Rytis Andriuškevičius. Anapus socializmo ir liberalizmo (2). Socialistai anarchistai: valstybė be privačios nuosavybės
teorija

00 laisve be socializmo     Socialistinės ideologijos tėvyne galima laikyti Prancūziją, kurioje buvo sąlyginai didesnė luomų kova. Perėjimas iš Viduramžių feodalinės santvarkos į pofeodalinę santvarką tuo laikotarpiu nebuvo ramus ir taikus – vyko daug revoliucijų. Feodalinės santvarkos, kurioje valdžios koncentracija buvo kaupiama absoliutaus monarcho, feodalų (didikų, riterių, žemvaldžių ir kt.) ir dvasininkijos rankose, konfrontacija su vis daugiau galios ir įtakos įgaunančia viduriniąja (amatininkais, miestiečiais, pramoninkais, prekybininkais ir kt.) klase (1) darėsi vis nuožmesnė.

  

     Viduramžių santvarka buvo naudinga monarchui, feodalams ir dvasininkijai, tačiau ir tarp jų neretai būdavo didelė trintis ir augant viduriniajai klasei monarchų ir feodalų bei dvasininkų tarpusavio kovose šie naudojo viduriniąją klasę sustiprinti savo pozicijas prieš kitus. Priklausomai nuo konkrečios valstybės, kova vyko ne tik tarp absoliutaus monarcho ir viduriniosios klasės, bet ir tarp feodalų bei viduriniosios klasės.

    

     Pamažu atsirandantys kapitalistiniai santykiai iš esmės nederėjo prie viduramžių tvarkos, jos institucijų ir tradicijų. Vystėsi gamybos jėgos, o jas varžė absoliutizmas bei feodalinė tvarka. Galbūt pirmuoju, (2) pradėjusiu plėtoti socialistinio utopizmo idėjas, galima laikyti anglą T. More'ą(1478–1535), karaliaus Edvardo VIII lordą kanclerį (vėliau jis buvo paties karaliaus apkaltintas valstybės išdavimu ir nuteistas mirti). Jo veikalas „Utopija“ davė pradžią filosofinei mokyklai, kurios atstovai vadinami utopistais.

    

     T. More'o „Utopija“ vadinama „palyginti vienišu ir nereikšmingu to meto politinės filosofijos epizodu“. (3) Galbūt pasirodžius šiai knygai to meto amžininkams ji nepasirodė svarbi, tačiau tolesniam socialistinės utopijos idėjos vystymuisi šio autoriaus darbai yra labai reikšmingi. „Utopijoje“ valstybės socialinei struktūrai, jos valdymo sistemai visur kaip etalonas imamos Platono dialoge „Valstybė“ išdėstytos mintys. T. More'as pasižymėjo tuo, kad pirmasis pavaizdavo visuomenės struktūrą, paremtą kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe. (4)

    

     Pirmoji „Utopijos“ dalis pašvęsta to meto visuomenės kritikai ir tai leidžia susidaryti gana tikrovišką tuometinės visuomenės vaizdą. Antroji knygos dalis vaizduoja utopinės valstybės gyvenimą, jos piliečių tarpusavio santykius ir visuomenės struktūrą. T. More'o knygoje galima rasti tam tikrų užuominų į totalitarinį vienodumą. (5) Centralizacija tokioje valstybėje yra stipresnė negu Platono aprašytoje idealiojoje valstybėje. (6) Skirtingai nuo Platono utopinės valstybės izoliacijos, T. More'as savo valstybę vaizduoja su pakankamai kolonijiniais užmojais. (7)

    

     Visgi visuomeniniame ir ekonominiame gyvenime T. More'as nesugeba atkurti Platonui būdingo totalitarizmo. Nors jis ir kalba apie pakankamai didelę visuomenės įtaką individui, tačiau, nepanaikindamas šeimos, kaip socialinio instituto, jis nepanaikina takoskyros tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Kalbėdamas apie žmonių ekonominę veiklą T. More'as nenumato darbų pasidalijimo kaip buvo parodyta Platono veikaluose. (8) Saloje valdžios institucijos labai paprastos. (9)

    

     T. More'as nebando pasakoti, kaip tokia valstybė turi atsirasti. Vienintelis dalykas, kurį jis pasako, yra tai, kad tokią valdymo formą nustatęs valstybės įkūrėjas Utopas. Lyginant su Platonu, tai – žingsnis atgal, nes pastarojo aprašyta valstybė taptų tokia, jeigu ją valdytų filosofas.

    

     Utopijoje nėra privačios nuosavybės, iš kurios būtų galima gauti pajamų. Visos gamybos priemonės yra kolektyvinės, todėl ir iš naudojimo gautos pajamos suvisuomeninamos ir paskirstomos pagal poreikius. Mokestinė našta tokioje visuomenėje sąlyginai yra 100 proc., tačiau tik sąlyginai. Kadangi gyventojai naudoja kolektyvines gamybos priemones, tai faktiškai suvisuomenintų pajamų šaltinis nėra privati nuosavybė. Todėl 100 proc. mokestinę naštą galima laikyti tik sąlyginai, o faktiškai jos iš viso nėra.

    

     Tuo tarpu kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje Prancūzijoje į kovą prieš feodalinę santvarką priekinėse linijose stojo Jeanas-Jacquesas Rousseau, Voltaire'as, Denisas Diderot, Paulas Golbachas, Claude'as Adrienas Helvetius ir kiti. Prancūzų socialistams utopistams absoliutizmą ir feodalizmą turėjo pakeisti „proto karalystė“.

    

     Iš pirmųjų prancūzų socialistų utopistų idėjų autorių visų pirma reikėtų paminėti Jeaną Meslier(Žaną Meljė, 1664–1729). Jis buvo kaimo kunigas. Bendraudamas su žmonėmis, jis pastebėjo daug visuomenės ydų ir trūkumų bei daug studijavo ankstesniųjų filosofų veikalus, ieškodamas atsakymų į jį dominančius klausimus. J. Mesliernuomone, sukurti teisingą visuomenę galima tik panaikinus religiją ir valstybinę valdžią. (10) J. Mesliertaip pat aršiai kovojo prieš religiją ir dvasininkiją, kas vėliau tapo neatsiejama prancūzų enciklopedistų pažiūrų dalimi. (11)

    

     Prieš tai aptartas T. More'as buvo religingas žmogus ir palankiai kalbėjo apie religiją. Tuo tarpu J. Meslierturbūt galima priskirti tipiškiausiems Prancūzijos atstovams moderniųjų laikų pradžioje, kurių neapykanta tradicijoms buvo nukreipta kartu ir į religiją. Pavyzdžiui, kitaip nei J. Meslierkūriniuose, Tommaso Campanellos (1568–1639) utopinio socializmo romane „Saulės miestas“ (1602) religija užima svarbiausią visuomenės gyvenimo vietą. Taigi, socialistų utopistų autorių nesiejo bendras nusistatymas prieš religiją. Veikiau tai buvo individo ir privačios nuosavybės sumenkinimas ir siekimas viską pajungti bendram tikslui.

    

     J. Mesliertarp kitų autorių išsiskiria tuo, kad jis sukritikavęs tiek religiją, tiek ir valstybės valdžią nepateikia jokio „pakaitalo“. Neturėdamas supratimo apie kitų socialistų utopistų autorių veikalus, J. Meslierdaug ką turėjo išrasti pats. Galbūt dėl šios priežasties jam nepavyko detalizuoti jo piešiamos visuomenės modelio. Taigi, privačios nuosavybės sumenkinimas buvo pradėtas ne tik dėl religinių motyvų, bet jis buvo kuriamas ir „ateistų“, todėl visuomenės organizacijos formos be privačios nuosavybės kūrimas negali būti kildinamas vien tik iš religinių motyvų.

    

     Kitiems prancūzų socialistams atrodė svarbu pabrėžti tai, kad individo asmenybę nulemia aplinka ir auklėjimas. Pagal klasikinę socialistų tradiciją, jiems individai iš prigimties yra lygūs savo protiniais gebėjimais ir linkę į gėrį. Iš tokio mokymo sau išeities tašką parenka XVIII a. prancūzų socialistas anarchistas G. Babeufas (1760–1797) ir jo sekėjai, taip pat XIX a. anarchistai, iš kurių vertėtų išskirti Charlesas Fourier (Šarlis Furjė, 1772–1837).

    

     XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia į pasaulio istorijoje dažnai vadinama Prancūzijos Didžiosios revoliucijos epocha. Prancūzijoje įvykusi revoliucija parodė, jog sukilus tam tikrai žmonių masei, nepajėgia atsilaikyti jokia valdžia. Visą tai pamatęs prancūzas G. Babeufas nutarė, jog iš pagrindų pertvarkyti visuomenę galima pasinaudojus masių sukilimu. Dėstydamas savo politinę programą G. Babeufas jokių visuomenės gyvenimo pokyčių nepateikia. (12) Viename iš laiškų, skirtame Dubois de Fosseux (Diubua de Fose), G. Babeufas pareiškia, jog jo visuomenėje visi privalės dirbti. (13) G. Babeufo nuomone, seniau egzistavo kažkoks natūralus žmonių būvis (14), kurį civilizacija sunaikino. Bet, jo nuomone, galima būtų sukurti tikrąją civilizaciją, „kuri neprieštarauja gamtos dėsniams ir nejuda tai pirmyn, tai atgal“. (15)

    

     Ši G. Babeufo mintis nėra nauja. Panašias mintis išsakė tiek Gabrielis Mably (1709–1785), tiek ir Giovanni Morelli (1816–1891). Nauja šioje teorijoje yra tai, kad G. Babeufas vėl atkuria Platono panaudotą teoriją apie ciklinį visuomenės vystymąsi. (16) G. Babeufas taip pat aršiai kritikuoja valdžios institucijas. (17) Pagrindinė išvada, plaukianti iš visų G. Babeufo darbų, yra ta, kad būtina sukilti ir nuversti esamą santvarką, nes tik taip įmanomas priespaudos panaikinimas. Iš smulkių dalelių galima būtų susidaryti bendrą G. Babeufo visuomenės gyvenimo modelį: jei pavyktų nauja revoliucija, tuoj pat būtų fiziškai sunaikinti visi turtuoliai, nes jie pamynė prigimtinius dėsnius. Tada visuomenė sugrįžtų į pirmykštį būvį ir būtų mėginama kurti nauja socialistinė utopinė civilizacija. G. Babeufas, pasisakydamas už privačios nuosavybės panaikinimą, savo požiūrį argumentuoja tuo, kad privati nuosavybė sukuria prielaidas atsirasti ekonominei nelygybei, kuri savo ruožtu yra blogybė, nes sukuria priespaudos mechanizmą išnaudoti silpnesnius.

    

     Socialistai anarchistai neapsiribojo formalia teisine lygybe ir reikalavo faktinės lygybės socialinėje – ekonominėje srityje, t. y. jie reikalavo lygybės visuomeninės padėties požiūriu. Visuomenę išlaisvinus nuo feodalinės santvarkos ir absoliutizmo, dabar reikėjo išlaisvinti nuo kapitalizmo ir demokratijos grandinių. Du prancūzai – Claude'as Henris de Saint-Simonas ir Charlesas Fourier – jau įprastu socialistams anarchistams stiliumi išreiškė anarchinio socializmo stiprias ir silpnas vietas.

    

     Grafas Saint-Simonas (1760–1825) buvo Karolio Didžiojo palikuonis ir įgijo išsilavinimą vadovaujant enciklopedistui d'Alembertui. Prancūzijos revoliucijos metu Saint-Simonas ne tik atsisakė grafo titulo, bet ir prašė panaikinti visus titulus, kurie susiję su kilme. 1789 m. prasidėjusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, jokobinų teroras ir panašūs dalykai kai kuriems socialistiškai orientuotiems mąstytojams sukėlė revoliucijų baimę, todėl jie, norėdami daugiau stabilumo ir kad nebūtų naujų revoliucijų, skeptiškai vertino, pavyzdžiui, tokius veikalus, kaip G. Babeufo „Lygiųjų sąmokslas“. Nors atrodo keista, tačiau būdamas būtent tokio įžymaus valstybės vadovo Karolio Didžiojo palikuonimi, Saint-Simonas pagrindinę kritiką nukreipė prieš paveldėjimo institutą, tuo parodydamas, kad jam lygybės idėja yra neatsiejama nuo paties gyvenimo ir dėl jos jis gali atsisakyti naudos, kurios jam galėtų teikti grafo titulas bei kilmė. (18)

    

     Saint-Simonas perėmė iš kitų socialistų anarchistų autorių tobulos visuomenės įgyvendinimo siekį. (19) Nuo kitų panašios pakraipos autorių skyrė tai, kad Saint-Simonas nenumatė cikliško visuomenės vystymosi, t.y. grįžimo į pirmykštį būvį, bei neieškojo „Aukso amžiaus“ praeityje. (20) Nebūdamas toks radikalus kaip kiti socialistai anarchistai, Saint-Simonas apsiribojo tik „vienodos startinės pozicijos“ visiems individams skelbimu, t. y., individas gali įgyti privačios nuosavybės, tačiau po jo mirties ji turi atitikti valstybei.

    

     Kitas gabus prancūzas Ch. Fourier (1772–1837) taip pat užsiėmė visuomenės problemų sprendimo paieška ir parašė nemažai įtakingų veikalų. Kaip teigia Ch. Fourier – „svarbiausias visuomenės uždavinys yra garantuoti žmonėms darbą“. (21) Visų šių problemų blogąja priežastimi jislaiko netinkamą ūkininkavimą. (22) Privati nuosavybė ir iš jos kylantis egoizmas trukdo žmonėms siekti didesnės bendros gerovės. (23)

    

     Ch. Fourier, kaip ir jo pirmtakai, bandė pavaizduoti, kaip visuomenė turėtų būti organizuojama. (24) Jistikėjo, kad kapitalas ir darbas pelną pasidalins proporcingai. (25) Tad, anot šio autoriaus, valstybėje neturėtų būti privačios nuosavybės, nes ji iškelia į paviršių visas žmonijos blogąsias savybes.

    

     Ch. Fourier ir kitų socialistų anarchistų autorių idėjoms buvo lemta būti išbandytoms praktikoje. Įžymus socialistas anarchistas Robertas Owenas (1771–1858) buvo gabus vadovas, todėl idėjas bandė pritaikyti praktiškai ir kūrėkomunų Amerikoje projektą „Naujoji harmonija“. R. Owenas gyveno maždaug tokiu pačiu metu kaip ir Ch. Fourier. Jo indėlis į istoriją yra bandymas pagerinti dirbančiųjų padėtį ir sukurti komunistinę visuomenę. (25) R. Owenas manė, kad sukūrus tokią visuomenę būtų atvertas kelias į visuomenės suklestėjimą, padidėtų darbo našumas, o visa visuomenė ateityje susidarytų tik iš tokių asociacijų. Deja, pirmoji tokia asociacija, sukurta paties R.Oweno lėšomis ir pastangomis, labai greitai sužlugo.

    

     Saint-Simonas ir Fourier ieškojo būdų, kaip visuomenės vystymosi dėsnius būtų galima pritaikyti praktiškai. Tam jie pasitelkė tuo metu labai populiarias visuomenės istorinio vystymosi teorijas. Panašiai kaip ir liberalai anarchistai, šie socialistai anarchistai aiškino nuo pat pirmosios natūralios būsenos ir pereidavo keletą vystymosi etapų, kur galiausiai turėjo prieiti galutinį civilizacijos lygį po kapitalizmo.

    

     Tuo tarpu R. Owenas nuėjo dar toliau. Pasak jo, egzistuoja tam tikra blogio trejybė, kurią sudaroprivati nuosavybė, religija ir santuoka. Tačiau didžiausias blogis yra privati nuosavybė. Ir apskritai, socialistams anarchistams ateities visuomenė turėjo būti organizuojama per privalomą kolektyvinį darbą. Visi minėti autoriai samprotaudami priėjo išvados, kad individų valdymas politinėmis priemonėmis turi pasikeisti į jų valdymą kaip ir daiktų bei gamybos procesų valdymą ir galiausiai vyriausybė turėtų būti panaikinta. Suabejojus žmogiškosios prigimties eksploatavimo legitimumu, vėliau plaukė išvada, kad valdžios reikalingumas sumenks.

    

     Apibendrinant socialistų anarchistų idėjas galima pasakyti, kad jų idėjų užuomazgas galima rasti Platono raštuose, kuriuose jis rašė apie polyje egzistuojančias dvi priešiškas valstybes – vargšų ir turtingųjų. Kad taip nebūtų, jis nusprendė, kad vertėtų panaikinti privačią nuosavybę, o individą pajungti valstybės gerovei. Iki devyniolikto amžiaus pabaigos atsirado daug filosofų, maniusių, kad geriausia žmonijai būtų gyventi valstybėje be privačios nuosavybės. (26)

     _________________

    

     (1) Tarp socialistinės pakraipos autoriųlabai paplitęs kitas terminas – buržuazija.

     (2) Pirmuoju galima vadinti su išlygomis, nes jau Antikos laikas Platonas buvo bandęs sukurti utopinės valstybės modelį. Platonas išryškino žmogaus gyvenimo bendruomenėje būtinumą, aprašydamas elementariausius – maisto, būsto, drabužių– poreikius. Tačiau ne šie poreikiai sudaro tikrąjįvalstybės principą. Gyvenimas kartu reikalauja galios struktūros. Jėga kaip teisingos valstybės funkcionavimo variklis ne tik garantuoja apsaugąnuo išorės priešų, bet, svarbiausia, palaiko teisingus santykius viduje, tarp visuomenęsudarančiųklasių. Karių(„sargų“) luomas čia įgauna esminępolitinęfunkciją, tačiau jėgąnukreipia teisinga linkme tie, kurie žino giliausiąvalstybės paskirtį, t. y. tie, kurie yra geriausiai pažinęidėjųpasaulį, - filosofai. Pastarieji ir turi valdyti valstybę. Tobula valstybėatspindės tobulai proto valdomąindividualaus žmogaus sielą. Kaip protui paklūsta valia, kuri savo ruožtu valdo aistras, taip filosofai-valdovai laisvai disponuoja kariais, kurie priverčia žemesniuosius luomus – amatininkus, žemdirbius – ištikimai vykdyti jiems nustatytas funkcijas.

     (3) George H. Sabine, Politinių teorijų istorija (Vilnius: Margi raštai, 2008), p. 429.

     (4) A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 15.

     (5) „[S]aloje 54 miestai, visi erdvūs ir didingi; visur ta pati išvaizda, kiek leidžia vietovė“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 59).

     (6) Nepaisant gan didelio miestų skaičiaus, jie nėra susijungę į vieną darnų ekonominį vienetą. Miestai yra savarankiški, jie tarpusavyje nepolitiškai bendrauja tik dviem atvejais: jeigu, viename mieste trūksta produktų, juos papildo (visiškai nemokamai) perteklius kitų miesto produktų; jeigu miestuose perdaug gyventojų, jie papildo kitų miestų gretas arba steigia naujas kolonijas.

     (7) Pirmiausia jie sukuria kolonijas, kur pasiūlo vietiniams gyventojams galimybes gyventi pagal jų gyvenimo būdą arba išstumia iš jų užimamos teritorijos. Atsižvelgiant į tai, jog T. More'o nuomone tik Utopijoje nėra išnaudojami žmonės, vadinasi, šios mitinės salos gyventojams yra suteiktas moralinis pagrindas kariauti, iš esmės, su visu pasauliu.

     (8) Utopijoje žmogus turi du verslus: jis yra arba žemdirbys arba gyvendamas mieste verčiasi vienu iš valstybės numatytų amatų: vilnų verpimu, linų dorojimu, akmenskaldyste, kalvyste, metalo bei staliaus darbais.

     (9) Mažiausia visuomenės grupė yra šeimyna. Ją sudaro apie keturiasdešimt žmonių. Šeimynai vadovauja šeimynos tėvas ir motina (seniausi nariai). Trisdešimčiai šeimynų vadovauja filiarchas. Dešimčiai filiarchijų vadovauja sifograntas. Dešimčiai sifograntų vadovauja traniboras. Visi sifograntai (jų yra apie du šimtus) renka kunigaikštį. Sifograntai gyvena erdviuose rūmuose. Jie prižiūri, kad gerai būtų dirbama, jo rūmuose žmonės pietauja. Viena iš jiems priklausančių privilegijų – teisė nedirbti. (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma (Maskva: Politizdat, 1982), p. 62).

    (10) [J]ūs apsunkinti ne tik ta našta, kurią jums uždeda karaliai, valdovai, kurie yra patys didžiausi tironai; jūs išlaikote ir visą dvarininkiją, dvasininkiją, vienuoliją, visą teisėjų sluoksnį, visus atpirkėjus visus tabako ir druskos monopolijų valdininkus, vienu žodžiu visus pasaulio tinginius“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma (Maskva: Politizdat, 1982, p. 132).

     (11) „Žinote, draugai mano, kad visi kultai, paklusnumas, dievo baimingumas yra melagystė, paklydimas ir šarlatanizmas“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 129).

     (12) G. Babeufo laiške Šarliui Žermenui yra tik kelios nuotrupos: „Prekybos sunaikinimas tokios kokia buvo dabar įeina į Gracho planus; šis planas nori panaikinti bet kokius piktnaudžiavimus prekyboje.[…] Kuomet kiekvienas darbuotojas savo darbo vaisius nusiųs į visuomeninius sandėlius, tada prekybos agentai, dirbantys ne sau, o didžiosios šeimos gerovei, paskirstys po lygiai visiems piliečiams už jų atliktą triūsą. Tada, aš manau, prekyba bus nepanaikinta, bet patobulinta, nes visiems teiks naudą.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 189).

     (13) „[J]eigu kas nors iš tingėjimo su nusikalstamu egoisto poreikiu, pasiskelbs negalinčiu dirbti, kad pasisavintų likutį kitų uždirbtų gėrybių, yra parazitas.[…] Toks žmogus nusigręžia nuo prigimtinės teisės ir jeigu nepasitaisys gali netekti visų prigimtinių teisių. Jis pats sau pasiskelbia mirties nuosprendį.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 179).

     (14) Ši idėja artima daugeliui žymiausių XVIII a. mąstytojų, kurie bandydami pagrįsti valdžios būtinumą, rėmėsi ne valdžios kilimo iš Dievo ar popiežiaus idėja, bet iš visuomeninės sutarties, tarp kurios atsiradimo prielaidų būdavo paminėta natūrali (prigimtinė) žmonių būklė.

     (15) A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 178.

     (16) „Natūralioji tvarka gali būti iškreipiama, pakeičiama, sukrečiama, bet visiškas jos sunaikinimas veda prie jos atkūrimo.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 181).

     (17) „[K]aras tarp patricijų ir plebėjų, arba tarp vargšų ir turtingųjų ir tai vyksta ne tik tada, kai karas yra paskelbiamas. Tas karas vyksta nuolat, kai įstatymai ir valstybinės institucijos toleruoja tai, kad vienas viską paima, o kitam nieko nelieka.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 197).

     (18) Jo požiūriu po mirties žmogaus nuosavybė turėjo atitekti valstybei. Kiekvienas individas „pradeda nuo nulio“ ir sukaupęs tam tikrą turto kiekį įrodo, jog turi pakankamai kompetencijos valdyti visą visuomenę.

     (19) Jo manymu žmonija visuomet vystosi linijine kryptimi nuo anksčiau padarytų atradimų bazės. „Ateitį sudaro elementai, kurių pirmieji yra praeities dalis; tokiu atveju, pažindami žmogaus proto vystymąsi praeityje, mes pažinsime dėsnius, pagal kuriuosjie turės vystytis ateityje.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 218).

     (20) „[Į]vykių grandinėje einančioje per dvi didžiąsias epochas apie kurias aš jau kalbėjau, labiausiai didingais žiedais galima pavadinti Liuterio revoliuciją, anglų revoliuciją valdant Karoliui I, Stiuartų išvijimą, Amerikos revoliuciją ir Prancūzijos revoliucijas. Mano nuomone, mes artėjame prie naujos revoliucijos, kuri bus visuotinė, ir apims visas civilizuotas pasaulio tautas, kad ir kokioje Žemės rutulio vietoje jos begyventų. Vyriausybės daugiau nebevaldys žmonių, bet apsiribos pastangomis pašalinti visas kliūtis naudingam darbui. Jos turės mažai pinigų ir galių, nes kad pasiektum šiuos tikslus, daug pinigų ir galių nereikia.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 223).

     (21) „Žmogus sutinka su paklusnumu, nelygybe, baudžiavine priklausomybe, kad tik kas nors jiems padėtų, kai politiniai nesklandumai atims iš jo darbą, privers badauti, gėdintis ir nusivilti.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 247).

     (22) „Negalime įsivaizduoti susivienijimo mažesnio, labiau neekonomiško, nesocietarinio kaip susivienijimai, egzistuojantys mūsų kaime, susidedantys iš vedusios poros ar penkių-šešių asmenų šeimos.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 268).

     (23) „Ūkinė sankloda sudaro sąlygas atsirasti dviem griaunantiems faktoriams – priešprieša kolektyvizmo ir individualizmo, dviejų nesuderinamų interesų.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 273).

     (24) Jo manymu, geriausia visai visuomenei būtų, jeigu ji gyventų susivienijimais, pavadintomis falangomis.

     (25) Žmonės geriau dirbs todėl, kad „societarinė santvarka suteikia žmonėms galimybę dirbti įvairius darbus kas daro tuos darbus labiau patraukliais“. (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 279). Toliau Ch. Fourierpasiūlo pavyzdinę asociacijos nario dienotvarkę (turtingo ir vargšo), įvairių žmonių paskirstymą profesiniu požiūriu ir naujos tokios asociacijos kūrimo išlaidas. Pasisekimas turėtų būti toks didelis, kad netrukus visi žmonės panorės taip gyventi.

     (26) Jis manė, kad privati nuosavybė yra ir bus nusikaltimų, bėdų padaromų žmogui, priežastis. „Tačiau kad ir kaip egzistuojančios sistemos būtų neprotingos, pražūtingos, jų negalima naikinti grubių ir nekompetentingų žmonių rankomis. Kiekvienas pirmalaikis ir neprotingas žingsnis gali atitolinti pačių tvirčiausių mūsų vilčių įsipildymą ir kelios būsimos kartos gali nebepasiekti tos laimės, kuria jau mūsų vaikai galėtų naudotis.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 323). R. Owenas mano, kad geriausiai žmonių interesus atitiktų asociacija, sudaryta iš „500 ar 1500 žmonių“. Ji turėtų užimti apie 100–1500 akrų, buvo numatyti būtini pastatai ir jų suplanavimas. Jis labai didelį dėmesį skiria vaikų auklėjimui. Apskritai jis nenori visai atskirti tėvų nuo vaikų, bet „nuo trijų metų visi vaikai lankys mokyklą, valgys bendroje valgykloje, miegos dortuaruose: tėvams, žinoma, bus leidžiama lankyti vaikus ir su jais bendrauti, pietų ir poilsio metu; Reikia labai smarkiai žiūrėti, kad jie nepriimtų blogų įpročių iš tėvų ir aplinkinių. Reikia negailėti pastangų, kad būtų išugdyti tokie polinkiai ir įpročiai, kurie padėtų užsitikrinti ateityje sėkmę ir padarytų juos naudingais visai bendruomenei.“ (A. I. Volodina ir kiti red., Predšestviniki naučnogo komunizma, Maskva: Politizdat, 1982, p. 311).

     (27) Jų raštuose pastebimi tam tikri dėsningumai: 1) Socialistų anarchistų minties aktyvumas ypač sustiprėja visuomenei patiriant krizės būsenas arba išgyvenant sunkų permainų laikotarpį. Platonas savo teorijas kūrėgraikų polio krizės laikotarpiu, T. Campanella ir T. More'as – viduramžiškos visuomenės irimo laikotarpiu, J. Meslier, G. de Mably, Morelli – Prancūzijos absoliutizmo krizės metu, G. Babeufas ir A. de Saint-Simonas – po nepavykusios Didžiosios Prancūzų revoliucijos ir prancūzus užgriuvus nelaimėms, o Ch. Fourierir R. Owenas – vykstant techninei revoliucijai; 2) Kiekvienas iš šių autorių buvo veikiamas to laikotarpio, kuriame gyveno, realijų. Pavyzdžiui, Platonas nesugebėjo įsivaizduoti savo valstybės be prekybos, T. More'as Utopijos saloje ieškojo prieglobsčio nuo religinių karų, T. Campanellos (jis buvo vienuolis) darbuose piešiamą visuomenės santvarką galima pavadinti „teologiniu socialistiniu anarchizmu“, o Saint-Simonas mėgino išgelbėti nuo naujos revoliucijos; 3) Visi autoriai manė, kad teisingos visuomenės idealą įgyvendinti galima tik panaikinus arba suvaržius privačią nuosavybę. Tada žmonės nebeturės jokių grupinių interesų, kurie galėtų prieštarauti kitų grupių interesams; 4) Kai kurie autoriai manė, kad norint sukurti teisingą visuomenę – būtina, kad žmogus neturėtų net ir asmeninių interesų. Tai būtų įmanoma pasiekti panaikinus šeimą kaip socialinį institutą; 5) Trys filosofai pabandė savo idėjas realizuoti praktikoje (Platonas, G. Babeufas, R. Owenas). Visi bandymai buvo nesėkmingi.

 

      Tekstas publikuojamas kaip R. Andriuškevičiaus VDU magistro baigiamojo darbo „Ar 100 proc. asmens pajamų apmokestinimas gali būti teisėtas?“ ištrauka

 

     Skaityti pradžią

     Skaityti tęsinį

 

01 laisve be socializmo

  

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti