CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (1)
teorija

work-book     Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti mokėti už nuomą, paskolą, mokesčius, paslaugas; jei visi pasitrauktume vienu metu, jie būtų bejėgiai. Bet kuriuo metu mes visi galėtume nustoti eiti į mokyklą ar darbą ‒ arba eiti į juos, bet atsisakyti paklusti nurodymams, arba atsisakyti palikti pastatus ir vietoj to juos paversti bendruomenių centrais. Bet kuriuo metu mes galėtume perkirpti savo tapatybės korteles, nusiimti nuo mašinų numerius, nuimti apsaugos kameras, sudeginti pinigus, išmesti pinigines ir įkurti kooperacines asociacijas, kad pagamintume ir išdalintume viską, ko mums reikia. 

     Kiekvieną kartą, kai velkasi mano pamaina, aš pagaunu save galvojant apie tokius dalykus. Ar aš vienintelis asmuo, kuriam kilo tokia idėja? Galiu įsivaizduoti visus įprastus prieštaravimus, bet galiu lažintis, kad jei tai įvyktų kurioje nors pasaulio dalyje, likusieji greitai prisijungtų.    

     Kita vertus, pagalvok, kokiais neapsakomais būdais mes švaistome savo gyvenimus. Ko reikia, kad prasidėtų toji grandininė reakcija? Kur man eiti, kad sutikčiau žmones, kurie ne tik nekenčia savo darbo, bet ir yra pasiruošę baigti su juo kartą ir visiems laikams?

                                                                     CrimethInc. buvusių darbuotuojų kolektyvas    

     Ar įmanoma suvokti, kad gali būti ‚teisinga rinkos kaina‘, ar bet kokia kaina, skaičiuojama auksu, deimantais, valiuta ar vyriausybės obligacijomis, už žmogaus aukščiausią nuosavybę ‒ tą nuosavybę, be kurios jo gyvenimas būtų visiškai bevertis ‒ savo laisvę?

                                                                                           Markas Twainas    

     I. Okupacija    

     Okupacija. Žodis, kuris sukelia Rytų Europos gatvėmis riedančių rusų tankų ar nervingai patruliuojančių priešiškuose Vidurinių Rytų rajonuose JAV karių vaizdus.    

     Bet ne kiekviena okupacija tokia akivaizdi. Kartais okupacijos užsitęsia taip ilgai, kad tankai tampa nebereikalingi. Jie gali būti suvežti atgal į saugyklas, kol užkariautieji prisimena, kad jie gali bet kada sugrįžti ‒ ar elgiasi, tarsi tankai vis dar būtų šalia, pamiršdami, kodėl taip daro.    

     Kaip atpažinti okupaciją? Žvelgiant į istoriją, okupuotos tautos savo užkariautojams turėdavo mokėti duoklę arba kaip nors patarnauti. Duoklė yra tam tikra nuoma, kurią užkariautieji moka vien tam, kad galėtų gyventi savo žemėse; o turint omeny patarnavimą ‒ ką gi, koks tavo užsiėmimas? Žinai, kas užima tavo laiką? Tikriausiai darbas, gal net du ‒ arba pasiruošimas darbui, arba atsigavimas nuo darbo, arba darbo paieška. Tau reikia to darbo, kad, be visų kitų dalykų, užmokėtum už nuomą ar paskolą, bet ar pastatas, kuriame gyveni, nebuvo pastatytas tokių pat žmonių kaip tu – žmonių, kurie taip pat turėjo dirbti, kad užmokėtų už nuomą? Tas pats galioja visiems kitiems produktams, kuriems įsigyti turi užsidirbti pinigų ‒ juos pagaminai tu ir kiti kaip tu, bet juos pirkti turi iš tokių kompanijų kaip toji, kuri tave samdo. Kompanijų, kurios nei sumoka tau tiek, kiek uždirba iš tavo darbo, nei parduoda gaminius už tiek, kiek kainuoja juos pagaminti. Jie išnaudoja tave nuo pradžios iki galo!    

     Mūsų gyvenimai yra okupuota teritorija. Kas kontroliuoja išteklius tavo bendruomenėje, kas formuoja tavo kaimynystę ir kraštovaizdį aplink ją, kas sudaro tavo dienotvarkę diena iš dienos, mėnesis po mėnesio? Net jei esi laisvai samdomas, ar tu esi tas kuris nusprendžia, ką reikia daryti, kad užsidirbtum pinigų? Įsivaizduok savo tobulą palaimą ‒ ar ji įtartinai neprimena reklamose matomų utopijų? Ne tik mūsų laikas, bet ir mūsų ambicijos, mūsų seksualumas, mūsų vertybės, pati mūsų nuojauta apie tai, ką reiškia būti žmogumi ‒ visa tai yra okupuota, suformuota pagal rinkos reikalavimus.   

     Ir mes nesame vienintelė priešo kontroliuojama teritorija. Nematoma mūsų gyvenimų okupacija atspindi karines okupacijas mūsų užimtos žemės pakraščiuose, kur ginklai ir tankai vis dar yra reikalingi sustiprinti banditų baronų nuosavybės teises ir korporacijų laisvę pelnytis priešiškų vietinių sąskaita ‒ iš kurių kai kurie dar prisimena gyvenimą be paskolų, atlyginimų ar viršininkų.
    
      Nepaisant to, kad buvai užaugintas nelaisvėje, gali būti, kad pats nuo jų ne taip daug ir skiriesi. Galbūt viršininko kabinete, karjeros kursuose ar romantiniuose kivirčuose – bet kada, kai kas nors bandė valdyti tavo dėmesį, o tavo dėmesys nenorėjo bendradarbiauti – tu buvai baramas už užimtumą.   

     Jau yra sukilėlių armija, pogrindyje planuojanti atlyginimų vergystės panaikinimą taip pat užtikrintai, kaip ir kiekvienoje darbovietėje yra darbuotuojai, vagystėmis, dykinėjimu ir nepaklusnumu kovojantys partizaninį karą ‒ tu taip pat gali prisijungti, jei dar to nepadarei. Tačiau prieš pradėdami kurti planus ir aštrinti ietis pažiūrėkime iš arčiau į tai, prieš ką kovojame.    

     i. Darbas    

     Kas tiksliai yra darbas? Galėtume jį apibrėžti kaip veiklą, nukreiptą į pinigų užsidirbimą – bet argi vergija ir neapmokamos praktikos taip pat nėra darbas? Galėtume sakyti, kad tai yra veikla, kuri neša pelną kažkam, nepriklausomai nuo to, ar teikia naudą pačiam dirbančiajam. Bet ar tai reiškia, kad kai tik veikla pradeda nešti pinigus, ji tampa darbu, net jei prieš tai buvo žaidimas? Galbūt darbą galėtume apibrėžti kaip triūsą, kuris iš mūsų paima daugiau nei atiduoda, arba kaip tokį, kuris valdomas išorinių jėgų.    

     Galbūt mes suprasime, kas yra darbas, tik tada, kai žengsime atgal ir pažvelgsime į kontekstą, kuriame jis vyksta. „Įvairovės“ pasaulyje mus jungia viena bendrybė: visi esame valdomi ekonomikos. Krikščionis ar musulmonas, komunistas ar konservatorius, San Paule ar St. Pole, tu tikriausiai praleidi didesnę dalį savo gyvenimo mainydamas laiką į pinigus arba versdamas už tave tai daryti ką nors kitą, arba kenti nuo pasekmių.    

     Ką dar gali daryti? Jei atsisakysi, ekonomika tęs be tavęs; jai tavęs reikia ne daugiau nei bet kurio iš šimtų milijonų jau esančių bedarbių, o alkti dėl nieko nėra prasmės. Gali prisijungti prie kooperatyvo ar komunos, bet galiausiai susidursi su tuo pačiu rinkos spaudimu. Gali protestuoti, mitinguoti ar streikuoti už prakaito krautuvių darbuotuojus, bet net jei tau ir pasiseks iškovoti reformas, jie ‒ kaip ir tu ‒ vis dar privalės dirbti, nesvarbu, makiladorose ar NVO biuruose. Gali naktį su juoda kauke išeiti į gatvę ir išdaužyti visus prekybos rajono parduotuvių langus, bet kitą dieną vis tiek turėsi kažkur apsipirkti. Gali užsidirbti milijoną litų ir vis tiek likti įkišęs nosį į girnas, besistengdamas išlaikyti savo pirmenybę prieš visus kitus. Net kai darbininkai nuvertė valdžias, kad įsteigtų komunistines utopijas, galiausiai jie vis tiek turėjo grįžti prie darbo ‒ jei tik pasisekdavo.    

     Visa tai gali sukurti įspūdį, kad darbas yra neišvengiamas, kad nėra jokio kito būdo, kuriuo galėtų būti struktūruoti mūsų gyvenimai. Tai patogu labiausiai iš tokios santvarkos pasipelnantiems: jiems nereikia įrodinėti, kad tai yra geriausia sistema, jei visi galvoja, kad ji – vienintelė įmanoma. Ar gyvenimas tikrai visada buvo toks?   

     Tačiau dabar net ekonomikos ateitis tampa neužtikrinta.   

     Pamiršk apie ekonomiką ‒ o kaip mes?    

     Kai ekonomika žlunga, politikai ir ekspertai sielvartaudami užkrauna pasekmes eilinėms dirbančioms šeimoms. Jie reikalauja ypatingų priemonių ‒ tokių kaip milijardų dolerių mokesčių mokėtojų pinigų atidavimas bankams, kurie patys ir sukėlė krizę apgaudinėdami „eilines dirbančias šeimas“. Kas čia vyksta?    

     Mums sakoma, kad mūsų gyvenimai priklauso nuo ekonomikos, kad jos palaikymas vertas bet kokios aukos. Tačiau daugeliui mūsų jos palaikymas visada yra aukojimasis.    

     Kai ekonomika žlunga, kalnakasybos kompanijos nustoja sprogdinti kalnus. Statybų vykdytojai nustoja kirsti miškus naujų biurų ir gyvenamųjų namų statymui. Gamyklos nustoja pilti atliekas į upes. Sustoja gentrifikacija. Darboholikai pergalvoja savo prioritetus. Kalėjimai būna priversti paleisti kalinius. Policijos departamentai negali pirkti naujų ginklų. Vyriausybės negali sau leisti masiškai areštuoti demonstrantų. Šerifai kartais net atsisako iškeldinti šeimas iš įkeistų namų.    

     Žinoma, milijonai kitų priverčiami palikti namus ir alkti. Bet problema nėra ta, kad trūksta apgyvendinimo ar maisto ‒ tai sukelia ne krizė, o faktas, kad sistema vis dar funkcionuoja. Dar ilgai iki krizės žmonės buvo varomi iš namų ir alko, kol pastatai stovėjo tušti, o maisto perteklius puvo. Jei per ekonomikos sunkmetį alksta daugiau žmonių, tai ne dėl to, kad sumenko mūsų gamybinės galimybės ‒ tai tik dar vienas pavyzdys, kaip iracionaliai mūsų visuomenė visada skirsto išteklius.   

     Kai darbininkai ima streikuoti, gali pastebėti tokių pačių padarinių kaip ir per krizę. Galbūt jie alks, bet taip pat išvystys naują savo galios sąmoningumą, kai pažins vienas kitą už kasdienio plūkimosi ribų. Likusi visuomenė staiga pastebi, kad jie egzistuoja. Kartais darbininkai inicijuoja naujus kolektyvinius projektus ar sprendimų priėmimo būdus. Retkarčiais jie netgi užima savo darbovietes ir panaudoja jas tam, kad nuveiktų kažką už kasdienės pelno ir konkurencijos logikos ribų. Tas pats galioja ir studentų okupacijoms.    

     Taigi, galbūt tikroji problema yra ta, kad krizės ir streikai nenueina pakankamai toli. Kol ekonomika valdo mūsų gyvenimus, bet koks jos sutrikdymas mums brangiai atsieis; tačiau net jei su ja ir niekada nekiltų problemų, tai niekad neatneštų mums išsvajotojo pasaulio.
    
      Nepaisant to, ar mes pasiruošę pokyčiui, ar ne, reikalai negali taip tęstis amžinai. Kas vis dar gali tikėti, kad šiandien, kai tarša žudo tūkstančius rūšių ir tirpdo poliarinius ledynus, esame teisingame kelyje? Globalinis atšilimas ir branduolinis karas ‒ industrinis kapitalizmas jau sukūrė net du skirtingus būdus kaip išnaikinti gyvybę Žemėje. Neskamba pernelyg stabiliai!   

     Jei norime išgyventi dar bent amžių, turime iš naujo peržiūrėti mitologiją, kuri pagrindžia dabartinį gyvenimo būdą.   

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

     Sociologai.lt

     work-book2