Rytis Andriuškevičius. Anapus socializmo ir liberalizmo (3). Liberalai anarchistai: valstybė be visuomeninės nuosavybės
teorija

00 laisve be socializmo     Liberalų anarchistų sąvoka apima vieną ideologijos srovę, tačiau be „liberalų anarchistų“ sąvokos šiai srovei apibūdinti sinonimiškai vartojamos ir kitos sąvokos: anarchokapitalizmas, laisvosios rinkos anarchizmas (1), rinkos anarchizmas (2), privačios nuosavybės anarchizmas (3), libertarinis anarchizmas (4).

    

     Tokia politinė ideologija (filosofija) gina anarchiją ta prasme, kad valstybė (vyriausybė) turėtų būti panaikinta tam, jog laisvojoje rinkoje individas turėtų suverenitetą ir aukščiausią valdžią. Tokios visuomenės vizijoje įstatymų leidyba, teisminė valdžia ir kitos valstybės saugumo tarnybos turėtų būti valdomos privataus kapitalo įmonių ir jas finansuotų ne mokesčiai, o pinigai, kurie būtų privačiai ir pagal konkurencijos principus gaunami iš atvirosios rinkos. Taigi, ekonominę veiklą reguliuotų privačiai leidžiamas ir saugomas įstatymas, o ne tautos atstovai – politikai.

    

     Pirmuoju liberalų anarchistų atstovu, suformulavusiu šios filosofijos principus, laikomas Austrijos mokyklos ekonomistas ir libertaras Murray'us Rothbardas. Jis sujungė Austrijos ekonomikos mokyklos, klasikinio liberalizmo ir JAV anarchistų Lysanderio Spoonerio bei Benjamino Tuckerio teorijas.

    

     Anot jo, pirmiausiai tokioje visuomenėje reikėtų įgyvendinti libertarinį kodeksą. (5) Šiame kodekse būtų pripažintas individo suverenumas ir ne agresijos principas. Liberalai anarchistai visą visuomenės valdymo mechanizmą grindžia laisvanoriškais nuosavybės ir paslaugų mainais, kurie leistų sumažinti konfliktus visuomenėje ir maksimizuotų individualias laisves bei naudą. Daugiausia jie pabrėžia, kad privačios nuosavybės ir paslaugų apsikeitimas vyktų be jokios valstybės prievartos. Laisvosios rinkos kapitalizmas yra visuomenės klestėjimo pagrindas, o vyriausybės veiksmai gali tik iškreipti ramų ir taikingą mainų procesą. Vyriausybė nereikalinga, nes ji gali agresyviai vogti privačią nuosavybę (per mokesčius ir nusavinimą), savo monopolines įmones palaiko prievartos naudojimu, teikia naudos vieniems asmenims kitų asmenų sąskaita, riboja prekybą.

    

     Liberalams anarchistams netgi pati kapitalistinė sistema yra pernelyg autoritarinė ir hierarchinė. Visos vyriausybės įkurtos institucijos veikia neefektyviai, nes joms trūksta laisvosios rinkos kainos formavimo mechanizmo. (6) „Anarchistinę visuomenę apibūdinu kaip tokią, kurioje nėra teisinės galimybės vykdyti prievartinę agresiją prieš asmenį ar jo nuosavybę. Anarchistai priešinasi vyriausybei, nes jos pačios buvimas yra agresyvus, vyksta privačios nuosavybės pasisavinimas per mokesčius, valstybės gynybai teikiamų paslaugų kai kurių tiekėjų tyčinis ignoravimas ir visa kita prievarta, kuri remiasi invazija prieš individo teises.“ (7) „Pagrindinė libertarinės politinės teorijos aksioma yra ta, kad kiekvienas žmogus yra savo paties savininkas, turintis absoliučią jurisdikciją virš savo kūno. Iš esmės tai reiškia, kad niekas kitas neturi teisės įsiveržti ar agresyviai elgtis prieš kitą žmogų. „...“ Ši sistema įtvirtina teisę kiekvienam žmogui būti savo paties savininku, teisę teikti labdarą „...“ ir teisę sutarčių pagrindu mainytis nuosavybe.“ (8)

    

     Pagrindinis skirtumas, kuo liberalai anarchistai skiriasi nuo kitų anarchizmo formų, yra tas, kad jiems nereikia savo darbo produkto ar jo dalies paskirstyti visai visuomenei „pagal poreikius“. Kiekvienas žmogus turi nuosavybės teisę į savo kūną, ir jeigu jis tam, kad išgyventų, turi savo darbu perdirbti materialias medžiagas, tai jis vienintelis ir turi teisę į tą produktą. Kai nuosavybė sukuriama darbu, tada ją išmainyti galima tik prekybos arba dovanojimo būdu.

    

     Intelektinės nuosavybės atžvilgiu nėra visiško sutarimo tarp liberalų anarchistų, tačiau dažniau linkstama prie intelektinės nuosavybės neigimo. Patentai yra prievartinės monopolininkų privilegijos, kurias suteikia valstybė ir laisvojoje visuomenėje jų nebūtų. Liberalas anarchistas Stephanas Kinsella priešinasi tiek intelektinės nuosavybės patentams, tiek autorinėms teisėms. (9)

    

     Liberalai anarchistai individualių laisvių kolektyvinį gynimą leistų tik tiek, kiek tokios gynimo grupės būtų suformuotos ir apmokamas visiškai laisvanoriškai. Jiems ypač nepatinka tai, kad vyriausybė vienintelė galinti teisėtai naudoti jėgą. Valstybė neturi nieko, kas ją išskirtų ar leistų laikyti aukščiau individų. Vienas iš mėgstamų jiems pavyzdžių – tai Amerikos revoliucija, kai susivieniję individai kovojo prieš tironišką jų laisvių suvaržymą.

    

     Liberalų anarchistų ideologija neišsivystė iš konkretaus mokymo. Veikiau tai buvo ilgas procesas, kurio metu klasikinio liberalizmo autorių idėjos būdavo perimamos radikaliausiomis formomis. Vienas iš pagrindinių liberalų anarchistų ideologų Murray'us Rothbardas buvo vieno iš įtakingiausių Austrijos ekonominės mokyklos ekonomistų Ludwigo von Miseso studentas.

    

     Austrijos ekonomikos mokyklos įkūrėju laikomas Carlas Mengeris ir jo 1871 m. pasirodžiusi knyga „Ekonomikos principai“. Šių ekonomistų teorijoms pagrindą teikia logika arba matematika, o ne empiriniai mokslai. Pagrindinės mokyklos aksiomos yra tokios: individai elgiasi tikslingai; individai visada teikia pirmenybę didesniam gėriui negu mažesniam; individai gėrybes norėtų gauti kuo anksčiau, o ne vėliau; kiekviena šalis dar prieš mainus patiria naudą.

    

     Jau net nuo pačios mokyklos užgimimo laikų jos mokymai neretai tapdavo teoriniu ginklu prieš socialistinius mokymus. Tuo tarpu Murray'us Rothbardas pabandė sujungti Austrijos ekonomikos mokyklos mokymą su klasikiniu liberalizmu bei individualistiniu anarchizmu. Klasikinis liberalizmas nesistengė paneigti valdžios (vyriausybės) reikalingumo, greičiau tai buvo bandymas jau esamą moderniosios teisinės valstybės modelį kurti atskaitos tašku pasirenkant individą.

    

     Pavyzdžiui, XX a. pradžioje vokiečių sociologas Maxas Weberis (1864–1920) kalbėjo (10) apie būtinybę „atkerėti“ pasaulį, arba, kitaip tariant, pagrįsti pasaulietinę, nereliginę visuomenę kitu būdu nei iki tol vyravusiu būdu, kada visuomenės santvarka buvokildinama iš dieviškojo (natūraliojo) įstatymo. Reikėjo visuomenės tvarką pagrįsti neišeinant už individo ribų ir individas turėjo tapti centrine figūra. Subjektas tarsi atsiskiria nuo visuomenės, o politika įgauna vis didesnį autonomiškumą nuo moralės ir kitų sričių. Atsisakoma buvusio populiaraus požiūrio į valstybę kaip organizmą (visumą), išplaukiantį iš dieviškosios harmonijos universalios santvarkos. Individas buvo šaltinis ir nebuvo kito jokio pagrindo, kuris galėtų sujungti individus į visuomenę, kuriai būtų suteikta valdžia virš jų pačių. Kai individas atsidūrė centre, reikėjo visuomenę deduktyviuoju metodu grįsti iš individo ir prigimties išplaukiančiais įstatymais.

    

     Sutinkamai su liberalia individo prigimties samprata, XVII a. įsitvirtina idėja, kad visuomenės institutai ir funkcijos išvedamos iš individo troškimų, o ne iš troškimų suvaržymo. Todėl politika yra tarsi troškimų kombinatorikos mokslas. Tokio mokslo tikslas yra individo troškimus sudėlioti taip, kad visuomenė galėtų normaliai funkcionuoti. Priešingai nei liberalai anarchistai, kurie vėliau bandė perimti pamatinius klasikinio liberalizmo principus atmesdami bet kokią atsakomybę tarpusavio santykiams, klasikinio liberalizmo autoriai bandė pateisinti valstybės reikalingumą atskiriems individams ir grindė tokias teorijas arba visuomenine sutartimi, arba valstybės įsteigimu, kaip reikalingos institucijos rinkos santykiams apsaugoti.

    

     Anglų filosofas Thomas Hobbesas (1588–1679) visuomenės perėjimą nuo natūralios (pirmykštės) būsenos, kurią jis pavaizdavo kaip vienu metu individų laisvę ir karo būseną, pradėjo nuo karo būsenos įveikimo įsteigiant visuomenes institucijas. Pagrindiniu motyvu tokioms institucijoms kurti būtų savisaugos instinktas. Tokio instinkto vedamiems individams visuomenės institucijos yra kaip apsauga laisvei ir galimybių išgyventi padidinti priemonė. Todėl visuomeninė sutartis iš esmės yra susitarimas kurti visuomenines institucijas bei susitarimas paklusti.

    

     Visgi Th. Hobbesas, pateisindamas visuomeninių institucijų įsteigimą individams apsaugoti, sukūrė pateisinimą absoliučiai valdžiai, nes visuomenė turėtų susijungti per vieną asmenį – monarchą. Jo filosofijosnegalima laikyti anarchistine, tačiau jo indėlis į liberalų anarchistų minties raidą yra bandymas politinę sistemą konstruoti pagrindu imant individą.

    

     Kitas anglų filosofas Johnas Locke'as (1632–1704) visuomeninių institucijų reikalingumą irgi grindė visuomenine sutartimi, tačiau, kitaip nei T. Hobbesas, jis valdžios sukoncentravimą vieno monarcho asmenyje matė kaip trūkumą, nes toks monarchas turėtų iškilti virš įstatymo. Toliau sekė išvada, kad dėl monarcho iškilimo visuomenė turėtų suirti kaip organizmas, kurio galva nesusijusi su kūnu. J. Locke'as stengėsi specialiai neišskirti monarcho iš kitų individų, todėl sudėjo pamatus konstitucinės monarchijos teorijai.

    

     Taigi Th. Hobbesas visuomeninių institucijų reikalingumą grindė savisaugos instinktu, o J. Locke'as visuomeninėms institucijoms atsirasti kaip motyvą nurodė norą apsaugoti privačią nuosavybę. Taika visuomenėje ir nuosavybės apsauga yra neatskiriami vienas nuo kito. Suvereno institucija reikalinga tik tam, kad saugotų privačią nuosavybę.

    

     Šveicarų filosofui Jeanui-Jacquesui Rousseau (1712–1778) tauta ne tik yra valstybės suvereniteto pradinis šaltinis, bet ir juo visada lieka, todėl tauta suvereniteto perduoti negali. Ir panašiai kaip anksčiau aptarti filosofai, J. J. Rousseau visuomenės institucijas kildina iš visuomeninės sutarties, tačiau ji nėra valstybės pagrindas, o tik priemonė užtikrinti laisves.

    

     Prancūzas Charlesas Montesquieu (1689–1755) ieškojo būdų, kaip apriboti monarchiją. Kai valdžia yra atskaitinga tik sau vienai ir nėra reguliuojama įstatymais, tada atsiranda despotija. Vienintelis būdas, kaip galima kovoti su valdžia, tai tik įgyti valdžią.

    

     Škotas Davidas Hume'as (1711–1776) neatmeta visuomeninės sutarties teorijos, tačiau nemano, jog ši sutartis tuo metu dar galiojo. Valstybės valdomos iš esmės užkariavimais, jėga ir uzurpacija. Vienintelis dalykas, kuris individus sieja su valstybe, yra interesai ir visuomenės poreikis. Dar vieno škoto Adamo Smitho (1723–1790) manymu, netgi tarp individų nesant geranoriškumui, visuomenė vis tiek išlieka dėl ekonominių priežasčių. Problemos, kurių nepajėgia išspręsti politika – karo ir taikos tarp valstybių klausimo, – gali būti išspręstos rinkos pagalba. Visuomeninė sutartis gali atnešti tik pilietinę taiką, bet ne taiką tarp valstybių. Tuo tarpu rinką, anot A. Smitho, reguliuoja „nematoma ranka“, kuriai nereikalingas centras, kuris reguliuotų santykių, nes rinkoje jau yra mechanizmas, leidžiantis atsisakyti visuomeninės sutarties sampratos.

    

     A. Smitho politinės teorijos pagrindimą perkelia į ekonomikos sritį. (11) Vietoje to, kad individus į visuomenę jungtų visuomeninė sutartis, dabar tai atlieka prekybiniai ryšiai, nes jie įgyvendina mainus, ir tuo būdu tai yra tobuliausia santykių tarp individų forma. Rinka tampa politine ir sociologine koncepcija, kur santykiai tarp žmonių atitinka santykius tarp prekių. Tradicinės visuomenės sluoksnių sampratoje visi visuomenės nariai lygūs, nes kiekvienas su kitais susijęs mainų santykiais, kur savo gabumus maino vienas su kitu.

    

     Klasikinėje politikoje valstybė (politinė erdvė), rinka (ekonominė erdvė), teritorija (karinė erdvė) ir tauta (kultūrinė erdvė) sutampa. Pradėjus plėtoti liberalias ekonomines teorijas, ši vienybė buvo sugriauta – vietoje politinės erdvės buvo kuriama privačios nuosavybės erdvė.

    

     Netrukus po A. Smitho paskelbtų idėjų apie ekonominio pasaulio harmoniją įvairūs autoriai iš tiesų pabandė jo koncepcijas pritaikyti politikoje. Visuomenė ir vyriausybė tapo konceptualiai atskirtos. Amerikietis Thomas Payne'as 1776 m. išleido knygą „Common Sense“ („Sveikas protas“), kurioje priekaištaujama tiems, kurie neskiria visuomenės nuo vyriausybės. „Visuomenė ir vyriausybė ne tik turi savo skirtingas realijas, bet ir jų kilmė yra skirtinga. Visuomenė yra mūsų poreikių rezultatas, vyriausybė – mūsų silpnybių rezultatas. Visuomenė bet kuriuo atvejų yra malonė, o vyriausybė, geriausiu atveju – tik būtinas blogis.“ (12)

    

     A. Smitho idėjos, pakeistos į radikalią formą, praktiškai vedė į anarchiją – visuomenę be tarpininkų. Liberalai anarchistai kitaip, nei aukščiau minėti klasikiniai liberalai, kuriems valstybė kilo iš visuomenės ir jos poreikių, manė, kad egzistuoja fundamentalus konfliktas tarp laisvanoriškais individų santykiais grindžiamos visuomenės ir prievartą galinčios naudoti institucijos – valstybės (vyriausybės). Be to, klasikinis liberalizmas, kai, viena vertus, bandė įtvirtinti žmogaus teises, o kita vertus – sukurti rinkos visuomenę, pastebėjo tam tikrus trūkumus: pirma, rinka didina klasinę nelygybę ir nesant galimybių panaikinti skurdą, jis įteisinamas; antra, ekonomikos mechanizmas dažnai praranda pusiausvyrą ir sąmoningai stengiantis pažeisti pusiausvyrą, ekonomika tam paklūsta. Tad klasikiniams liberalams valstybė (vyriausybė) buvo būtinas visuomenės organizavimo formos elementas, kad ji galėtų apginti individų laisves ir saugotų jų nuosavybe.

    

     Liberalų anarchistų kuriamoje visuomenės vizijoje nelieka vietos visuomeninei nuosavybei ir tokioje visuomenėje individųsantykius reguliuotųvien tik rinkos mechanizmas. Tokiu būdu mokestinėnašta sąlyginai būtų0 proc. ir tuo pačiu faktiškai jos nebūtų. Belieka tik nagrinėti tokįcivilizacijos paveldą, kuriame teoretikai ir praktikai derino abi nuosavybiųformas. Tik tokiu atveju mokestinei prievolei ne tik atsiranda prielaidos egzistuoti, bet ji tampa netgi būtina.  

     _________________

    

     (1) Edward P. Stringham, Anarchy and the law: the political economy of choice (Oakland: The Independent Institute, 2007).

     (2) Roderick T. Long, Tibor R. Machan, Anarhism/minarchism: is a government part of a free country? (Ashgate Publishing Ltd., 2008).

     (3) Edward P. Stringham, Anarchy and the law: the political economy of choice (Oakland: The Independent Institute, 2007).

     (4) James Redford, Libertarian Anarchism Is Apodictally Correct; <http://archive.org/ > [aplankyta 2013 04 13].

     (5) Murray Rothbard, For A New Liberty (Murray Rothbard and Llewellyn H. Rockwell Jr., 2006).

     (6) Murray Rothbard, Power and Market: Defense Services on the Free Market (Murray Rothbard and Edward P. Stringham, 2006).

     (7) Murray Rothband, „Society without the State.“ Libertarian Forum (1972, Nr. VII–1); <http://www.mises.org/journals/lf/1975/1975_01.pdf> [aplankyta 2013 04 15].

     (8) Murray Rothband, „Law, Property Rights, and Air Pollution“ Cato Journal (1982, Nr. 2–1).

     (9) Stephan Kinsella, „Against Intellectual Property“ Journal of Libertarian Forum (2001, Nr. 15–2).

     (10) Žinomiausia šio autoriaus knyga „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“.

     (11) Nors A. Smithas yra klasikinio liberalizmo atstovas, tam tikros jo mintys davė postūmį kitiems autoriams pradėti plėtoti įvairias radikalias kapitalizmo teorijas. Šiuo atveju idėja, kad rinkos santykių savireguliacija galėtų būti perkelta į politikos sritį, vėliau leido atsirasti įvairioms teorijoms, pvz., siūlančiomsprivatizuoti įstatymų leidybos institutą.

     (12) Thomas Paine, Common Sense (London: Pelican, 1976), p. 80.

 

     Tekstas publikuojamas kaip R. Andriuškevičiaus VDU magistro baigiamojo darbo „Ar 100 proc. asmens pajamų apmokestinimas gali būti teisėtas?“ ištrauka

 

     Skaityti pirmąją dalį

     Skaityti antrąją dalį

 

    01 laisve be socializmo

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti