Fredy Perlman. Kasdienio gyvenimo reprodukcija (1)
teorija

kasdienio gyvenimo reprodukcija - virselis rgb     Kasdienė praktinė genties narių veikla reprodukuoja gentį. Ši reprodukcija vyksta ne tik fizinėje, bet ir socialinėje plotmėje. Savo kasdiene veikla genties nariai reprodukuoja ne tik žmonių grupę – tuo pačiu jie reprodukuoja ir gentį, t. y. tam tikrą socialinę formą, kurios rėmuose ši žmonių grupė atlieka specifinius veiksmus jai būdinga maniera. Ši genties nariams būdinga veikla nėra sąlygota „natūralių” ją atliekančių žmonių savybių, kaip bitės gaminamas medus yra sąlygotas jos „natūros”. Kasdienė genties nario atliekama ir įamžinama veikla yra specifinis socialinis atsakas į tam tikras materialines ir istorines sąlygas.

   Kasdienė vergų veikla reprodukuoja vergovę. Savo kasdiene veikla vergai ne tik fiziškai daugina savo ir jų šeimininkų būrį – tuo pačiu jie reprodukuoja ir instrumentus, kurių pagalba jų šeimininkai juos engia, ir savo vergiško paklusimo šeimininko valdžiai įpročius. Vergovės sąlygomis gyvenantiems žmonėms šeimininko-vergo santykis atrodo natūralus ir amžinas. Tačiau žmonės negimsta šeimininkais ar vergais. Vergovė yra specifinė socialinė forma ir žmonės jai paklūsta tik gyvendami tam tikrose materialinėse ir istorinėse sąlygose.   

     Kasdienė praktinė samdomųjų dirbančiųjų veikla reprodukuoja samdomąjį darbą ir kapitalą. Atlikdami savo kasdienius užsiėmimus, „šiuolaikiniai” žmonės (kaip ir vergai ar pirmykštės genties nariai) reprodukuoja gyventojus, socialinius santykius ir savos visuomenės idėjas; jie reprodukuoja kasdienio gyvenimo socialinę formą. Kaip ir gentis ar vergovė, kapitalistinė sistema nėra nei natūrali, nei galutinė žmonių bendruomenės forma; kapitalizmas yra specifinis atsakas į materialines ir istorines sąlygas.   

     Skirtingai nei ankstesnės socialinės veiklos formos, kasdienis gyvenimas kapitalistinėje visuomenėje sistemingai keičia materialines sąlygas, į kurias atsakydamas gimė kapitalizmas. Kai kurie materialūs žmogaus veiklos apribojimai palaipsniui tapo jam įveikiami. Išvystytos pramonės aplinkoje praktinė veikla sukuria savas materialines sąlygas, o taip pat ir socialinę formą. Taigi, šios analizės tikslas yra išsiaiškinti ne tik tai, kaip kapitalistinėje visuomenėje atliekama praktinė veikla reprodukuoja kapitalistinę visuomenę, bet ir tai, kaip ši veikla pati eliminuoja materialines sąlygas, atsakas į kurias yra kapitalizmas.      

     Kasdienis gyvenimas kapitalistinėje visuomenėje    

     Socialinė nuolatinės žmonių veiklos kapitalizmo sąlygomis forma yra atsakas į tam tikras materialines ir istorines aplinkybes. Šios materialinės ir istorinės sąlygos paaiškina kapitalistinės santvarkos atsiradimą, tačiau nenurodo, kodėl ši santvarka ir toliau gyvuoja išnykus pirminėms sąlygoms. „Kultūrinio vėlavimo” sąvoka nepaaiškina tebesitęsiančio socialinės formos gyvavimo išnykus pirminėms sąlygoms, į kurias atsakydama ji gimė. Šis terminas tėra tik socialinės formos tęsiamumo įvardijimas. Kai „kultūrinio vėlavimo” sąvoka įvardijama kaip žmonių veiklą lemianti „socialinė jėga”, tai sukelia tik painiavą, nes žmonių veiklos rezultatas tada pateikiamas kaip išorinė jų nekontroliuojama jėga.   

     Taip yra ne tik su šia „kultūrinio vėlavimo” sąvoka. Daugeliui sąvokų, kurias Karlas Marxas pasitelkė aiškindamas žmonių veiklą, buvo suteiktas išorinių ir netgi „gamtos” jėgų, lemiančių žmogišką veiklą, statusas; tad tokios sąvokos, kaip „klasių kova”, „gamybiniai santykiai” ir ypač „dialektika” kai kurių „marksistų” teorijose atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir sąvokos „gimtoji nuodėmė”, „lemtis” bei „likimo ranka” viduramžių mistifikatorių aiškinimuose.   

     Atlikdami savo kasdienius darbus, kapitalistinės visuomenės nariai tuo pačiu metu veikia dviejuose procesuose: jie reprodukuoja savo veiklos formą ir šalina materialines sąlygas, pagimdžiusias šią veiklos formą. Tačiau jie nežino, kad dalyvauja šiuose procesuose, jų pačių veikla nėra jiems aiški. Žmonės priima iliuziją, kad jų veikla yra atsakas į natūralias jiems nepaklūstančias aplinkybes, ir neįžvelgia, kad jie patys yra tų aplinkybių kūrėjai. Kapitalistinės ideologijos tikslas yra palaikyti šią priedangą, neleidžiančią žmonėms suvokti, kad savo pačių veikla jie reprodukuoja kasdienio gyvenimo formą, o kritinės teorijos tikslas yra panaikinti kasdienę veiklą gaubiantį šydą, nuskaidrinti ją ir siekti, kad socialinės kapitalistinės veiklos formos reprodukcija būtų aiškiai matoma kasdieniuose žmonių užsiėmimuose.   

     Kapitalizmo sąlygomis kasdienis gyvenimas susideda iš tarpusavyje susijusių veiklų, kurios reprodukuoja ir išplečia kapitalistinę socialinės veiklos formą. Darbo laiko pardavimas už tam tikrą kainą (už atlyginimą), darbo laiko įkūnijimas prekėse (materialūs ar nematerialūs darbo produktai, skirti pardavimui), materialių ir nematerialių prekių (pavyzdžiui, masinio vartojimo produktų ar reginių) vartojimas – visi šie veiksmai, apibūdinantys kasdienį gyvenimą kapitalizmo sąlygomis, nėra nei „žmogaus natūros” apraiška, nei primesti jėgų, kurių žmonės negali valdyti.   

     Jei priimsime nuostatas, kad žmogus „savo prigimtimi” yra neišradingas pirmykštės genties narys ir pramanus verslininkas, nuolankus vergas ir išdidus amatininkas, savarankiškas medžiotojas ir priklausomas samdomasis dirbantysis, tuomet arba žmogaus „prigimtis” yra tuščia sąvoka, arba ši „prigimtis” priklauso nuo materialinių bei istorinių sąlygų ir iš tiesų yra atsakas į jas.     

     Gyvosios veiklos susvetimėjimas    

     Kapitalistinėje visuomenėje kūrybinė veikla pasireiškia prekinės gamybos forma, t. y. rinkoje parduoti tinkamų produktų gamyba, tad žmonių veiklos rezultatai įgauna prekių pavidalą. Tinkamumas rinkai arba pardavimui yra universali visos praktinės veiklos ir visų produktų savybė. Žmonių veiklos produktai, būtini išgyvenimui, egzistuoja pardavimui tinkamų prekių pavidalu – jie yra prieinami tik mainais į pinigus. O pinigai yra prieinami tik mainais į prekes. Jei skaitlinga žmonių grupė priima šių susitarimų legitimumą, jeigu jie sutinka, kad prekės yra būtinos pinigų egzistavimui, o pinigai – išlikimui, tuomet jie atsiduria užburtame rate. Kadangi jie neturi prekių, vienintelė išeitis – preke laikyti save arba dalį savęs. O tai, tiesą sakant, ir yra tas keistas „sprendimas”, kurį žmonės sau užkaria, susidūrę su specifinėmis materialinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis. Jie nemaino savo kūnų ar kūno dalių į pinigus. Į pinigus jie išmaino savo kūrybiškumą, savo kasdienę praktinę veiklą.   

     Vos tik žmonės priima pinigus kaip gyvenimo pakaitalą, gyvosios veiklos pardavimas tampa jų fizinio ir socialinio išlikimo sąlyga. Gyvenimas yra išmainomas į išlikimą. Kūryba ir gamyba prilyginami veiklos pardavimui. Žmogaus veikla yra „produktyvi”, naudinga visuomenei tik tuomet, kai ji yra parduota veikla. O pats žmogus yra produktyvus visuomenės narys tik tada, jei jo kasdienio gyvenimo veikla yra parduota veikla. Kai tik žmonės priima tokių mainų sąlygas, kasdienė veikla tampa visuotine prostitucija.   

     Parduotas kūrybiškumas arba parduota kasdienė veikla egzistuoja darbo pavidalu. Darbas yra specifinė istorinė žmogaus veiklos forma. Darbas yra abstraktus užsiėmimas, pasižymintis viena savybe: jis yra tinkamas parduoti rinkoje, už jį galima gauti tam tikrą kiekį pinigų. Darbas yra indiferentiška veikla: jis yra abejingas tiek atliekamai užduočiai, tiek subjektui, kurio pavedimu atliekama užduotis. Kasimas, spausdinimas ir drožinėjimas yra skirtingi užsiėmimai, tačiau kapitalistinėje visuomenėje visi jie reiškia darbą. Darbas yra tiesiog „pinigų uždirbimas”. Gyvoji veikla, įgavusi darbo pavidalą, yra priemonė užsidirbti pinigų. Gyvenimas tampa išlikimo priemone.   

     Ši ironiška inversija nėra dramatinė išraiškingo romano kulminacija – tai kasdienio gyvenimo kapitalistinėje visuomenėje faktas. Išlikimas – savęs išsaugojimas ir reprodukcija – nėra praktinės kūrybinės veiklos sąlyga, o atvirkščiai. Kūrybinė veikla darbo pavidalu – parduota veikla – yra skausminga išlikimo būtinybė; darbas yra savęs išsaugojimo ir reprodukcijos priemonė.   

     Gyvosios veiklos pardavimas yra dar vienos inversijos priežastis. Parduotas individo darbas tampa kito „nuosavybe” – kitas jį nusavina, paima savo valdžion. Kitais žodžiais tariant, vieno žmogaus veikla tampa kito žmogaus – jos savininko – veikla; ji tampa svetima tą veiklą atliekančiam žmogui. Tokiu būdu žmogaus gyvenimas, jo pasiekimai šiame pasaulyje, indėlis į žmonijos egzistenciją yra ne tik paverčiami darbu – varginančia išlikimo sąlyga, bet ir virsta jam svetima veikla, kurią atlieka jo darbo pirkėjas. Kapitalistinėje visuomenėje architektai, inžinieriai, pagalbiniai darbininkai nėra statytojai – statytojas yra žmogus, perkantis jų darbą; jų projektai, apskaičiavimai ir judesiai yra jiems svetimi – jų gyvoji veikla ir pasiekimai priklauso jam.   

     Akademiniai sociologai, priimantys darbo pardavimą kaip duotybę, šį darbo susvetimėjimą laiko jausmu: dirbančiojo veikla „atrodo” esanti jam svetima, „susidaro įspūdis”, kad ją valdo kitas. Tačiau bet kuris dirbantysis gali akademiniams sociologams paaiškinti, kad šis susvetimėjimas nėra nei jausmas, nei dirbančiojo galvoje besisukanti idėja – tai realus kasdienis dirbančiojo gyvenimo faktas. Parduota dirbančiojo veikla iš tiesų yra jam svetima, jo darbas iš tiesų yra valdomas jį nupirkusiojo.   

     Mainais už parduotą savo veiklą dirbantysis gauna pinigų – kapitalistinėje visuomenėje priimtą išlikimo priemonę. Už šiuos pinigus jis gali pirkti prekes, daiktus, bet negali išpirkti savo veiklos. Šis faktas atskleidžia pinigų kaip „universalaus ekvivalento” trūkumą. Žmogus gali parduoti prekes už pinigus bei pirkti tas pačias prekes už pinigus, jis gali parduoti savo gyvąją veiklą už pinigus, tačiau negali jos nusipirkti.   

     Dirbantysis už savo algą perka, visų pirma, vartojimo prekes, padedančias jam išgyventi, reprodukuoti darbo jėgą, kad ir toliau galėtų ją parduoti, bei reginius, objektus skirtus pasyviam mėgavimuisi. Dirbantysis vartoja ir mėgaujasi žmonių veiklos produktais pasyviai. Jis egzistuoja šiame pasaulyje ne kaip aktyvus veiksnys, transformuojantis pasaulį, o kaip bejėgis žiūrovas; jis gali šią pasyvaus mėgavimosi būseną vadinti „laime” ir, kadangi darbas yra varginantis, trokšti būti „laimingu” (t. y. pasyviu) visą savo gyvenimą (kas prilygsta gyvojo numirėlio būsenai).   

     Prekės, reginiai vartoja dirbantįjį, jis eikvoja savo gyvąją energiją pasyviam mėgavimuisi – jis yra vartojamas daiktų. Šia prasme, kuo daugiau jis turi, tuo mažiau lieka jo paties. (Individas gali įveikti šią gyvo lavono būseną užsiimdamas kad ir nedidele kūrybine veikla, tačiau visuomenės mastu tai yra neįmanoma, nebent panaikinus kapitalistinę praktinės veiklos formą, samdomąjį darbą ir tokiu būdu išlaisvinus kūrybinę veiklą iš susvetimėjimo).     

     Prekių fetišizmas    

     Atskirdami veiklą nuo savęs ir įkūnydami ją prekėse – materialiose jų darbo talpyklose – žmonės reprodukuoja save ir kuria kapitalą.   

     Kapitalistinės ideologijos ir ypač akademinės ekonomikos požiūriu šis teiginys yra klaidingas: prekės yra „ne vien tik darbo rezultatas”; jas sukuria pirmapradžiai „gamybos faktoriai” – Žemė, Darbas ir Kapitalas, kapitalizmo Šventoji Trejybė, o pagrindinis „faktorius”, žinoma, yra didvyris kapitalas.   

     Šia paviršutiniška Trejybe siekiama ne analizuoti, nes tiems „ekspertams” yra mokama ne už analizę. Jiems atlyginama už tai, kad klaidintų, maskuotų socialinę praktinės veiklos kapitalizmo sąlygomis formą, kad slėptų faktą, jog gaminantieji reprodukuoja save, savo išnaudotojus, o kartu ir priemones, kurių pagalba jie išnaudojami. Trejybės formulė neįtikina. Akivaizdu, jog žemė yra ne ką didesnė „prekių gamintoja” nei vanduo, oras ar saulė. Dar daugiau, kapitalas (kuris tuo pačiu metu reiškia ir socialinius santykius tarp dirbančiųjų bei kapitalistų, ir kapitalisto nuosavybėje esančius gamybos instrumentus, ir piniginį kapitalisto instrumentų bei „nemedžiaginių” resursų atitikmenį) tesugeba gaminti ejakuliacijas, kurias akademiniai ekonomistai išminko į leidybai tinkamą formą. Net ir gamybos instrumentai, sudarantys vieno kapitalisto kapitalą, yra pirmapradžiai „gamybos faktoriai” tik tokiu atveju, jei taip teigiančiojo žvilgsnis tesugeba įžvelgti vieną izoliuotą kapitalistinę įmonę, nes gilesnis požiūris į visą ekonomiką rodo, jog vieno kapitalisto kapitalas yra materiali kitam kapitalistui perduoto susvetimėjusio darbo talpykla. Vis dėlto, nors Trejybės formulė ir neįtikina, ji sėkmingai įvelia painiavą nukreipdama klausimą: užuot klausę, kodėl kapitalizmo sąlygomis žmonių veikla įgyja samdomojo darbo formą, potencialūs kasdienio kapitalistinio gyvenimo tyrinėtojai tampa prijaukintais akademiniais marksistais, ieškančiais atsakymo į klausimą: ar darbas yra vienintelis „gamybos faktorius”?   

     Taigi, ekonomika (o kartu ir kapitalistinė ideologija apskritai) žemę, pinigus bei darbo rezultatus laiko objektais, galinčiais gaminti, kurti vertę, dirbti jų savininkams, keisti pasaulį. K. Marxas tai ir vadino fetišizmu, kuris yra būdingas kasdienėms žmonių sampratoms ir kurį ekonomika yra pakylėjusi iki dogmos lygmens. Ekonomistui gyvi žmonės yra daiktai („gamybos faktoriai”), o daiktai gyvena (pinigai „dirba”, kapitalas „gamina”). Fetišo garbintojas savo veiklos rezultatą priskiria fetišui. Dėl to jis nustoja turėjęs galią (galią įtakoti gamtą, galią pasirinkti savo kasdienio gyvenimo formą ir turinį); vienintelės jo „galios” yra tos, kurias jis priskiria savo fetišui („galia” pirkti prekes). Kitaip tariant, fetišo garbintojas iškastruoja save ir priskiria gyvastį fetišui.   

     Tačiau fetišas yra ne gyvas daiktas, jis neturi gyvasties. Fetišas yra ne daugiau nei daiktas, kuriam ir per kurį yra palaikomi kapitalistiniai santykiai. Paslaptingoji kapitalo galia, jo „gebėjimas” gaminti, jo gyvastis, slypi ne jame pačiame, o susvetimėjimo reiškinyje, nes žmonės atskiria savo kūrybinę veiklą nuo savęs, parduoda savo darbą kapitalistams, materializuoja arba sudaiktina savo susvetimėjusį darbą prekių pavidalu. Kitais žodžiais tariant, žmonės yra nuperkami už jų pačių veiklos produktus, tačiau jiems atrodo, kad jų veikla – tai kapitalo veikimas, o jų veiklos rezultatai yra kapitalo darbo vaisiai. Kūrybines galias priskirdami kapitalui, o ne savo pačių veiksmams, žmonės išsižada savo gyvosios veiklos, kasdienio gyvenimo ir atsiduoda kapitalui, t. y. žmonės kiekvieną dieną save atiduoda kapitalo įsikūnijimui – kapitalistui.   

     Parduodami savo darbą, atskirdami veiklą nuo savęs pačių, žmonės diena iš dienos reprodukuoja kapitalizme dominuojančių veiklos formų įsikūnijimus – samdomuosius dirbančiuosius ir kapitalistus. Individus jie reprodukuoja ne tik fiziškai, bet ir socialiai: jie reprodukuoja individus, parduodančius darbo jėgą, ir individus, kurie yra gamybos priemonių savininkai; jie reprodukuoja individus ir specifinę veiklos formą; pardavimą ir nuosavybę.   

     Kiekvieną kartą, kai žmonės atlieką veiksmus, kuriuos ne jie patys apibrėžia ir ne jie patys kontroliuoja, kiekvieną kartą, kai jie moka už jų sukurtas prekes pinigais, kuriuos jie gavo mainais už savo susvetimėjusią veiklą, kiekvieną kartą, kai žmonės pasyviai mėgaujasi savo pačių darbo vaisiais kaip svetimais objektais, kuriuos įgijo už pinigus, jie įpučia naują gyvybę kapitalui ir griauna savo gyvenimus.   

     Šio proceso tikslas – dirbančiojo ir kapitalisto santykių reprodukcija. Tačiau tai nėra atskirų jame veikiančių individų tikslas. Jų veiksmai nėra jiems patiems aiškūs; jų žvilgsniai yra nukreipti į fetišą, skiriantį veiksmą ir jo rezultatą. Atskiri individai mato tik daiktus, ir būtent tuos, kuriems yra sukurti kapitalistiniai santykiai. Dirbantysis-gamintojas siekia išmainyti savo kasdienį darbą į piniginę algą, jis siekia būtent to, kas įtvirtina bei atkuria jo santykį su kapitalistu, to, ko dėka jis atkuria save kaip samdomąjį darbuotoją, o samdomojo darbo pirkėją – kaip kapitalistą. Dirbantysis kaip vartotojas iškeičia savo pinigus į darbo produktus, kaip tik tuos, kuriuos kapitalistas turi parduoti, kad realizuotų savo kapitalą.    

     Kasdienė gyvosios veiklos tranformacija į kapitalą vyksta per daiktus, o ne yra jų vykdoma. Fetišo garbintojas to nežino; jam darbas ir žemė, įrankiai ir pinigai, verslininkai ir bankininkai yra tiesiog „faktoriai” ir „veiksniai”. Kai medžiotojas, nešiojantis amuletą, akmeniu nukauna elnią, jis gali manyti, jog amuletas sėkmingame elnio medžioklės procese buvo esminis „faktorius”, o gal net atsiuntė jam elnią, kad jį sumedžiotų. Jei medžiotojas yra atsakingas ir išprusęs fetišo garbintojas, jis savo dėmesį skirs amuletui, juo rūpinsis ir jį garbins. Tam, kad pagerintų materialines gyvenimo sąlygas, medžiotojas tobulins fetišą, o ne akmens sviedimo techniką; prispirtas jis net galėtų pasiųsti amuletą „medžioti” už jį. Jam nesuvokiama kasdienė jo veikla: gardžiai valgydamas medžiotojas nesuvokia, kad maistas atsirado jo sviesto akmens, o ne amuleto dėka; badaudamas medžiotojas nesuvokia, kad maisto stinga dėl to, jog jis garbina amuletą užuot medžiojęs, jog maisto stoka nėra fetišo pykčio pasekmė.    

     Prekių ir pinigų fetišizmas, kasdienės veiklos mistifikacija, kasdienio gyvenimo religija, negyviems objektams suteikianti gyvastį, yra ne žmonių vaizduotės paskatintas minčių įgeidis; jo ištakos glūdi socialinių santykių kapitalizmo sąlygomis formoje. Tiesa, kad žmonės tarpusavio ryšį kuria per daiktus; tiesa ir tai, kad fetišas yra priežastis, sukelianti kolektyvinius žmonių veiksmus, bei terpė, kurioje jie reprodukuoja savo veiklą. Tačiau ne fetišas yra tos veiklos atlikėjas. Ne kapitalas apdirba žaliavas ar gamina prekes. Jei gyvąja veikla nebūtų apdirbamos žaliavos, jos ir liktų neapdorota, inertiška, negyva materija. Jei žmonės nebūtų linkę ir toliau pardavinėti savo gyvosios veiklos, į dienos šviesą iškiltų kapitalo impotencija, jis liautųsi egzistavęs, o paskutinis jo pasispardymas būtų priminimas apie nuošalėje paliktą kasdienio gyvenimo formą, kurios pagrindinis bruožas buvo kasdienė universali prostitucija.    

     Dirbantysis atskiria savo gyvenimą nuo savęs tam, kad išsaugotų savo gyvybę. Jei jis nepardavinėtų savo gyvosios veiklos, jam nebūtų mokamas atlyginimas ir jis negalėtų išgyventi. Tačiau ne atlyginimas paverčia susvetimėjimą išlikimo sąlyga. Jei žmonės kolektyviai atsisakytų polinkio parduoti savo gyvenimus, jei jie būtų linkę patys organizuoti užsiėmimus, universali prostitucija nustotų buvusi išlikimo sąlyga. Būtent žmonių polinkis tęsti savo darbo pardavinėjimą, o ne daiktai, kuriuos jie gauna mainais, paverčia gyvosios veiklos susvetimėjimą būtinu išlikimui.    

     Dirbančiojo parduodamą gyvąją veiklą perka kapitalistas. Ji yra vienintelis veiksnys, suteikiantis gyvastį kapitalui ir paverčiantis jį „produktyviu”. Kapitalistas, žaliavų ir gamybos priemonių „savininkas”, gamtos objektus ir kitų žmonių darbo vaisius pristato kaip savo „privačią nuosavybę”. Tačiau šią „privačią” kapitalisto „nuosavybę” sukuria ne paslaptingoji kapitalo galia; šią „nuosavybę” sukuria gyvoji veikla, o šios veiklos forma ir įtvirtina „privatumą”.   

      Bus daugiau.

     Iš anglų k. vertė Gediminas Stanionis

     Redagavo Saulius Užpelkis, Darius Pocevičius. Išleido „Iš rankų į rankas press” ir „Juodraščio” leidybos grupė, Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai , Vilnius, 2014.  

 

    kasdienio gyvenimo reprodukcija - virselis rgb