CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (8)
teorija

work-book     Namų ruoša

     Įsivaizduok buržua vakarėlį: vyrai kalbasi apie gamybą, o žmonos apie vartojimą. Šiame vaizdinyje vyrai siejami su vertės kūrimu, o moterys su jos išleidimu: iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį. Kiekvienas vyras turi nusiskundimų dėl jo sunkiai uždirbtus pinigus išleidžiančios sutuoktinės ‒ kam, jis negali suprasti.

     Tačiau kaip veiktų ekonomika be viso neapmokamo namų šeimininkių darbo? Darbdaviai turi kompensuoti darbuotojų darbą, tačiau niekas neatlygina namų šeimininkėms už viską, ką jos padaro ruošdamos ir išleisdamos darbuotojus. Vaikų priežiūra, maisto ruošimu ir namų tvarkymu apkrautos moterys yra priverstos priklausyti nuo tų, kurie uždirba ‒ dėl šios priežasties jos dažnai tampa įkalintos prievartiniuose santykiuose ‒ arba pačios pradėti uždirbti.

     Kol moterys susiduria su stiklinėmis lubomis darbovietėse ir turi atlikti didžiąją dalį darbų namuose, samdomas darbas nepasiūlo jokio palengvėjimo. Milijonai moterų turi dirbti už mažesnius atlyginimus nei gauna tuose pačiuose darbuose dirbantys vyrai, o tada grįžti namo antrai pamainai neapmokamo darbo ir rūpintis šeima. Prie šios antrosios pamainos galėtume pridėti ir trečiąją, kurią sudaro emocinė globa, konfliktų valdymas ir seksas, kuris dažnai neproporcingai vienai pusei taip pat yra darbas.

     Kaip kapitalistai pasipelno iš darbuotojų triūso, taip jie pasipelno ir iš neapmokamų buitinių darbų. Įsivaizduok, kas būtų, jei jie turėtų sumokėti už kiekvieno darbuotojo slaugą, maitinimą, jo vaikų auginimą ir namų valymą! Atlyginimų vergystė pasirodė lengviau palaikoma už katorginę, nes ji palieka minėtas išlaidas patiems vergams ‒ darbdaviams pigiausia palikti šias pareigas darbuotojų šeimoms.

     Ši pelninga situacija yra palaikoma politinių ir socialinių institucijų tinklo, skirstančio darbą į apmokamą ir neapmokamą, produktyvų ir reproduktyvų. Namų šeimininkės vaidmuo yra įtvirtinamas įstatymų ir papročių, kurie sistemiškai guja moteris iš viešojo gyvenimo ir užkertą joms priėjimą prie išteklių. Kai kurie iš šių papročių atsirado prieš šimtus ar tūkstančius metų. Kapitalizmas nėra nei seniausia, nei svarbiausia galios disbalansus kurianti sistema; ji išsivystė ant patriarchalinių ir kitų hierarchijų pamatų. Jų neįmanoma įveikti pavieniui: seksistiškas antikapitalizmas vis dar palaikytų nevienodą kapitalo paskirstymą taip, kaip ir kapitalistinis feminizmas perkeltų išnaudojimo naštą vargingesnėms moterims.

     Kad jau pradėjome apie tai kalbėti – daug moterų gauna atlygi už vaikų priežiūrą ir buitinius darbus, tačiau ne savo pačių šeimose. Darbininkų klasės motinos dažnai turi išleisti pusę savo pajamų žemos kokybės vaikų priežiūrai, kad galėtų rūpintis turtingų žmonių vaikais. Šešto ir septinto dešimtmečių moterų judėjimų dėka, daugiau viduriniosios klasės moterų gali siekti įsijungti į darbo rinką ir mokėti kitoms moterims, kad valytų jų namus.

     Kaip ir vaikų rūpyba, ligonių ir pensininkų priežiūra taip pat buvo integruota į rinką ligoninių, senelių namų ir slaugos įstaigų forma. Šitaip kapitalizmas paskirsto globą, kaip ir visa kita, pagal turtą, o ne pagal poreikį.

     Sekso industrija

     Parsidavinėti – iš šios sąvokos galime daug ką suprasti apie kapitalizmą. „Paskirti savo talentus nevertingai veiklai dėl finansinės naudos“ ‒ kas to šiandien nedaro? Bet verslininkai ir profesoriai nevadinami prostitutėmis, kad ir kokiais nevertingais dalykais užsiimtų; ši nešlovė perkeliama moterims ir seksualiniams atskalūnams, pernelyg nepasiturintiems, kad būtų vadinami „palydovais“. Kaip ir buitinio darbo atveju, visi spyriojasi pareikalauti mokėti iš anksto už tai, kas paprastai gaunama per aplinkui ‒ tai per daug išryškina darbo dinamiką visuose visuomenės lygmenyse. Seksualumas yra šventas, t.y. formas, kuriomis jis gali pasirodyti, griežtai diktuoja patriarchalinės tradicijos. Savo talentų paskyrimas nevertingai veiklai priskiriamas tiems, kurie priversti tai daryti, kad išgyventų; ne tiems, kurie kitus prie to priveda.

     Sekso darbuotojos iš sekso industrijos pasipelno ne ką daugiau nei kalnakasiai iš kalnakasybos. Didžiausia apyvartos dalis nuteka pornografijos tinklų vadovams ir suteneriams. Įstatymai, tariamai skirti ginti visuomenės moralę ir „apsaugoti“ moteris, pagrinde pasitarnauja kontroliuodami vienintelę industriją, kurioje moterys ir kiti, išskiriami dėl seksualinių savybių, galėtų turėti pranašumą. Ką apie visuomenės moralę sako tai, kad yra legalu pjauti kalnų viršūnes, bet nelegalu moterims priešintis skurdui imant pinigus už seksą?

     „Sėkmingų“ sekso darbuotojų vaidmuo taip pat parodo, kad geriausias būdas įgyti pranašumą yra pasiduoti seksualinėms vyrų užgaidoms. Tai vienodai tinka ir Madonai, Angelinai Jolie bei kitoms parduodančioms savo seksualinį žavesį, ir tiesiog porno žvaigždėms. Nuomonė, kad parsidavinėjimas seksui gali būti įgalinantis, yra mito, kad kapitalizmas skatina demokratiją ir laisvę, dalis. Tikrai geriau uždirbti 80 dolerių per valandą, o ne 8, bet tai vis dar darbas. Labiausiai „įgalintos“ sekso industrijos atstovės savo pajamas gauna iš patriarchalinės seksualumo struktūros, sistemiškai nugalinančios moteris ‒ kaip ir darbininkų kooperatyvai, kad išgyventų, remiasi kapitalistine rinka ir joje glūdinčiu išnaudojimu.

     Sekso industrija pateikia pamokantį pavyzdį mikro lygmens, kuriame dera technologinė pažanga, socialinis susvetimėjimas ir kapitalistinis išnaudojimas. Prieš mažiau nei šimtą metų, sekso darbas vis dar buvo ikiindustrinėje vystymosi fazėje ir susidėjo daugiausiai iš asmeninių susitikimų tarp individų. XX‒ajame amžiuje naujos technologijos leido kapitalistams kaupti kapitalą iš pornografinių filmų ‒ atsirado galimybė sumokėti vieną kartą už produktą, kuris vėliau neš pelną pakartotinai. Žinoma, pornografija egzistavo jau tūkstančius metų ‒ naujas dalykas buvo sugebėjimas masiškai produkuoti realistiškus simuliakrus. Kaip gamyklos pakeitė likusią ekonomiką, taip ir šitai pagreitino procesą, per kurį sekso industrijos valdytojai kaupė kapitalą. Tai šiuos filmus gaminančioms kompanijoms suteikė galimybę daryti didžiulę įtaką milijonų vartotojų seksualumui ‒ jie ne tik pardavinėjo pasitenkinimą, bet ir jį konstravo.

     Vėliau sekęs technologinis vystymasis tęsė vartotojų seksualumo formavimą. Nemažoje „išsivysčiusio“ pasaulio dalyje daugelis seksualinių vyrų patirčių yra lydimos įvairių aparatų . Modernusis seksualumas yra toks susaistytas su virtualybe, kad ir realybėje meilės ryšių dalyviai linksta kartoti sekso industrijos propaguojamus vaidmenis. Šiuo atžvilgiu pornografija sudaiktina amžių senumo lyčių vaidmenis juos atnaujindama ir vėl pritaikydama. Per pastarąsias keletą kartų, pripažįstamų seksualinių praktikų ir tapatybių laukas pasidarė daug įvairesnis, bet nė kiek nenutolo nuo kapitalizmo įtakos; iš ekonomisto perspektyvos tai ‒ tik naujų rinkos nišų atsiradimo reikalas.

     Pelno imperatyvai formuoja ne tik socialinę lyties ir seksualumo konstrukciją; jie taip pat formuoja ir biologinę konstrukciją. Viagra, testosteronas, kontraceptinės tabletės – lytis farmacijos kompanijų laboratorijose gaminama ne mažiau nei senesnėse institucijose, tokiose kaip šeima. Tai tinka kalbant ir apie atletus, kurie vartoja steroidus, ir apie tuos, kurie įsideda silikono implantus. Lytis pasitelkiama ne tik norint prastumti produktų linijas ‒ tuo pačiu metu ji yra ir vartotojo tapatybė, prekė, ir vienas iš savęs pardavinėjimo aspektų, prasitęsiančių už darbovietės ribų.

     Šiame kontekste deviacijos nuo sukonstruotų lyčių normų tapo nusavinamos kaip medicininis reiškinys, patvirtinantis, kad normos yra „natūralesnės“ nei kūnai, kuriuose gimstame. Paremdami naratyvą, teigiantį, kad transseksualai yra moterys, įkalintos vyrų kūnuose, ir atvirkščiai, psichiatrijos ir medicinos autoritetai numano, kad kategorijos vyras ir moteris yra universalios ir visa apimančios. Paradoksaliai, įgalindami žmones laviruoti tarp tariamai nekintamų kategorijų, jie įtvirtina patriarchalinės dviejų lyčių sistemos hegemoniją; ir palieka už borto visus, kurie negali arba nenori pasirinkti pusės.

     Taigi, pradėdamas malonumais ir baigdamas lyčių tapatybėmis, kapitalizmas daro įtaką pačioms intymiausioms kiekvieno gyvenimo aspekto detalėms. Mūsų bruožai, kadaise skleidęsi už rinkos diktato, dabar yra jos kolonizuojami tiek, kad galiausiai tik per ją ir tegalime juos išreikšti. Pavyzdys: vyras, kuriam sunku masturbuotis be pornografijos vaizdų. Kai seksualumas apdirbamas ekonominių jėgų, o seksualiniai santykiai dažnai įvyksta tarp partnerių, turinčių skirtingas prieigas prie išteklių, gali būti sunku sekso darbą atskirti nuo sekso.

     Kariuomenė, policija ir privati apsauga

     Kaip Čikagos meras Richardas Daley‘is aiškino apie 1968‒ųjų metų Demokratų Nacionaliniame Suvažiavime vykusias riaušes, „policininkas ten ne tam, kad sukeltų netvarką ‒ jis ten tam, kad ją palaikytų.“

     Kuo išteklių ir galios paskirstymas nelygesnis, tuo daugiau jėgos reikia jam išlaikyti. Makro lygmenyje tai matoma kariuomenėse, okupavusiose ištisas tautas, o mikro lygmenyje ‒ saugos darbuotojuose, vis kartojančiuose budėjimus. Kiekvieną dieną Nacionalinė Saugumo Agentūra (NSA) įsterpia į beveik du milijardus elektroninių laiškų ir skambučių, ir juos išsaugo; saugumo kameros stebi kasos aparatus kiekvienoje degalinėje. Tai labai daug ką pasako apie tai, kokia subalansuota yra mūsų visuomenė.

     Kas nors galėtų paklausti, kokia nauda iš viso šito aparato, kai šeimyninis smurtas ir nusikaltimai tarp vargšų tęsiasi nemažėdami. Bet tikslas juk yra ne tiek sumažinti smurtą, kiek monopolizuoti kontrolę: kol nekelia grėsmės galios balansui, smurtas policijai nėra prioritetas. Chaosas ir smurtas dažnai didėja kaip atsakas į represyvią jėgą, tačiau tai gali legitimuoti okupuotojus ir suskaldyti okupuotuosius.

     Kapitalizme glūdinčios prieštaros padeda jį palaikyti. Kapitalizmas gamina nepasiturinčius žmones, kuriems trūksta darbų; jiems pasiūloma dirbti prižiūrint kitus žmones namuose arba svetur. Kariuomenė yra nepalyginamai socializuočiausias JAV ekonomikos sektorius. Neskaitant įsidarbinimo galimybių, kurias ji siūlo vargšams ir beviečiams, daugelis jų gali ieškoti laimės ir kitoje armijoje.

     Ginkluotos pajėgos ne tik palaiko disbalansus ‒ jos taip pat įveda naujus. Tokios karinės intervencijos kaip Opiumo karai ir invazija į Iraką laimėtojams suteikia pigaus darbo ir išteklių. Okupacijos, politiniai perversmai, atstovaujamieji karai (proxy wars) ir subtilesni prievartos „demokratizuotis“ būdai yra priemonės užsitikrinti teritoriją verslui. Dėl šios priežasties didžioji dalis JAV vyriausybės sudaromo biudžeto atitenka kariuomenei: valstybė funkcionuoja kaip kolektyvinė išteklių, skirtų kapitalizmo plėtrai, kaupykla, o kariuomenė šioje įrankių dėžėje yra vienas iš svarbiausių įrankių.

     Teoriškai, žinoma, kariai ir policija egzistuoja tam, kad apsaugotų piliečius nuo kitų ginkluotų piktadarių. Šiuo atžvilgiu jie užsiima tam tikru apsaugos reketu, nes piliečiai gali pagrįstai baimintis kitų žudikų net labiau nei tų, kurie tarnauja jų vadovams. O vadovams ši situacija tinka puikiai: kuo jų pavaldiniai labiau bijo kitų tautų ‒ arba vieni kitų ‒ tuo jie mažiau prieštarauja savo pačių pavergimui.

     Tais laikais, kai valdžios svarstė apie savo kaip atskirų tautų, o ne globalios ekonomikos dalyvių interesus, atviri karai buvo daugiau ar mažiau įprasti. Šiandien tarptautinius konfliktus dažnai bandoma pavaizduoti kaip globalios daugumos pastangas suvaldyti „niekšingą valstybę“, tokią kaip Irakas ar Šiaurės Korėja. Vietoj to, kad kovotų dėl iškilimo tarpusavyje, vyriausybės vis dažniau bendradarbiauja, kad pagilintų ir sutvirtintų kapitalizmo pamatus. Dėl šios priežasties, senamadiški karai buvo pakeisti globalia kontrole, o kontrolė pavirto į karą su gyventojais: karus su narkotikais, su „terorizmu“, nelegalia imigracija, politiniais skirtumais.

     Nors armijos egzistuoja jau tūkstantmečius, policija yra ganėtinai naujas reiškinys. Dar prieš kurį laiką bendruomenės tvarkydavosi pačios. Kad „palaikytų taiką“, turtingieji ir galingieji kartais pasitelkdavo samdinius, bet pirmiausiai jie rūpinosi savo pačių privilegijų apsauga ir bausmėmis už nepaklusnumą. Jų kišimasis į nepasiturinčių bendruomenių reikalus buvo retas ir akivaizdus.

     Kai XVIII ir XIX amžiuje atsirado modernūs policijos departamentai, jie buvo skirti ne bendruomenių apsaugai, bet jų privertimui paklusti centrinei valdžiai. Tai buvo viena iš daugelio iniciatyvų, turėjusių išplėsti biurokratinę kontrolę į visas gyvenimo sritis. Anksčiau nepaklūstantieji galėdavo išnaudoti priešiškų galios struktūros frakcijų tarpusavio konfliktus. Dabar pasipriešinti policijai reiškia kovoti prieš patį valstybės aparatą.

     Pramonės revoliucija sutelkė išnaudojamuosius ir jų gaminamas prekes chaotiškose urbanistinėse aplinkose, kuriose daug kas iš jų mėgino įvykdyti savarankišką turto perskirstymą. Šioje situacijoje kapitalistai nebegalėjo ginti savo interesų pavieniui. Taigi centralizuotos policijos naujovė pasitarnavo dvejais atžvilgiais: ji monopolizavo valstybės kontrolę, tuo pačiu metu saugodama pirklių ir pramonininkų nuosavybę bei prekybą ‒ o tai nešė valstybei didesnį pelną iš mokesčių. Atitinkamai, policija susikoncentravo į vagysčių ir „dykinėjimo“ prevenciją, nors tada, kaip ir dabar, kad pateisintų savo egzistenciją jie naudojosi sensacingomis žiaurių nusikaltimų istorijomis.

     Daugelis technikų, kurias šios policijos naudojo, iš pradžių buvo sukurtos karališkųjų šnipų, kad užgniaužtų maištingas idėjas ir sąmokslus. Tai nebuvo joks sutapimas: valstybės turtui tampant priklausomam nuo kapitalistų kaupimo, paplitę nusikaltimai prieš privačią nuosavybę tapo vienu didžiausiu pavojų galios struktūrai.

     Galiausiai politinė represija ir nusikaltimų prevencija tarnauja tam pačiam tikslui. Sukti policijos atstovai gali be didelių pastangų keisti savo retoriką nuo kovos su nusikalstamumu prie kovos su politiniu ekstremizmu ir atvirkščiai, priklausomai nuo to, kas tuo metu patogiausia. Kai politiniai judėjimai patiki šiomis kategorijomis ir įdeda pastangų, kad būtų skiriami nuo „nusikaltėlių“, jie sutaupo policijai darbo.

     Šiandien, kai vis daugiau „viešosios“ erdvės tampa privačia ‒ prekybos centrai, universitetų miesteliai, aptvertos bendruomenės ‒ privačioms kompanijoms ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms tenka vis daugiau atsakomybės už kasdienę nusikaltimų prevenciją. Šiandien JAV yra virš milijono apsaugos darbuotojų ‒ daugiau nei policininkų. Be to, verslininkai dažnai iš policijos perka specifines paslaugas arba suteikia policijai įrangos mainais į dažnesnį patruliavimą. Kai kuriose vietovėse ne pelno siekiančios organizacijos ir policija verbuoja piliečius, kad šie patys stebėtų savo apylinkes.

     Tai žymi ne sugrįžimą į laikus, kai dar nebuvo policijos, o naują kontrolės plėtros fazę. Centralizuotos policijos pajėgos tapo reikalingos tuomet, kai neramumų metu didžioji dalis žmonių ėmė nesitapatinti su kapitalizmu; jos pasitarnavo homogeniškos aplinkos, kurioje klestėtų komercija, sukūrimui. Jos ir dabar veikia, kad užgniaužtų sukilimus ‒ ne be reikalo įvyko perėjimas prie greitojo reagavimo būrių ir minios suvaldymo taktikų. Tačiau dabar, kai kapitalizmas pavergė didžiąją pasaulio dalį, privatizuota ir decentralizuota kontrolė turi pranašumą: ji gali prisitaikyti prie skirtingų kontekstų nebūdama varžoma bendresnių ribų, tokių kaip įstatymas ar teisingumas. Kaip ir pats darbas, kontrolė tapo lanksti ir įvairi.

     Panašiai, kaip nacionalinės valstybės vaidmuo tarptautinėje politikoje mažėja, taip nacionalines kariuomenes ima keisti privačiai samdomos. Komercinės saugumo agentūros samdomos užsienyje, o valstybių kariuomenės sugrąžinamos namo, kad nuslopintų maištus savo pačių tautose.

     Didėjančios bedarbystės eroje policijos santykis su pašalintaisiais atitinka viršininkų santykį su pavaldiniais. Kaip priešakiniai būriai, primetantys nuosavybės teisių nelygybę, jie dažnai yra pirmasis apleistųjų pykčio taikinys. Kai tik šis pyktis išauga tiek, kad pradeda grasinti nelygybei, pamatome, kad kiekviena valstybė yra potenciali kontrolės valstybė.

 

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

     Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7.

     Sociologai.lt

modern women

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti