Saul Newman. Anarchizmas kaip resentimento politika (2)
teorija

 nietzsche     Valia galiai

 

     Ar prieštaravimai anarchistinėje žmogaus subjektyvumo sampratoje daro anarchizmo revoliucinę politinę ir socialinę teoriją neįmanomą? Nemanau. Jei anarchizmas galėtų išsivaduoti iš savųjų manichėjiškųjų „esmės“ teorijų, jis galėtų nugalėti resentimentą, kuris jį nuodija ir riboja. Klasikinis anarchizmas – tai resentimento politika, nes jis siekia nugalėti galią. Jam galia atrodo esąs blogis, destrukcija, tai, kas užkerta kelią individo tobulėjimui.

 

     Žmogaus esmė yra tai, kas nėra užkrėsta galios, tai – vieta, iš kurios priešinamasi galiai. Tačiau, kaip jau sakiau, toks manichėjiškas atskyrimas tarp individo ir galios yra nestabilus, jam grėsmę kelia „natūralus“ galios troškimas – galios principas. Nietzsche‘s teigimu, toks galios troškimas – valia galiai – iš tiesų yra „natūralus“, ir šio troškimo užslopinimas žmogui atneša žalingų padarinių: žmogus pradeda prieštarauti sau, ir taip gimsta resentimento nuotaika.  

     Galbūt galima pasakyti, kad galios troškimas žmoguje atsiranda būtent bandant paneigti ar nuslopinti galios santykius „natūralioje tvarkoje“. Galbūt galią galima suvokti kaip lakanišką tikrovę – tokią nenuslopinamą stoką, kuri negali būti perteikta simboliais, ir kuri nuolatos sugrįžta šiurpindama simbolinę tvarką, paversdama niekais bet kokius subjekto bandymus sukurti išbaigtą tapatybę. Anarchizmas stengiasi išbaigti subjekto tapatybę manichėjiškai atskirdamas jį nuo galios pasaulio.

     Kaip pastebėjome, anarchistinis subjektas yra kuriamas „natūralioje“ sistemoje, dialektiškai priešingoje dirbtiniam galios pasauliui. Be to, jei subjektas yra kuriamas „natūralioje“ sistemoje, valdomoje etinių tarpusavio bendradarbiavimo dėsnių, anarchistai gali vaizduotis visuomenę, laisvą nuo galios santykių, kuri pakeis žlugusią valstybę. Kaip matėme, tokiam nuo galios laisvam pasauliui pavojų kelią kiekviename žmoguje glūdintis galios troškimas.

     Kad ir kiek anarchizmas besistengtų išlaisvinti visuomenę nuo galios santykių, ji paradoksaliai išlieka į juos įpainiota. Galia grįžta kaip tikrovė, persekiojanti bet kokius bandymus išlaisvinti pasaulį nuo galios. Taip yra todėl, kad bandymai neigti galią „natūralių“ dėsnių ar „prigimtinės“ moralės sampratomis patys kuria galią arba bent jau yra sąlygojami galios santykių. Tokios esminės tapatybės ir kategorijos negali būti pritaikytos visiškai neišstūmus kitų tapatybių. Tokiam išstūmimui reikalinga galia. Jei galią stengiamasi visiškai išstumti, kaip tai daro anarchistai, galia „grįžta“ kaip pati išstūmimo, pašalinimo struktūra.

     Nietzsche mano, kad toks bandymas išstumti ir paneigti galią yra resentimento forma. Taigi, kaip anarchizmui nugalėti tą resentimentą, tokį destruktyvų ir paneigiantį gyvenimą? Suteikiant galiai pozityvią prasmę, o ne neigiant ją – sakant galiai „taip“. Tik pozityviai įvertinus galią, pripažinus, kad mes esame iš to paties pasaulio, kaip ir galia, o ne iš nuo jo atsiskyrusio „natūralaus“ pasaulio, ir kad mes niekada negalime būti visiškai laisvi nuo galios santykių – tik tada galima pradėti kurti reikalingas pasipriešinimo galiai strategijas. Tai, žinoma, nereiškia, kad anarchizmas turi sudėti ginklus, pasiduoti valstybei ir politinei valdžiai. Priešingai, anarchizmas galėtų efektyviau pasipriešinti politiniam dominavimui angažuodamasis galiai, o ne ją neigdamas.

     Galbūt čia dera padaryti perskyrą tarp galios ir dominavimo santykių. Kaip sako Michelis Foucault, galia yra "toks veiksmas, kuriuo stengiamasi paveikti kažkieno kito veiksmus." Galia – tai tik tai, kaip vieni veiksmai veikia kitus veiksmus. Nietzsche taip pat galios nesieja su subjektu – tik su efektu: "... nieko nėra už poelgio, jo poveikio ir to, kas iš to išeina: „darytojas“ išrandamas vėliau“. Galia – ne prekė, kurią galima savintis, ji negali būti sutelkta nei atskiroje institucijoje, nei subjekte. Esama vien tik jėgų santykių, jėgų, kurios srovena tarp įvairių veikėjų, kurios pasirodo kasdienėje mūsų veikloje.

     Kaip sako Foucault, galia yra visur. Galia neiškyla virš institucijų, kaip valstybė – ji yra imanentiška, būdinga visam visuomeniniam tinklui, ji ateina įvairių diskursų ir žinojimų pagalba. Pavyzdžiui, racionalūs ir moraliniai diskursai, kuriuos anarchistai vertindavo kaip nesuteptus galios, kaip ginklus kovoje su galia, patys yra kuriami galios santrykių ir įsišakniję galios praktikose: "galia ir žinojimas - tai viena ir tas pats“, sako Foucault. Galia šia prasme yra ne represyvi, bet produktyvi. Todėl beprasmiška ir netgi neįmanoma mėginti konstruoti pasaulį anapus galios, kaip tai daro anarchistai. Niekada nebūsime visiškai laisvi nuo galios santykių. Kaip sako Foucault „man atrodo, kad niekada nėra galimybės patekti anapus (galios), kad nėra paraščių, ant kurių galėtų šokinėti tie, kurie susikirstų su sistema“.

     Tačiau tai, kad negalima tapti laisvais nuo galios, dar nereiškia, kad niekada negalima tapti laisvais nuo dominavimo. Foucault nuomone, galios santykiai dominavimu pagrįstais santykiais tampa tada, kai blokuojamas sustingsta laisvas ir nestabilus galios santykių srautas, kai sukuriamos hierachijos ir nebėra vietos santykių abipusiškumui. Tokie dominavimo santykiai tampa institucijų, tokių kaip valstybė, pagrindu. Pasak Foucault, valstybė tėra tokiu būdu sustingdytų skirtingų galios santykių asambliažas. Toks požiūris į tokias institucijas kaip valstybė yra visiškai naujas. Jei anarchistai mano, kad galia kyla iš valstybės, Foucault teigia, kad iš galios kyla valstybė.

     Taigi, atskyrimas tarp galios ir ne galios neįmanomas. Dominavimas – prievartinės politinės institucijos, tokios kaip valstybė, kyla iš to paties pasaulio kaip galia. Kitaip tariant, išardoma griežta manichėjiška atskirtis tarp visuomenės ir galios. Anarchizmas ir visa radikali politika negali likti apimti patogios iliuzijos, kad mes kaip politiniai subjektai, nedalyvaujame mūsų priespaudą vykdančio režimo veikloje. Pasak Foucault, jame potencialiai dalyvaujame visi, prisidedame prie jo savo kasdiene veikla. Pastaroji yra neatskiriama nuo galios, kuri yra nestabili ir lengvai gali tapti dominavimu grįstais santykiais.

     Būdami politikos subjektai, mes niekad negalime atsipalaiduoti ir pasislėpti už tapatybių bei manichėjiškų struktūrų. Turime nuolat saugotis, kad nekiltų dominavimo grėsmė. Norėdami priešintis dominavimui, turime numanyti galimą riziką – galimybę, kad mūsų veikla ir netgi politinis veiksmas nukreiptas prieš dominavimą gali leisti atsirasti naujoms dominavimo formoms. Tačiau visuomet esama galimybės priešintis dominavimui ir minimalizuoti jo galimybes bei poveikį. Pasak Foucault, pats dominavimas yra nestabilus, jam gali kilti žlugimo ir pasipriešinimo grėsmė. Tokie asambliažai kaip valstybė yra pagrįsti nestabiliais galios santykiais, kurie gali atsisukti prieš pačią instituciją, kurios pagrindas jie yra.

     Tačiau pasipriešinimas – tai ne revoliucija, ne, kaip skelbia anarchistai, didysis dialektinis galios nugalėjimas. Vienu smūgiu panaikinus centrines institucijas, tokias kaip valstybė, nebus paliesti daugialypiai ir pasklidę galios santykiai, kuriais pagrįstas tų institucijų veikimas – taip bus leista iškilti naujoms institucijoms ir dominavimu grįstiems santykiams. Užuot ėjus tokiu keliu pasipriešinimas gali būti vykdomas Foucault įvardytu agonistiniu būdu, nuolat strategiškai konfrontuojant su galia. Ši konfrontacija turi būti grindžiama abipusiu kurstymu ir provokacijomis, be vilties palikti konfrontacijos lauką. Kiekvienas galios nugalėjimas kuria naują galios režimą. Geriausia, ko galima tikėtis – tai kovojant ir priešinantis vykstantis galios santykių perorganizavimas, stengiantis, kad jie taptų ne tokie prievartiniai ir grįsti dominavimu. Dominavimas gali būti minimalizuotas pripažįstant mūsų neišvengiamą įsivėlimą į galios santykius, o ne bandant atsidurti galios pasaulio išorėje.

     Užuot pasirinkę išorinį priešą, pavyzdžiui, valstybę, mes turime dirbti su savimi. Kaip politiniai subjektai, mes turime nugalėti resentimentą pakeisdami savo santykį su galia. Turime pripažinti galios „grįžimą“ – tai, kad ji visados išliks su mumis. Kad nugalėtume resentimentą, mes turime turėti valią galiai, valią kurti, kaip sako Nietzsche, gyvenimą teigiančias vertybes.Taip peržengiamas „aš“, atsikratoma mus ribojančių esencialistinių tapatybių ir kategorijų.

     Galbūt anarchizmas galėtų tapti nauja filosofija, kuri būtų nebe reakcinga, bet kurtų vertybes. Tarkim, lygybės ir laisvės susietumas gali leisti atsirasti naujai kolektyvinei etikai, kuri atsisako teigti, kad individuali laisvė ir kolektyvinė lygybė viena kitą riboja – etiką, kurioje atsisakoma aukoti skirtumą vardan universalumo, o universalumą – vardan skirtumo. Taip būtų užtikrinta pagarba skirtumams, nesikėsinant į kitų laisvę būti skirtingais. Kitaip tariant, postanarchistinis kolektyvinis veiksmas būtų pagrįstas ryžtu gerbti ir pripažinti autonomiją, skirtumus ir atvirumą kolektyve.

     Dar daugiau, galbūt būtų galima įsivaizduoti tokią politinę bendruomenę ar kolektyvinę tapatybę, kuri nevaržytų skirtumų. Bendruomenės klausimas radikalioje politikoje, o taip pat anarchizme, yra esminis. Negalima kalbėti apie kolektyvinį veiksmą, neiškeliant bendruomenės klausimo. Nietzsche‘s manymu, dauguma radikalių bandymų kurti bendruomenę modernybėje išreiškė bandos mentalitetą.

     Tačiau gal būtų įmanoma kurti nuo resentimento nepriklausomą bendruomenę pradedant nuo pačios galios sampratos? Nietzsche‘s manymu, aktyvi galia yra instinktyvi individo jėgų ir galimybių iškrova, kurianti jame padidėjusios galios jutimą – kaip matėme, reaktyviai galiai, jei ji nori veikti, reikalingas jai priešiškas išorinis objektas.

     Galbūt įmanoma įsivaizduoti bendruomenę, pagrįstą aktyvia galia. Nietzsche‘s manymu, toks padidėjusios galios pojūtis priklauso nuo pagalbos ir geranoriškumo kitų žmonių atžvilgiu. Kaip tarpusavio pagalbos atveju, taip ir valia galiai pagrįstoje bendruomenėje bus kuriami intersubjektyvūs santykiai: žmonėms bus padedama ir jais rūpinamasi be jokių pastangų dominuoti ir skirtumų neigimo. Toks atvirumas skirtumams ir savęs keitimui ir rūpesčio etika gali tapti esminiais postanarchistinės demokratinės bendruomenės bruožais. Tai būtų aktyvios galios bendruomenė – ne „vergų“, bet „ponų“ bendruomenė. Tai būtų bendruomenė, kuriai pavyko peržengti save, pasikeisti ir sužinoti apie tai, kaip galima išnaudoti savo galią.

 

      Iš libcom.org vertė ir sutrumpino KP

      Pirmoji str. dalis

      2013 m. spalis

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti