Rytis Andriuškevičius. Anapus socializmo ir liberalizmo (1). Anarchizmas nėra vien socializmo ir liberalizmo mišinys
teorija

00 laisve be socializmo     Anarchizmas gali būti suprantamas kaip tam tikra liberalizmo arba socializmo forma. Taip pat kaip liberalai, anarchistai trokšta laisvės; taip pat kaip socialistai, anarchistai trokšta lygybės. (1) Tačiau anarchistai neapsiriboja vien liberalizmu arba vien socializmu. Jiems laisvė be lygybės reiškia, jog silpnieji skurdžiai yra mažiau laisvi nei stiprieji turčiai, o lygybė be laisvės reiškia, jog visi drauge esame vergai.

 

     Anot anarchistų, laisvė ir lygybė nėra priešingybės, jos papildo viena kitą. Laisvės ir lygybės poliarizacija byloja, jog daugiau laisvės reiškia mažiau lygybės, o daugiau lygybės reiškia mažiau laisvės, bet anarchistai šioje vietoje pabrėžia, jog viena neįmanoma be kito. Laisvė nėra tikra, jei kažkas yra per silpnas ar per skurdus ja mėgautis, o lygybė netikra, jei vieni yra kitų valdomi. Esminis anarchizmo indėlis į politinę teoriją yra nuostata, jog lygybė ir laisvė – tai neperskiriami dalykai. (2)

    

     Anarchizmas nuo liberalizmo ir socializmo skiriasi ir savo požiūriu į progresą. Liberalai mato istoriją kaip linijinę raidą nuo barbariškumo, prietaringumo, nepakantumo bei tironiškumo į civilizaciją, švietimą, toleranciją ir emancipaciją. Tikrasis progresas, anot liberalų, – nepaisant pakylėjimų ir nuopuolių – tai vystymasis nuo blogos ir tamsios praeities į gerąir šviesią ateitį. (3)

    

     Socialistai istoriją supranta kaip metodišką raidą nuo laukinio būvio per despotizmą, feodalizmą ir kapitalizmą į proletariato triumfą, kuris panaikins visuomenės hierarchiją. Čia taip pat bus pakylėjimų ir nuopuolių, bet žmonija vis dėlto vystysis iš tamsios praeities į šviesią ateitį. (4)

    

     Anarchistai progresą mato kitaip. Teisingiau būtų sakyti, jog progreso jie dažniausiai visai neįžiūri. Jie mato istoriją ne kaip linijinę vienakryptę raidą, bet kaip dualistinį procesą. Žmonijos istorija – tai kovų istorija. Kovų tarp valdančiųjų ir valdomųjų, tarp turinčių ir neturinčių, tarp galinčių ir negalinčių. Žmonijos istorija – tai procesas, kuriame vyksta nuolatinė kova tarp valstybės ir visuomenės, tarp valdžios ir laisvės. Šis konfliktas yra amžinas, ir žmonija nuolat juda tai į vieną, tai į kitą pusę. Iškilęs naujas režimas arba sugriautas senasis nėra lemiamas lūžis tokiame vystymesi, nei lemiama detalė. (5)

    

     Anot anarchistų, istoriniai lūžiai priimtini tada, jei jie padidina žmonių laisvę ir lygybę. Negali būti jokių paslėptų priežasčių, dėl kurių blogą reiškinį galima būtų vadinti geru vien dėl to, jog jis neišvengiamas. Negalima nuspėti ateities ir tvirtinti, jog pasaulis juda į geresnę ateitį. Vienintelė viltis ta, kad didėjant žinių bagažui, žmonės suvoks, jog gali pasirūpinti patys savimi be jokios valdžios kišimosi. (6)

    

     Anarchizmas kilo iš liberalizmo bei socializmo ir istorine, ir ideologine prasme. Liberalizmas ir socializmas atsirado anksčiau, o anarchizmas išsivystė iš jų priešpriešos. Didžioji anarchistų dalis savo pirmuosius žingsnius žengia kaip socialistai arba liberalai, o kartais kaip abu kartu.

    

     Anarchistų manymu, užsigrūdinusi ir subrendusi pasipriešinimo dvasia būtent ir yra anarchizmas. Anarchistas visada išlieka ir liberalu, ir socialistu, nes be laisvės ir lygybės siekio jis negalėtų būti anarchistas. Jie yra priklausomi nuo žodžio, susirinkimų, judėjimo, o svarbiausia – skirtingų pažiūrų laisvės. Kita vertus, yra priklausomi nuo lygių galimybių, žmoniško solidarumo ir ypač – nuo valdžios pasidalijimo. Jie yra liberalai, bet tuo pačiu ir daugiau nei liberalai. Jie yra socialistai, bet tuo pačiu ir daugiau nei socialistai. Anarchistai „visada gynė socializmo ir liberalizmo geriausius aspektus taip niekados jų nei vieno nepasirinkdami“. (7)

    

     Tačiau svarbu suprasti, kad anarchizmas nėra vien liberalizmo ir socializmo mišinys. Nepaisant visų panašumų, egzistuoja fundamentalus skirtumas – anarchistai atmeta bet kokias valdžios institucijas, o liberalai ir socialistai visiškai priklauso nuo valdžios. Liberalams ji reikalinga, kad apsaugotų laisvę, bet ji taip pat saugo lygybę. Socialistams valdžia reikalinga, kad apsaugotų lygybę, bet ji neišvengiamai saugo laisvę ir ekonominę nelygybę. Anarchizmo esmė, be kurios anarchizmas nėra anarchizmas, – tai bet kokios valdžios neigimas ir priešinimasis jai. (8)

    

     Į tokią anarchijos būseną galėtų atvesti ir atskirai kiekviena iš minėtų ideologijų. Abi šios ideologijos turi savo gretose radikaliausių išpažinėjų, vadinamų utopistais, kurie kūrėsavo vizijas, kokia turėtų būti visuomenė. Politikos ir ekonomikos moksluose liberalizmo ir socializmo (marksizmo) ideologijos apibūdina valstybės kišimosi į rinką ir jos reguliavimo laipsnį. Nors tai yra priešingų polių ideologijos, vis dėlto liberalizmo ir socializmo tam tikrų autorių nuosekliausiai plėtojamos teorijos – utopijos, galiausiai turėtų atvesti į vieną viziją.

    

     Ekonominio romantizmo teorijos, kurių autoriai yra J. de Sismondis (1773–1842) ir P. Proudhonas (1809–1865), buvo kuriamos socialistinių pažiūrų autorių. Tačiau be visų kitų samprotavimų ekonominiais klausimais, ypač pastebima P. Proudhono reformų teorija. P. Proudhonas manė, kad „visuomenės pertvarka turi vykti taikiu būdu palaipsniui panaikinant valstybę bei bendradarbiaujant visoms klasėms“. (9)

    

     P. Proudhonas vyriausybės panaikinimo idėja iš esmės buvo grindžiama tuo, kad dėl jo reformų įvyks klasių susiliejimas ir liks tik dirbantieji. Tokiu būdu, pagal P. Proudhoną, dėl to, kad kapitalas ir darbas bus sutapatinti, visuomenė galės egzistuoti savarankiškai, ir jai nereikės vyriausybės. (10) Taigi, nuosekliausios socialistinės teorijos, plėtojamos socialistų utopistų, dar kitaip radikaliausios ar gryniausios socialistinės teorijos, turi aiškią viziją: panaikinti vyriausybę.

    

     Nors klasikiniai liberalų pakraipos autoriai niekada nepasisakė už laisvės principo absoliutumą, (11) ir jokiubūdu nenorėjo panaikinti vyriausybės, tačiau yra tam tikra grupė autorių, kurie, kaip ir klasikiniai liberalai, pradiniu principu pasirinka individą, tačiau be jo tarsi ir nieko daugiau nebelieka. Jie reiškia nepasitenkinimą po kiekvieno vyriausybės rinkos santykių reguliavimo sugriežtinimo, jiems vyriausybė yra kone visų problemų kaltininkas, jie nemato jokio jos teigiamo įnašo į visuomenės gyvenimą ir kvestionuoja jos būtinumą. Viskas gali vykti savaime gerai, nes rinkos jėgos gali sureguliuoti individų santykius taip, kad būtų pusiausvyra.

    

     Socializmo atveju socialistų utopistų teorija veda prie vyriausybės panaikinimo per kolektyvizmą, o liberalizmo atveju liberalų utopistų teorija – per individualizmą. Nuosekliausieji šių teorijų išpažinėjai turėtų prieiti prie vienos išvados, tik skirtingais keliais. Šios teorijos, konkuruodamos tarpusavyje ir kertiniais principais turinčios priešingus principus, neleidžia nei vienai teorijai pereiti į grynąją formą, kurioje būtų pasiekiama anarchija.

    

     Toliau bus nagrinėjama socialistų anarchistų ir liberalų anarchistų minties istorinė raida, svarbiausieji autoriai, idėjos ir bandymai praktiškai įgyvendinti teorijas. Visi utopistai stengėsi įsivaizduoti ir bandyti kurti tokias visuomenes, kurioje būtų tik viena nuosavybės forma ir tokiose visuomenėse mokestinės prievolės nebūtų apskritai dėl buvimo tik vienos formos nuosavybės. Kad būtų galima svarstyti klausimą ar galima 100 proc. apmokestinti pajamas, t. y. bandyti rasti mokestinės naštos maksimalias ribas, reikėtų atskirti tokius ribinius atvejus, kai mokestinės naštos buvimas yra iš viso negalimas.

     _________________

    

     (1) Liberalios ideologijos pamatinis principas yra laisvė, o socializmo – lygybė.

     (2) Plačiau žr. Nicholas Walter, Apie anarchizmą (Londonas: Freedom Press, 1969, 1977).

     (3) Šioje vietoje vertėtų paminėti pozityvizmo pradininką prancūzų sociologą Auguste'ą Comte (1798–1857). Šis mokslininkas bene labiausiai prisidėjo prie civilizacijos vystymosi struktūrizavimo. Anot jo, mintis, mūsų žinojimo šaka nuosekliai pereina tris skirtingas teorines būsenas: teologinę arba fiktyviąją; metafizinę arba abstrakčiąją; mokslinę arba pozityviąją.

     (4) Plačiau žr. Nicholas Walter, Apie anarchizmą (Londonas: Freedom Press, 1969, 1977).

     (5) Ten pat.

     (6) Ten pat.

     (7) Alex Prichard, „David Held is Antichrist. Discuss.“ Millennium – Journal of International Studies (2010, Nr. 39), p. 439; http://mil.sagepub.com/content/39/2/439 [aplankyta 2013 02 17].

     (8) Plačiau žr. Nicholas Walter, Apie anarchizmą (Londonas: Freedom Press, 1969, 1977).

      (9) Remigijus Čiegis, Ekonominių teorijų istorija (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006), p. 351.

     (10) Ten pat.

     (11) Arčiausiai tokių pažiūrų būtų libertarizmo politinė srovė. Libertarizmas – politinių pažiūrų kryptis, individo laisvę iškelianti aukščiau bet kokios valdžios ar autoritetų (vyriausybių, visuomenėje priimtų normų ar tradicijų, korporacijų ir taip toliau).

    

     Tekstas publikuojamas kaip R. Andriuškevičiaus VDU magistro baigiamojo darbo „Ar 100 proc. asmens pajamų apmokestinimas gali būti teisėtas?“ ištrauka

 

     Skaityti tęsinį

      01 laisve be socializmo

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti