingos mintys apie socialinę ir ekonominę gerovę taps tikrove ne dėl masių, o dėl sumanios mažumos atkaklumo, drąsos ir bekompromisinio užsispyrimo. 
    

      Emma Goldman. Anarchizmas ir kitos esė. Iš anglų k. vertė Lina Žigelytė. Kaunas: Kitos knygos, 2013.

      Emma Goldman - Anarchizmas - virselis