CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (7)
teorija

 

work-book     Dar būdamas ketverių, žinojau, kad noriu būti animuotojas. Žiūrėdamas per televizorių Kapitoną Marką maniau, kad dirbsiu Disney‘aus ar kokiame kitame milžiniškame žiniasklaidos konglomerate. Maniau būsiąs turtingesnis už savo tėvą ir dar jo tėvą ‒ ne žymus ar panašiai, bet pakankamai sėkmingas.

     Šio sumanymo laikiausi gana ilgai. Tik ilgokai padirbėjęs aptarnavimo sektoriuje supratau, kad mano maža amerikietiška svajonė šiais laikais – jau nebeįmanoma. Technologinė pažanga ir vergiškas darbas išstūmė animuotojus iš pagrindinio vaidmens animacinių filmų kūrimo srityje. Taigi, kadangi labai mėgau kavą, galiausiai įsidarbinau kavinėje, o kadangi mūsų muzikos grupei reikėjo plakatų, pradėjau mokytis grafinio dizaino. Iš šių dalykų ir užsidirbu pragyvenimui.

     Esu buvęs atleistas iš daugybės darboviečių. K‒mart, Whole Foods, kažkokios kokteilinės ir krūvos kavinių. Naujiems darbdaviams paprastai sakau, kad buvusią darbovietę palikau dėl kelionės ar kokio kito verslo sumanymo ‒ buvimas „laisvai samdomu grafiniu dizaineriu“ pasitarnauja kaip geras pasiteisinimas, o viršininkams patinka, kai esi „motyvuotas verslininkas“. Laikui bėgant supratau, kad atlyginimas nuo 6,5 iki 8 dolerių už valandą gali pakilti nebent dėl infliacijos. Tačiau nepaisant to, kad turiu šiek tiek gabumų ir žinau, kaip šnekėti apie tipografiją ir išdėstymą, aš neįsivaizduoju, kaip varžytis dėl rimtų dizaino darbų, tad nemanau, kad greituoju metu sugebėsiu pasitraukti iš paslaugų sektoriaus.

     Kažkuriuo metu aš su tuo susitaikiau ir ėmiausi gerinti savo būvį kitomis priemonėmis. Kadangi mano darbo srityje nėra jokių susivienijimų ‒ ypač paskirose kavinėse ‒ turime vystyti būdus savo interesams ginti. Tai prasidėjo nuo smulkių vagysčių ir mažų sabotažų darbe, tačiau taip pat susiję su lankymusi pankų koncertuose bei protestuose prieš globalizaciją ir karą. Aš mėgavausi konfrontacijomis su policija ir kolektyvumo jausmu, tačiau negalėjau sugalvoti, kaip tai perkelti į savo darbovietę, kurioje vis dar praleisdavau didžiąją dalį laiko.

     Kai dirbau kitoje kavinėje, mes su kolegomis supratome, kad mėnesinis parduotuvės susirinkimas su viršininkais buvo visiškai simbolinis, tad sušaukėme savo. Pasirodė aštuoni iš dvylikos baristų. Besimėgaudami iš parduotuvės nukaulytu vynu, mes vienas po kito pasisakėme, kas kam darbovietėje patinka ir nepatinka. Padarėme išvadą, kad viskas, kas mums darbe patiko, pavyzdžiui, vynas, buvo mūsų, o ne viršininkų iniciatyvų rezultatas. O viskas, ko nekentėme ‒ neseniai sugriežtėjusios taisyklės, pokyčiai tvarkaraščių sudarymo procese, prižiūrėtojiškas vadovavimas ‒ gali būti apeinama su atitinkamu solidarumu.

     Nusprendėme savo triūsą padaryti jo vertu. Daugelis mūsų iškart prikalbino savo draugus, bet norėjome susisiekti ir su daugiau panašiose situacijose dirbančių žmonių, sukurti formalų paslaugų darbuotojų bendradarbiavimo tinklą. Mes taip pat norėjome, kad mums mokėtų daugiau; nusprendėme, kad kiekvienos pamainos darbuotojai apgalvos, kokie jų poreikiai, atliks skaičiavimus ir padarys, kad jų arbatpinigiai pasiektų šį minimumą atidėdami pinigus nuo užsakymų į savo arbatpinigių dėžutę, o ne kasą. Nusprendėme, kad visi nusipelnome pavalgyti; kadangi mūsų pamainos persidengė su valgymo laikais, iš kasos pasiėmėme dar šiek tiek pinigų, kad užsimokėtume už maistą. Trumpai tariant, sutikome, kad elgsimės su kavine kaip su savo nuosavybe ir įtrauksime naujuosius bendradarbius į šią slaptą bendruomenę.

      Reformavome kavinę tiesiai po viršininkų nosimis ir porą metų gyvenimas buvo šiek tiek labiau pakenčiamas. Tačiau galiausiai kažkas leptelėjo ne tai, ką reikia, ne tam, kam reikia.

      Kai buvau atleistas, tai yra, kai jie tyliai išbraukė mano vardą iš tvarkaraščio, sušaukėme susirinkimą, kad nuspręstume, ką daryti. Kažkas pasiūlė streikuoti ‒ beviltiškai pasijuokėme. Visi iš mūsų suprato puolimo logiką, bet mūsų sąlygos jau buvo kraštutinai pavojingos. Galėjom įsivaizduoti, kad prie vartų laukia armija gerų darbuotojų, netveriančių noru būti vadovaujamiems mūsų viršininkų ‒ darbuotojų, kurie manė, kad vogti yra blogai ir nė negalvojo už save pakovoti, nes jie šiaip ar taip „planavo čia pabūti tik trumpai“.

     Taigi šį raundą pralošėme. Galiausiai viršininkai susitvarkė finansus; jiems net pasisekė išauklėti keletą „profesionalių baristų“, kurių didžiausias noras buvo patekti ant Baristų žurnalo viršelio.

     Reformos nepasisekė, bet užmezgiau gerų draugysčių. Vienas bendradarbis, kurį įtraukiau į žaidimą, tapo labai artimu draugu ir kartu mes ėmėme kurti planus toliau kovoti su paslaugų sektoriumi. Dalinomės butą, ėjom į koncertus ir vakarėlius, paišėme mieste graffiti ir net sudalyvavome keliose demonstracijose.

     Mūsų draugų tinklas padėjo jam gauti panašias pareigas kažkokiame aukštos klasės patiekalų be gliuteno restorane artimame miestelyje. Tačiau jis buvo vis labiau beįsitraukiantis į radikalių subkultūrų veiklą, tad galiausiai metė darbą ir iškeliavo. Aš jau buvau pakeliavęs ir viskas, apie ką galėjau galvoti, buvo kovos, per kurią susipažinome, tęsimas ‒ bet nesuprask neteisingai, aš už jį džiaugiausi. Žinojau, kad jis taip pat tęs kovą, nors abu buvome pasimetę dėl to, ką turėtume daryti, kad ką nors pakeistume. Galvojant apie tai dabar, jis atrodo kaip dažno reiškinio pavyzdys: vos tik žmonės nusiteikia nesitaikstyti su sąlygomis, jie perkeliami į kitą vietą ‒ arba priverstinai kaip aš, arba savanoriškai kaip jis.

     Likimas lėmė, kad jam iškeliavus, mūsų draugai suorganizavo man tokias pačias pareigas. Dar daugiau, bendradarbiai, kuriuos jis ką tik buvo palikęs, buvo tokioje pačioje situacijoje kaip ir aš.

     Taigi vėl atsidūrėme prie lentos. Buvome penki. Visi buvom dirbę šioje pramonėje ne vienerius metus. Daugelis mūsų artėjome prie ketvirtosios dešimties ir buvome padarę tokias pačias išvadas. Kai tik galėjome, ėmėme vagiliauti ir ieškoti silpnųjų vietų.

     Vienas kolega pastebėjo, kad šalia vietos, kur spausdavome sultis, buvo patogiai nuo saugumo kamerų paslėptas užkaboris; vietoj to, kad temptume likučius į kompostą, pradėjome juos mesti ten. Du kiti bendradarbiai netikėtai pradėjo savo nuožiūra šlapintis į skylę darbuotojų kambarėlio grindyse ‒ mums nebuvo leidžiama naudotis restorano klientų tualetais. Gal tai buvo ir sutapimas, tačiau grindys neužilgo įgriuvo. „Myžk į skylę!“ ‒ tai tapo mūsų karo su viršininkais kolektyviniu šūkiu.

     Lengva nebuvo. Ši darbovietė naudojo sudėtingesnę kontrolės sistemą nei bet kuris iš mūsų kada nors buvome patyrę. Buvo penki vadybininkai, po du kiekvienoje pamainoje. Viršininkas beveik visada kur nors tykodavo, o jei ne, tai stebėdavo mus per apsaugos kameras su savo iPhone‘u! Kasa turėdavo būti perskaičiuojama po kiekvienos pamainos; jei trūkdavo pinigų, jie būdavo paimami iš mūsų arbatpinigių. Kai išmokdavai skaičiuoti kasos pinigus, vadybininkai primesdavo tau savo logiką vadindami kasos stalčiuką „tu“ ir šnekėdami apie tai, kiek „tu“ buvai skolingas parduotuvei.

      Net kai nebūdavome darbe, jie stengdavosi kontroliuoti viską, ką veikėme. Kavinė, kurioje dirbau anksčiau, darydavo tą patį siųsdama mus į varžybas ir skatindama didinti visuomenės sąmoningumą apie espresso, tačiau šitai buvo blogiau. Kai šnekėdavome su viršininkais, turėdavome vartoti tokias išraiškas kaip „sinergija“, „nuostabus produktas“, „profesionali atmosfera“. Mūsų gyvenimo aprašymų nepakako ‒ turėdavome palaikyti savo vaidmenį visą laiką. Tačiau tai, kas tikrai peržengė mūsų ribas, buvo internetinis tinklapis, kuriame turėjome patys tvarkytis savo tvarkaraščius.

     Iš pradžių tai skamba visai neblogai, ar ne? Tiesą sakant, mes ir prieš tai tarpusavyje tardavomės dėl tvarkaraščių, bet mūsų pasiūlymai paprastai būdavo atmetami. Tačiau tvarkaraščių sistemos perkėlimas į internetą buvo daug klastingesnis nei atrodo.

     Įsivaizduok, ką tai reiškė darbuotojams, kurie neturėjo asmeninio priėjimo prie interneto. Daugelis darbuotojų dabar buvo priversti laisvadieniais eiti į viešąją biblioteką vien tam, kad išsiaiškintų, ar tą vakarą jiems nepaskyrė darbo. Negana to, kad laisvadienio turėdavome prašyti du mėnesius iš anksto, dabar turėjome pateikti paraiškas ir internetu. Be tvarkaraščių sistemos, tinklapis taip pat buvo prikrautas apmokymų filmukų ir parduotuvių skelbimų. Jie mums mokėjo tą patį atlyginimą, tik be arbatpinigių, kad sukurtume tuos filmukus ‒ suteikdami jiems ilgalaikius įrankius, su kuriais ateityje jie galėtų ištreniruoti daugiau baristų ir gauti daugiau pelno. Galėjome prarasti savo darbus, tačiau mūsų padaryti filmukai leistų pinigų srautams nesustoti.

     Taip pat mes nebegalėjome pasiteisinti, kad ko nors nežinome apie parduodamus produktus ‒ visa informacija buvo tinklapyje. Kai mūsų darbai užvaldė visas mūsų gyvenimo sritis, nusprendėme, kad jas paskirti galime ir pasipriešinimui. Susidraugavome su dar pora kolegų ir pradėjome susitikinėti išgerti ar šnabždėtis per rūkymo pertraukėles. Tarp mūsų atsirado bendrumo jausmas, pasižiūrėjome į save rimčiau. Keletas iš mūsų buvo skaitę apie profsąjungų darbuotojus, kurie kovojo su streiklaužiais trisdešimtaisiais; galbūt senojo darbo judėjimo susiformavimas kiek panašėjo į mūsų.

     Galiausiai sukūrėme planą. Turėjome anonimiškai pareikalauti viršininkų uždaryti tinklapį ir nuimti apsaugos kameras, grasindami numatytą dieną streikuoti. Žinodami, kad daugelis kitų darbuotojų pritartų pirmajam siūlymui, o viršininkai nė už ką nepalaikytų antrojo, tikėjomės neeilinio streiko.

     Mes jau buvome gavę vertingą pamoką iš bendradarbio, kuris pasielgė taip, kaip norėjo, nesitikėdamas jokios asmeninės naudos. Vieną šeštadienio vakarą pagrindinis virėjas tiesiog išėjo lauk ir nebegrįžo. Viršininkas turėjo verstis per galvą, kad rastų ką nors į jo vietą, o restoranas prarado tūkstančius dolerių. Įsivaizdavome, kad panašiai galėtų atsitikti, jei sugestų kreditinių kortelių aparatas.

     Jei streikas sustabdo gamybą, tai sabotažas taip pat yra streiko rūšis. Mes kėlėme hipotezę, kad, su sąlyga, jog viskas, ką mes gaminome, pirmiausiai buvo atmosfera ‒ rūpestinga, profesionali ir tobulumo siekianti aplinka – mes turėtume apleisti šiuos savo darbo aspektus. Kai gamyklų darbuotojai, gaminantys materialius daiktus, nusprendžia streikuoti, jie atsisako judinti svirtis, kilnoti dėžes ar stovėti prie surinkimo linijos; mes galėjome atsisakyti patarnauti.

      Mes taip pat įsivaizdavome, kad mūsų reikalavimai galėjo būti tuoj pat įgyvendinti net jei viršininkai ir nenusileistų. Visos apsaugos kameros buvo sujungtos per kompiuterių tinklą; taip viršininkas galėjo prie jų prisijungti per savo iPhone‘ą. Mes susisiekėme su keliais draugais, kurie šį tą išmanė apie programavimą, ir jie pasiūlė mums padėti – streiko metu užblokuoti kameras.

     Streikas turėjo būti paremtas aktyviu mažumos vaidmeniu daugeliui kitų darbuotojų tiesiog tylint ir nesikišant. Mūsų planas buvo tęsti darbą, bet viską daryti neteisingai. Maisto padavėjai turėjo nunešti maistą neteisingiems staliukams. Paklausti, kaip jiems sekasi, patarnautojai klientams turėjo atsakyti: „Aš vis dar depresijoje nuo tada, kai mano draugas perdozavo.“ Galiausiai kai kurie iš mūsų turėjo retkarčiais susižeisti: įsipjauti į pirštą pjaustydami vaisius ar nukristi nuo laiptų. Planavome sutrikdyti visko veikimą, net savo pačių. Tai kainuotų jiems visos nakties pelną ir sugadintų reputaciją.

     Ar tikėjomės laimėti? Sunku pasakyti. Ką išvis reiškia laimėti? Jei būtume norėję tiesiog pagerinti savo darbo sąlygas, būtume grįžę prie darbo paraiškų pildymo. Ne, mes norėjome kažko daugiau ‒ norėjome sukurti naują pasirūpinimo savimi precedentą. Net jei mūsų streikas būtų nepasisekęs, jau būtų buvęs atliktas žingsnis maištingo paslaugų sektoriaus link. Pavieniai streikai kaip mūsų galbūt ir neatneštų pokyčių, tačiau įsivaizdavome, kad jie galėtų prisidėti prie kažko didesnio. Jei galėtume padaryti restoraną nekontroliuojamu, ką dar galėtume?

 

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

     Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6.

     Sociologai.lt

strb